Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta apie 1800, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus – retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių” ar „pet” tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios.
Šunų parodos skirtos įvertinti, ar šuo atitinka standartus – kai kurios standartuose nurodytos ydos siejamos su bloga sveikata, galimybės atlikti kokiam nors darbui praradimu ar genetinėmis problemomis. Deja, laisviau interpretuojant kai kuriuos aprašytus pageidautinus bruožus taip pradėta ryškinti, kad jie taip pat pradėjo kelti sveikatos problemas.
Nerealu tikėtis, kad visi šunys neturėtų kokių nors genetinių problemų. Deja, “show” šunų veisėjai kartais atrenka tas savybes, kurios pradeda kelti sveikatos problemas. Šunis grožiui veisiantys teigia, kad jie gerina veislę ir ją tobulina – ir kai kurie tuo būna užsiėmę labai rimtai. Dauguma veisėjų – labai geranoriški žmonės, kartais patys to nenorėdami sunkinantys šunims gyvenimus. Visi padorūs veisėjai atlieka oficiliaus sveikatos tyrimus – ir netgi papildomus, kurie nėra būtini. Tai labai svarbu, kaip ir temperamento bandymai.
Deja, dokumentai tik įrodo, kad šuo yra tam tikros veislės atstovas ir kad jis galės varžytis tos kinologinės organizacijos, kurioje yra užregistruotas, parodose. Dokumentai neapsaugo nuo daugintojų – dalis tiek užsienio, tiek mūsų šalies šunis su dokumentais veisiančių veislynų užsiima ir dauginimu. Žmonės jau nebemėgsta gyvūnų parduotuvių, tačiau vis dar pernelyg karštai tiki, kad kilmės dokumentas garantuos sveikatą, gerą charakterį ar puikią išvaizdą.
Kai kurioms veislėms daug bėdos duoda ir griežtas linijinis, giminingas veisimas siekiant išlaikyti kokį nors požymį ar tipą. Dalinai dėl to, lyginant su veisliniais šunimis, mišrūnai rečiau kenčia nuo tų ligų, kurios siejamos su paveldėjimu. Taip atsitiko todėl, kad nemaža dalis dabartinių veislių prasidėjo iš nedidelio reproduktorių kiekio, kurių dalis ir taip jau buvo giminingai susiję.
Apie kai kurias veisles/linijas netgi taip sakoma „tai bendra problema”. „Beveik visi buldogai turi displaziją – nebūtina daryti tyrimo, kad tai sužinotum”. „Visi dalmatinai turi problemų su šlapimo rūgštingumu ir yra linkę į šlapimo pūslės akmenis”. „Visi Tibeto mastifai turi hipotiroidizmą”. Tai lyg „pasiteisinimas”, kad neverta nieko daryti, nes čia juk bendra problema, kuri kaip ir tapo norma. Tačiau tai nėra tiesa.
2008 m. BBC pranešė nebetransliuosiantys Crufts parodos – po to, kai buvo pareikšta, jog 5 milijonai didžiosios Britanijos grynaveislių šunų kenčia nuo ligų ir deformacijų. Per dešimtmečius stipriai pagausėjo gyvybei pavojingų problemų – nuo galvos smegenų epilepsijos iki širdies ligų ar vėžio. Auksaspalvius retriverius, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielius, bokserius, pekinus, buldogus, mopsus ir daugelį kitų veislių kankina ligos ir deformacijos, atsiradusios dėl žmonių „žaidimo dievais”. Tai šokiruoja, ypač kai kurie dokumentuotai įrodyti dalykai, įskaitant bokserių epilepsijos priepuolius ir karaliaus Karolio spanielių agoniją dėl to, kad jų kaukolė per maža smegenims. Šokiruoja ir kai kurių žmonių žavėjimasis “perspaustais” bruožais – kas ir skatina tokį veisimą.
Teigiama, kad dauguma šunų veislių kenčia išsigimimus, sveikatos sutrikimus ir trumpesnę gyvenimo trukmę vien todėl, kad pateisintų standartus. Aišku, susirūpinta dėl galimų sveikatos problemų, tad Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė veisimą pažaboti. Galų gale Anglijos kinologų klubas sutiko padaryti maždaug 78 veislių standartų pakeitimus – taip, kad į juos atsižvelgiant nebūtų galima skatinti veisimo, kuris inicijuotų kokių nors problemų vystymąsi. Pagal „naujas taisykles” angliškieji šunų veislių standartai neleidžia pernelyg raukšlėtų šarpėjų ar per sunkių Labradoro retriverių ir t.t.
Dabar pripažinta daugiau kaip 450 paveldimų ligų, kuriomis serga grynaveisliai šunys. Stambių šunų veislės – vokiečių aviganiai, malamutai, auksaspalviai retriveriai – dažnai turi problemų su sąnariais, kurių viena dažniausių yra klubo sąnario displazija. Šunys su gilia krūtine – basetai, Berno zenenhundai, Labradoro retriveriai, dogai, akitos, dobermanai – dažniau kenčia nuo skrandžio užsisukimo. Maži šunys – čihuahua, miniatiūriniai pinčeriai, Jorkšyro terjerai – turi problemų su kelio girnele, tai išsprendžiamos chirurginiu būdu. Brachicefalinės veislės – pekinai, mopsai, Bostono terjerai, ši cu, buldogai – pasižymi plačiu bėdų sąrašu: tai kvėpavimo takų, akių ir akių vokų ligos, jautrumas karščiui, dantų problemos, odos infekcijos…
Atrodo neįtikėtina, kokie vienu metu atletiški buvo bulterjerai – įtrauktu pilvu ir ne tokiom išraiškingom galvom. Dešinėje pusėje matote vieną iš šiuolaikinių atmainų, kurių veisėjai teigia siekiantys atkurti/išsaugoti darbinį tipą.
Anglų buldogai daugeliu atveju simbolizuoja viską, kas yra negerai su šunų veisimu dėl grožio ir dažniausiai naudojami kaip pavyzdys – t.y. pakanka rasti kokį nors seną paveiksliuką ir jį sulyginti su kokiu nors šunimi iš parodos – nereikia labai stengtis, pasikeitimus mato net neįgudusi akis. Atrodo, ši veislė kenčia nuo beveik visų galimų ligų. Vidutinė jų gyvenimo trukmė – 6.25 metų.
Neįtikėtinos jų proporcijos labai apsunkina net tokius dalykus kaip poravimasis ar šuniavimasis. Buldogai kažkada labiau priminė šiandieninius stafus – tik „savotiškesniais” snukiais, tiesa, tai buvo dar tais laikais, kai šunis ne fotografuodavo, o piešdavo. Vėliau jie pradėjo labiau „buldogėti”, tačiau vis dar išlaikė gan sveiką tipą.
Trumpėjantis snukis reiškia problemas. Bokserių, kaip ir daugelio brachicefalinių veislių, snukis su laiku trumpėja ir keičiasi. Tokio snukio savininkams sunkiau kontroliuoti temperatūrą.
Mopsai – dar vienas iš brachicefalinių veislių kraštutinumų. Jų problemos susijusios su išvaizdos bruožais – aukštas kraujo spaudimas, širdies problemos, pasunkėjęs kvėpavimas, tendencija perkaisti, dantų problemos, odos raukšlės, dermatitas. Labai pageidautinos dvigubai riestos uodegos kilmė – genetinis defektas, kuris persistengus gali vesti į paralyžių.
Su metais keitėsi ir tokie aktyvūs darbiniai gyvūnai kaip taksai. Ilgėjo jų nugaros bei kaklai, krūtinė vis labiau kišos priekin, o kojos trumpėjo – kartais iki tokių proporcijų, kai beveik nelieka tarpo tarp krūtinės ir grindų. Taksai turi didžiausią tarpslankstelinių diskų problemų riziką, taip pat jie linkę į su achondroplazija susijusias problemas ir bėdas su galūnėmis.
Pasakojamas ypač liūdnas pavyzdys iš auksaspalvių retriverių „pasaulio”. 1926 m. parodose jų dar nebūdavo matyti. 1970 m. pasirodė du labai puikūs reproduktoriai, turėję itin gerą temperamentą. Jie labai aktyviai kergti, taigi sulaukė neįtikėtino skaičiaus palikuonių. Taigi turime didelę krūvą tų šunų palikuonių. Abu šie šunys nugaišo jauni – nuo vėžio. Nėra rimtų įrodymų, kad vėžys būtų paveldimas – tačiau tarp auksaspalvių retriverių tai labai paplitusi liga, kai kas juos net vadina „auksaspalviais vėžio šunimis”. Katastrofa sukurta per mažiau kaip 60 metų.
Daug kas kalba apie tai, kaip baisu, kas nutiko su vokiečių aviganiais per pastaruosius 10 metų – vis daugiau klabama apie stuburo ir šlaunikaulio sveikatos problemas tarp šių gražių šunų. Kažkada tai buvo gan lengvo sudėjimo darbui skirti šunys.
Darbiniai aviganiai pasižymi psichikos stabilumu ir drąsa, užsidegimu darbui, budrumu, energija. Šie šunys grožio parodose pasirodo prasčiau, tačiau yra atletiško sudėjimo. Nelabai tinkami ir kaip vien šeimos šunys ar numylėtiniai – paprastam žmogui su tokiu šunimi sunku susitvarkyti, jiems reikia daug veiklos ir dirbdami šie gyvūnai būna laimingiausi.
Darbinių linijų šuns auginimas tik kaip namų numylėtinio – pats tikriausias gyvūno kankinimas. Teigiama, kad show linijų aviganiai pasižymi silpnu charakteriu ir yra niekam tikę kaip tarnybiniai šunys (išskyrus retas išimtis). Siekiant išgauti „ekstremalų” tipą prarastos tokios savybės kaip ištvermė, geras temperamentas ir darbiniai gebėjimai.
Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne – pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną – darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų.
Visai kitokie šunys atsiskleidžia darbe ar sporte – svorio tempime, Flyball, Agility, lenktynėse, paklusnumo varžybose ir t.t. Tokios veiklos padeda išaiškinti šuns fizines galimybes, instinktus ir pasidavimą dresūrai, taip pat daugumą temperamento problemų ar teigiamybių.
Jei su šunimis būtų dirbama – jų eksterjeras keistųsi, gal net grįžtų prie originalesnio tipo (tą rodo darbinių linijų išvaizdos skirtumai). Pvz., varžybose, kur šunys rodo sportines ar darbines savybes, reikia pakankamai gerai išsivysčiusių snukio ir šnervių. Tik taip konkuruodamas šuo normaliai kvėpuos. Be to, tokiems šunims reikia tvirtų kojų, stiprios širdies, gerų klubų ir t.t.
Tačiau darbinis/sportinis šuo – netinkamas augintinis žmogui, kuris jį pasirinko vien dėl istorijos ar išvaizdos. Be to, dalis veiklų, kuriomis šunys anksčiau užsiiminėjo, dabar nebeegzistuoja (pvz., kovos) – tačiau entuziastai joms rado kitų, pakaitinių veiklų (populiarėjantis svorio tempimo sportas ir panašiai, kurtai irgi labai retai dalyvauja medžioklėse – jie varžosi lenktynėse). Šunų sportas taip pat susijęs su problemomis- tai irgi augintojų ir veisėjų atsakomybė, tačiau darbui skirtas ligotas šuo tiesiog nesugebėtų dirbti, nelabai naudinga veisti. Sportinis šuo genetiškai turi būti sveikas ir funkcionalus, be to, turi pasižymėti atitinkamomis psichikos savybėmis – nes niekas nenori per prievartą iš šuns bandyti „išspausti” neįmanomų dalykų.
Problemos kyla, kai šunys veisimi vienodai griežtai tik dėl išvaizdos. Žinoma, yra veisėjų ir selekcininkų, besistengiančių sukurti ir „veikiančius”, ir gražius šunis – kurie tiek dirba/sportuoja, tiek parodose dalyvauja. Renkantis šunį darbui, smagu, kai galima rinktis iš mėgiamos veislės atstovų, atsekti kilmę, ką sugebėjo pasirinkto gyvūno protėviai, ar nė vienas jų neturėjo kokių nors galimai paveldimų problemų… Niekada negalima ieškoti šuns, kurio charakteristikos išgaunamos vien išvaizdos sąskaita. Įsigyt augintinį reikia ne dėl grožio, o atsižvelgiant į savo (ir jo) poreikius.
Šaltinis: agiesha.blogas.lt
Straipsnio nuoroda: čia.