Marius Karlonas apie Vasario 16-osios baidarių žygį, paženklintą gulbių krauju

Paskelbta: kovo 8, 2017 15:11

swans-1991828_960_720

Vasario 16-ąją itin svarbią Lietuvai dieną, Kauno miesto VŠĮ „Vandens turistai” organizuotas ir Lietuvos valstybės atkūrimui skirtas baidarių žygis buvo paženklintas gulbių krauju. Šventiniame plaukime baidarėmis Nemuno atkarpoje nuo hidroelektrinės iki Aleksoto tilto, kur šią žiemą laikosi maždaug 1100 gulbių, tūkstančiai ančių bei kitų vandens paukščių, daugelis vandens paukščių paniškai išsigando ir pakilo skrydžiui.

Pasibaigus plaukimui, ornitologai vien ties Žemųjų Šančių pakrante surado 4 gulbių kūnus su matomais ir išoriškai nematomais sužalojimais. Dar keli gulbių kūnai buvo stebėti nešami srovės toliau nuo kranto. Manoma, kad vien šią vasario 16-ąją Kaune galėjo žūti mažiausiai 10 žmonių globojamų gulbių nebylių. Belieka numanyti kiek paukščių žūva kiekvieną žiemos sezoną, nes masiniai baidarių žygiai šiuo laikotarpių organizuojami ne kartą. Į klausimus kaip užkirsti kelią tokiems nutikimams ir ką daryti radus sužalotą paukštį, atsako Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) ornitologas Marius Karlonas.

– Dėl kokių priežasčių dažniausiai žūsta ar būna sužaloti paukščiai? Kokios prevencinės priemonės gali būti taikomos, norint sumažinti nukentėjusių paukščių skaičių?

Nemuno upė ties Kaunu yra didžiausia vandens paukščių žiemavietė Lietuvoje. Šaltomis žiemomis čia susirenka daugiau nei 10 000 vandens paukščių, o šių metų sausio viduryje vykusios žiemojančių vandens paukščių apskaitos metu Nemune ties Kaunu suskaičiuota daugiau nei 16 000 sparnuočių. Vandens paukščius čia sugena šaltis, kuris sukausto visus kitus vandens telkinius, o dėl Kaune esančios hidroelektrinės Nemuno upė miesto teritorijoje dažniausiai neužšąla, to pasekoje, dar 1988 m. Nemune žemiau hidroelektrinės buvo įkurtas Kauno ornitologinis draustinis.

Didžiausią neigiamą įtaką žiemojantiems vandens paukščiams Kaune daro vandens turizmas: baidarės, valtys, kanojos ir kt. Padrikai per visą upės plotį išsisklaidžiusios dešimtinės irkluotojų grupės baido vandens paukščių būrius. Pabaidyti paukščiai dažnai skrenda upe žemyn, vėl tupia į vandenį, tačiau dažnai vėl būna išbaidyti tos pačios vandens turistų grupės. Taip paukščiai persekiojami kelis kilometrus, kol pasprunka nuo tariamo pavojaus. Tačiau dalis išsigąsdintų gulbių, skrisdamos atsitrenkia ir į laidus einančius virš upės ir patiria nepagydomų traumų. Tokie atvejai jau ne kartą fiksuoti vietinių gyventojų.

Paukščių susidūrimai su laidais ornitologams ir aukštos įtampos elektros tiekėjams jau kuris laikas žinoma problema. Dar 2014 metais LOD su aukštos įtampos elektros tiekimo operatoriumi AB LITGRID pradėjo vykdyti bendrą ES finansuojamą LIFE projektą, kurio metu siekiama aukštos įtampos elektros laidus padaryti kiek įmanoma draugiškesnius paukščiams. Šio projekto metu yra didinamas ir aukštos įtampos elektros laidų matomumas,  ant jų tvirtinant matomumą didinančias spirales arba besisukančius ir šviesą atspindinčius pakabukus. Tačiau šios priemonės tampa neefektyvios, kuomet vandens paukščiai yra baidomi ir skirsdami dideliais būriais užstoja matomumą vieni kitiems. Labiausiai nukenčia mažiau manevringos gulbės.

Motorinių ir nemotorinių vandens transporto priemonių judėjimas Nemunu ties Kaunu nuo hidroelektrinės iki Aleksoto tilto turėtų būti uždraustas nuo lapkričio pradžios iki balandžio pabaigos. Kaip alternatyvą, vandens turizmui Kaune siūloma rinktis Neries upę arba Nemuną žemiau Aleksoto tilto, t.y. atkarpas, kuriose vandens paukščių sankaupos yra negausios ir jų atsitrenkimai į elektros laidus yra mažai tikėtini.

– Kur kreiptis radus paukštį prišalusį prie ledo ar sužeistais sparnais?

Dažnai yra keblu atskirti, kada gulbės yra tikrai prišalusios, o kada jos tik tupi ant ledo ir ilsisi, ypač žinant, kad ant ledo jos gali tupėti gana ilgai, kelias ar keliolika valandų. Dažniausiai tai būna tėvai su jaunikliais, kurie lieka gimtajame ežere iki paskutinių akimirkų, kol dar yra vandens, o kartais net ir ežerui visiškai užsitraukus ledu. Gulbės tiesiog tupi ir taupo energiją tolimesnei kelionei iki neužšąlančio vandens telkinio. Jos gali bent trumpam atsistoti,  be to, ji netupi visa dieną toje pačioje vietoje ir dažniau renkasi tupėti ant sniego, o ne ant ledo. Taip jos gali pasilikti ant ledo net porą dienų, kol išalksta ir nusprendžia, jog čia lesalo daugiau nesusiras.

Atskirti prišalusią gulbę nuo neprišalusios yra sudėtinga, tačiau reikia žinoti, kad prišalti prie ledo jos gali, tik kai yra išsekusios, sužalotos ar kai oro temperatūra yra -18C° ir žemesnė. Gulbėms staigiai išlipus iš vandens ir atsigulus ant ledo vanduo nespėja nubėgti nuo plunksnų, kurios prišąla prie jo. Kojų paukščiai dažniausiai neprišąla, išskyrus atvejus kuomet viena iš kojų yra sulaužyta ir joje nevyksta kraujo apykaita, bet tai pasitaiko ypač retai.

Jei gulbė yra silpna ir iš vienos vietos nejuda daugiau kaip vieną dieną, plunksnos netvarkingos ir apkibusios ledukais, sparnais plaka ledą ir niekaip neatsistoja, galima įtarti prišalimą. Pastebėjus prišalusią gulbę ar kitus sužalotus gyvūnus riektų skambinti pagalbos į Gyvūnų globėjų asociacija +370~686-44828.

Šių problemų būtų galima išvengti, jei žmonės suprastų, kas laukia gulbių, kurios buvo lesinamos visą vasarą. Šiltuoju metų laiku gulbės gali susirasti ėdesio, todėl nereikia jų lesinti ir jaukinti. Žiemos metu, kai neišskridusioms gulbėms tikrai trūksta lesalo galima duoti batono, baltos duonos, javų (kviečių, miežių), vištų/ ančių lesalo ir įvairių smulkintų daržovių ir obuolių.

 

Parengė VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ remiantis Lietuvos ornitologų draugijos informacija