Jei svajojate apie šunį, privalote tai sužinoti | tavovaikas.lt

Paskelbta: lapkričio 20, 2014 14:58

vaikai-ir-suo-300x200

Šuniukas – labai svarbi vaiko gyvenimo dalis, nes kažkokiu stebuklingu būdu jis sugeba su vaiku užmegzti ypatingą ryšį. Ši straipsnio dalis apie šunis, nes jų dažniausiai ir nori vaikai. Apie šuns ir vaiko draugystę, pasakoja trijų vaikų mama, Vilniaus teritorinės muitinės kinologė, vokiečių aviganių veislyno „Laukinė vilkauogė“ savininkė Živilė Čepulienė. Jos namuose kartu su vaikais auga šeši suaugę šunys, devyni šuniukai ir katė.

Minusai svarbiau

Prieš apsisprendžiant pirkti šunį, pirmiausia reikėtų pasidomėti, kokie bus jo laikymo minusai. Ką reikės paaukoti, kaip atrodys namai. Iš tikrųjų šunį perka tėvai sau – ne vaikui. Jie turėtų suprasti, kad perka gyvūną mažiausiai 10-čiai metų ir visą tą laiką reikės juo rūpintis. Pagirtina, kad vaikas auga su šunimi, nes kitaip mato ir suvokia patį gyvenimą, supranta, kas yra rūpestis, skausmas. Pati augindama tris vaikus matau, kaip lengvai šunys su jais užmezga kontaktą, kaip „susikalba“. Tad laikydami namuose šunį mes auginame jautresnius, atsakingesnius vaikus. Aišku, jeigu šunį laikome gražiai – ne prikabinę ant grandinės.

Poveikis vaikui

Užsienyje yra taikoma programa vaikams, kurių sutrikusi elgsena, arba paaugliams, linkusiems į nusikaltimus. Toje programoje dalyvauja šunys. Vaikai, būnami specialiuose centruose, augina ir dresuoja šunis – būsimus neįgaliųjų palydovus. Vaikai turi pagalbininkų – mokytojų, tačiau patys dresuoja, o vėliau, įdėję be galo daug pastangų, darbo ir meilės, šunį turi atiduoti. Toks problemiškas vaikas, kuris paaukoja pusantrų metų ruošdamas šunį, maža to, jam tenka savo numylėtinį padovanoti, jaučiasi atlikęs didžiulį darbą, kuris pakelia vaiko savęs vertę. Manau, kad smarkiai „apsiverčia“ paauglio, kuris darė bloga ir matė vien tik bloga, vertybių skalė.

Pati auginu šunis ir esu dirbusi su neįgaliais vaikais. Pastebėjau, kad vaikams rūpi tik šunys, tai juos glosto, liečiasi, glaudžia, o suaugęs žmogus reikalingas tik tam, kad pasakytų šuns vardą. Vaiko ir šuns ryšys nepaprastas.

Šuo namuose

Man šuo – tai gėris namuose. Vaikas turi tai, su kuo gali bendrauti ir kuo rūpintis. Šunys su vaikais bendrauja ne per komandas. Šunys yra gaujos gyvūnai ir jiems vaikas – lyg dar vienas jų gaujos mažylis. Todėl tas ryšys toks stiprus ir vaikas visą laiką auga apsuptas dėmesio. Šuniui įdomu žaisti su vaiku, o šiam nereikia turėti išgalvoto draugo, nes turi tikrą. Vaikai su šunimis pykstasi ir taikosi, bendrauja kaip su savo bendraamžiais. Su šunimi kalbasi, pasakoja jam istorijas, jį piešia, sveikina gimtadienio proga. Jokiu būdu nesakau, kad reikia vaiką atriboti nuo bendraamžių, tik tai, kad grįžęs namo turi padarą, kuris supranta, ką vaikas jam sako. Jis turi „draugelį“ tiesiogine to žodžio prasme. Tėvai gali išnaudoti šią draugystę ir eiti kartu pasivaikščioti, taip stiprinti ryšį su savo vaikais. Be to, vaikas bus šuns „pavedžiotas“ ir tikrai neužsisėdės prie kompiuterio.

Aš su malonumu stebiu, kaip mano metų dukrytė Melisa žaidžia su 2 mėn. šuniuku. Kur buvę, kur nebuvę, jie visada kartu. Na, ir kas, kad vienas skaudžiau įkanda, kitas skaudžiau įžnybia, vienas ar kitas cypteli, bet, žiūrėk, ir vėl kartu. Nors yra vyresnis brolis, sesė, tėvai, dėmesio pakanka, mažiausieji negali vienas be kito. Mano mažoji žino, kur šuniukas, ir eina ieškoti mėgdžiodama jo garsą.

Šuo ir bakterijos

Gaila vaikų, kurie yra prigąsdinti, prigrasinti, kad negalima laikyti šuns, nes reikėtų nuolatos dezinfekuoti visus namus. Gaila, kad kai kuriems vaikams šuo yra siejamas su kažkokiu blogiu.

Šiais laikais yra sausų šampūnų. Jais ištrintas šuo kvepės taip, kaip mums patinka. Aš šito būdo neišbandžiau, nes nesu įsitikinusi, kad pačiam šuniui naujas kvapas patinka. Iš tiesų „voljeriniai“ šunys turi stiprų kvapą, bet pusmetį palaikyti namuose nebesmirdi.

Kartais pagalvoju, kas prieš 100 metų žinojo žodį „alergija“? O vaikai kaime augdavo su vištomis, ožkomis, karvėmis… Aišku, kai yra šuo, tvarkos reikia laikytis. Tame kambaryje, kuriame mano mažoji Melisa ropoja, šunys nevaikšto, nes išties nemalonu, kai vaikas, kuris viską deda į burną, aplimpa gyvūno plaukais. Sterilumo mūsų namuose nėra, bet mano šunys švarūs, neturi nei blusų, nei kirminų. Nesakau, kad su kiekvienu sutiktu šunimi ar kate reikia leisti vaikui glėbesčiuotis, bet su savais leidžiu. Šunys nulaižo košę nuo mažylės skruostų. Ar tai estetiška – kitas klausimas. Kiekvienas turi savo požiūrį.

Norėčiau pabrėžti, kad šuns seilės turi antiseptinių savybių ir jeigu praryja kokį nors negerą daiktą, šuniui iš nasrų dvokia apie 15 min. – kol seilės sunaikina bakterijas. Todėl, kai mano vaikas lauke nusibrozdina kelį ir po ranka neturiu antiseptinių priemonių, duodu šuniui palaižyti žaizdą. Aišku, tai ne dezinfekcija, bet pirmoji pagalba.

Jaunas ar vyresnis?

Jeigu apsisprendėte pirkti šuniuką, apgalvokite, kokio norėtumėte. Dažniausiai sprendimą lemia jo išvaizda, o reikėtų pasidomėti šuns charakteriu ir kam jis skirtas. Pagalvokite, ką norite veikti su šunimi, ar mėgstate ilgus pasivaikščiojimus, aktyvų gyvenimo būdą, ar, priešingai, daugiausia laiko praleidžiate namuose. Taip pat svarbu ir šuns dydis. Mažas šuniukas, tarkim, jorkšyro terjeras, labai gražus, nedaug suėda, bet gležnas. Tarkim, šeimoje yra metų vaikas ir parsinešite jorkšyriuką, telpantį į delną, vaikas norės jį paimti, glausti, spausti. Tokį šuniuką nesunku sužeisti, kartu lengva susipykti su vaiku, kuris verks, kad nori šuniuko, o jūs jį slepiate.

Nereikia bijoti imti jau paauginto šuniuko, jis greitai pripras naujuose namuose ir vaikui su juo gali būti saugiau. Nes mažas šuniukas (iki 4 mėn.) dar turi pieninius dantukus, kurie yra smailūs lyg adatos ir „sminga“ visur, o dažniausiai į vaiką. Tad po valandos mažylis jau gali nebenorėti šuns, kuris urzgia, kandžiojasi, „ėda“ žaisliukus. Prisimenu, kaip augo mano vaikai. Jie sėdėdavo ant sofos ir sakydavo, kad nori į tualetą, tada aš patraukdavau mažą šuniuką, kuris miegodavo prie sofos ir tykodavo, kada jie nulips. Vyresnis šuo jau žaidžia kitaip, atsargiau, daro „savo reikalus“ lauke, nereikia keltis naktimis jo išvesti.

Nėščioji ir šuo

Žmonės gąsdina besilaukiančias moteris, kad šunį reikės atiduoti, kai gims vaikas. Ne viena taip ir padaro. Aš manau, kad negalima gąsdinti mamų, nes jos laukdamos vaiko neturi galvoti, kas gali blogo nutikti. Juo labiau kad tiesa – visiškai kitokia. Suaugęs šuo yra kūdikiui mažiau pavojingas negu jo metais vyresnis broliukas, kuriam įdomi naujagimio nosytė, akytės, nori jį paimti ir panešioti. Kad ir kaip mamos ant manęs pyktų, aš geriau vaiką palikčiau su suaugusiu šunimi nei su kitu mažu vaiku.

Kai parsivežame kūdikį iš ligoninės, juk „neištremiame“ iš namų vyresnių vaikų, o šunį kartais atiduodame, paliekame tėvams. Nesuprantu, kam to reikia. Šuns elgesį formuojame mes patys. Jis yra gaujos gyvūnas ir jei gaujos vadai, šeimininkai, jaučia nerimą, žiūri šnairomis, bijo, kad kažkas blogo įvyks, šuo pajunta grėsmę, kurią kelia kūdikis, ir yra pasiryžęs tą įtampą įveikti. Taigi grėsmę kūdikiui kelia ne šuo, o jo šeimininkai. Imdami šunį, negalime jo „sužmoginti“ ir manyti, kad jis supras mūsų žodžius. Jei apsisprendžiame šunį laikyti, privalome pasidomėti ir jo prigimtimi, kad žinotume, kaip su juo elgtis.

Atminkite: suaugęs žmogus yra šuns vadas ir šuo atkartoja tai, ką jam parodote. Jeigu vadas bijo, bėgioja, šuo bėga iš paskos ir irgi bijo. Tad jei parsivešite naujagimį ir elgsitės ramiai: neuždarysite šuns kitame kambaryje, neslėpsite savo vaiko nuo jo, nebijosite, keturkojis įnamis vaiką tuoj pat pripažins savo gaujos nariu ir jo neskriaus.

Kur pirkti?

Beveislį šuniuką galima paimti iš prieglaudos, įvairių globos organizacijų. Jei norite veislinio, rinkitės iš veislynų. Labai svarbu neskubėti ir nepirkti pagal pirmą pamatytą skelbimą. Pasidomėkite veislėmis, nes daugelis gražių ir mielų šuniukų vėliau išauga į neklusnius medžioklinius šunis. Žmonės nusiperka biglį ar haskį ir įsivaizduoja, kad galės išeiti pasivaikščioti be pavadžio, bet iš tiesų tokio malonumo jiems neteks patirti.

Siūlyčiau pasidomėti veislynais, nes jie suteikia tam tikras garantijas.

Pigiau galima nusipirkti šuniuką be dokumentų turguje ar pas žmones, bet ne vienam paskui tenka brangiai mokėti gydant šuniuką, auginami nestabilios psichikos gyvūnai ir meilė šunims griūva kaip kortų namelis. Geriausiai užmegzti kontaktą su keliais veislynais ne kaip pirkėjams, o kaip žmonėms, besidomintiems veisle. Pasakykite, kad norite atvažiuoti pasižiūrėti šunų. Jei pasiimsite vaiką, matysite, kaip suaugę šunys elgiasi su juo. Jei jo bijo, nėra gerai, nes tik ne itin stabilios psichikos šuo bijo vaikų, kurie yra kitokie nei suaugusieji. Na, o jei jūsų veislyne nepriims -vadinasi, ten „kvepia“ tik verslu, ne sąžiningu veisimu. Kartu rinkitės ir veisėją. Jis turėtų suteikti visą informaciją apie tai, kaip auginti šunį, kaip su juo elgsis, padėti visais iškilusiais klausimais. Jei išaiškėtų kokia nors šuns genetinė liga, atgausite dalį pinigų ar visą sumą – kaip būsite susitarę. Jei pirksite šunį be dokumentų, to tikrai nebus.

Dar labai noriu išsklaidyti mitą apie parodas. Jos yra šunų, tinkančių veisti, atranka. Neatitinkantys standarto, agresyvūs ir bailūs šunys negauna leidimo kergtis. Dažniausiai pardavinėjantys be dokumentų šuniukus sako, kad nenorėjo eiti į parodas. Iš tiesų šuniui pakanka dviejų parodų per visą gyvenimą, kad galėtų būti veisiamas.

Naudingi patarimai svajojantiems apie šuniuką:

– mažas vaikas negali pats vesti į lauką šuniuko, nes mažą šunį gali pavogti. Didelis šuo gali pamanyti, kad koks praeivis vaikui kelia grėsmę, tad gali sutiktąjį ir apkandžioti;

– prieš įsigydami šuniuką, įsigykite ir narvą. Šuo, kitaip nei žmogus, nebijo mažų erdvių ir narve gerai jaučiasi. Tai bus jo namai, saugi vieta. Palikdami šuniuką narve būsite tikri, kad nesuniokos namų ir nesusižeis pats. Svarbu, kad narvo šuo nesietų su bausme;

– pirkite šunį panašiai kaip automobilį. Juk pasidomite, kas yra po kapotu, koks variklis ir pan. Taip pat atsakingai žiūrėkite ir į naują šeimos narį. Sužinokite, kas šuns tėvai, pasidomėkite charakteriu, veislės ypatumais;

– pirkdami šunį pas veisėjus greičiausiai pasirašysite sutartį, kurioje bus numatyta jūsų ir veisėjo atsakomybė;

– niekas negali garantuoti, kad šuo bus sveikas. Bet jei susirgs kokia nors įgimta liga, iš veisėjo gausite visą reikiamą pagalbą, o jei tai numatyta sutartyje – ir dalį ar visą sumą;

– ne visi vados šuniukai tinka parodoms ir veisti. Tokie kainuoja mažiau. Pigiau galima įsigyti ir šuniuką, kuris turi veislės „broką“. Tai yra per daug tam tikros spalvos, balta dėmė, jei veislei ji nebūdinga, neišdygęs dantukas, blogas sąkandis. Toks šuniukas kainuoja gerokai mažiau už vadinamą parodų, bet yra visavertis veislės atstovas;

– vienas didžiausių mitų yra teiginys, kad kalė bent kartą turi atsivesti palikuonių. Tai netiesa, todėl jei turite kalytę, galite ją sterilizuoti ir neteks bijoti rujų;

– jei važiuojate pasižiūrėti šuniukų, bet nesate tikri, ar pirksite, neimkite su savimi pinigų. Maži šuniukai iškart pavergia savo grožiu. Nenusipirkę pirmo pasitaikiusio turėsite galimybę aplankyti daugiau veislynų, kuriuose yra šuniukų, ir vakare ramiai apsispręsti;

– dažnai geri veislynai bet kam neparduoda šuniukų, todėl jei norėsite jį įsigyti, bendraukite su veisėjais, įrodykite, kad sugebėsite juo rūpintis, ir nusiteikite laukti, kol kalė atsives jūsų šuniuką.

Šaltinis: tavovaikas.lt