Kur iš tiesų gyventi šuniui gera?

Paskelbta: vasario 18, 2014 19:11

Noriu paneigti vieną mitą: dideliems šunims gyventi bute kančia, o štai name su kiemu – tikras rojus. Esu vokiečių aviganių veisėja. Daugumai tautiečių atrodo, kad vokiečių aviganis – tai šuo, kurį labiausiai tinka laikyti lauke, o bute – apsaugok, Dieve. Tačiau kai pas mane atvyksta žmonės ir ima pasakoti, kaip puikiai gyvens jų būsimasis šuniukas, nes jie turi namą, kiemą ir hektarą žemės, suprantu, kad šuo (būna išimčių) nebus laimingas ir mieliau jį parduodu žmonėms, gyvenantiems bute. Paaiškinsiu, kodėl taip kvailai darau.

sunys

Kai žmogus užsimano bute auginti didelį šunį, jis priverstas daryti labai daug dalykų – vedžioti jį kasdien, net kelis kartus per dieną, šukuoti, prausti, dresuoti, nes nevaldomas šuo kelia problemų kaimynams. O name gyvenančių beveik visų sarginių ir tarnybinių šunų veislių dalia yra maždaug tokia: kol mažiukas – tikras žaislas, bet juk jis visur dergia, kapsto vejas, bėgioja, kur negalima, graužia krūmus ir gėles. Kadangi šuo perkamas manant, jog jis gyvens kieme ir jokiu būdu neis į kambarį, jam greitai pastatomas voljeras. Prisiminkime, kad kažkodėl visiems, kurie mano, jog butas šuniui per ankštas, voljeras atrodo labai erdvi vieta, nors standartiškai jis yra 4 m ilgio ir 2 m pločio. Kodėl taip yra? Niekaip nesuprantu. Net vieno kambario butas didesnis už voljerą!

Kitas dalykas, kad kai šuo pradedamas laikyti voljere, jis beveik visada ten ir gyvena – vedžiojamas jis kartą per savaitę, kai pavasariški orai veja širdį laukais, o rudenį, kai tamsu, per lietų, niekada. O štai bute gyvenantys šunys bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku eina su šeimininku laukan kartu.

Voljere gyvenantis šuo po rudens ir žiemos sezono pasidaro susivėlęs ir purvinas. Negi tokį šunį vesi į namus, į savo vonią? Nesąmonė, pavasarį su žarna bus nupraustas. Ir pats voljeras (kai kurių žmonių kiemuose) vasarą būna žarna nuskalaujamas, bet kam valyti voljerą žiemą? Juk viskas gražiai sustingsta į akmenukus. Pavasarį visi tie 50 kilogramų mėšlo bus išvežti.

Štai draugė gyvena tokiame Vilniaus rajone, kur faktiškai visi laiko šunis – ji viena vedžioja savo vokiečių aviganius. Ir dar priekaištų sulaukia, kad vedžioja ir kitus šunis erzina.

Yra dar kitoks šunų laikymo būdas: turint namą ir erdvų kiemą šuniui, gyvenančiam voljere, „duoti laisvės”. Tokie žmonės šunis tiesiog paleidžia laisvai lakstyti aplink namus, ypač jei teritorija didelė. Rodos, ar gali būti geriau? Visą dieną lakstyti laisvėje po pievas, o jei dar yra ir kitas šuo – išvis rojus!

Ir vėl prieštarausiu – taip laikyti šunį labai blogai. Taip auginamas šuo laksto aplink namus vienas ar su kitu šunimi, o šeimininkas sėdi namie prie kompiuterio ar televizoriaus, išeina tik pašerti ar galvos paglostyti. Ir tada šunys kvailėja, nes jie socialūs gyvūnai ir patirties semiasi iš pievos drugelių ir prabėgančių šunų.

Dažnai taip laikomų šunų šeimininkai dejuoja: „Kaip jūsų šunys klauso, kodėl jie tokie protingi, mes saviškio už tvoros nepagauname. Kaip jis puola kitus šunis, tik pamato, ir mes jam neegzistuojame.“ Žinoma, kad neegzistuoja, toks šeimininkas šuniui tėra tuščia vieta.

Šuo, kaip socialus gyvūnas, formuojasi šalia žmogaus. Bute laikomas šuo, kad su juo būtų galima susitvarkyti, dresuojamas, o laisvai lakstantys šunys būna vieni. Su šunimi būtina kasdien vaikščioti, bendrauti ne tik tam, kad jis nedergtų kieme, bet kad jis būtų valdomas, bendrautų su žmogumi, kad malonu būtų ne tik šeimininkui jį turėti, bet ir kaimynams šalia gyventi. Voljere gyvenantis šuo teritorijoje palaidas neturėtų bėgioti – jis turi gyventi tokiu ritmu, kokiu gyvena buto šuo.

Šaltinis: lrytas.lt
Straipsnio nuoroda: čia.