LGTAO pozicija dėl „pavojingų“ veislių šunų

Paskelbta: vasario 19, 2014 19:15

Kas yra kovinis, pavojingas šuo ir pavojingo šuns mišrūnas Lietuvoje?

Lietuvoje tam tikros šunų veislės skirstomos į kovines ir pavojingas. Tokių veislių sąrašus sudaro Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau tekste VMVT).

Agnės Dvilaitytės foto

Agnės Dvilaitytės foto

Kovinių šunų veislė:

1. Amerikiečių pitbulterjeras

Pavojingų šunų veislės:

1. Amerikiečių Stafordšyro terjeras
2. Stafordšyro bulterjeras
3. Amerikiečių buldogas
4. Argentinos dogas
5. Fila Brasileiro (Brazilų mastifas)
6. Kangalas (Turkų aviganis)
7. Kaukazo aviganis
8. Pietų Rusijos aviganis

Lietuvos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme (toliau tekste – Įstatymas) įtvirtintos kovinio, pavojingo šuns ir pavojingo šuns mišrūno sąvokos:

Kovinis šuo – kovoms išvestos veislės šuo, įrašytas į Kovinių šunų veislių sąrašą, kurį tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius.

Pavojingas šuo – pavojingos veislės šuo, įrašytas į Pavojingų šunų veislių sąrašą, kurį tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius.

Pavojingo šuns mišrūnas – negrynaveislis šuo, kurio bent vienas iš tėvų yra pavojingas šuo.

Pagal Įstatymą Lietuvoje draudžiami koviniai šunys, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai.

Ar į sąrašą įtrauktų veislių šunys ir jų mišrūnai yra pavojingesni žmonėms nei kiti šunys? Ar tai padeda mažinti šunų įkandimų žmonėms skaičių?

Remiantis Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis atvejai, kai šunys įkando žmonėms, sudaro net 78 % visų gyvūnų įkandimų atvejų Lietuvoje. Kasmet, taip pat ir 2013m., skaičiuojama virš 5000 šunų įkandimų, iš kurių apie 25 proc. sudaro įkandimai vaikams iki 15 metų amžiaus. Tačiau jokiais tyrimais nėra nustatyta, jog tam tikrų veislių šunys yra labiau linkę užpulti ir įkąsti žmogui negu kitų veislių ar neveisliniai šunys.

Mūsų organizacijos atlikta savivaldybių apklausa parodė, kad tarp daugybės šunų (benamių, priimamų iš gyventojų, konfiskuojamų), kurie kasmet patenka į savivaldybių gyvūnų kontrolės tarnybas nėra nei vieno arba yra vos keli šunų mišrūnai iš pavojingų šunų veislių sąrašo. Daugumą sudaro kitų veislių šunys ir mišrūnai.

Šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas pagrįstas tik baime dėl tokios veislės išvaizdos. Todėl bandymas įstatymiškai reglamentuoti kovines ir pavojingas veisles, kaip efektyvią priemonę šunų įkandimų prevencijai, turi didelę populistinę įtaką visuomenėje ir valdžios institucijose, bet visiškai nesprendžia problemos. Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Belgija ir Nyderlandai – visi nurodo, kad veislių skirstymas teisės aktuose nesumažino šuns įkandimo incidentų. Nors pagal Įstatymą norint laikyti pavojingos veislės šunį reikalingas savivaldybės išduotas leidimas, tačiau leidimai reikalingi tik tam tikros išvaizdos, o ne pavojingo elgesio šuns laikymui. Šunų veislių, o ne šunų elgsenos skirstymas į pavojingas nepadėjo sumažinti šunų įkandimų skaičiaus nė vienoje šalyje, kur tai buvo taikoma.

Kokia tam tikras veisles ir jų mišrūnus skirstančių teisės aktų kaina?

Nepaisant to, kad šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas nesumažina šunų įkandimų skaičiaus, tokių teisės aktų įgyvendinimas dar yra ir labai brangus, turi neigiamų pasekmių  atsakingiems šunų augintojams. Mokesčių mokėtojų pinigai naudojami šunų konfiskavimo,  laikinos šunų globos, eutanazijos, bylinėjimosi išlaidoms. Tai nėra efektyvus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas, atsižvelgiant į tai, kad yra bandoma kontroliuoti tik tam tikras veisles ar jų mišrūnus, o ne realų pavojų keliančius šunis bei savo augintinių nekontroliuojančius savininkus.

Taip pat siekis reglamentuoti kovinių ir pavojingų veislių mišrūnų nustatymą pagal išvaizdą kelia itin didelį nerimą, nes tai atveria kelius tiesiog atimti ir nužudyti tūkstančius draugiškų ir jokio pavojaus nekeliančių, šeimų ir vaikų mylimų, kilmės dokumentų neturinčių mišrūnų augintinių. Ir tai yra daroma ne dėl pavojingo šuns elgesio, o tik dėl to, kad savo išvaizdoje šuo turės kovinės ar pavojingos veislės požymį.

Kaip geriausia sumažinti dėl šunų įkandimų įvykusių incidentų skaičių visuomenėje?

Šunų įkandimų atvejuose visuomet dalyvauja bent dvi šalys: šuo ir vienas arba keli žmonės. Šuns elgesys negali būti vertinamas be žmonių, nes į visas situacijas šuo patenka dėl jo savininko kaltės. Būtent savininko neatsakingumas sukelia pavojų ne tik visuomenės, bet ir paties šuns saugumui.

Pagrindinis mūsų siūlymas – atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį priskirti jų savininkams, kurie ir yra šios problemos pagrindinis šaltinis. Taip pat siūlome reglamentuoti galimybę pripažinti bet kurios veislės šunį pavojingu, jeigu jis sukėlė pavojų visuomenei bei apriboti tokių gyvūnų šeimininkų teises. Šunų skirstymas pagal jų pavojingą elgseną, bet ne pagal „pavojingai“ atrodančią išvaizdą sudarytų ženkliai didesnes galimybes mažinti kasmet apkandžiojamų žmonių skaičių. Todėl reikalingi efektyvūs įstatymai užtikrinantys šeimininkų atsakomybę už humanišką šunų priežiūrą, auklėjimą bei kontrolę, nepaisant jų veislės ar tipo.

Įrodyta, kad šunų savininkų švietimas apie šunų augintinių gerovę ir atsakomybė už humanišką elgesį su jais, augintinio auklėjimas ir šuns savininko atsakingumo kontrolė sumažina šunų įkandimų skaičių.

GGI organizacija palaiko poziciją dėl „pavojingų“ veislių šunų ir dalinamės šia informacija.

Šaltinis: gyvunuapsauga.lt
Straipsnio nuoroda: čia.