Projektas “neBrisius.lt”: žmonės, priglaudę gyvūną, įsigyja patį geriausią gyvenimo palydovą

Paskelbta: vasario 5, 2018 20:24

Lietuvos žmonės vis dažniau nusprendžia priglausti beglobius gyvūnus, suteikti jiems naujus namus ir šilumą. Tokias laimingas istorijas jau nuo 2014 metų įamžina VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos” projekto “neBrisius.lt” komanda. Savanoriai vyksta lankyti keturkojų ir jų naujų šeimininkų, juos fotografuoja ir aprašo jų istorijas. Iliustruoti pasakojimai talpinami puslapyje www.nebrisius.lt. Apie projekto atsiradimą, jo sėkmingą vystymą ir ateities planus, kalbėjomės su VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos” įkūrėja ir vadove Beatriče Vaitiekūnaite – Pliuske bei projekto vadove Elena Rutkauskaite.

Įkvėpimo projektui „neBrsisius.lt“ sėmėtės iš amerikietiškojo „Why we rescue“ (dabar „This wild idea“). O kokia buvo pirminė idėja? Kokios problemos, galbūt įsivyravę stereotipai skatino vykdyti kažką panašaus ir Lietuvoje?

Beatričė:
„Kai pradėjome šį projektą, vis dar buvo gaji nuomonė, kad beglobis gyvūnas būtinai yra purvinas, blusėtas, ne socialus, luošas na ir apskritai baisu prie jo liestis. Tačiau žmonių, priglaudusių gyvūnus, istorijos bylojo visai ką kitą. Norėjome jomis pasidalinti. Projekto tikslas yra skatinti žmones priglausti gyvūnus, keisti požiūrį tiek į beglobius, tiek apskritai į visus gyvūnus, skatinti empatiją ir skleisti pozityvias mintis, kurių Lietuvoje taip trūksta.“

Ką gyvūno atėjimas į naujus namus suteikia patiems žmonėms? Kokiais įspūdžiais žmonės dalinasi?

Elena:
„Patirčių yra įvairių. Kartais naujų dalykų tenka mokytis ir pačiam žmogui, ir priglaustam keturkojui. Tačiau pirmiausia žmonės, priglaudę gyvūną, įsigyja patį geriausią gyvenimo palydovą. Toks draugas gyvenimą pripildo džiaugsmu, nuotykiais. Kartais toks žmogaus sprendimas tiesiog pakeičia visą jo gyvenimą. Ypač, jei žmogus priglaudė gyvūną jam pačiam sunkiu laiku. Atsiranda gyvenimo džiaugsmas ir prasmė.

Tikiu, kad gyvūnai turi kažkokių laimę gaminančių hormonų. Pati turiu pilnus namus gyvūnų. Kai būna labai sunku, jie prajuokina, priverčia eiti pasivaikščioti ir džiaugtis gyvenimu! Mano priglausto jorkšyro mišrūno istorija yra viena sudėtingesnių. Jis buvo agresyvus tiek žmonių, tiek gyvūnų atžvilgiu. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad būtent jį atradau ir kad kartu įveikėme tiek daug sunkumų. Gaila, tačiau dažnai šunų, turinčių agresijos problemų, likimas yra labai liūdnas – eutanazija.“

Kokių minčių turite ateičiai?

Elena:
„Netrukus startuos nauja projekto skiltis „Ypatingi gyvūnai“. Joje žmonės pasakos apie savo kitokius augintinius. Kai kurie jų mato tik viena akimi ar yra absoliučiai akli, kiti vaikšto trimis kojomis ar turi kitokią negalią. Norime, kad tokių gyvūnų šeimininkai pasidalintų savo patirtimi. Vieni jų su iššūkiais susidūrė susirgus jų jau laikomam augintiniui. Jiems teko priimti sprendimą, ką daryti toliau, susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu. Tikriausiai retai susimąstome, kaip gyvūnai geba prisitaikyti prie negalios. O jie tai padaryti sugeba daug lengviau nei mes, žmonės!

Kiti nusprendžia priglausti jau sužalotą ar negalią turintį gyvūną. Tad kviečiame papasakoti, ką reiškia suteikti namus tokiam naujam šeimos nariui.

Džiaugiamės, kad projektas gyvuoja jau ilgai ir mūsų lūpomis papasakotos laimingos istorijos įkvepia kitus!

Aš pati neįsivaizduoju gyvenimo be „neBrisius.lt“ istorijų, o ir mūsų visa komanda yra nuostabi.“

Kaip manote, kaip dar galima būtų šviesti Lietuvos žmones gyvūnų gerovės srityje? Kokių resursų trūksta?

Beatričė:
„Visi mūsų vykdyti ir vykdomi projektai – „Elkis atsakingai, moksleivi!“, „Žiemos nameliai beglobėms katėms“, „Draugiški gyvūnams“, „neBrisius.lt“, „Atsakinga kosmetika“, „Gyvūnų nepriežiūros atvejai“ vykdo švietimo ir požiūrio į gyvūnus keitimo misiją. O labiausiai trūksta finansavimo, nes didžioji mūsų savanorių gyvenimo laiko dalis atitenka tiesioginiams darbams ir, deja, savanorystei liekantis laikas yra labai limituotas.“

Elena:
„Tikiu, kad vieną dieną žmonės labiau įvertins tokius švietimo projektus ir pamatys jų tiesioginę naudą. Kaip bebūtų liūdna, tenka išgirsti, kad geriau eitume į gatvę gelbėti gyvūnų…Vis dar gyvename visuomenėje, kuri gyvūno gelbėjimą suvokia kaip jo paėmimą iš gatvės… Bet jei bent vieno žmogaus nuomonę pavyksta pakeisti, tai mums yra jau labai daug. Kaip minėjo Beatričė, labai trūksta finansavimo. Prieglaudos šiuo atveju yra kiek stipresnės už mus, nes atlieka tiesioginius gelbėjimo darbus. Tikiu, kad plačiau mąstančių žmonių atsiras vis daugiau ir daugiau. Jau ir dabar jų daugėja! O tuo tarpu aš labai didžiuojuosi mūsų projektais, nes ir trūkstant finansavimo mes padarom daug didelių darbų.“

Elena, pati vyksti fotografuoti priglaustų gyvūnų. Kokie tavo įspūdžiai iš šių vizitų?

Elena:
„Man vykstant į fotosesiją, visada tenka planuoti, kiek laiko žadu skirti. Visuomet nusiteikiu 30 minučių, bet praleidžiu 2-3 valandas. Žmonės būna nuostabūs, su jais gera bendrauti, smagu praleisti laiką kartu ir pažinti naują laimingą augintinį.“

Optimistiškas laimingų gyvūnų istorijas iš naujų namų galite rasti puslapyje www.nebrisius.lt.