Žmogaus ir gyvūnų draugystė stebina | www.panbalsas.lt

Paskelbta: rugpjūčio 23, 2015 18:04

Kad žmogaus ir gyvūnų ryšys yra, niekas negalėtų paneigti. Nebestebina akliesiems padedantys šunys ar terapija su žirgais. Tačiau ar patį žmogų galėtume vadinti tikru gyvūnų draugu?

Praėjo kiek daugiau nei ketveri metai, kai Fukušimos (Japonija) atominėje elektrinėje įvyko sprogimas. Naotas Matsumura yra vienintelis žmogus, tebegyvenantis evakuotoje zonoje aplink Fukušimos pirmąjį reaktorių. Kodėl jis liko, nors kiti nedelsdami išsikėlė?

Liko, kad padėtų beglobiams
Žinomas kaip paskutinis vyras iš Fukušimos, 55-metų Matsumura yra vienintelis asmuo, tebegyvenantis draudžiamoje zonoje aplink Fukušimos atominę elektrinę, kuri 2011-ųjų kovą patyrė krachą po žemės drebėjimo ir cunamio. Tačiau Matsumura yra ne vienas. Jis pasiliko savo namuose, pakrantės miestelyje maždaug už septynių mylių nuo Fukušimos, vien tam, kad pasirūpintų tvartuose ir kiemuose paliktais zonos gyvūnais.
Naotas prižiūri dešimtis augintinių ir gyvulių, kurie buvo palikti likimo valiai, kai jų šeimininkai persikėlė į saugias teritorijas. Matsumura globoja ne tik vietos katinus, šunis, bet ir būrį ančių, kiaulių, karvių, ponių ir net stručių.
Po katastrofos su šeimos nariais išvykęs į saugią vietą, po kelių dienų Matsumura grįžo pašerti savo ūkyje likusių gyvūnų.
„Kai saviškiams padaviau ėsti, kaimynų augintiniai tarsi pašėlo: šunys ėmė loti, karvės – mūkti. Kilo didžiulis triukšmas. Apėjau visą miestelį ir pamačiau, kad ten palikta begalės gyvūnų. Visi jie buvo alkani, suvargę. Matyt, žmonės tikėjosi, kad netrukus, gal po savaitės ar po dviejų, grįš į savo gimtuosius namus, Deja…“ – sielvarto neslėpė gyvūnų globėju tapęs Matsumura.
Daugiau nei šimtas galvijų buvo rasti nugaišę iš bado tiesiog tvartuose, kiti buvo masiškai numarinti vyriausybės įsakymu. Matsumura išgelbėjo nuo tokios lemties šunį ir jį pavadino Kiseki – Stebuklu. Šunelis išliko gyvas tik todėl, kad galėjo ėsti kritusius galvijus.
Matsumuros akyse krito ir daugiau gyvūnų – daugelis jų sunkiai susirgo dėl pašaro ir priežiūros stokos.
Dabar Matsumuras ir jo gyvūnai priklausomi tik nuo gerų žmonių valios. Tik jų dėka gyvūnų gelbėtojas gali pasirūpinti savo augintiniais ir prasimaitinti pats. Maistas ir vanduo draudžiamoje zonoje nebėra saugūs, tad turi būti tiekiami iš kitur.
Kol Naotas pluša gyvūnų gerovei cunamio ir žemės drebėjimo nuniokotose Fukušimos griuvėsiuose, už draudžiamos zonos gimsta naujos kartos.
2013-aisias N. Matsumurai gimė sūnus, dabar jis su savo mama gyvena toli nuo tėvo. Šeima nežino, ar visi jos nariai kada nors gyvens kartu.
Vienintelė Naoto paguoda – tik jį supantys gyvūnai. „Jie kasdien mane paguodžia, atsidėkoja už maistą, rūpinimąsi, gera matyti jų akis, – sako Matsumura. – Tai jie mane išmokė išlikti.“
Nuostabus ryšys
Ne kiekvienas gali pasigirti tokiu stipriu ryšiu su savo augintiniu, kokį turi mažylis Karteris ir jo šunelis Tobis. Pora šunį savo namuose priglaudė 2011 metais, o po 16 mėnesių namuose atsirado ir dar vienas gyventojas – gimė vaikelis.
Mažylio ir šuns ryšys prasidėjo dar tada, kai berniukas buvo mamos pilve. Karterio mama Devina pasakoja, kad šuo visus 9 mėnesius akylai ją sergėjo ir glaustėsi, it nujausdamas, kad greitai įvyks kažkas, kas pakeis visą jo gyvenimą.
Amerikiečių pora tvirtina, kad jų sūnaus ir keturkojo augintinio ryšys išties nepaprastas. Tobis nesitraukia nuo mažylio nuo pat tos dienos, kai tėvai jį parsivežė iš ligoninės. Šuo atidžiai stebėjo ir sekiojo paskui visus, kurie tik mažylį paimdavo ant rankų. Ryšys dar labiau stiprėjo vaikui augant. Tobis nuo Karterio nesitraukia nė per menkiausią žingsnį, net jam miegant. Tėvai, matydami šią draugystę, nusprendė ją įamžinti – sukūrė internetinį nuotraukų albumą.
„Mes nenustojame stebėtis. Tobis yra neįtikėtinai ištikimas ir kantrus, aplink Karterį sukasi visas jo pasaulis, – apie šunį pasakoja vaiko tėvai. – Karteris taip pat labai myli savo šuniuką ir visuomet nori būti šalia jo. Jam augant, šuo nebėra tik sargas, jis – geriausias žaidimų draugas.“
Socialinio tinklalapio paskyroje galima rasti įvairiausių šuniuko ir berniuko draugystės akimirkų, kai kurios iš jų išties kelia šypseną. Pora džiaugiasi galėdama pasidalyti šeimai brangiomis akimirkomis ir paskatinti žmones priimti beglobius šunis į savo namus.
Paukščių numylėtiniai
Nors žmonių meilė paukščiams yra natūralus reiškinys, tačiau labai retas atvejis, kad šis jausmas būtų abipusis. Aštuonerių metų Gabi Mein labai pasisekė: mergaitė sode lesina varnas, o jos už tai jai atneša dovanų.
Gabi Mein surinko jau visą kolekciją tokių dovanų, tai ir jai brangiausias turtas. „Jūs galite pasižiūrėti, tačiau nieko nelieskite“, – atvykusius filmuoti jos ir varnų draugystės žurnalistus pamokė aštuonmetė.
Plastikinėje dėžutėje laikomi paukščių mergaitei atnešti maži daiktai. Kiekvienas priskirtas kokiai nors kategorijai ir laikomas su panašiais daiktais. Vaikui šie daiktai vertingesni už auksą.
Mergaitė pati savo kolekcijos nepildė. Kiekvienas daiktas buvo atneštas varnų kaip dovana. Ji rodo į perlų spalvos širdelę: „Ši dovana man pati brangiausia, nes ji parodo, kaip varnos mane myli“, – paaiškino paukščių numylėtinė.
Mergaitės draugystė su varnomis prasidėjo atsitiktinai, kai jai buvo vos ketveri. Ji dalijosi savo priešpiečiais su paukščiais autobusų stotelėje. Greitai varnos prie to priprato ir laukdavo mergaitės.
Žinoma, Gabi Mein mama nežinojo, kad varnos sulesa didžiąją dalį jos pietų. Dabar savo kieme mergaitė lesina paukščius visuomet: jiems pripilta vandens, paberta lesalo. Lesykloje visuomet yra riešutų, nes juos varnos labai mėgsta.
Netrukus sode pradėjo atsirasti visokių daiktų – taip varnos atsidėkodavo vaikui už dosnumą. Tos dovanėlės mažos, kad tilptų paukščiams į snapą, tačiau mergaitei jos pačios geriausios.
Aštuonmetė pasakojo kartą lesykloje aptikusi mažą metalo gabaliuką, o jame buvo užrašas „best“ – geriausia. Mergaitė iš dovanų netgi pasidarė vėrinį.
Dar vienu fenomenu galėtume vadinti australų Blumų šeimą. Nepaprasta jos ir šarkos draugystė užsimezgė, kai vienas iš sūnų aptiko bejėgį paukščiuką ant žemės, veikiausiai išblokštą iš lizdo. Išgelbėta šarka tapo tikrų tikriausia australų šeimos nare.
Paukštis leidžia laiką ir name, ir kieme, tarsi būtų naminis augintinis. Šarka, vardu Pingvinas, mėgsta Blumams atsitūpti ant galvų, žaidžia gaudynių, čiauška, mėgdžioja žmones, skraidžioja tarp vaikų, kai šie žaidžia kamuoliu – nuo vieno prie kito, tarsi irgi dalyvautų žaidime. Šarka nesidrovėdama kartu su šeimos nariais prausiasi, nepraleidžia progos valandėlę nusnūsti su vaikais lovoje ar hamake, netgi pusryčiauja prie bendro stalo.
Kai nieko nėra namie, Pingvinas tupi medyje priešais namą ir laukia, kada galės pasveikinti grįžtančią šeimą. Savo emocijas šarka išreiškia plasnodama sparnais.
„Tarsi šuniukas vizgintų uodegą, – sako šeimos galva Kameronas. – Jei mes pradedame moti rankomis, Pingvinas mėgdžioja šiuos judesius.“
Profesionalus fotografas Kameronas Blumas nepraleidžia progos užfiksuoti unikalių ir jaudinamų akimirkų iš savo šeimos narių ir šarkos Pingvino gyvenimo ir jas deda į socialinius tinklus. Todėl šarka tapo kone viso pasaulio įžymybe.
Ir plėšrūnai nori meilės
Ar galėtumėte įsivaizduoti laukinių žvėrių karalių – liūtą – kaip savo geriausią draugą, kuris vos jus išvydęs pultų į glėbį? Nors situacija sunkiai tikėtina, tačiau liūtė Sirga niekuo nesiskiria nuo mažo vaiko: vos atsidarius aptvaro vartams puola į savo „tėčio“ Valentino glėbį, atsistoja ant dviejų kojų, stipriai apsikabina drąsuolį ir kone minutę myluojasi jo glėbyje.
27-erių metų gamtosaugininkas Valentinas Gruneris su liūte Sirga tapo neišskiriami tada, kai ji, vos trijų mėnesių likusi be mamos, atsidūrė jo globoje. Šiuo metų liūtė Sirga jau paauglė, ruošiasi gyventi laukinio gyvūno gyvenimą. Pats geriausias draugas ir mokytojas jai Valentinas, jis moko liūtę laukinio gyvenimo subtilybių.
Sirga buvo rasta leisgyvė viename iš ūkių 2012-ųjų vasarį. Vadoje buvo trys jaunikliai, du mažyliai nugaišo, o likusi gyva Sirga pateko Valentino ir jo komandos globon.
Gyvūnas labai mažai svėrė, buvo praradęs daug skysčių, tad Valentinui teko nemenkas išbandymas pastatyti mažylę ant kojų. Valentinas į pagalbą pasitelkė veterinarus ir dabar džiaugiasi jau kone suaugusios Sirgos draugyste bei ištikimybe.
Kritiniu liūtukei laikotarpiu Valentinas išbandė begales receptų, kad galėtų atšerti ją iki normalaus svorio. „Švieži kiaušiniai, grietinėlė, pienas, vitaminai, saulėgrąžų aliejaus ir kalcio mišinys… Iki šios dienos mes manome, kad ji tikriausiai yra vienas vienintelis liūtas vietovėje, kuris per gyvenimą mėgavosi tokiu racionu“, – juokiasi Valentinas.
Dabar liūtė jau ėda žalią mėsą, Valentino padedama ir pati mokosi susimedžioti grobį.
Augusi tarp kitokių
24-erių Tipi Degre – tikrai nepaprasta mergina. Ji gimė Afrikoje, laukinės gamtos fotografų iš Prancūzijos šeimoje. Mergaitė augo žaisdama su 28 metų drambliu Abu, leopardu J&B, liūtukais, žirafomis, stručiais, mangustais, krokodilais, zebriukais, didžiulėmis varlėmis ir netgi gyvatėmis.
Afrika mergaitei namais buvo ilgai, tad ji spėjo užmegzti itin glaudžius ryšius su daugybe vietos gyvūnų ir Namibijos genčių. „Aplink mane nėra vaikų, tad gyvūnai – mano vieninteliai ir patys geriausi draugai“, – sakydavo Tipi.
Jos tėvai įamžindavo mergaitės ryšį su laukine gamta, vėliau visa tai atskleisdavo dokumentiniuose filmuose.
Pasak Tipi mamos, mergaitė netgi mąstydavo kaip gyvūnai, ji įsivaizduodavo esanti iš jų pasaulio, jų dydžio ir pan., tai pagilindavo šį, atrodo, neįtikėtiną žmogaus ir gamtos santykį.
Dabar jau užaugusi Tipi sako iš laukinių draugų išmokusi be galo daug ir labai vertina savo vaikystę. Iš tiesų retas žmogus gali papasakoti apie vaikystės draugą dramblį, popietes lekiant ant stručio nugaros ar vakarus prie Afrikos genties laužo…
Šiuo metu mergina studijuoja kino industriją, aktyviai kovoja už gyvūnų teises, domisi žvėrių išsaugojimu, kuria dokumentinius filmus apie laukinę gamtą. Šeši filmai jau pristatyti „Discovery“ kanalo žiūrovams.
Ištiesė pagalbos ranką
Dažnai girdime, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. O viena nuotrauka įrodo, kad ir žmogus gali būti geriausiu šuns draugu. Nuotrauka itin iškalbinga: vyras ant krūtinės migdo šunį – geriausią savo draugą 19-metį Čiopą. Gyvūnas užmigdavo tik tada, kai šeimininkas Džonas Angeris įnešdavo jį į ežerą.
Šunį kankino stiprūs sąnarių skausmai ir palengvėdavo jam tik tada, kai šeimininkas atnešdavo jį ant rankų į ežerą. Bangavimas ir šiltas vanduo nuramindavo skausmą, užliūliuodavo Čiopą, ir jis užmigdavo.
Prieš 19 metų Džonas ir jo sužadėtinė iš prieglaudos paėmė šunį. Vėliau santykiai su moterimi pablogėjo ir jie išsiskyrė. Vyras labai sunkiai išgyveno skyrybas. Tik Čiopo buvimas šalia padėjo jam nepalūžti. „Jeigu ne jis, manęs čia jau galbūt nebebūtų“, – prisipažino Džonas.
Čiopas susirgo artritu. Kad bent šiek tiek palengvintų jo kančias, Džonas kasdien vesdavo jį prie ežero ir paėmęs ant rankų nešdavo į vandenį. Šiltas vanduo ir nesvarumo būsena atpalaiduodavo kūną ir sumažindavo skausmą, todėl Čiopas galėdavo bent šiek tiek pamiegoti.
Prieš patekdamas į prieglaudą Čiopas buvo benamis šuo ir, anot prieglaudos darbuotojų, patyrė daug smurto. Džonas ir jo sužadėtinė ilgai ieškojo sau tinkamo šuns, kol pamatė Čiopą ir suprato, kad tai jis.
„Vieną naktį atsibudau su mintimi apie savižudybę. Bet šalia buvo Čiopas, ir aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jis privertė atsisakyti tokių minčių. Jis dėl manęs padarė tiek daug, ir tai, kad aš jam padedu palengvinti skausmą senatvėje, – menkniekis, palyginti su tuo, ką jis padarė dėl manęs“, – sakė Džonas.
Nuo tada, kai pasaulis sužinojo apie Čiopą, daug kas pasikeitė. Geradariai sumokėjo už šuns gydymą, be to, Džonas ir Čiopas susirado daug draugų, pasiruošusių jiems padėti.
Masažai ir kitos procedūros padėjo Čiopui nuslopinti skausmus, tačiau senatvė įveikė gyvūną.
Nugaišus šuneliui Džonas pasinėrė į darbus, jie padeda bent trumpam užmiršti draugo netektį. Vyras aktyviai dalyvauja vietos gyvūnų prieglaudos veikloje, vedžioja šunis, jais rūpinasi, skiria visą dėmesį reklaminėms prieglaudos gyvūnų akcijoms. Be to, Džonui sielvartą dėl mylimo draugo netekties išgyventi padeda ir draugiją palaiko nauja augintinė – kalytė, švelniai vyro vadinama Meškute.

Parengė K. Juškaitė

Šaltinis – http://www.panbalsas.lt/naujienos/ivairenybes/zmogaus_ir_gyvunu_draugyste_stebina