Informacija paruošta Amandos Kiukytės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Žiaurus elgesys su gyvūnais Kinijoje pasiekė naujas aukštumas. Ten vis dar atliekami nežmoniški bandymai su gyvūnais, o neseniai buvo atliktas tyrimas modeliuojant automobilių susidūrimą, kuriame buvo naudojamos gyvos kiaulės. Jos buvo alkanos, prislopintos bei sąmoningos – mokslininkai naudojo jas kaip bandymų manekenus.
Tyrimo metu net 15 jaunų kiaulių buvo pririštos prie automobilio sėdynių ir naudojamos kaip gyvi manekenai modeliuojant didelį greitį. Didžioji dalis kiaulių buvo tik 70 – 80 dienų amžiaus. Didelio greičio simuliavimas buvo atliekamas norint išbandyti įvairius vaikiškus saugos diržus smūgio metu bei užtikrinti jų kokybę. Daugiau nei pusė gyvūnų testuojant mirė. Kiti buvo sunkiai sužeisti, jiems buvo lūžę kaulai bei atsirado vidinių kraujosruvų. Mokslininkai, kurie apžiūrėjo kiaulių kūnus, aptiko, kad dažniausiai sužaloti buvo plaučiai, blužnys ir kepenys. Prieš atliekant smūgio bandymą, kurio greitis siekė 30km/h – 50km/h jaunos kiaulės nebuvo šeriamos bei girdomos.
Tokie tyrimai JAV nelegalūs jau nuo 1990 metų. Nepaisant kinų reikalavimų, kad jų tyrimai atitiktų JAV standartus ir būtų patvirtinti atitinkamų komisijų, tai vis tiek vyksta. Zachary Toliver iš PETA pasmerkė šį tyrimą kaip „barbarišką“ bei žiaurų. „Nepaisant to, kad egzistuoja modernūs bandymų metodai be gyvūnų, eksperimentatoriai toliau išgąsdintus gyvūnus prievarta tvirtina prie automobilių sėdynių ir daužo juos į sienas, kol gyvūnai pradeda kraujuoti, yra sumušami ar suknežinami. Gyvos kiaulės tokiuose testuose yra sumalamos, paliekamos su sulaužytais kaulais ir žiauriomis vidinėmis kraujosruvomis prieš nužudant ir išskrodžiant, – kalbėjo Zachary Toliver, – natūraliai kiaulės nesėdi automobilių sėdynėse. Jų anatomija stipriai skiriasi nuo žmogaus, taigi šių žiaurių tyrimų rezultatų negalima taikyti žmonėms. Automobilių gamintojai jau seniai suprato, kad tokie eksperimentai yra beverčiai ir jų rezultatų negalima lyginti su tuo, kas avarijos metu atsitinka žmogui.“
Praėjusio mėnesio pabaigoje aktyvistas paviešino vaizdo įrašą, kuriame matoma kaip Vokietijos farmacijos laboratorija pririša beždžiones už kaklo ir jas kankina. Taip pat kankina ir kitus gyvūnus. Farmakologijos ir toksikologijos laboratorijai dėl kankinimų šiuo metu atliekamas baudžiamasis tyrimas.
Informacijos šaltinis:
https://captain-planet.net/chinese-scientists-are-using-live-pigs-as-crash-test-dummies/
Informacija paruošta Erikos Gasiul iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Kiekvienais metais koridų metu tūkstančiai jaučių yra barbariškai paskerdžiami. Per šimtmečius kovotojai rado nesuskaičiuojamą daugybę būdų, kaip „laimėti“ kovą prieš bejėgį gyvūną. Jaučiai būdavo apsvaiginami vaistais arba ant jų nugarų būdavo mėtomi smėlio maišai. Bulių ragai būdavo nuskutami, kad šie prarastų pusiausvyrą, arba vazelinu įtrinamos akys, kad pablogėtų jų regėjimas.
Įprastoje koridoje bulius patenka į areną ir pirmiausia susiduria su pikadorais – ginkluotais raiteliais, kurie erzina bulių ir per keletą kartų gyvuliui į sprandą suduria 3 poras spalvotų, kaspinais papuoštų strėlių (banderilių). Po šių dūrių gyvūnas netenka daug kraujo ir apsvaigsta. Pabaigoje matadoras (arba toreadoras) su špaga ir mulete, pritvirtinta prie trumpos kartelės raudonu audeklu, dar kurį laiką efektingai pažaidžia su buliumi ir po to jį nuduria. Jeigu matadoras suklysta ir nepataiko iškart į stuburo smegenis, jautis gali likti sąmoningu, bet suparalyžiuotu. Tada jis grandinėmis ištempiamas iš arenos.
Jei minia yra patenkinta matadoro pasirodymu, jaučio ausys ir kartais jo uodega yra nukertamos ir pateikiamos šiam kaip trofėjai. Po kelių minučių į areną įvaromas kitas jautis, ir naujas sadizmo seansas vėl prasideda.
Jaučių bėgimas
Dauguma turistų nežino, kad dešimtys bulių, kurie yra priversti bėgti Pamplonos gatvėse, Ispanijoje, vėliau yra nužudomi. Kasdienių bėgimų metu žiūrovai ir bėgikai smogia jiems lazdomis, suvyniotomis į laikraščius. Paniką patiriantys gyvūnai gali susilaužyti galūnes bėgdami slidžiomis, akmenimis grįstomis gatvelėmis. Šis smurtas skatina dar daugiau smurto: gausu pranešimų apie įvairius išpuolius per tokias „šventes“.
Priešinimasis bulių kautynėms
Tarptautinis šių kruvinų pramogų pasmerkimas ir toliau auga. Jaučių kautynės buvo uždraustos mažiausiai 100 Ispanijos miestų. Katalonijos regionas uždraudė vadinamąjį kruvinąjį sportą po to, kai pareigūnams buvo įteikti 180 000 gyventojų parašai, reikalaujantys nutraukti skerdynes. Nuo 2008 iki 2013 metų turistų lankymasis koridų arenose sumažėjo 40 procentų. 2008 metais šalyje buvo surengta apie 3 300 jaučių kautynių. 2012 metais šis skaičius nukrito iki mažiau nei 2 000, o 2013 metais buvo surengta mažiau nei 500 jaučių kautynių. Meksikos valstijos Koahuila de Saragosa, Guerrero ir Sonora taip pat įvedė draudimus, prisijungdamos prie Argentinos, Kanados, Kubos, Danijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės.
Portugalijos bulių kautynės „be kraujo“
Nepaisant pavadinimo, Portugalijos bulių kautynės yra tokios pat kruvinos kaip ir kitos. Jaučius sužeidžia tokiomis pat banderilėmis, kurios padaro gilias žaizdas ir gyvūnai netenka daug kraujo. Tuomet aštuoni forkadūnai dar labiau kankina, erzina jautį, kol galiausiai jis išsenka. Bulius nėra nužudomas arenoje, stebint žiūrovams, bet yra paskerdžiamas už arenos ribų vėliau.
Negalime apsimesti, kad tai, kas vyksta kitose valstybėse mūsų neliečia ir mums nėra svarbu. Žiaurus elgesys su laukiniais gyvūnais Kinijoje jau parodė, kad vienos valstybės problema gali greitai tapti viso pasaulio ir visos žmonijos bėda, tad labai svarbu vienytis, šviesti vieni kitus ir skatinti humanišką elgesį su visais – žmonėmis ir gyvūnais.
Šaltinis: https://www.peta.org/issues/animals-in-entertainment/cruel-sports/bullfighting/
Informacija paruošta Guodos Petruškevičiūtės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Jodinėjimas ant dramblių, plaukiojimas su delfinais, ką tik išsiritusių vėžliukų paleidimas į vandenyną, žaidimai su tigrų jaunikliais – tai tik maža dalis turistams siūlomų pramogų poilsiautojų pamėgtuose pasaulio kampeliuose. Vis dėlto, dėl dažnai viešinamų istorijų socialinėse medijose ir geresnio informavimo apie gyvūnų patiriamas fizines ir emocines kančias, nemaža dalis keliautojų yra sąmoningesni ir stengiasi aplenkti tokias pramogas siūlančias vietas. Tačiau pastaraisiais metais laukinės gamtos mylėtojams netrūksta alternatyvų – viena po kitos pradėjo kurtis vadinamosios laukinių gyvūnų prieglaudos (angl. sanctuaries).
Tokių prieglaudų tikslas – padėti skriaudžiamiems, apleistiems ir paliktiems gyvūnams, jiems suteikiant visas sąlygas pasveikti ir gyventi jų rūšiai priimtinoje aplinkoje. Gyvūnai prieglaudose ir rezervatuose dažnai atsiduria iš cirkų, pakelės zoologijos sodų, laboratorijų, ar yra tiesiog paimami iš skriaudusių ar neteisėtai juos laikiusių žmonių.
Drastiškai augant prieglaudų skaičiui, žiaurumo nenorintys remti, sąmoningi keliautojai susiduria su kita problema. Tampa sunku atskirti, ar prieglauda yra teisėta, ar tai tik dar viena gyvūnus išnaudojanti įstaiga, besislepianti po prieglaudos ar rezervato pavadinimu siekiant pritraukti turistų srautus.
Kaip atskirti neteisėtas prieglaudas?
Visų pirma, gyvūnų išsaugojimu ir pagalba jiems užsiimančios prieglaudos neveisia gyvūnų. Jaunikliai tikrose prieglaudose gyvena tik jei jie buvo išgelbėti arba patelės į jas patenka jau besilaukdamos. Nors pasitaiko nemažai veisiančių įstaigų, prisidengiančių tikslu išsaugoti retą rūšį, dažniausiai tokie jaunikliai niekada nebūna paleidžiami į laisvę ir galimai yra išnaudojami tik pritraukti lankytojus.
Jei pastebite, kad prieglaudoje esantys gyvūnai atlieka triukus, už mokestį su jais galima fotografuotis, plaukioti ar kitaip juos išnaudoti pramogai, tai vieta, kuri negali vadintis prieglauda. Ypač laukiniai gyvūnai nėra paklusnūs, todėl siekiant juos palaužti ir išmokyti elgtis kitaip nei priklauso pagal jų prigimtį, dažnai imamasi smurto, laisvės suvaržymo, apsvaiginimo ir marinimo badu.
Teisėtos prieglaudos leidžia gyvūnams gyventi natūraliomis sąlygomis kartu su savo rūšies gyvūnais. Gyvūnai patys gali pasirinkti, kada jie nori bendrauti su žmonėmis, o kada tiesiog pasislėpti. Vis dėlto, įstaigose, kurios siekia pelno, lankytojai gali glostyti laukinius gyvūnus, jiems leidžiama žaisti su liūtų ir tigrų jaunikliais, kurie vos gimę atskiriami nuo motinų, jodinėti ant dramblių, juos prausti, vedžioti.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į gyvūnų laikymo sąlygas. Jei laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, didžiosios katės, yra laikomi ankštuose narvuose betoninėmis grindimis, ar gyvūnų judėjimas varžomas grandinėmis, tokia prieglauda nesiskiria nuo mažo pakelėje esančio zoologijos sodo.
Taip pat dažnai teisėtose prieglaudose lankytojų srautai ir apsilankymo laikas yra ribojami, kartais reikalinga išankstinė registracija, o atvykti galima tik tam tikru laiku ir nurodytomis dienomis. Neteisėtose prieglaudose apsilankymas neribojamas, nes pagrindinis jų tikslas yra iš lankytojų gaunamas pelnas, o ne gyvūnų gerovė.
Prieš nusprendžiant aplankyti arba paremti laukinių gyvūnų prieglaudą ar rezervatą užsienyje, verta pasidomėti, ar jie yra akredituoti. Pavyzdžiui, tai galima padaryti apsilankius Pasaulinės gyvūnų rezervatų federacijos (Global Federation of Animal Sanctuaries) svetainėje. Akredituotos prieglaudos turi atitikti visus federacijos keliamus reikalavimus, svarbius siekiant užtikrinti tinkamas rūšių gyvenimo sąlygas.
Gyvūnams keliami neteisėtų prieglaudų pavojai
Laukinių gyvūnų išnaudojimas turizmo tikslais prisideda prie vienos didžiausių – rūšių nykimo – problemų. Pasaulio laukinės gamtos asociacijos teigia, kad nelaisvėje laikoma net du kartus daugiau tigrų nei jų gyvena laisvėje, nors šiuo metu jie yra prie išlikimo ribos. Sunku ir suskaičiuoti, kiek nykstančių rūšių laukinių gyvūnų yra įkalinti neteisėtose prieglaudose ir kasdien išnaudojami pramogai.
Teisėtos prieglaudos užtikrina, kad jose gyvenantys gyvūnai ten praleis visą gyvenimą. Vis dėlto, netikrose prieglaudose tiesa yra neretai slepiama – dėl netinkamų laikymo sąlygų ar turizmo sukeltų pasekmių, didelė dalis gyvūnų miršta, o per seni gyvūnai yra nužudomi arba gali būti parduodami nelegaliuose turguose dėl mėsos ar kitų vertingų kūno dalių. Pavyzdžiui, su didžiųjų kačių jaunikliais įmanoma žaisti ar fotografuotis tik kol jiems sueina 12 savaičių. Atskirti nuo motinos vos gimę, tokie jaunikliai turi itin silpną imuninę sistemą, todėl tik maža jų dalis išgyvena, o likusieji yra įkalinami narvuose ir naudojami nenatūraliam veisimui.
Jei neteisėtos prieglaudos, išnaudojančios gyvūnus turizmo tikslais, bus ir toliau taip masiškai lankomos ir remiamos, problema tik gilės. Tikėtina, kad siekiant pelno susikurs tik dar daugiau neteisėtų įstaigų, save vadinančių prieglaudomis ar rezervatais, laukiniai gyvūnai ir toliau bus perkami ir veisiami pramogai, o jų šansai išlikti ir išgyventi siaubingomis sąlygomis bėgant laikui tik mažės. Užkirsti kelią laukinių gyvūnų išnaudojimui, ypač mažiau išsivysčiusiose šalyse, yra pakankamai sudėtinga, todėl rekomenduojama iš anksto pasidomėti prieglaudos veikla, atsiliepimais internete, peržiūrėti nuotraukų galeriją ir viską vertinti sąmoningai.
Prancūzijos maisto, aplinkos ir darbuotojų sveikatos ir saugos agentūra (ANSES) paskelbė, kad naminiai gyvūnai ir gyvuliai neplatina koronaviruso COVID-19. Tokias išvadas mokslininkai pateikė išnagrinėję visus šiuo metu turimus mokslinius duomenis apie naująjį koronavirusą. Analogiškas išvadas patvirtino ir Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (OIE), Pasaulio sveikatos organizacija, Jungtinių Amerikos Valstijų ligų kontrolės ir prevencijos centras ir kitos tarptautinės organizacijos.
Nors gyvūnai Kinijoje buvo galimas pirminis infekcijos šaltinis, tačiau dabar pagrindinis koronaviruso perdavimo būdas yra žmonių tarpusavio ryšys. COVID-19 tarp žmonių plinta daugiausia oro lašeliniu būdu – čiaudint, kosint ar iškvepiant. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad visi gyvūnai gali sirgti kitomis ligomis ir turėti mikrobų ar parazitų, dėl kurių žmonės gali susirgti. Todėl po kontakto su gyvūnu, tvarkius jo pašarą, tualetą, atliekas ar pan. būtina nusiplauti rankas, reikėtų neleisti gyvūnams laižyti veido, jų nebučiuoti, nesidalinti maistu.
Prancūzijos mokslininkai, išanalizavę koronaviruso genetinę struktūrą, teigia, kad taip pat mažai tikėtina, jog virusu nuo sergančio žmogaus galėtų užsikrėsti naminiai augintiniai ar kiti gyvūnai. Ekspertai atmetė ir galimybę virusą perduoti ar platinti per maistą, gautą iš užkrėsto gyvūno. Mokslininkų nuomone, bet koks viruso pernešimas per maistą įmanomas tik tokiu atveju, jei pacientai ar virusu užkrėsti asmenys tą maistą užteršė jį tvarkydami ar ruošdami. Todėl atkreipiamas dėmesys, kad maisto gaminimas ir geros higienos praktikos laikymasis tvarkant ir ruošiant maistą yra pagrindinė veiksminga priemonė, užkertanti kelią užkrėtimui virusu. Šis virusas, kaip ir kiti koronavirusai, yra jautrus virimo temperatūrai. Todėl 4 minučių terminis apdorojimas 63 °C temperatūroje gali sumažinti maisto produkto užteršimą 10 000 kartų.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena visiems maisto tvarkytojams ir veterinarinių paslaugų teikėjams, kad rekomendacijas, kaip užtikrinti tinkamą darbuotojų ir veiklos apsaugą ir higieną karantino laikotarpiu ir atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus apie COVID-19 galima rasti VMVT interneto svetainėje.
Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Gerai išauklėtas, nuovokus ir paklusnus augintinis – kiekvieno šeimininko svajonė. Įrašai, kuriuose įamžinti idealiai komandas vykdantys ar sudėtingus triukus atliekantys šunys sulaukia tūkstančių patiktukų, o kai kurie keturkojai netgi tampa socialinių tinklų žvaigždėmis. Daugybė šeimininkų žiūrėdami tokius įrašus ar stebėdami gerai besielgiantį šunį gatvėje galvoja tą patį: „Ech, kad maniškis šitaip. Bet kaip to pasiekti?“
Pirmiausia atsakykite patys sau: ar yra kokių nors šuns elgesio problemų, kurias norėtumėte pašalinti, ar tiesiog norite, kad šuo kažko išmoktų? O gal tiesiog ieškote jums ir augintiniui smagios veiklos? Jeigu susirūpinimą kelia elgesio problemos, pirmiausia reikėtų aptarti jas ir dirbti būtent su jomis. Nesuformuluoti norai ir neidentifikuotos problemos dažnai sukuria užburtą ratą: žmogus nori, kad šuo klausytų, tačiau tai, kad šuo vykdo komandas „sėdėk“ ar „gulėk“, visiškai nereiškia, kad jis nustos graužti sofą, kaukti likęs namuose vienas ar aploti praeivius gatvėje. Deja, tai dažna šeimininkų klaida, kurios pasekmė – keičiami dresuotojai ir treneriai, tikintis, kad kuris nors padarys stebuklą, tačiau neaptariant esminių problemų jis taip ir neįvyksta.
Taigi, kai jau žinote, ko norite, galite ieškoti atitinkamos srities specialisto ir rinktis reikiamo pobūdžio užsiėmimus – bendro paklusnumo pamokas, elgsenos korekciją ar kokią nors specifinę veiklos su šunimi šaką: triukų dresūrą, kinkinių sportą, šokius šunimi ar pan. Nusprendus, ko jums reikia, metas rinktis specialistą. Tai gali būtų gan sudėtinga dėl keleto priežasčių.
Norint užsiimti dresūra Lietuvoje, privalomo išsilavinimo vis dar nereikia. Tad pagrindinis dresuotojų žinių šaltinis paprastai būna įvairūs seminarai ar literatūra, kurių kokybės, deja, irgi niekas netikrina. Taip pat ši profesija nėra licencijuojama. Tai reiškia, kad dresuotoju tapti gali bet kas, neturintis nei tinkamų žinių, nei išsilavinimo. Todėl neretai galima susidurti su asmenimis, kurie savo darbe taiko pasenusius, nepagrįstus ar net žiaurius metodus. Pateikiame keletą faktų, kuriuos reikėtų žinoti, siekiant užtikrinti kokybišką ir saugų dresūros procesą.
Saugiausias ir moksliškai pagrįstas dresūros metodas – kai pageidaujamas elgesys yra paskatinamas. Įgyvendinti šį metodą galima įvairiomis technikomis, tačiau esmė išlieka ta pati – už pageidaujamą elgesį gyvūnas gauna paskatinimą – skanėstą ar žaislą. Tai pats humaniškiausias metodas, kuris neturi pašalinio poveikio, priešingai nei bausmėmis ar smurtu paremti metodai. Taikant paskatinimą įvairiausių dalykų išmokomi netgi laukiniai gyvūnai zoologijos soduose ar rezervatuose. Nors atsiranda abejojančių šio metodo efektyvumu, tačiau būtent jis naudojamas mokant raganosį ar leopardą ramiai išbūti kol bus suleisti vaistai, pamatuota temperatūra ar atliktos kitos procedūros. Šis metodas taikomas ir ruošiant šunis sudėtingiems moksliniams tyrimams, tokiems, kaip ilgas buvimas nejudant magnetinio rezonanso procedūros metu ar pan.
Lietuvoje vis dar galima sutikti dresuotojų, kurie remiasi pasenusia „vilkų gaujos“ samprata ir šeimininko bei šuns santykius prilygina vilkų gaujos tarpusavio santykiams. Tai ne tik pasenęs, bet ir klaidingas požiūris, kuris remiasi neteisingai atliktu ir interpretuotu tyrimu. Ir nors mes visi suprantame, kad šuo nėra vilkas (vargu ar sutiktumėte likti viename kambaryje su vilku, juo labiau palikti su juo savo vaikus), kai kurie žmonės šia teorija patiki. Tai ne tik trukdo suprasti šuns elgesį, bet ir gali pakeisti jį visiškai ne taip, nei norėtumėt. Tad jei dresuotojas pradės pasakoti apie gaujas, dominavimą, alfa lyderius ir hierarchiją, geriausia išeitis – padėkoti, atsisveikinti ir pasiieškoti kito.
Nors šuns prilyginimas vilkui yra iš esmės klaidinga koncepcija, tačiau galima susidurti ir su blogesniu dresūros variantu – dresūra, kai naudojamos bausmės ar netgi smurtas. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas draudžia gyvūnų sveikatai žalingų ar erzinančių cheminių medžiagų bei kitų priemonių ir įrenginių, sukeliančių gyvūnams baimę, stresą, kančias ar žalingas pasekmes jų sveikatai ir gerovei, naudojimą, taip pat gyvūnų mokymą ir dresavimą, sukeliant jiems skausmą ir baimę, naudojant dirbtinai žalojančias ar skausmą, kančią sukeliančias priemones bei gyvūnų agresijos kitų gyvūnų ar žmonių atžvilgiu skatinimą dresuojant gyvūnus, išskyrus tarnybiniais tikslais naudojamų gyvūnų dresavimą.
Paprastai sakant, bauginti šunį, kelti jam skausmą ar kitokį diskomfortą, kenkti jo sveikatai ir skatinti jo agresiją dresūros metu draudžiama. Deja, nesant licencijavimo nėra ir veiklos kontrolės. Todėl stebėti ir vertinti, ar su augintiniu elgiamasi nepažeidžiant įstatymo teks jo savininkui – jums. Vertėtų žinoti, kad tokios priemonės, kaip smaugiantys ar dygliuoti antkakliai, elektriniai antkakliai, staigūs pavadėlio truktelėjimai, ausų sukimai, mynimas ant letenų gali būti pristatomi kaip įprastinės, žalos nedarančios ir šuniui nekenkiančios dresūros priemonės. Tačiau iš tiesų jos ne tik kelia baimę ir skausmą, bet ir žaloja šunį sukeldamos ilgalaikes, o dažnai ir nepašalinamas pasekmes jo sveikatai. Tad skirti laiko pabendrauti su dresuotoju ir išsiaiškinti jo požiūrį į minėtas priemones tiktai verta.
Daugeliui kyla klausimas: „O gal išdresiruoti šunį galiu be dresuotojo?“. Ir taip, ir ne. Kitaip tariant, tai sėkmės ir jūsų, kaip dresuotojo, talento reikalas. Internete gausu pačios įvairiausios informacijos apie dresūrą. Deja, kaip ir bet kuri kita informacija, ji dažnai būna neteisinga. Neturint tam tikrų specifinių žinių susigaudyti jos sraute gali būti sudėtinga. Tačiau, jei nuspręsite pabandyti mokyti šunį savarankiškai, štai keletas bendro pobūdžio taisyklių.
Mokykite šunį aiškiai – taip, kad jis suprastų, ko iš jo norite. Nėra užsispyrusių ar nesukalbamų šunų, yra tik netinkama komunikacija. Šunys turi savybę gerai perprasti žmogaus gestus ir mimikas, tad be žodinės komunikacijos vertėtų pasitelkti kūno kalbą – mostelėjimas ranka ar galvos judesys šuniui suteiks daugiau informacijos, nei ištartas prašymas pasukti į šoną.
Būkite nuoseklūs. Dažnai kartokite užduotis, išskaidykite užduoties išmokimą į atskirus etapus, stenkitės nekaitalioti žodžių ar gestų, skirtų užduočiai įvykdyti, pradėkite mokytis naujų užduočių ar komandų ramioje aplinkoje ir tik gyvūnui jas išmokus bandykite atlikti jas sudėtingesnėmis sąlygomis. Jeigu ko nors neleidžiate, sakysime, lipti ant stalo, to nuosekliai turėtų siekti visi šeimos nariai.
Parodykite, kad jis pasielgė teisingai. Iškart po veiksmo atlikimo, nieko nelaukdami. Geriausiai atsilyginti už tinkamą elgesį tinka skanėstas, tačiau jį reikia paduoti iš karto, tą pačią sekundę, kai veiksmas atliktas. Kitaip atsiranda tikimybė, kad paskatinsite ne tą elgesį, kurio norite. Tai daugeliui būna sunkiausia dalis. Jei patiriate keblumų, pabandykite kreiptis pagalbos į specialistą, dirbantį „klikerio“ (spragtuko) dresūros principu. Išmokus naudotis „klikeriu“ savarankiškai dresuoti šunį taps lengviau.
Girkite šunį. Kaskart, kai šuo priima jus džiuginantį sprendimą – kalbinkite, glostykite, džiaukitės. Jei nerodysite teigiamų emocijų, šuo nesupras, kurie jo veiksmai jus džiugina. Tad nebijokite pasidžiaugti kuo nors „lygioje vietoje“ – kad šuo pas jus atbėgo, kad netempia pavadžio, neaplojo dviratininko. Emociškai šunys reaguoja kaip maži vaikai, tad pagyrimai jiems labai svarbūs.
Pasistenkite pažinti šunį. Lengviausia tai padaryti mokantis jo kūno kalbos. Taip lengviau suprasite, kada jūsų šuo laimingas, kada – susirūpinęs ar sutrikęs. Ar jis nori tęsti užsiėmimą, ar jis jau pavargo ir laikas jį baigti – tinkama užsiėmimo trukmė labai svarbi, jei šuo pervargs, jis mokysis kur kas prasčiau. Taip pat bus lengviau suvokti, ar taikote teisingą mokymo taktiką, ar jau laikas ją keisti.
Valdykite savo emocijas. Jei jaučiatės pavargęs ar suirzęs – palikite šunį ramybėje ir atidėkite užsiėmimą. Nepykite, jei nepavyksta gauti rezultato taip greitai, kaip norėtumėt. Šunys išmoksta pastebėti net mažiausius jūsų kūno siunčiamus ženklus, tad jei jie nesutaps su tuo, ką jūs sakote, gyvūnas jausis sutrikęs ir nežinos į ką reaguoti O tai, savaime suprantama, nepagerins ir taip jau prastos jūsų nuotaikos.
Būkite kantrūs. Mokymosi procesas gali užtrukti. Jei šuo ko nors nemoka, nereikalaukite iš jo to, kol jis neišmoko. Kartais žmonės kviečia šunį, kuris dar nemoka ateiti pagal komandą, o jam neatėjus – pasigauna ir nubaudžia. Tai – geriausias būdas išmokyti šunį niekuomet neateiti pas jį kviečiantį žmogų. Nes vienintelė išvada, kurią pasidarys šuo – kad pakvietęs žmogus jį nuskriaus. Tad nebauskite šuns, jei pas jus atėjo ar tiesiog leidosi pagaunamas. Jei būsite savo šuniui patikimas žmogus, su kuriuo jis jausis saugus, kritinėse situacijose jis bėgs pas jus, o ne nuo jūsų. Tai gali padėti netgi išsaugoti augintinio gyvybę. Kasmet daugybė šunų ko nors išsigandę (fejerverkų, griaustinio, kito šuns, keistai besielgiančio žmogaus ir k.t.) pabėga. Dalis jų žūsta arba būna sužalojami autoįvykiuose ar kitomis aplinkybėmis. Tad svarbiausia ir pagrindinė komanda, kurią turėtų mokėti kiekvienas šuo – visada atbėgti pašaukus. Tačiau tai įmanoma pasiekti tik užsitarnavus visišką augintinio pasitikėjimą.
Paverskite dresūros procesą jums ir šuniui smagiu žaidimu. Tyrimais įrodyta, kad žaisdami tiek žmonės, tiek šunys mokosi net kelias dešimtis kartų greičiau, nei nuobodžiai kartodami tą patį. Ir nepamirškite tiesiog pažaisti su šunimi – tai irgi turi teigiamą poveikį gebėjimui išmokti naują informaciją!
Informacija paruošta Kamilės Sakalauskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Nors gyvename teisinėje, įstatymais draudžiamą elgesį reglamentuojančioje valstybėje, tai neapsaugo nuo vieno svarbaus faktoriaus, kuris gali negrįžtamai paveikti mūsų gyvenimus – žmonių žiaurumo. Gyvūnų gerovės srityje dažnai fiksuojamos situacijos, kada netinkamo elgesio su augintiniais metu jie sužalojami, luošinami arba net nužudomi. Pasitaiko ir atvejų, kada žiauriai su savo gyvūnu pasielgęs asmuo, jam nugaišus, įsigyja kitą ir istorija kartojasi iš naujo.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvas“ (toliau – GGI) pasiekė informacija, jog žiauriai su savo šunimi nuolat besielgusio, o po to – nužudžiusio, asmens (A.V.) draugijoje – naujas augintinis, su kuriuo, galimai, taip pat elgiamasi žiauriai. Dar 2018 m. minėtas asmuo laikė savo šunį būdoje esančiame voljere, liudininkų teigimu, nuolat mušdavo, spardydavo ir kitaip smurtavo, o galiausiai – Stafordšyro terjero mišrūną užkapojo mačete (nustatytos daugybinės gilios kirstinės žaizdos galvos ir kaklo bei nugaros srityse) bei paliko prie netoli namų esančios upės. 2018 m. birželį Panevėžio apylinkės teismas pripažino A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam galutinę bausmę – 30 (trisdešimties) parų areštą (Priedas Nr. 2). Plačiau: http://bit.ly/2PX2K1M
Šiai dienai minėtas asmuo yra įsigijęs naują panašios veislės gyvūną, kurį taip pat galimai kankina. A.V. kaimynai patvirtino, kad iki tol jo kieme matė ne vieną gyvūną, kuris vėliau dingdavo: „Jis turėjo tų šunų visokių, ir mažutį tokį turėjo, nežinau, kur jis dingo, ir kačiukų turėjo. Dingsta, tuos šunis jis vieną kartą pakorė, tai pats pasisakė, o tą, kur sukapojo, tai čia visi matė. Vasarą jis čia tampė, juodas toks visas buvo, tai tampė po gatvę tą šuniuką kaip pagalį.“
Atsižvelgdami į šią situacija GGI partneriai, advokatų profesinė bendrija „Constat“, kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą – pagal įstatymus, atitinkamos teritorijos policijos įstaiga su rizikos grupės asmeniu, kuris yra nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą (kol išnyks teistumas), turi pravesti prevencinį pokalbį.
GGI džiaugiasi, jog į tokį prašymą buvo atsižvelgta – gautas atsakymas, jog pokalbis pravestas ir dabartinio A.V. augintinio būklė bei gyvenimo sąlygos šiuo metu yra tinkamos, o pats asmuo – stebimas policijos. Nepaisant to, norime informuoti Panevėžio miesto gyventojus likti neabejingais – pamačius galimus žiauraus elgesio su A.V. gyvūnu atvejus, juos fiksuoti nuotraukomis ar vaizdo įrašais bei kreiptis į atsakingas institucijas.
Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai tokių gyvūnų šeimininkų elgesys nesikeičia: įsigijus naują augintinį, žiauraus elgesio situacijos kartojasi. Tačiau nesant jokiems įrodymams, imtis teisinių priemonių nėra įmanoma. Todėl prašome atkreipti dėmesį į žiauraus elgesio atvejus savo aplinkoje, o juos pastebėjus – tinkamai reaguoti.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ šiuo metu siekia įteisinti draudimą turėti augintinį po žiauraus elgesio su juo ar nusižengimo. Panašūs draudimai šiuo metu jau taikomi ne vienoje pasaulio valstybėje: Lenkijoje – iki 10 m., Suomijoje ir Švedijoje – 2 m., Rumunijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – 5 m., Norvegijoje ir Italijoje – 3 m.
Norėdami prisidėti prie šio projekto, ar gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo, skirkite 1,2% GPM paramą: https://ggi.lt/parama/ arba aukokite: http://bit.ly/2u3Ygib
Informacija paruošta Evelinos Žičkutės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Gyvūnų mylėtojai jau įprato tikrinti kosmetikos firmas bandymų bei gyvūninės kilmės ingredientų klausimu, taip pat įsiminė tokius žodžius kaip kazeinas (iš pieno išgaunamas proteinas, be maisto produktų dažniausiai randamas prezervatyvų sudėtyje), karminas/košenilis (pirmasis – pigmentas, antrasis – vabzdžio, iš kurio pigmentas yra išgaunamas, pavadinimas; randamas bulvių traškučiuose, saldumynuose, lūpdažiuose, raudonuose siūluose), želatina (iš gyvūnų kaulų gaunama medžiaga, naudojama guminukų, klijų, vaistų kapsulių gamyboje ir kt.) bei kitus žodžius, reiškiančius žalą gyvūnams. O ar kada pagalvojote apie… kokosus?
Kokosas – riešutinės kokospalmės vaisius, plačiai naudojamas maisto ir grožio pramonėje. Turbūt nėra kosmetikos rūšies, kuri neturėtų kokosų linijos – pradedant šampūnais, kondicionieriais, plaukų kaukėmis, baigiant lūpų balzamais, kremais, masažo aliejais ir dar daugiau. Taip pat kokosų aliejų, pieną galima rasti sveikuolių, veganų bei visavalgių virtuvėse, naudojamą kaip alternatyvą karvės pienui arba pagal originalų receptą. Tačiau kur čia slypi kabliukas?
Ne, nėra kokosų, pagamintų iš mėsos. Tačiau neveganiškas kartais yra jų surinkimo būdas. Šiam darbui – kokosų surinkimui – begėdiškai išnaudojamos kiauliauodegės makakos. Šie gyvūnai, kurių populiacija smarkiai mažėja, yra dresuojami rinkti kokosus, mat daro tai gerokai sparčiau už žmones. Deja, jei žmonės turi pasirinkimą, beždžionės ne – jos negali paprašyti pertraukos ar nedarbingumo lapelio ir išsekusios paprasčiausiai alpsta. Dresuojant ne visada naudojami itin žiaurūs metodai, tačiau be narvų ir grandinių neapsieinama, makakos nebegyvena laisvos. Tai – gyvūnų išnaudojimas, todėl, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, kokosai ne visada yra veganiškas ingredientas.
Kita nuomonė
Tiesa, egzistuoja ir kitokia nuomonė. Antropologijos profesorius Leslie Sponsel, tyrinėjęs žmogaus ir beždžionės santykį daugumos kokosų tėvynėje Tailande, teigė niekad nepastebėjęs žiaurumo atvejų. Beždžionių statusas ten esąs panašus į vakariečių šunų – augintiniai, kurie taip pat kartais dresuojami nešti naudą. Aišku, blogų šeimininkų pasitaiko visur. Dalis gyvūnų teisių aktyvistų smerkia bet kokį laukinių gyvūnų įkalinimą, tad netgi gerai prižiūrimos, bet su pavadėliu vedamos beždžionės yra nepriimtinas elgesys. Taipogi yra iškilusi šiokia tokia prieštara tarp kokosų tiekėjų, kurie tvirtina, kad absoliuti dauguma kokosų yra nurenkami beždžionių, ir kompanijų, teigiančių, jog jų kokosų gaminiams atsirasti padėjo tik žmonių darbas.
Ką daryti?
Pasiteirauti tiekėjų, ar jų kokosus nurinko beždžionės. Jei taip, nepirkti, ir galbūt įvardinti priežastį. Yra kompanijų, pavyzdžiui, 3 Buddhas Coconut Water, kurios teigia, jog jų kokosus renka tik žmonės. Tiesa, patikrinti šį faktą yra sudėtinga, tad lieka kliautis kompanijos žodžiu. Labiausiai tikėtina, jog beždžionių darbo neremia veganiški verslai, tad galima rinktis jų prekes.
Šaltiniai:
Informacija paruošta Guodos Petruškevičiūtės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Retai pamatysime nuosavą namą, kuriame augintiniai gyvena po vienu stogu su šeimininkais. Šuo, gyvenantis kieme ir atliekantis sargo funkciją, yra tarytum savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto, tokiomis sąlygomis laikomus šunis šeimininkai neretai pamiršta, o laiko jų priežiūrai ir geresnių sąlygų sukūrimui skiria labai mažai. Kaip nuolatinis šuns laikymas prie būdos ar mažame voljere gali paveikti augintinį ir kodėl tai gali sukelti problemų šeimininkui?
Remiantis 2019 m. gegužės 7 d. įsigaliojusia gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo redakcija, įstatymas nedraudžia šunis laikyti pririštus prie būdos, o savivaldybės turėtų atsižvelgti į augintinių laikymo sąlygas. Anksčiau galioję minimalaus augintinio laikymo ploto kriterijai užtikrino, kad gyvūnai teisiškai negalėtų būti laikomi jiems per mažuose voljeruose ar būdose, deja, bet po įstatymo atnaujinimo šie kriterijai buvo panaikinti, todėl nustatyti pažeidimus tapo sudėtingiau.
Ar šuns vieta yra būdoje?
Šunys yra prieraišūs ir nuo šeimininko priklausomi gyvūnai, todėl negali būti palikti vieni ilgą laiką ir pasirūpinti savimi. Vis dėlto, kai kurie šeimininkai yra įsitikinę, kad geriausia vieta šuniui – lauke prie būdos ar ankštame voljere. Toks šeimininkų požiūris yra itin kenksmingas augintiniams, kurie kenčia ne tik nuo erdvės trūkumo ir judėjimo laisvės suvaržymo, bet neretai tokiomis sąlygomis laikomi šunys yra maitinami nereguliariai ir netinkamai, neturi šviežio vandens, turi prisitaikyti prie bet kokių oro sąlygų: šalčio, lietaus, karščio, be galimybės pasislėpti, miega, ėda ir atlieka gamtinius reikalus toje pačioje vietoje.
Poveikis augintinio sveikatai
Visų pirma, tinkamai šuns fizinei ir psichinei sveikatai palaikyti, yra būtini reguliarūs pasivaikščiojimai. Vis dėlto, dažnai pasitaiko atvejų, kai prie būdos visą gyvenimą leidžiantys šunys nėra apskritai paleidžiami ar vedžiojami. Kokios to pasekmės ir kodėl tai svarbu?
Reguliarūs pasivaikščiojimai suteikia šuniui galimybę susitikti su kitais šunimis ir žmonėmis, todėl tai skatina jų socialinę raidą. Šunys, kurie niekada arba labai retai turi galimybę pamatyti ir patirti aplink juos esančią aplinką, dažnai yra priešiški prieš kitus gyvūnus ar žmones, turi baimės, vienatvės ir nepasitikėjimo jausmą, gali tapti agresyvūs. Pasivaikščiojimai stimuliuoja augintinių psichiką, leidžia geriau kontroliuoti gyvūnų elgseną, juos dresuoti ir padeda sukurti ryšį su šeimininku.
Šuns įkalinimas vienoje vietoje gali nulemti ir kitą blogą gyvūno elgesį. Energijos kupinas augintinis neturi jos kur panaudoti, todėl nuobodulys ir judėjimo stoka gali pasireikšti tokiais augintinio veiksmais kaip nuolatiniu duobučių kasimu, nekontroliuojamu lojimu, daiktų graužimu arba kitu destruktyviu elgesiu. Tokie susiformavę augintinio įpročiai kai kuriais atvejais priverčia šeimininkus atsisakyti savo augintinių ar juos palikti likimo valiai.
Prasta augintinio sveikata ir susižalojimai – ne mažiau svarbi nuolatinio gyvenimo lauke pasekmė. Neretai visą laiką prie būdos praleidžiantiems šunims nuo kieto grindų paviršiaus atsiranda nuospaudos, dažnos sąnarių ir kitos ligos, kaklo ir nugaros sužeidimai. Po retai nuimamu antkakliu gali susidaryti žaizdos, todėl dažnai augintinis kenčia fizinius skausmus ir patiria diskomfortą. Pasitaiko atvejų, kai lauke gyvenantiems šunims antkaklis niekada nebūna nuimamas, todėl įauga į odą. Pririšti šunys taip pat negali apsisaugoti nuo vabzdžių įkandimų, įvairių parazitų, gali netyčia įsipainioti grandinėje ir pasismaugti, yra bejėgiai apsiginti nuo kitų šunų šiems puolant.
Neišvengiama šuns agresija
Kodėl prieiti prie pririšto šuns yra taip sudėtinga? Dažnas šeimininkų pasiteisinimas, kodėl šuo yra nuolat pririštas yra pasireiškianti agresija. Vis dėlto, toks gyvūno elgesys yra suformuotas būtent jo laikymo sąlygų ir dėmesio trūkumo. Kiekvienas didžiąją gyvenimo dalį prie grandinės praleidžiantis šuo kenčia nuo psichologinių, emocinių ir elgesio problemų.
Bėgant laikui prie grandinės pririšto šuns agresija tik didėja, tuo pačiu mažėja jiems skiriamas šeimininko dėmesys bei meilė. Su problema susiduriama, jei šuo išsilaisvina iš grandinės, jis gali užpulti žmones ar kitus gyvūnus, kartais aukomis tampa vaikai. Neretai kieme laikomi vieniši šunys priėjus žmogui nežino kaip elgtis, todėl iš didelio susijaudinimo gali įkąsti net ir savo šeimininkui.
Agresija kyla ir kovojant dėl teritorijos. Grandinė ar voljeras sukuria gyvūno erdvės ribas, todėl jis jaučia poreikį kovoti, kai į jam priklausančią teritoriją įžengia žmogus ar kitas gyvūnas. Šunys yra teritoriniai gyvūnai, todėl jų laikymas vienoje vietoje be galimybės būti vedžiojamam tik sukelia papildomas su teritorijos suvokimu susijusias problemas.
Vienatvėje palikti, prie būdos pririšti ar ankštuose voljeruose palikti kiemo šunys jaučia tokį patį emocinį ir psichologinį skausmą, kokį jaustų bet kuris tokiomis sąlygomis laikomas žmogus. Nors įstatymai nedraudžia šunį laikyti pririštą prie būdos, tikimasi, kad po truputį keičiasi žmonių požiūris į šunis ir, kad jie neliks abejingi, pastebėję netinkamomis sąlygomis laikomus gyvūnus.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ nori priminti, kad organizacija aktyviai dirba su gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejais. Siekiama, jog už juos atsakingi asmenys ar įmonės būtų nubausti, užsiimama nuolatiniu visuomenės švietimu, teikiamos rekomendacijos bei nuolat bendraujama su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams.
