Naujienos

Norime trumpai Jums priminti apie šią situaciją prieš gyvūnų daugintojus Ratušėlių kaimo (Jonavos rajono) daugykla (55 gyvūnai) GGI rašė pareiškimą policijai  pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 310 str. BK 246 str. ANK 346 str ir ANK 127 str, kuris buvo atmestas. Vėliau kreipėmės į VMVT  pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 346 str ir ANK 127 str. Prašėme kreiptis į policiją su įrodymais dėl BK 246 str. ir laukėme VMVT reakcijos ir įtraukimo į bylą. Nepaisant to, jog GGI dėjo milžiniškas pastangas ruošdama procesinius dokumentus, VMVT į bylą GGI ruoštų procesinių dokumentų neprijungė, o prieglaudų nepripažino nukentėjusiaisiais - visgi džiaugiamės, kad kitų advokatų siūlomą pagalbą vėliau VMVT priėmė. Informuojame, byla nagrinėjama apeliacinėje instancijoje birželio 14 dieną, sprendimo tikimės liepos pirmoje pusėje.

2021 m. gegužės 18 d. Seimas po svarstymo pritarė Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui. Esame be galo laimingi, jog mūsų motyvuoti rašytiniai pasiūlymai buvo galutinai išgirsti ir įgyvendinti - atsisakoma įspėjimo kaip nuobaudos už žiaurų elgesį su gyvūnu ir svarbiausia, pagaliau gyvūno konfiskavimas bus privalomas, kai gyvūnas kankinamas (ANK 346 str. 16 d.) ar kai gyvūnui gresia suluošinimas arba žūtis (ANK 346 str. 18 d.). Deja, klausimas dėl draudimo laikyti gyvūnus taip ir liko neišspręstas. Taigi toliau tęsiame darbus ir sieksime, jog draudimas laikyti gyvūnus būtų įtvirtintas ir įstatyme.  Pilnas straipsnio pakeitimas: https://www.lrs.lt Be Jūsų pagalbos šių pokyčių nebūtų.

Informacija paruošta gyvūnų elgsenos specialistės, kaniterapeutės Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Lietuvoje šunų augintojų bendruomenė sparčiai auga ir vis daugiau žmonių į gatves, į parkus išeina pasivaikščioti su savo keturkoju bičiuliu. Visgi tikrai ne kiekvienas šuns savininkas žino, kaip reikėtų prasilenkti su kitu vedžiojamu gyvūnu.  Kokių taisyklių reikėtų paisyti tam, kad pasivaikščiojimas nesibaigtų konfliktu ar net sužalojimais, pasakoja gyvūnų elgsenos specialistė Ugnė Nedzinskaitė.  Jei šuo neatbėga šeimininko pakviestas, vedžioti jo be pavadėlio – nevalia  Viena šiurkščiausių klaidų – gatvėje, miške, parke ar bet kurioje kitoje atviroje vietoje paleisti nuo pavadžio gyvūną, kuris neatbėga pas jus iškart, vos tik jį pakviečiate. Net jei jis – draugiškiausias sutvėrimas žemėje,  komandos sugrįžti nepaisantis gyvūnas gali sukelti pavojų tiek aplinkiniams, tiek ir sau pačiam.  Pavyzdžiui, susidomėjęs kitu jo akiratyje pasirodžiusiu šunimi ar katinu ir staiga patraukęs jo kryptimi, gyvūnas gali papulti po važiuojančiu automobiliu. Taip pat šuo kitą gyvūną ar jo pėdsakais gali nusekti per toli, kad surastų kelią atgal, ir taip pasiklysti“, – elementariausias nelaimes, kurios gali nutikti palaidam ir šeimininko neklausančiam šuniui vardijo U. Nedzinskaitė.  Tačiau yra ir tokių situacijų, kuomet šuns be pavadžio vedžiojimas baigiasi žiauriais gyvūnų apsikandžiojimais ar net vieno iš jų žūtimi bei teismais.  Mitas, jog visi šunys mėgsta bendrauti tarpusavyje Visuomenėje gajus įsitikinimas, jog šunys vieni kitų atžvilgiu yra draugiški ir noriai bendrauja tarpusavyje, tačiau tai – netiesa. „Tik labai nedidelė šunų dalis mėgsta bendrauti su visais šunimis be išimčių. Didžiuma šunų mėgsta bendrauti tik su kai kuriais šunimis, o kitų – nemėgsta. O kai kurie šunys kitų šunų apskritai nemėgsta ir tai yra normalu, nes juk ir žmogus nenori bendrauti su kiekvienu sutiktu prašalaičiu. Tai lygiai taip pat ir šunys turi savo simpatijas ir antipatijas, – pasakojo U. Nedzinskaitė.  – Išties dažnai girdžiu šunų savininkų nusiskundimus, kuomet, susidūrę su svetimais palaidais gyvūnais, jie priversti daug labiau rūpintis, kad nenukentėtų ne savas už pavadžio laikomas, o svetimas palaidas šuo, kai tuo tarpu jo šeimininko – nė akiratyje nematyti“.  Nors dažnas besikandžiojantį šunį laiko agresyviu, visgi dažniau tai yra gynyba, kuomet šuo jaučiasi nesaugus, bijo, o gindamasis šuo, kaip ir puldamas, naudojasi tuo, ką turi – dantimis. Jei gyvūnų dydis ir jėga smarkai skiriasi, pavyzdžiui, be pavadėlio vedžiojamas šuo sveria 3 kg, o laikomas už pavadžio – 30 kg, tokie susidūrimai gali baigtis ir mažesniojo žūtimi.  Teisybė to šuns augintojo pusėje, kurio rankoje – pavadėlis  Kad tokie liūdnos baigties incidentai vyksta, patvirtina ir gyvūnų gerovės teisėje besispecializuojančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė: „Pranešimai ir skundai dėl tokių įvykių, kurių metu netinkamai vedžiojami skirtingų savininkų gyvūnai susikimba ir dėl to nukenčia, yra pakankamai dažni. Deja, dažniausiai tie atvejai yra tragiški, pasibaigę vieno iš gyvūnų žūtimi ir būtent žuvusio šunelio savininkai mėgina ieškoti teisybės. Visgi tokiais atvejais dažniausiai teisus yra tas gyvūno savininkas, kuris savo augintinį vedžiojo laikydamasis taisyklių, t. y. su pavadžiu, išlaikydamas saugų atstumą.  – Kartais mėginama įrodyti, jog su pavadžiu vedžiojamas šuo – neva agresyvus, neva jis turėjo būti su antsnukiu. Vis dėlto pagal Lietuvos Respublikos įstatymus antsnukiai privalomi tik kovinių veislių šunims. O vedžiojant visus kitus šunis privalomas yra tik pavadėlis, kuris, esant poreikiui saugiai prasilenkti ar kitose viešose erdvėse, pavyzdžiui, lifte ar laiptinėje, gatvėje, turi būti sutrumpintas iki 1 metro ar net mažiau. Visgi galiausiai ne pavadėlis ir ne pats šuo, o jį vedžiojantis asmuo pirmiausia yra atsakingas už savo augintinio elgesį ir aplinkinių saugumą“.    Tad jeigu šuo nelinkęs atbėgti kviečiamas, geriau paleisti jį pasilakstyti tam skirtoje aptvertoje šunų aikštelėje ar kitoje saugioje teritorijoje. O vedžioti šunį reikėtų tik su pavadėliu.  Prieiti prie gyvūno negavus jo šeimininko leidimo – nemandagu ir nesaugu  Nors ir nerašytose, visgi daugeliui savaime suprantamose etiketo taisyklėse skelbiama, jog leisti savo šuniui prieiti prie kito pavadėliu vedamo nepažįstamo šuns, negavus jo šeimininko sutikimo – ir labai nemandagu, ir labai nesaugu. Ir ši taisyklė galioja ne tik palaidiems, bet ir su pavadėliu vedžiojamiems šunims. T. y. du šunininkai, vedantys savo gyvūnus už pavadėlių, negali leisti fizinio jų kontakto be abipusio šeimininkų sutikimo. Beje, taisyklė neliesti šuns be šeimininko leidimo galioja ne tik kitiems gyvūnams, bet ir žmonėms.  Be jau minėtos baimės ar tiesiog nenoro bendrauti su kitais šunimis, gali būti ir kitų priežasčių, dėl kurių kontaktas tarp gyvūnų – nepageidaujamas. Pavyzdžiui, šuo gali būti senas, ligotas, jis gali būti patyręs rimtą traumą ar operaciją, todėl bet koks staigus ar neatsargus judesys jam gali sukelti skausmą. Taip pat būna, kad asmuo vedžioja ne savo šunį ar tik neseniai iš prieglaudos pasiimtą suaugusį gyvūną ir jis dar nežino, kaip bus reaguojama į kitus gyvūnus. Taip pat gali būti, jog šuo yra neseniai nukentėjęs nuo kitų šunų, todėl gali sureaguoti agresyviai.  Tad artinantis prie kito vedžiojamo nepažįstamo šuns, rekomenduojama užmegzti akių kontaktą su gyvūną vedančiu žmogumi. Taip pat būtina išlaikyti saugų atstumą nuo kito gyvūno ir, jei reikalinga saugiai prasilenkti, sutrumpinti pavadį.  „Kartais šeimininkai, nenorėdami, kad prie jų augintinio artintųsi kiti šunys, ant pavadėlio užriša geltoną kaspiną. Tačiau Lietuvoje šis būdas nėra plačiai paplitęs, tad saugiausias ir patikimiausias metodas – pasiklausti ir sulaukti atsakymo“, – sakė U. Nedzinskaitė.  Šunį turi vedžioti suaugęs žmogus  Dar vienas svarbus aspektas – šunį turi vedžioti suaugęs žmogus. Žinoma, skatinti vaiką rūpintis augintiniu – puikus ir teisingas sprendimas. Tačiau reikia nepamiršti, kad kartais vaikščiojantis su šunimi vaikas gali pakliūti į situacijas, kurių suvaldyti nepajėgs. Pavyzdžiui, kad ir susidūrimas su agresyviai nusiteikusiu palaidu šunimi. Tokios situacijos gali traumuoti ne tik šunį, bet ir vaiką, tad, saugumui užtikrinti, pasivaikščioti su vaiku ir šunimi turėtų eiti ir suaugusysis. 

Š. m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo žodiniame posėdyje bus nagrinėjama byla pagal GGI skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato 2021 m. kovo 1 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo teiseną. Gyvūnas – šuo buvo paliktas negyvenamoje sodyboje prie -25 šalčio, be vandens ir maisto, kiauroje būdoje. Ar Jums tai yra žiaurus elgesys su gyvūnu? Mums atrodo, kad dėl to gyvūnui grėsė žūtis ir suluošinimas (ANK 346 str. 18 d.) ir gyvūnas turi būti konfiskuotas. Kaip atrodo Jums? Dėkojame Advokatų profesinė bendrija „Constat“ (www.constat.lt), kurios advokatai atstovaus mus šiame žodiniame teismo posėdyje.

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, jog Panevėžiuko kaime (Kauno r.) girtas vyras, atvykęs pas savo tėvą į svečius, metaliniu strypu užmušė savo tėvo šunį, kuris buvo senas ir aklas. GGI jau turėjo panašų atvejį, kai ikiteisminis tyrimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnu buvo nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju pripažintu šuns savininku. Šiuo atveju, nukentėjusysis yra kaltininko tėvas, todėl tikėtina, jog pareigūnai ir vėl gali neteisingai taikyti baudžiamąjį įstatymą ir leisti kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikyti. Skubos tvarka parengėme pareiškimą, kuriame nurodėme, jog įstatymų leidėjas baudžiamajame kodekse žiaurų elgesį su gyvūnais priskiria prie nusikaltimų dorovei, o ne prie nusikaltimų asmens nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, todėl neteisinga šunį traktuoti kaip daiktą, dėl kurio sugadinimo ar sunaikinimo atsirado žala jo savininkui.

Vakar dalyvavome Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba organizuotame susitikime su internetinių skelbimų portalų administracijomis dėl nuo gegužės 1 d. įsigaliojančių Mažmeninės prekybos taisyklių pakeitimo (https://www.e-tar.lt/.../c3a828006d2f11eb9601893677bfd7d8), kurių 26.141 papunkčiu nustatoma prievolė: „26.141. prieš parduodamas gyvūnus vartotojui, nurodyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka suteiktą veterinarinio patvirtinimo ar registracijos numerį, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka paženklinto ir Ūkinių gyvūnų registre registruoto ūkinio gyvūno bandos ir individualų numerį (taikoma individualiu atpažinties numeriu registruojamiems ūkiniams gyvūnams), paženklinto ir Gyvūnų augintinių registre registruoto gyvūno augintinio (šuns, katės, šeško) mikroschemos numerį, gyvūno atvedimo datą (jeigu žinoma) arba amžių, gyvūno kilmės (gyvūno atvedimo vietos) šalį“. Mes kėlėme klausimą, prie kurio jau kurį laiką su VMVT ir skelbiu.lt dirbame - automatizuoto tikrinimo įdiegimo galimybės. VMVT patvirtino, kad tai yra siekiamybė ir yra ieškoma kelių tai įgyvendinti. Taip pat susipažinome su naujai paskirtu VMVT direktoriumi Mantu Staškevičiumi, džiaugiamės, kad jis asmeniškai dalyvavo susitikime. Dėkojame Giedriui Blekaičiui už pristatymą, Vidmantui Paulauskui už aktyvų įsitraukimą į diskusiją ir visai VMVT komandai už įdedamą darbą idant liktų kuo mažiau daugintojų skelbimų tiksliniuose portaluose.

Nuo gegužės 1 d. Lietuvoje įsigalios Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (GGAĮ) pataisos, tarp kurių – ir visuotinis privalomasis gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – ženklinimas bei registravimas valstybiniame Gyvūnų augintinių registre. Pereinamasis periodas, per kurį turėtų būti suženklinti visi Lietuvoje laikomi šunys, katės ir šeškai – 1 metai.     Kuo augintinių ženklinimas pravartus kiekvienam gyvūno savininkui pasakoja Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė ir Brigita Kymantaitė, VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė.  Beatričė Vaitiekūnaitė-PliuskėBrigita Kymantaitė Augintinių ženklinimas Lietuvoje – ne naujiena Naująja įstatymo pataisa numatyta, kad iki 2021 m. gegužės 1 d. atvesti gyvūnai, tarp kurių pateks didžiuma jau suaugusių keturkojų, turi būti suženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos. Po 2021 m. gegužės 1 d. atvesti gyvūnai turi būti suženklinami per 4 mėnesius nuo gimimo.  Visgi veisėjams, prieglaudoms ir nemažai daliai gyventojų ženklinimas – jokia naujiena, mat jau nuo 2016 m. gyvūnų ženklinimas ir jų įtraukimas į Gyvūnų augintinių registrą privalomas tuomet, kai keičiasi jų savininkai, t. y. kuomet gyvūnas yra parduodamas, dovanojamas ar perduodamas kitiems savininkams, pvz., emigracijos, savininko ligos, mirties ir kitais atvejais. „Tad tiek gyvūnų veisėjai, prekiaujantys gyvūnų jaunikliais, tiek prieglaudos, perduodančios ar dovanojančios suaugusius gyvūnus ar jų jauniklius naujiems savininkams, ženklinimo mechanizmą jau yra įvaldę – kaip kad ir šią paslaugą teikiantys veterinarai“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Ji atkreipė dėmesį, jog dalis gyventojų, kurie namie laiko šunį ar katę, gyvūnus ženklina ir be jokios prievolės, dėl ženklinimo teikiamų naudų, kurių – ne viena.  Aktualu tiek miesto, tiek kaimiškų vietovių gyventojams  Gyvūno paženklinimas sudaro galimybę jį patikimai identifikuoti, kas suteikia daugiau saugumo tiek gyvūnui, tiek ir jo savininkui. Iš ryžio dydžio mikroschemos, kuri ženklinant gyvūną yra įvedama į poodį ties ketera, tarp menčių, galima sužinoti, kam gyvūnas priklauso, o tai itin pravartu gyvūnui pabėgus, paklydus ir yra aktualu tiek mieste, tiek ir kaimiškose vietovėse gyvenantiems žmonėms.  „Itin paplitusi klaidinga nuomonė, neva jei gyvūnas laikomas namie ir į lauką neišeina, tai ir mikroschema jam – nereikalinga. Visgi ir tokie namie ar uždarose teritorijose laikomi gyvūnai pabėga ir tų istorijų – tiek pat daug kiek ir skelbimų internete apie dingusius gyvūnus: katinai iškrinta per balkonus ar išsprūsta pro lauko duris, iššoka iš automobilio, šunys nubėga paskui rujojančias pateles, o sužiūrėti šešką – apskritai iššūkis. Net ir pačiam atsakingiausiam gyvūno savininkui gali nutikti visko, todėl mikroschema yra būdas apsidrausti nuo įvykių, kurių niekas neplanuoja, bet kurių, deja, pasitaiko dažniau nei įsivaizduojame – gyvūnai pabėga ir pasimeta, dėl ko galiausiai turime perpildytas prieglaudas“, – sakė B. Kymantaitė.  Ji pastebėjo, jog pastaruoju metu žmonės tampa vis atidesni, jautresni gyvūnams, kas yra gerai, bet sykiu daugėja ir tokių situacijų, kai gatvėje rastas gyvūnas priglaudžiamas namuose kaip benamis arba nuvežamas automobiliu į kito miesto prieglaudą. Taip gyvūnas atsiduria toli nuo namų ir nuo savo savininkų, gal net kitame rajone ir vienintelė patikima priemonė jį sugrąžinti tikriesiems savininkams yra gyvūną identifikuoti leidžianti mikroschema. „Žinoma, nemažai žmonių savo pasimetusių gyvūnų aktyviai ieško – skambina ar važiuoja per šalies prieglaudas, deda skelbimus į internetą ar kabina juos gatvėse. Tačiau yra labai nemaža vyresnių gyventojų dalis ir mieste, ir kaimiškose vietovėse, kurie nesinaudoja internetu ar tiesiog nežino kaip ieškoti dingusio augintinio, neturi tam galimybių, todėl tokiais atvejais gyvūnų ženklinimas būtų itin didelė pagalba pasimetusiam gyvūnui sugrįžti namo“, – sakė GATO vadovė.  Prieglaudos ieško gyvūnams naujų savininkų, nors galimai tebėra ir senieji  „Per metus į Lietuvos prieglaudas patenka apie 15 tūkstančių suaugusių kačių ir šunų. Kadangi dažniausiai tai nėra jaunikliai, vadinasi, didžiuma jų kažkam priklausė ar tebepriklauso, tai yra iš tikrųjų jų savininkai yra. Ir jei dalis tų gyvūnų bus neatsakingai išmesti į gatvę, tai kitą sunkiai suskaičiuojamą dalį sudaro pabėgę gyvūnai, kurie galėtų būti sugrąžinti savo tikriesiems savininkams, jei tik jie būtų identifikuojami. O dabar, praėjus įstatyme numatytoms 14-ai dienų, prieglaudos neturi kitos išeities kaip tik ieškoti tiems gyvūnams naujų namų“, – sakė B. Kymantaitė.  Tuo tarpu mikroschema, kurią specialiu skaitytuvu nuskaityti gali praktiškai kiekviena veterinarijos gydykla ar prieglauda, labai smarkiai padidina tikimybę, kad pasimetęs, nuklydęs gyvūnas parkeliaus namo, pas savo tikruosius savininkus. Radus pamestą, paklydusį gyvūną, gyventojai yra skatinami atvežti jį į prieglaudą ar veterinarijos kliniką, kurios turi galimybę patikrinti ar yra mikroschema, leidžianti nustatyti gyvūno savininką.  Pasak GATO vadovės, idealiu atveju gyvūnų prieglaudos turėtų būti laikinos instancijos, kuomet pasimetęs gyvūnas paimamas iš gatvės, kur jam nesaugu, atvežamas į prieglaudą, kur būtų identifikuojamas pagal mikroschemą, ir saugiai lauktų jo pasiimti atvykstančių savininkų. Tačiau šiuo metu, kadangi į prieglaudas patenka vos vienas kitas paženklinta gyvūnas, situacija yra visiškai kitokia.  Beje, svarbu žinoti, jog tam, kad ženklinimas būtų veiksmingas, mikroschema turi būti susieta su informacija apie konkretų gyvūną ir jo savininką, t. y. būtina gyvūną ne tik paženklinti mikroschema, bet ir registruoti jį valstybiniame Gyvūnų augintinių registre (pagal skaitytuvu nuskaitomą kodą ar tiesiog mikroschemos numerį informaciją apie konkretų gyvūną galima matyti čia). Registravimo paslaugą teikia gyvūną ženklinančios veterinarijos klinikos arba galima kreiptis į teritorinius Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius.  Apsaugo nuo vagysčių  B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė atkreipia dėmesį ir į gyvūnų vagystes: „Jei nėra mikroschemos, įrodyti, kam gyvūnas priklauso, labai sudėtinga. Lietuvos teisminėje praktikoje yra buvę tokių bylų, kai žmonės savo gyvūnų taip ir neatgavo. Įrodyti, kas yra gyvūno savininkas, nuotraukų nepakanka, mat tiek veisliniai, tiek ir neveisliniai gyvūnai gali būti labai panašūs. Identifikuojant gyvūną kažkiek pagelbėti gali nebent veterinaras, jei pas jį buvo lankomasi nuolat ir jis gali bei nori prisiimti tokią atsakomybę“.  Gyvūnų gerovės teisėje besispecializuojančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė pasakojo, jog būna atvejų, kai savininkai patys suranda pavogtus, neteisėti „priglaustus“ jų augintinius, pavyzdžiui, išgirsta kaukiančius kur nors uždarytus gretimoje gatvėje, tad jei yra mikroschema, jau ir kviečiant policiją tai yra svarus argumentas, kad gyvūnas bus identifikuotas.  Ji atkreipė dėmesį, jog mikroschemos yra veiksmingas įrankis atpažinti gyvūną ir kai jis pradingsta ir būna surastas po kelių mėnesių ar net metų: „Naminis gerai įmitęs katinas po ilgesnio lauke praleisto laiko gali pasidaryti nebeatpažįstamas, nes jis ne tik sulįsta ir smarkiai pasikeičia visas jo kūnas, eisena, bet ir pakinta elgesys – dažnas tampa baikštesnis ar sulaukėja, tad net ir savininkų gali nebeprisileisti“.  B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė pastebėjo, jog mikroschemos svarbu ir dėl finansinių priežasčių. „Pavyzdžiui, brangių, retų veislių savininkai itin rūpinasi įsigyti jau paženklintą gyvūną, kas iš dalies apsaugo ne tik nuo vagystės, bet ir padeda susigrąžinti pinigus, pavyzdžiui, apgavystės atveju, kai parduotas jauniklis dėl veisėjo kaltės nugaišo ar, pasirodo, nėra grynaveislis ir panašiai. Gyvūno ir jo savininko atsekamumas leidžia apsidrausti nuo tokių atvejų ir atgauti sumokėtus pinigus. Taip pat yra tokių šunų veislių, kurios pagal savo prigimtį yra labiau linkusios nuklysti, pavyzdžiui, haskiai, tad jų savininkai taip pat noriai naudojasi galimybe pažymėti gyvūną mikroschema“.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Koronaviruso krizės metu karališkosios žuvies brakonieriavimas ženkliai išaugo. Airijoje žuvies kaina juodojoje rinkoje už vienetą kartais siekia net 50 eurų. Nenuostabu, kad Lietuvos brakonieriai taip pat skuba pasipelnyti: brutalios bei nesportiškos žvejybos atvejų pastebima vis daugiau. Dėl šių priežasčių lašišų populiacija patiria pavojingus svyravimus, ko pasekoje iškyla grėsmė upių ekosistemoms.  Užsienio žinių portaluose pastebimas nelegalios lašišų žvejybos atvejų pagausėjimas, tai rodo, jog brakonieriai nebijo tūkstantinių baudų bei toliau rizikuoja. Ypatingai ženklus pažeidimų skaičiaus augimas pastebėtas Airijoje bei Kanadoje, įstatymų laužytojai dažniausiai pagaunami su tradiciniais brakonierių instrumentais – tinklais. Šis pamėgtas brakonierių metodas kelia grėsmę ir kitoms žuvų rūšims, kurios į tinklą papuola kartu su lašišomis.  Nors aplinkosaugininkai įspėja, kad už nelegaliai pagautą žuvį bus taikomos tūkstantinės baudos, Lietuvoje brakonieriavimo skaičiaus augimas taip pat pastebimas. Tiesa, galime išvysti dar žiauresnių metodų: žvejyba šakėmis, elektra. Tokie neetiški žvejybos metodai kaip elektros šokas smarkiai žaloja trapią upių ekosistemą. Pavyzdžiui, Danės upėje neršti gali atplaukti vos 200 lašišos patelių, tad pagavus vos 10 – ženkliai sutrikdoma trapi populiacijos pusiausvyra.  Norint suprasti kodėl privaloma ginti bei saugoti šias nykstančias žuvis, vertėtų artimiau susipažinti su jų nešama verte įvairioms upių ekosistemoms bei gamtai.  Ryšys su miškais Lašišų migracija į upių aukštumas nerštui – įvykis svarbus ne tik pasipelnyti ištroškusiems brakonieriams. Pasak Vašingtono gamtos ekspertų, lašišos savo migracijos metu ženkliai įtakoja dar 137-ias gyvūnų rūšis, neskaitant augalų. Žinant, jog lašišos didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia druskinguose vandenyse, neršto laikotarpiu atnešdamos įvairius mineralus, žuvys tampa svarbiu maistu lokiams, orkoms bei net medžiams. Neršti pasiruošusios žuvys keliauja į žemynuose tekančias upes bei ten perneša tokias medžiagas kaip fosforas, azotas, kurie yra ypač svarbūs miškams. Mokslininkų teigimu, tai kertinė rūšis, kurios išnykimas dramatiškai paveiktų daugelį gamtos ekosistemų.   Formuoja kraštovaizdį Galbūt sunku patikėti, kad žuvys galėtų formuoti gamtos kraštovaizdį, tačiau remiantis Vašingtono universiteto tyrimais, lašišos turi nemažai įtakos upių bei kalnų formavimuisi. Neršto laikotarpiu žuvys suminkština upės vagą, kuri laikui bėgant būna išjudinama bei išnešiojama upės srovės. Lašišos suvaidino didelį vaidmenį Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose esančių upių vagų susiformavime. Pasak mokslininkų, lašišų nerštavietėse esančios upės vagos būtų net trečdaliu aukštesnės jei jose neegzistuotų ši žuvų rūšis.  Ryšys su kultūromis Senovės gentys jau tūkstančius metų maitinasi lašišomis, ši žuvis yra glaudžiai susieta su jų kultūriniu gyvenimu, įvairiomis ceremonijomis bei menu. Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regione gyvenančioms senovės gentims bei to krašto vietiniams gyventojams ši žuvis yra dalis jų identiteto.  Šiaurės Kalifornijoje gyvenanti senovės Karukų gentis savo gyvavimo laikotarpiu suvartodavo apie pusę kilogramo lašišos per dieną, tačiau šiuo laikotarpiu suvalgo apytiksliai 2 kilogramus per metus. Šie skaičiai puikiai atspindi žalos mastą šiai žuvų rūšiai, smulkus ar stambaus masto komercinis brakonieriavimas ženkliai prisideda prie senovės genčių nykimo.  Maisto medžiagų šaltinis Ne be reikalo lašiša laikoma prestižine žuvimi, kuri yra įtraukiama į daugelį sveikatingumo dietų. Lašišoje yra gausu baltymų, tokių svarbių mineralinių medžiagų kaip: vitaminas B-12, magnis, kalis, selenas, omega-3 taukai. Norint turėti galimybę mėgautis šiomis žuvimis bei pasinaudoti teigiamais sveikatinimo privalumais, žmonės privalo saugoti šią rūšį. Žuvų fermose užaugintos lašišos neturi tiek mineralų bei vitaminų, kiek natūralioje aplinkoje augusios žuvys.  Įtaka upių užtvankoms  Žvelgiant iš gamtos gerovės perspektyvos, lašišos vaidina didelį vaidmenį statomų bei jau pastatytų užtvankų reguliavime. Ne paslaptis, jog daugelis užtvankų trukdo žuvims migruoti į jų nerštavietes, tuomet yra padaroma ženkli žala upių ekosistemoms bei žuvų populiacijoms. Karališkosios žuvies įtaka gerinti gamtos sąlygas upės ekosistemoms teigiamai įtakoja ir kitas upėse gyvenančias žuvų rūšis. Pavyzdžiui, siekiant atkurti upės gyvybingumą, Elwha upėje buvo įgyvendintas didžiausias užtvankos nugriovimas istorijoje. 2020 metais atnaujintas planas Klamath upėje nugriauti dar 4 užtvankas, siekiant atstatyti upės gerovę bei atkurti ženkliai sumažėjusią lašišų migraciją.  Kauno hidroelektrinės (toliau – HE)  pastatymas žuvų migraciją sumažino net 60%. Tema apie elektrinės pritaikymą žuvų migracijai išlieka miglota. Aplinkosaugininkai diskutuoja, jog HE rekonstrukcija gali kainuoti ypač brangiai, o pats įrengimas gali ir nepasiteisinti. Aplinkosaugos teigimu, tikslingiau lėšas skirti kitoms Lietuvos upėms bei ten gerinti migruojančių žuvų sąlygas.  Brakonieriavimas, be abejonės, skaudžiai atsiliepia lašišų populiacijai, tačiau šių žuvų gyvavimui kelia grėsmę ir kitos nūdienos aplinkybės. Viena iš jų – staigi klimato kaita. Lašišos yra ypatingai jautrios upės temperatūros pokyčiams, tad vos keletos laipsnių pakitimas gali sunaikinti didelę populiacijos dalį. Puikus to pavyzdys – 2015 metų Kolumbijos upės temperatūros šoktelėjimas. Tais metais upėje temperatūrai pakilus vos keletą laipsnių buvo prarasta apytiksliai pusė migravusių lašišų populiacijos.  Lašišos yra reikalingos ne vien dėl jų skonio ar ikrų, svarbu saugoti bei palaikyti sveiką populiacijos skaičių, nes ši žuvis – daugelio upių bei miškų ekosistemos pamatas. Ne pelno siekianti organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ ir aplinkosaugininkai ragina nelikti abejingais bei pastebėjus apie vykstančius ar potencialius pažeidimus, nedelsiant pranešti telefonu 112 arba (8 5) 2732995.  Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.