Neseniai Lietuvoje vykdytos apklausos duomenimis, daugiau nei trečdalis augintinių neženklinančių gyventojų sakė nematantys reikalo to daryti, mat jų gyvūnas niekuomet neišeina iš namų. Visgi kasmet Lietuvos gyvūnų prieglaudas papildo 15 tūkstančių naujų benamių, o istorijų apie tai, kaip gatvėje atsiduria „niekada į gatvę neišeinantys“ augintiniai, yra daug ir įvairių – nuo pačių netikėčiausių iki jau tapusių klasikiniais gyvūnų pabėgimo, pasimetimo scenarijais.
Katės iškrinta iš balkonų
Kuomet kalbama apie namie laikomus ir į gatvę neišleidžiamus gyvūnus, dažniausiai omeny turimos katės. Klaipėdoje veikiančių gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja Simona Šakinytė atkreipė dėmesį, jog iš visų į globos namus patenkančių gyvūnų vos keli procentai būna paženklintų mikroschema, tačiau kol kas tarp jų – tik šunys. „Paženklintų kačių nesame turėję“, – sakė S. Šakinytė.
Nepaisant savo prigimtinio vikrumo, vienas labiausiai paplitusių scenarijų, kaip katės atsiduria lauke – iškrinta per balkonus. Gyvūnai nuslysta nuo metalinių balkonų turėklų ar palangių, į kurias negali įsikabinti nagais. Pasitaiko, kad katės iškrinta gaudydamos paukštį ar kokį vabzdį. O jei gyvūnas balkone laikomas uždarytas ilgesnį laiką, jis gali iššokti ir sąmoningai, – gelbėdamasis.
„Esu girdėjusi pasakojimą, kaip jauna smalsi katė bežaisdama namie įsigudrino įkišti galvą į tuščią skardinę nuo konservuotų kukurūzų, o nebegalėdama galvos ištraukti, besiblaškydama po visus namus, galiausiai nusigavo iki atviro balkono ir pro jį iškrito. Laimei, šeimininkė tuo metu buvo namuose ir gyvūną parsinešė namo, o krisdama katė nesusižalojo“, – pasakojo VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė.
Ji pasidalijo ir kita istorija apie katę, kuri vos nepaspruko pro lauko duris. Šeimininkai išvažiavo atostogų ir pasirūpinti gyvūnu paprašė giminaičio, o šiam įeinant pro buto duris katė nepastebėta šmurkštelėjo į laiptinę. Namie gyvūno neradęs žmogus nusprendė, jog katė slapstosi nuo menkai pažįstamo žmogaus, todėl jos pernelyg ir neieškojo, papildė ėdalo ir vandens atsargas ir išėjo, paskui save užrakindamas duris. Katę pamatė tik prie lauko durų, laimei, dar laiptinėje, todėl parnešė ją atgal į namus. Jei kas būtų gyvūną išleidęs ar tiesiog laiptinės durys būtų buvę nesandarios, katė būtų atsidūrusi gatvėje, o giminaitis kitą kartą būtų sugrįžęs tik po dienos kitos. Laimei, ši istorija baigėsi gerai, bet – tik laimingo atsitiktinumo dėka.
„Tai šias istorijas pasakoju norėdama parodyti, kad net ir pačiam atsakingiausiam gyvūno savininkui gali nutikti visko, nes gyvūnas nėra prognozuojamas, o gyvūnų ženklinimas ir jų registravimas Gyvūnų augintinių registre yra galimybė apsidrausti nuo panašių nelaimių, netikėtumų. Manau, kad galvojimas, jog blogi, kvaili dalykai nutinka tik kitiems, yra naivus ir truputį arogantiškas. Blogų dalykų nutinka visiems. Turime 15 tūkstančių beglobių per metus, absoliuti didžiuma jų – naminiai, o labai didelė jų dalis yra būtent tokie – „mano gyvūnas niekada neišeina į lauką“ – atvejai“, – sakė GATO vadovė.
Gyvūnai iššoka iš automobilių
Klasika jau tapęs gyvūnų pabėgimo scenarijus – be narvų gabenami katinai ar net šunys iššoka iš stovinčių ar trumpam stabtelėjusių automobilių. Pavyzdžiui, sustojama degalinėje ir gyvūnas per praviras dureles ar langą išsiveržia laukan. Ir niekas negalėtų prognozuoti, kas vyks toliau – ar jis bent kelioms sekundėms pasimes, sustings ir šeimininkai spės gyvūną sugriebti, ar jis maus neatsigręždamas į artimiausius krūmus ar mišką.
Taip pabėga ne tik katinai, bet ir šunys, kurie paprastai laikosi prie šeimininko. „Pavyzdžiui, yra nutikę, kai paskui šeimininką išbėgusį šunį čia pat partrenkė automobilis. Laimei, lengvai, tačiau gyvūnas išsigando ir, vos pašokęs ant kojų, spruko į mišką neatsigręždamas“, – pasakojo B. Kymantaitė.
Svetimoje aplinkoje atsidūręs ar išgąsdintas gyvūnas vadovaujasi instinktais – bėga arba slepiasi, arba daro ir viena, ir kita. Ypač sunku ieškoti katinų, kurie apskritai nelabai pasitiki žmogumi, ypač – pavojaus akivaizdoje, yra linkę slėptis ir daro tai labai gerai.
Pasak „Linksmųjų pėdučių“ vadovės S. Šakinytės, katinus dar ir pakankamai sunku atpažinti, ilgiau paklaidžioję lauke jie sulaukėja, sulįsta, išsipurvina, todėl jei gyvūnas nepaženklintas, po kurio laiko net patys savininkai gali jo nebepažinti.
Šunys nusiveja kiškius ar stirnas
Ne tik rujojanti kalė, bet ir kiškis ar stirna gali būti priežastis, dėl kurios palaidas vedžiojamas gyvūnas pasileis bėgte. Pasak prieglaudos „SOS gyvūnai“ vadovės Nadeždos Makuševos, taip ypač dažnai nutinka medžioklinių veislių šunims, kurių instinktai vytis grobį – ypač stiprūs: „Žmonės paleidžia šunį miške, o tas nusiveja kokį gyvūną ir neberanda kelio atgal. Taip dažnai pabėga medžioklinių veislių šunys, pavyzdžiui, Džeko Raselo terjerai, jagdterjerai, foksterjerai, kurie nori vytis gyvūną ir neberanda kelio atgal“.
Tarp kitų šuns praradimo, jo pabėgimo priežasčių N. Makuševa įvardija gerai neuždaromus ar vėjo išpučiamus kiemo vartus.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė pastebi, jog šių dienų rykštė – gyvūnų „gelbėtojai“, kurie, pamatę šunį ar katiną gatvėje be šeimininko, pernelyg paskuba jį gabendami į prieglaudą. Nors šeimininkas gali būti čia pat, tik, pavyzdžiui, užsiplepėjęs telefonu ir kiek nutolęs, už kampo ar už kalniuko. Gali būti, jog gyvūnas taip ir gyvena – palaidas, bet turi namus, į kuriuos sugrįžta. Tuo tarpu, pavyzdžiui, iš pajūrio keliaujantys poilsiautojai gyvūną gali nusivežti į Vilniuje esančią prieglaudą, taip tik apsunkindami jo paieškas, mat jei gyvūno bus ieškoma, tai bus daroma aplinkinėse teritorijose, o ne kitame Lietuvos gale.
„Suprantu, kad žmonės taip elgiasi tik gero norėdami, tad jei įtariama, kad jis – pasimetęs, nereikia pernelyg skubėti. Nepakanka matyti gyvūną kelias minutes ar pusvalandį. Būtų gerai pabūti su gyvūnu ilgiau ar jį pasekti, paėjėti kartu su juo – galbūt jis nuves iki kiemo, kur gyvena, ir dubens, iš kurio ėda“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
Visgi galiausiai, jei gyvūnas atsiduria prieglaudoje ir yra paženklintas mikroschema, jis labai greitai sugrįžta į namus, pas savo šeimininkus. O jei mikroschemos nėra ir šeimininkai neatsiranda, didelė tikimybė, jog šiam gyvūnui teks ieškoti naujų namų, savininkų, arba, jei jis senas ir ligotas, dienas užbaigti prieglaudoje.
Žinoma, prieglaudose gyvūnais rūpinamasi, kiek tik išgalima, tačiau jokia prieglauda neatstos tikrų namų ir mylinčių šeimininkų. Gyvūnų ženklinimas ir jų registravimas Gyvūnų augintinių registre gali smarkai smarkiai sumažinti tokių gyvūnų prieglaudose ir jų bei jų savininkų patiriamų vargų.
Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
skaityti daugiau
