Naujienos

COVID-19 neplatina ir negali pernešti nei ūkiniai, nei naminiai gyvūnai | vmvt.lt

Prancūzijos maisto, aplinkos ir darbuotojų sveikatos ir saugos agentūra (ANSES) paskelbė, kad naminiai gyvūnai ir gyvuliai neplatina koronaviruso COVID-19. Tokias išvadas mokslininkai pateikė išnagrinėję visus šiuo metu turimus mokslinius duomenis apie naująjį koronavirusą. Analogiškas išvadas patvirtino ir Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (OIE), Pasaulio sveikatos organizacija, Jungtinių Amerikos Valstijų ligų kontrolės ir prevencijos centras ir kitos tarptautinės organizacijos. Nors gyvūnai Kinijoje buvo galimas pirminis infekcijos šaltinis, tačiau dabar pagrindinis koronaviruso perdavimo būdas yra žmonių tarpusavio ryšys. COVID-19 tarp žmonių plinta daugiausia oro lašeliniu būdu – čiaudint, kosint ar iškvepiant. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad visi gyvūnai gali sirgti kitomis ligomis ir turėti mikrobų ar parazitų, dėl kurių žmonės gali susirgti. Todėl po kontakto su gyvūnu, tvarkius jo pašarą, tualetą, atliekas ar pan. būtina nusiplauti rankas, reikėtų neleisti gyvūnams laižyti veido, jų nebučiuoti, nesidalinti maistu. Prancūzijos mokslininkai, išanalizavę koronaviruso genetinę struktūrą, teigia, kad taip pat mažai tikėtina, jog virusu nuo sergančio žmogaus galėtų užsikrėsti naminiai augintiniai ar kiti gyvūnai. Ekspertai atmetė ir galimybę virusą perduoti ar platinti per maistą, gautą iš užkrėsto gyvūno. Mokslininkų nuomone, bet koks viruso pernešimas per maistą įmanomas tik tokiu atveju, jei pacientai ar virusu užkrėsti asmenys tą maistą užteršė jį tvarkydami ar ruošdami. Todėl atkreipiamas dėmesys, kad maisto gaminimas ir geros higienos praktikos laikymasis tvarkant ir ruošiant maistą yra pagrindinė veiksminga priemonė, užkertanti kelią užkrėtimui virusu. Šis virusas, kaip ir kiti koronavirusai, yra jautrus virimo temperatūrai. Todėl 4 minučių terminis apdorojimas 63 °C temperatūroje gali sumažinti maisto produkto užteršimą 10 000 kartų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena visiems maisto tvarkytojams ir veterinarinių paslaugų teikėjams, kad rekomendacijas, kaip užtikrinti tinkamą darbuotojų ir veiklos apsaugą ir higieną karantino laikotarpiu ir atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus apie COVID-19 galima rasti VMVT interneto svetainėje.
skaityti daugiau

Tinkama šuns dresūra – ką reikia žinoti?

Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Gerai išauklėtas, nuovokus ir paklusnus augintinis – kiekvieno šeimininko svajonė. Įrašai, kuriuose įamžinti idealiai komandas vykdantys ar sudėtingus triukus atliekantys šunys sulaukia tūkstančių patiktukų, o kai kurie keturkojai netgi tampa socialinių tinklų žvaigždėmis. Daugybė šeimininkų žiūrėdami tokius įrašus ar stebėdami gerai besielgiantį šunį gatvėje galvoja tą patį: „Ech, kad maniškis šitaip. Bet kaip to pasiekti?“ Pirmiausia atsakykite patys sau: ar yra kokių nors šuns elgesio problemų, kurias norėtumėte pašalinti, ar tiesiog norite, kad šuo kažko išmoktų? O gal tiesiog ieškote jums ir augintiniui smagios veiklos? Jeigu susirūpinimą kelia elgesio problemos, pirmiausia reikėtų aptarti jas ir dirbti būtent su jomis. Nesuformuluoti norai ir neidentifikuotos problemos dažnai sukuria užburtą ratą: žmogus nori, kad šuo klausytų, tačiau tai, kad šuo vykdo komandas „sėdėk“ ar „gulėk“, visiškai nereiškia, kad jis nustos graužti sofą, kaukti likęs namuose vienas ar aploti praeivius gatvėje. Deja, tai dažna šeimininkų klaida, kurios pasekmė – keičiami dresuotojai ir treneriai, tikintis, kad kuris nors padarys stebuklą, tačiau neaptariant esminių problemų jis taip ir neįvyksta. Taigi, kai jau žinote, ko norite, galite ieškoti atitinkamos srities specialisto ir rinktis reikiamo pobūdžio užsiėmimus – bendro paklusnumo pamokas, elgsenos korekciją ar kokią nors specifinę veiklos su šunimi šaką: triukų dresūrą, kinkinių sportą, šokius šunimi ar pan. Nusprendus, ko jums reikia, metas rinktis specialistą. Tai gali būtų gan sudėtinga dėl keleto priežasčių. Norint užsiimti dresūra Lietuvoje, privalomo išsilavinimo vis dar nereikia. Tad pagrindinis dresuotojų žinių šaltinis paprastai būna įvairūs seminarai ar literatūra, kurių kokybės, deja, irgi niekas netikrina. Taip pat ši profesija nėra licencijuojama. Tai reiškia, kad dresuotoju tapti gali bet kas, neturintis nei tinkamų žinių, nei išsilavinimo. Todėl neretai galima susidurti su asmenimis, kurie savo darbe taiko pasenusius, nepagrįstus ar net žiaurius metodus. Pateikiame keletą faktų, kuriuos reikėtų žinoti, siekiant užtikrinti kokybišką ir saugų dresūros procesą.  Saugiausias ir moksliškai pagrįstas dresūros metodas – kai pageidaujamas elgesys yra paskatinamas. Įgyvendinti šį metodą galima įvairiomis technikomis, tačiau esmė išlieka ta pati – už pageidaujamą elgesį gyvūnas gauna paskatinimą – skanėstą ar žaislą. Tai pats humaniškiausias metodas, kuris neturi pašalinio poveikio, priešingai nei bausmėmis ar smurtu paremti metodai. Taikant paskatinimą įvairiausių dalykų išmokomi netgi laukiniai gyvūnai zoologijos soduose ar rezervatuose. Nors atsiranda abejojančių šio metodo efektyvumu, tačiau būtent jis naudojamas mokant raganosį ar leopardą ramiai išbūti kol bus suleisti vaistai, pamatuota temperatūra ar atliktos kitos procedūros. Šis metodas taikomas ir ruošiant šunis sudėtingiems moksliniams tyrimams, tokiems, kaip ilgas buvimas nejudant magnetinio rezonanso procedūros metu ar pan.  Lietuvoje vis dar galima sutikti dresuotojų, kurie remiasi pasenusia „vilkų gaujos“ samprata ir šeimininko bei šuns santykius prilygina vilkų gaujos tarpusavio santykiams. Tai ne tik pasenęs, bet ir klaidingas požiūris, kuris remiasi neteisingai atliktu ir interpretuotu tyrimu. Ir nors mes visi suprantame, kad šuo nėra vilkas (vargu ar sutiktumėte likti viename kambaryje su vilku, juo labiau palikti su juo savo vaikus), kai kurie žmonės šia teorija patiki. Tai ne tik trukdo suprasti šuns elgesį, bet ir gali pakeisti jį visiškai ne taip, nei norėtumėt. Tad jei dresuotojas pradės pasakoti apie gaujas, dominavimą, alfa lyderius ir hierarchiją, geriausia išeitis – padėkoti, atsisveikinti ir pasiieškoti kito.  Nors šuns prilyginimas vilkui yra iš esmės klaidinga koncepcija, tačiau galima susidurti ir su blogesniu dresūros variantu – dresūra, kai naudojamos bausmės ar netgi smurtas. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas draudžia gyvūnų sveikatai žalingų ar erzinančių cheminių medžiagų bei kitų priemonių ir įrenginių, sukeliančių gyvūnams baimę, stresą, kančias ar žalingas pasekmes jų sveikatai ir gerovei, naudojimą, taip pat gyvūnų mokymą ir dresavimą, sukeliant jiems skausmą ir baimę, naudojant dirbtinai žalojančias ar skausmą, kančią sukeliančias priemones bei gyvūnų agresijos kitų gyvūnų ar žmonių atžvilgiu skatinimą dresuojant gyvūnus, išskyrus tarnybiniais tikslais naudojamų gyvūnų dresavimą. Paprastai sakant, bauginti šunį, kelti jam skausmą ar kitokį diskomfortą, kenkti jo sveikatai ir skatinti jo agresiją dresūros metu draudžiama. Deja, nesant licencijavimo nėra ir veiklos kontrolės. Todėl stebėti ir vertinti, ar su augintiniu elgiamasi nepažeidžiant įstatymo teks jo savininkui – jums. Vertėtų žinoti, kad tokios priemonės, kaip smaugiantys ar dygliuoti antkakliai, elektriniai antkakliai, staigūs pavadėlio truktelėjimai, ausų sukimai, mynimas ant letenų gali būti pristatomi kaip įprastinės, žalos nedarančios ir šuniui  nekenkiančios dresūros priemonės. Tačiau iš tiesų jos ne tik kelia baimę ir skausmą, bet ir žaloja šunį sukeldamos ilgalaikes, o dažnai ir nepašalinamas pasekmes jo sveikatai. Tad skirti laiko pabendrauti su dresuotoju ir išsiaiškinti jo požiūrį į minėtas priemones tiktai verta.  Daugeliui kyla klausimas: „O gal išdresiruoti šunį galiu be dresuotojo?“. Ir taip, ir ne. Kitaip tariant, tai sėkmės ir jūsų, kaip dresuotojo, talento reikalas. Internete gausu pačios įvairiausios informacijos apie dresūrą. Deja, kaip ir bet kuri kita informacija, ji dažnai būna neteisinga. Neturint tam tikrų specifinių žinių susigaudyti jos sraute gali būti sudėtinga. Tačiau, jei nuspręsite pabandyti mokyti šunį savarankiškai, štai keletas bendro pobūdžio taisyklių. Mokykite šunį aiškiai – taip, kad jis suprastų, ko iš jo norite. Nėra užsispyrusių ar nesukalbamų šunų, yra tik netinkama komunikacija. Šunys turi savybę gerai perprasti žmogaus gestus ir mimikas, tad be žodinės komunikacijos vertėtų pasitelkti kūno kalbą – mostelėjimas ranka ar galvos judesys šuniui suteiks daugiau informacijos, nei ištartas prašymas pasukti į šoną.  Būkite nuoseklūs. Dažnai kartokite užduotis, išskaidykite užduoties išmokimą į atskirus etapus, stenkitės nekaitalioti žodžių ar gestų, skirtų užduočiai įvykdyti, pradėkite mokytis naujų užduočių ar komandų ramioje aplinkoje ir tik gyvūnui jas išmokus bandykite atlikti jas sudėtingesnėmis sąlygomis. Jeigu ko nors neleidžiate, sakysime, lipti ant stalo, to nuosekliai turėtų siekti visi šeimos nariai. Parodykite, kad jis pasielgė teisingai. Iškart po veiksmo atlikimo, nieko nelaukdami. Geriausiai atsilyginti už tinkamą elgesį tinka skanėstas, tačiau jį reikia paduoti iš karto, tą pačią sekundę, kai veiksmas atliktas. Kitaip atsiranda tikimybė, kad paskatinsite ne tą elgesį, kurio norite. Tai daugeliui būna sunkiausia dalis. Jei patiriate keblumų, pabandykite kreiptis pagalbos į specialistą, dirbantį „klikerio“ (spragtuko) dresūros principu. Išmokus naudotis „klikeriu“ savarankiškai dresuoti šunį taps lengviau.  Girkite šunį. Kaskart, kai šuo priima jus džiuginantį sprendimą – kalbinkite, glostykite, džiaukitės. Jei nerodysite teigiamų emocijų, šuo nesupras, kurie jo veiksmai jus džiugina. Tad nebijokite pasidžiaugti kuo nors „lygioje vietoje“ – kad šuo pas jus atbėgo, kad netempia pavadžio, neaplojo dviratininko. Emociškai šunys reaguoja kaip maži vaikai, tad pagyrimai jiems labai svarbūs.  Pasistenkite pažinti šunį. Lengviausia tai padaryti mokantis jo kūno kalbos. Taip lengviau suprasite, kada jūsų šuo laimingas, kada – susirūpinęs ar sutrikęs. Ar jis nori tęsti užsiėmimą, ar jis jau pavargo ir laikas jį baigti – tinkama užsiėmimo trukmė labai svarbi, jei šuo pervargs, jis mokysis kur kas prasčiau. Taip pat bus lengviau suvokti, ar taikote teisingą mokymo taktiką, ar jau laikas ją keisti.  Valdykite savo emocijas. Jei jaučiatės pavargęs ar suirzęs – palikite šunį ramybėje ir atidėkite užsiėmimą. Nepykite, jei nepavyksta gauti rezultato taip greitai, kaip norėtumėt. Šunys išmoksta pastebėti net mažiausius jūsų kūno siunčiamus ženklus, tad jei jie nesutaps su tuo, ką jūs sakote, gyvūnas jausis sutrikęs ir nežinos į ką reaguoti O tai, savaime suprantama, nepagerins ir taip jau prastos jūsų nuotaikos.  Būkite kantrūs. Mokymosi procesas gali užtrukti. Jei šuo ko nors nemoka, nereikalaukite iš jo to, kol jis neišmoko. Kartais žmonės kviečia šunį, kuris dar nemoka ateiti pagal komandą, o jam neatėjus – pasigauna ir nubaudžia. Tai – geriausias būdas išmokyti šunį niekuomet neateiti pas jį kviečiantį žmogų. Nes vienintelė išvada, kurią pasidarys šuo – kad pakvietęs žmogus jį nuskriaus. Tad nebauskite šuns, jei pas jus atėjo ar tiesiog leidosi pagaunamas. Jei būsite savo šuniui patikimas žmogus, su kuriuo jis jausis saugus, kritinėse situacijose jis bėgs pas jus, o ne nuo jūsų. Tai gali padėti netgi išsaugoti augintinio gyvybę. Kasmet daugybė šunų ko nors išsigandę (fejerverkų, griaustinio, kito šuns, keistai besielgiančio žmogaus ir k.t.) pabėga. Dalis jų žūsta arba būna sužalojami autoįvykiuose ar kitomis aplinkybėmis. Tad svarbiausia ir pagrindinė komanda, kurią turėtų mokėti kiekvienas šuo – visada atbėgti pašaukus. Tačiau tai įmanoma pasiekti tik užsitarnavus visišką augintinio pasitikėjimą.  Paverskite dresūros procesą jums ir šuniui smagiu žaidimu. Tyrimais įrodyta, kad žaisdami tiek žmonės, tiek šunys mokosi net kelias dešimtis kartų greičiau, nei nuobodžiai kartodami tą patį. Ir nepamirškite tiesiog pažaisti su šunimi – tai irgi turi teigiamą poveikį gebėjimui išmokti naują informaciją!
skaityti daugiau

Mačete užkapoto šuns šeimininko rankose – naujas augintinis

Informacija paruošta Kamilės Sakalauskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Nors gyvename teisinėje, įstatymais draudžiamą elgesį reglamentuojančioje valstybėje, tai neapsaugo nuo vieno svarbaus faktoriaus, kuris gali negrįžtamai paveikti mūsų gyvenimus – žmonių žiaurumo. Gyvūnų gerovės srityje dažnai fiksuojamos situacijos, kada netinkamo elgesio su augintiniais metu jie sužalojami, luošinami arba net nužudomi. Pasitaiko ir atvejų, kada žiauriai su savo gyvūnu pasielgęs asmuo, jam nugaišus, įsigyja kitą ir istorija kartojasi iš naujo. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvas“ (toliau  – GGI) pasiekė informacija, jog žiauriai su savo šunimi nuolat besielgusio, o po to – nužudžiusio, asmens (A.V.) draugijoje – naujas augintinis, su kuriuo, galimai, taip pat elgiamasi žiauriai. Dar 2018 m. minėtas asmuo laikė savo šunį būdoje esančiame voljere, liudininkų teigimu, nuolat mušdavo, spardydavo ir kitaip smurtavo, o galiausiai  - Stafordšyro terjero mišrūną užkapojo mačete (nustatytos daugybinės gilios kirstinės žaizdos galvos ir kaklo bei nugaros srityse) bei paliko prie netoli namų esančios upės. 2018 m. birželį Panevėžio apylinkės teismas pripažino A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam galutinę bausmę – 30 (trisdešimties) parų areštą (Priedas Nr. 2). Plačiau: http://bit.ly/2PX2K1M Šiai dienai minėtas asmuo yra įsigijęs naują panašios veislės gyvūną, kurį taip pat galimai kankina. A.V. kaimynai patvirtino, kad iki tol jo kieme matė ne vieną gyvūną, kuris vėliau dingdavo: „Jis turėjo tų šunų visokių, ir mažutį tokį turėjo, nežinau, kur jis dingo, ir kačiukų turėjo. Dingsta, tuos šunis jis vieną kartą pakorė, tai pats pasisakė, o tą, kur sukapojo, tai čia visi matė. Vasarą jis čia tampė, juodas toks visas buvo, tai tampė po gatvę tą šuniuką kaip pagalį.“ Atsižvelgdami į šią situacija GGI partneriai, advokatų profesinė bendrija „Constat“, kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą – pagal įstatymus, atitinkamos teritorijos policijos įstaiga su rizikos grupės asmeniu, kuris yra nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą (kol išnyks teistumas), turi  pravesti prevencinį pokalbį.  GGI džiaugiasi, jog į tokį prašymą buvo atsižvelgta – gautas atsakymas, jog pokalbis pravestas ir dabartinio A.V. augintinio būklė bei gyvenimo sąlygos šiuo metu yra tinkamos, o pats asmuo – stebimas policijos. Nepaisant to, norime informuoti Panevėžio miesto gyventojus likti neabejingais – pamačius galimus žiauraus elgesio su A.V. gyvūnu atvejus, juos fiksuoti nuotraukomis ar vaizdo įrašais bei kreiptis į atsakingas institucijas.  Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai tokių gyvūnų šeimininkų elgesys nesikeičia: įsigijus naują augintinį, žiauraus elgesio situacijos kartojasi. Tačiau nesant jokiems įrodymams, imtis teisinių priemonių nėra įmanoma. Todėl prašome atkreipti dėmesį į žiauraus elgesio atvejus savo aplinkoje, o juos pastebėjus – tinkamai reaguoti. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ šiuo metu siekia įteisinti draudimą turėti augintinį po žiauraus elgesio su juo ar nusižengimo. Panašūs draudimai šiuo metu jau taikomi ne vienoje pasaulio valstybėje: Lenkijoje – iki 10 m., Suomijoje ir Švedijoje – 2 m., Rumunijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – 5 m., Norvegijoje ir Italijoje – 3 m.  Norėdami prisidėti prie šio projekto, ar gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo, skirkite 1,2% GPM paramą: https://ggi.lt/parama/ arba aukokite: http://bit.ly/2u3Ygib
skaityti daugiau

Pigi darbo jėga: kiauliauodegės makakos dresuojamos kokosų surinkimui

Informacija paruošta Evelinos Žičkutės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @whoisdenilo Gyvūnų mylėtojai jau įprato tikrinti kosmetikos firmas bandymų bei gyvūninės kilmės ingredientų klausimu, taip pat įsiminė tokius žodžius kaip kazeinas (iš pieno išgaunamas proteinas, be maisto produktų dažniausiai randamas prezervatyvų sudėtyje), karminas/košenilis (pirmasis – pigmentas, antrasis – vabzdžio, iš kurio pigmentas yra išgaunamas, pavadinimas; randamas bulvių traškučiuose, saldumynuose, lūpdažiuose, raudonuose siūluose), želatina (iš gyvūnų kaulų gaunama medžiaga, naudojama guminukų, klijų, vaistų kapsulių gamyboje ir kt.) bei kitus žodžius, reiškiančius žalą gyvūnams. O ar kada pagalvojote apie... kokosus? Kokosas – riešutinės kokospalmės vaisius, plačiai naudojamas maisto ir grožio pramonėje. Turbūt nėra kosmetikos rūšies, kuri neturėtų kokosų linijos – pradedant šampūnais, kondicionieriais, plaukų kaukėmis, baigiant lūpų balzamais, kremais, masažo aliejais ir dar daugiau. Taip pat kokosų aliejų, pieną galima rasti sveikuolių, veganų bei visavalgių virtuvėse, naudojamą kaip alternatyvą karvės pienui arba pagal originalų receptą. Tačiau kur čia slypi kabliukas? Ne, nėra kokosų, pagamintų iš mėsos. Tačiau neveganiškas kartais yra jų surinkimo būdas. Šiam darbui – kokosų surinkimui – begėdiškai išnaudojamos kiauliauodegės makakos. Šie gyvūnai, kurių populiacija smarkiai mažėja, yra dresuojami rinkti kokosus, mat daro tai gerokai sparčiau už žmones. Deja, jei žmonės turi pasirinkimą, beždžionės ne – jos negali paprašyti pertraukos ar nedarbingumo lapelio ir išsekusios paprasčiausiai alpsta. Dresuojant ne visada naudojami itin žiaurūs metodai, tačiau be narvų ir grandinių neapsieinama, makakos nebegyvena laisvos. Tai – gyvūnų išnaudojimas, todėl, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, kokosai ne visada yra veganiškas ingredientas. Kita nuomonė Tiesa, egzistuoja ir kitokia nuomonė. Antropologijos profesorius Leslie Sponsel, tyrinėjęs žmogaus ir beždžionės santykį daugumos kokosų tėvynėje Tailande, teigė niekad nepastebėjęs žiaurumo atvejų. Beždžionių statusas ten esąs panašus į vakariečių šunų – augintiniai, kurie taip pat kartais dresuojami nešti naudą. Aišku, blogų šeimininkų pasitaiko visur. Dalis gyvūnų teisių aktyvistų smerkia bet kokį laukinių gyvūnų įkalinimą, tad netgi gerai prižiūrimos, bet su pavadėliu vedamos beždžionės yra nepriimtinas elgesys. Taipogi yra iškilusi šiokia tokia prieštara tarp kokosų tiekėjų, kurie tvirtina, kad absoliuti dauguma kokosų yra nurenkami beždžionių, ir kompanijų, teigiančių, jog jų kokosų gaminiams atsirasti padėjo tik žmonių darbas. Ką daryti? Pasiteirauti tiekėjų, ar jų kokosus nurinko beždžionės. Jei taip, nepirkti, ir galbūt įvardinti priežastį. Yra kompanijų, pavyzdžiui, 3 Buddhas Coconut Water, kurios teigia, jog jų kokosus renka tik žmonės. Tiesa, patikrinti šį faktą yra sudėtinga, tad lieka kliautis kompanijos žodžiu. Labiausiai tikėtina, jog beždžionių darbo neremia veganiški verslai, tad galima rinktis jų prekes. Šaltiniai: https://animalplace.org/did-a-monkey-pick-your-coconuts/ https://www.huffpost.com/ https://www.npr.org
skaityti daugiau

Gyvenimas prie būdos – kokios pasekmės augintiniui?

Informacija paruošta Guodos Petruškevičiūtės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @a_dzhingarov Retai pamatysime nuosavą namą, kuriame augintiniai gyvena po vienu stogu su šeimininkais. Šuo, gyvenantis kieme ir atliekantis sargo funkciją, yra tarytum savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto, tokiomis sąlygomis laikomus šunis šeimininkai neretai pamiršta, o laiko jų priežiūrai ir geresnių sąlygų sukūrimui skiria labai mažai. Kaip nuolatinis šuns laikymas prie būdos ar mažame voljere gali paveikti augintinį ir kodėl tai gali sukelti problemų šeimininkui? Remiantis 2019 m. gegužės 7 d. įsigaliojusia gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo redakcija, įstatymas nedraudžia šunis laikyti pririštus prie būdos, o savivaldybės turėtų atsižvelgti į augintinių laikymo sąlygas. Anksčiau galioję minimalaus augintinio laikymo ploto kriterijai užtikrino, kad gyvūnai teisiškai negalėtų būti laikomi jiems per mažuose voljeruose ar būdose, deja, bet po įstatymo atnaujinimo šie kriterijai buvo panaikinti, todėl nustatyti pažeidimus tapo sudėtingiau.  Ar šuns vieta yra būdoje? Šunys yra prieraišūs ir nuo šeimininko priklausomi gyvūnai, todėl negali būti palikti vieni ilgą laiką ir pasirūpinti savimi. Vis dėlto, kai kurie šeimininkai yra įsitikinę, kad geriausia vieta šuniui – lauke prie būdos ar ankštame voljere. Toks šeimininkų požiūris yra itin kenksmingas augintiniams, kurie kenčia ne tik nuo erdvės trūkumo ir judėjimo laisvės suvaržymo, bet neretai tokiomis sąlygomis laikomi šunys yra maitinami nereguliariai ir netinkamai, neturi šviežio vandens, turi prisitaikyti prie bet kokių oro sąlygų: šalčio, lietaus, karščio, be galimybės pasislėpti, miega, ėda ir atlieka gamtinius reikalus toje pačioje vietoje. Poveikis augintinio sveikatai Visų pirma, tinkamai šuns fizinei ir psichinei sveikatai palaikyti, yra būtini reguliarūs pasivaikščiojimai. Vis dėlto, dažnai pasitaiko atvejų, kai prie būdos visą gyvenimą leidžiantys šunys nėra apskritai paleidžiami ar vedžiojami. Kokios to pasekmės ir kodėl tai svarbu?  Reguliarūs pasivaikščiojimai suteikia šuniui galimybę susitikti su kitais šunimis ir žmonėmis, todėl tai skatina jų socialinę raidą. Šunys, kurie niekada arba labai retai turi galimybę pamatyti ir patirti aplink juos esančią aplinką, dažnai yra priešiški prieš kitus gyvūnus ar žmones, turi baimės, vienatvės ir nepasitikėjimo jausmą, gali tapti agresyvūs. Pasivaikščiojimai stimuliuoja augintinių psichiką, leidžia geriau kontroliuoti gyvūnų elgseną, juos dresuoti ir padeda sukurti ryšį su šeimininku. Šuns įkalinimas vienoje vietoje gali nulemti ir kitą blogą gyvūno elgesį. Energijos kupinas augintinis neturi jos kur panaudoti, todėl nuobodulys ir judėjimo stoka gali pasireikšti tokiais augintinio veiksmais kaip nuolatiniu duobučių kasimu, nekontroliuojamu lojimu, daiktų graužimu arba kitu destruktyviu elgesiu. Tokie susiformavę augintinio įpročiai kai kuriais atvejais priverčia šeimininkus atsisakyti savo augintinių ar juos palikti likimo valiai. Prasta augintinio sveikata ir susižalojimai – ne mažiau svarbi nuolatinio gyvenimo lauke pasekmė. Neretai visą laiką prie būdos praleidžiantiems šunims nuo kieto grindų paviršiaus atsiranda nuospaudos, dažnos sąnarių ir kitos ligos, kaklo ir nugaros sužeidimai. Po retai nuimamu antkakliu gali susidaryti žaizdos, todėl dažnai augintinis kenčia fizinius skausmus ir patiria diskomfortą. Pasitaiko atvejų, kai lauke gyvenantiems šunims antkaklis niekada nebūna nuimamas, todėl įauga į odą. Pririšti šunys taip pat negali apsisaugoti nuo vabzdžių įkandimų, įvairių parazitų, gali netyčia įsipainioti grandinėje ir pasismaugti, yra bejėgiai apsiginti nuo kitų šunų šiems puolant.  Neišvengiama šuns agresija Kodėl prieiti prie pririšto šuns yra taip sudėtinga? Dažnas šeimininkų pasiteisinimas, kodėl šuo yra nuolat pririštas yra pasireiškianti agresija. Vis dėlto, toks gyvūno elgesys yra suformuotas būtent jo laikymo sąlygų ir dėmesio trūkumo. Kiekvienas didžiąją gyvenimo dalį prie grandinės praleidžiantis šuo kenčia nuo psichologinių, emocinių ir elgesio problemų.  Bėgant laikui prie grandinės pririšto šuns agresija tik didėja, tuo pačiu mažėja jiems skiriamas šeimininko dėmesys bei meilė. Su problema susiduriama, jei šuo išsilaisvina iš grandinės, jis gali užpulti žmones ar kitus gyvūnus, kartais aukomis tampa vaikai. Neretai kieme laikomi vieniši šunys priėjus žmogui nežino kaip elgtis, todėl iš didelio susijaudinimo gali įkąsti net ir savo šeimininkui.  Agresija kyla ir kovojant dėl teritorijos. Grandinė ar voljeras sukuria gyvūno erdvės ribas, todėl jis jaučia poreikį kovoti, kai į jam priklausančią teritoriją įžengia žmogus ar kitas gyvūnas. Šunys yra teritoriniai gyvūnai, todėl jų laikymas vienoje vietoje be galimybės būti vedžiojamam tik sukelia papildomas su teritorijos suvokimu susijusias problemas.  Vienatvėje palikti, prie būdos pririšti ar ankštuose voljeruose palikti kiemo šunys jaučia tokį patį emocinį ir psichologinį skausmą, kokį jaustų bet kuris tokiomis sąlygomis laikomas žmogus. Nors įstatymai nedraudžia šunį laikyti pririštą prie būdos, tikimasi, kad po truputį keičiasi žmonių požiūris į šunis ir, kad jie neliks abejingi, pastebėję netinkamomis sąlygomis laikomus gyvūnus. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ nori priminti, kad organizacija aktyviai dirba su gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejais. Siekiama, jog už juos atsakingi asmenys ar įmonės būtų nubausti, užsiimama nuolatiniu visuomenės švietimu, teikiamos rekomendacijos bei nuolat bendraujama su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams.
skaityti daugiau

Nagų šalinimas – skausminga katės kasdienybė dėl materialinės šeimininkų gerovės

Informacija paruošta Eglės Biskytės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @jdfink Nagų šalinimas – skausminga katės kasdienybė dėl materialinės šeimininkų gerovės Sudraskyti baldai, suplėšytos užuolaidos ir subraižytos namiškių rankos – su tokiomis problemomis susiduria ne vienas katės savininkas. Siekdami išsaugoti savo turtą šių gyvūnų augintojai kartais griebiasi itin drastiškų priemonių, viena iš jų – nagų šalinimas. Nors ši procedūra iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip greitas ir nepavojingas sprendimo būdas, jis gali turėti labai sunkių pasekmių jūsų mylimam augintiniui. Nagų šalinimas. Kas tai? Nagų šalinimas, tai procedūra, kuri yra atliekama chirurginiu būdu. Ši operacija yra kur kas sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos metu yra pašalinami ne tik nagai, bet ir tretieji letenų pirštakauliai. Skirtingai nei žmogaus, katės pirštakauliuose yra nagų augimo plokštelės, iš kurių pradeda augti nagas. Operacijos metu kartu su pirštakauliais taip pat nupjaunami raiščiai ir kraujagyslės, tad šios procedūros negalima vadinti tiesiog nagų šalinimu, tai – galūnių amputacija. Nors objektyviai vertinti kačių jaučiamą skausmo lygį yra gana sunku, nes šie gyvūnai santykinai subtiliai išreiškia skausmą, Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos teigimu, nagų šalinimas yra gana skausminga procedūra.  Kodėl katės drasko? Draskymas – įgimtas reiškinys, kuris yra būtinas katės gyvenime. Tai natūralus procesas, kurio metu jos ne tik pašalina nagų nuolupas ir mankština raumenis, bet ir pažymi savo teritoriją, o tai itin svarbu kačių socializacijai. Draskymas patenkina ne tik fizinius, tačiau ir psichologinius gyvūno poreikius. Nagai yra pagrindinė kačių medžioklės bei gynybos priemonė, kuri operacijos metu yra panaikinama, visgi instinktas draskyti išlieka. Toks pokytis gali paveikti ne tik fizinius gebėjimus, bet ir psichologinę gyvūno būseną. Pakitęs charakteris Nemažai šeimininkų pastebi po operacijos pakitusį katės elgesį. Duomenys atskleidžia, kad kačių, kurioms buvo pašalinti nagai, audiniuose randamas didesnis kortizolio kiekis, nei tų, kurioms nagai nebuvo šalinti. Padidėjęs šio hormono kiekis rodo, kad organizmas patiria lėtinį stresą, o tai vyksta todėl, kad katės pasąmonėje yra iššaukiamas nesaugumo jausmas. Gyvūnas jaučiasi tarsi įspraustas į kampą, todėl gali tapti agresyvesnis ir pradėti bandyti gintis kitais būdais, pavyzdžiui dantimis, kas yra žymiai pavojingiau nei įbrėžimas nagais. Kitas neigiamas operacijos padarinys – entuziazmo, noro socializuotis su žmonėmis ir kitais gyvūnais praradimas. Dėl patiriamo skausmo gyvūnai gali tapti vangūs, nebeturėti ūpo žaisti ir bėgioti. Juos gali kankinti nuolatinis liūdesys arba netgi depresija. Fiziniai negalavimai Kalbant apie fizinius negalavimus reikia nepamiršti, kad operacijos metu gyvūnai yra veikiami narkozės, kuri bet kokiu atveju yra žalinga jų sveikatai. Išgyvenus procedūrą laukia pooperacinis laikotarpis, kurio metu gali kilti rimtų komplikacijų. JAV duomenimis komplikacijų dažnis gali išaugti net iki 50 %. Dažniausiai tai pasireiškia kraujavimu, taip pat pasitaiko žaizdos dehiscencija (atsivėrimas), distalinė galūnių išemija ar netgi trumpalaikis paralyžius. Net jei operacija praeina sklandžiai ir nėra susiduriama su komplikacijomis, tai dar nereiškia, kad gyvūnas nekentės vėliau. Kadangi šalinant nagus pašalinama ir dalis kaulo, pasikeičia katės anatomija. Ji gali pradėti šlubuoti, gali atsirasti ilgalaikiai nugaros skausmai ir noras kramtyti letenėles.  Nemaža dalis kačių augintojų pastebėjo, jog po operacijos gyvūnai vengia naudotis kraiko dėžute ir gamtinius reikalus mieliau atlieka ant minkštesnio pagrindo (kilimo, lovos ar pagalvės). Taip yra dėl to, kad pašalinus nagus ir dalį pirštakaulio kačių letenėlės tampa jautresnės, todėl joms tampa per daug skausminga kasinėti kraiką. „The Paw Project“ Tai JAV egzistuojanti organizacija, supažindinanti kačių augintojus su skausmingais nagų šalinimo padariniais (mat dalyje valstijų ši praktika vis dar yra nedraudžiama). „The Paw Project“ komanda jau beveik du dešimtmečius dirba tam, kad užtikrintų naminių ir egzotinių kačių gerovę. 2013 m. organizacijos įkūrėja ir vadovė veterinarė dr. Jennifer Conrad sukūrė to paties pavadinimo dokumentinį filmą. Jame fiksuojamas egzotinių kačių, naudojamų Holivudo filmuose, gyvenimas ir jų kančios po nagų šalinimo operacijos. „Katės yra mūsų draugai, mūsų šeimos nariai, tad kodėl mums neatskleidžiama kokia pavojinga ir nehumaniška yra ši procedūra?“ – klausia J. Conrad. Lietuvoje uždrausta Nors Jungtinių Amerikos Valstijų veterinarai vis dar kovoja dėl šios procedūros uždraudimo visoje šalyje, Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos sąjungos šalių, šis draudimas jau seniai įteisintas. Lietuvos respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ketvirto straipsnio devintas punktas nurodo: „Veterinarinės procedūros, siekiant pakeisti gyvūnų išvaizdą ar gyvūnų fiziologines funkcijas (ausų, barzdelių, skiauterių, snapų, uodegų trumpinimas, balso stygų, ragų, nagų, sparnų, kanopų ir ilčių pažeidimas ar pašalinimas, plunksnų išpešimas ar pašalinimas kitu būdu ir kt.), pažeidžiant gyvūnų kūno dalių, minkštųjų audinių ar kaulų struktūrą, išskyrus gyvūnų kastravimą ir kitus teisės aktuose numatytus atvejus arba veterinarines procedūras, atliekamas veterinarijos gydytojo sprendimu dėl gyvūno sveikatos“, laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais ir už tokius veiksmus yra baudžiama. Nepaisant to, šalyje vis dar atsiranda žmonių, kurie siekdami išsaugoti materialinį turtą ryžtasi nusižengti šiam įstatymui ir pasmerkia savo augintinį didelėms kančioms. Ką daryti? Ir visgi, ką daryti jei katinas nesiliauja draskęs jūsų baldų? Yra du būdai, padėsiantys apsaugoti jūsų turtą.  Dresavimas – puikus būdas mokyti gyvūną gražiai elgtis. Rekomenduojama rinktis katei patrauklias draskykles, kurios būtų lengvai pasiekiamos. Treniruotėms naudoti pozityvius metodus (gardėsiai, švelnus balso tonas ir kt.), drausminimams – nuotolinį baudimą (purškiamą buteliuką, užpildytą vandeniu, barškučius ar feromonų purškimus).  Nagų kirpimas – šis būdas gali ženkliai sumažinti augintinių padaromą žalą baldams ir rankoms. Geriausia nagus kirpti kas savaitę, siekiant išlaikyti jų optimalų ilgį.
skaityti daugiau

Ką reikia žinoti apie dekoratyvinių žiurkių auginimą?

Informacija paruošta Klaudijos Benosenko iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @vaun0815 Ką reikia žinoti apie dekoratyvinių žiurkių auginimą? Sakoma, jog žiurkės yra pačios protingiausios graužikų pasaulyje. Jos yra švelnaus charakterio, prieraišios bei socialios, reaguoja į vardą, įvairius kvapus ir puikiai prisimena smulkmenas. Daugelis renkasi auginti šiuos gyvūnėlius, nes jų priežiūra nėra reikalaujanti daug laiko ir pastangų, tačiau pieš įsigyjant ar neseniai įsigijus šiuos naujus namų gyventojus, verta žinoti pagrindines taisykles apie jų priežiūrą.  Dekoratyvinės žiurkės Dekoratyvinės žiurkės yra socialūs gyvūnai, todėl jas auginti rekomenduojama po kelias. Norint išvengti dauginimosi, patartina laikyti tos pačios lyties žiurkes. Svarbu gyvūnus supažindinti 5-9 savaites prieš jiems subręstant, tokiu būdu išvengiama agresyvumo. Į susiformavusią grupę nepatartina priimti naują subrendusią žiurkę, šios lengviau priima jaunikles. Žiurkės yra smalsios ir judrios, gali iššokti į 50-80 cm aukštį, bėgti 8-10 km/val greičiu. Tiesa, didžiausias jų aktyvumas pasireiškia naktį ir anksti ryte.  Įsigijimas Norint įsigyti dekoratyvinę žiurkę, verta atkreipti dėmesį į įsigijimo vietą. Naminių gyvūnėlių parduotuvės, kuriose taip pat prekiaujama maistu ir kitomis reikiamomis priemonėmis augintiniams, gali būti geras pasirinkimas tik tuomet, kai esame užtikrinti, jog gyvūnai yra laikomi pagal atitinkamas sąlygas būtent specifiniam augintiniui. Perkant žiurkę iš tokios parduotuvės turime būti užtikrinti, jog jos yra ne tik laikomos švariuose narvuose, bet ir kaip dažnai jie yra keičiami, kuo žiurkės maitinamos, kokia jų istorija. Patinai ir patelės turi būti laikomos atskiruose narvuose.  Kitas įsigijimo pasirinkimas – veisėjai. Geras veisėjas turi turėti visą reikiamą informaciją apie žiurkių auginimą bei rūpintis jų socializacija nuo ankstyvo amžiaus. Žiurkes taip pat galima išgelbėti iš prieglaudų. Patariama nesirinkti agresyvių gyvūnų (žiurkės nėra natūraliai agresyvios), tai gali lemti kiti veiksniai. Taip pat nepatartina rinktis per daug ramių ir tingių – jos gali turėti tam tikras ligas. Sveika žiurkė visada yra smalsi, judri, turi tvirtą kūną, kailis ir ausys švarios, jų spalva rausva (bet ne raudona ar ruda).  Laikymo sąlygos Kadangi žiurkės yra judrios, joms reikia pakankamai erdvės. Paprastai jos laikomos metaliniuose narvuose, nes kitokias grotas gali pragraužti. Žiurkėms netinka pelės ar žiurkėno narvas, jis būti kuo erdvesnis, ne mažesnis nei 60x30x40cm. Narvo dydis turi priklausyti nuo to, kiek žiurkių planuojate laikyti. Kuo daugiau gyvūnų laikysite, tuo narvas turėtų būti didesnis. Svarbu pasirūpinti žiurkių veikla narvelyje – suteikti joms galimybes laipioti, kopinėti, karstytis. Nepirkite narvo su bėgimo rateliu – jos šios veiklos nemėgsta.  Žiurkių narvą privalu valyti ne mažiau nei vieną kartą per savaitę. Nepatartina naudoti stiprų kvapą turinčias priemones ar naują kraiką pamaišyti su senu. Nesirinkite iškloti žiurkių narvo smulkiu pjuvenų kraiku – jo gali patekti į akis ar kvėpavimo takus. Renkantis medžio drožlių kraiką reikia atsižvelgti, iš ko tiksliai jie pagaminti. Geriausia rinktis lapuočių medžių drožles, pjuvenų granules. Žiurkėms taip pat galima naudoti ir popierinį kraiką. Tokie kraikai yra gaminami iš celiuliozės pluošto, yra visiškai bei minkšti. Narvo taip pat negalima laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose ir ten, kur yra skersvėjis. Maitinimas Suaugusios žiurkės turėtų būti šeriamos 2 kartus per dieną - ryte ir vakare. Mažos šeriamos 3-4 kartus per dieną. Svarbu atsižvelgti, ką galima ir ko negalima duoti žiurkei. Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl šerti reikia ne tik augaliniu maistu. Žiurkėms tinka duoti: morkas, avižas, kviečius, sūrį (sveikiausias yra pagamintas sojos pagrindu), kalafijorus, virtas bulves, rudus ryžius, traškią duoną ar tiesiog specialų mišinį žiurkėms. Šiuos maisto gabalėlius galite paslėpti įvairiose narvo vietose, kad žiurkė jo ieškotų ir būtų aktyvi. Taip pat nedideliais kiekiais galima duoti virtos neriebios mėsos bei žuvies. Svarbiausia tai, jog žiurkės gautų tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės baltymų. Vengti reikia saldaus ir tukinančio maisto, dėl šiū gyvūnų polinkio greitai priaugti svorio. Jokiu būdu negalima duoti šokolado, pupų, gazuotų gėrimų, žalių bulvių, nešviežio ar sugedusio maisto, obuolių sėklų, pelėsinio sūrio. Narve visada turi būti vandens, geriausiai tinka vėsus bei filtruotas.  Sveikata Žiurkės nelaisvėje išgyvena 2-3,5 metų. Jų gyvenimo trukmė priklauso nuo to, ar tinkamai jomis rūpinamasi. Patelės išgyvena ilgiau, jos yra mažesnės, aktyvesnės ir žaismingesnės. Žiurkės turėtų būti išimamos iš narvo bent vieną valandą per dieną. Dažniausiai tarp žiurkių pasitaiko nutukimas, kuris sutrumpina jų gyvenimo trukmę, todėl reikia neabejingai atsižvelgti į žiurkės maistą, nelepinti jos sadumynais, sausainiais, keptu ir riebiu maistu ar tiesiog šerti nuo stalo. Graužikų dantys auga visą gyvenimą, todėl žiurkės dažnai susiduria su priekinių dantų peraugimu, o tai pažeidžia burnos ertmę.  Paprastai, esant šiai problemai, dantis patrumpina veterinaras.  Dažnai pasitaikantis atvejis – navikai: pieno liaukų vėžys, patelėms – šlaplės vėžys. Stresas taip pat gali paveikti žiurkes, jis pasireiškia kraujingomis ašaromis akių kampučiuose, tokiu atveju turite užtikrinti, jog žiurkė jaustųsi rami ir išsiaiškinti streso priežastį. Kvėpavimo takų ligomis šie graužikai serga taip pat gana dažnai. Jas paprastai sukelia bakterija arba virusas. Pirmieji matomi simptomai yra čiaudulys, kvėpavimas virsta švokštimu, burbuliavimu, vystosi bronchitas ar net plaučių uždegimas. Ligą gali sukelti ir kraiko dulkės, todėl jį reikia rinktis atsakingai. Susidūrus su bet kokiais negalavimais, visuomet patartina augintinį parodyti veterinarui. Įdomūs faktai ir protiniai žiurkių sugebėjimai Nors šie graužikai ir negyvena labai ilgai,  jos pasižymi įdomybėmis. Žiurkės yra labai švarios, švaresnės nei katės. Jų uodega suteikia labai gerą laikyseną, kurios dėka  jos gali kopti, ropštis ir visaip kitaip ieškoti nuotykių jas supančioje aplinkoje. Be to, jos gali ir plaukti! Žiurkės jaučia žmogaus nuotaiką, gali jausti įtampą, baimę ir kitas neigiamas žmogaus emocijas, todėl žaisdami su savo augintine, visuomet būkite tikri, jog skleidžiate pozityvią energiją.  Savo žiurkę galite išmokyti įvairių komandų, kurios yra naudingos ir joms pačioms, nes tokiu būdu stimuliuojamas jų protas, gebėjimas orientuotis aplinkoje bei aktyvumas. Užimdami jas įvairia veikla, žaidimais ir galvosūkiais, garantuosite gerą sveikatą. Tokiems mokymams turite išsiaiškinti, ką jūsų žiurkė labiausiai mėgsta valgyti, nes kaip ir žmonės, jos turi skirtingus skonio receptorius. Pasitelkę įvairius skanėstus, galite išmokyti savo žiurkę reaguoti į vardą, atsistoti ant galinių kojų, pakratyti letenėlę, nubėgti nuo jūsų rankos ant peties ir kita. 
skaityti daugiau

Koronavirusas: nelegali laukinių gyvūnų prekyba ir nekontroliuojami Kinijos turgūs

Informacija paruošta Erikos Gasiul iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Pastaruosius kelis mėnesius viso pasaulio viena labiausiai aptarinėjamų temų yra koronavirusas (COVID – 19). Pirminis koronaviruso užkrato židinys – Kinijoje, Wuhan mieste esantis turgus. Mokslininkai spėja, kad užkratas išplito nuo tame turguje pardavinėjamų laukinių gyvūnų. Kinijoje vadinamieji „wet markets“ – šviežios mėsos turgūs yra gan populiarūs, mat čia pardavinėjami gyvūnai yra skerdžiami akivaizdoje pirkėjų, kurie ateina nusipirkti šviežios mėsos. Tokie turgūs populiarūs yra ir dėl to, kad juose galima rasti visko: nuo įvairių rūšių gyvačių, šikšnosparnių, paukščių, naminių galvijų iki saugomų ir nykstančių gyvūnų, pavyzdžiui, koalų, skujuočių, krokodilų ir kitų. Nors dėl staiga išplitusio viruso šiuo metu turguose prekiauti laukiniais gyvūnais yra laikinai uždrausta, įvairių šalių aplinkosaugos aktyvistai ragina Kinijos valdžią uždrausti tokią prekybą visam laikui. „Silpnai reguliuojama gyvų gyvūnų prekyba kartu su nelegalia laukinės gyvūnijos prekyba suteikia unikalią galimybę virusams plisti iš vieno organizmo į kitą“, - sakoma laukinės gamtos apsaugos draugijos pranešime. Atitikti bent minimalius higienos reikalavimus tokiose vietose sunku – šalia šviežios skerdienos yra laikomi dar gyvi gyvūnai, kaupiasi jų mėšlas, kartu laikomi ir vaisiai bei daržovės, pilna parazitų, graužikų, apsipirkti ateina tūkstančiai žmonių. Nemaža dalis pirkėjų įsigyti mėsos ateina beveik kasdien, mat neturtingi gyventojai tiesiog neturi šaldytuvų ir šaldiklių, kur galėtų laikyti mėsą ilgesniam laikui.   Ne paslaptis, kad Kinijoje vis dar gyvuoja šimtametės liaudies medicinos tradicijos, kurios skatina pasaulinę prekybą nykstančiomis gyvūnų rūšimis. Vis dar tikima, kad skujuočių žvynai, raganosių ragai, elnių, tigrų įvairios kūno dalys gali būti vaistas nuo įvairių ligų ar nutiesti kelią į ilgaamžiškumą. Pasaulį šiurpina ir kinų kasmetinės maisto šventės, tokios kaip Yulin, kur švenčiantys valgo šunų mėsą. Šio festivalio metu yra žiauriai nukankinama ir suvalgoma virš 10 000 šunų. Nors festivalio organizatoriai ir teisinasi, kad šunys mėsai yra skerdžiami humanišku būdu, o skirtumo tarp jautienos, kiaulienos ir šunienos jie nemato, gyvūnų teisių aktyvistai atskleidžia būdus, kaip šunys yra paruošiami valgymui – verdami tiesiog gyvi, taip neva siekiant pagerinti mėsos skonį. Peticijos ir milijonai parašų iš viso pasaulio stumia Kinijos valdžią visiškai uždrausti panašias šventes, tačiau su giliai įsišaknijusiomis tradicijomis kovoti yra sunku – nors oficialūs draudimai ir galioja, bet prireiks dar daug laiko, kad visiškai nebeliktų panašių praktikų.  Norisi tikėti, kad viruso išplitimas ir žmonių mirtys privers Kinijos bei kitų Pietryčių Azijos valstybių vadovybes aktyviau ir nuosaikiau kovoti su nelegalia gyvūnų prekyba bei jų kankinimu. Kiekvienoje valstybėje turi būti įteisintos griežtos taisyklės ir pareigos su gyvūnais elgtis humaniškai, vengti beprasmiškų jų kančių ir reikalauti kiek galima labiau sumažinti jų patiriamą skausmą skerdyklose, fermose, turguose ir kitose vietose. Šaltiniai:  https://www.bbc.co.uk/news/science-environment-51310786 https://www.businessinsider.com/wuhan-coronavirus-chinese-wet-market-photos-2020-1?r=US&IR=T
skaityti daugiau