Naujienos

Informacija paruošta Julijos Driukaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Dene Stansall dievino žirgų lenktynes. Iš savo šeimos paveldėjęs lošimo maniją, užaugęs netoli Sautvelio lenktynių trasų ir ne kartą statęs ant žirgų staiga pakeitė savo požiūrį. Dene nuo aistringo lenktynių fano tapo atsidavusiu lenktyninių žirgų šalininku. Čia jis prisimena akimirką kai suprato, kad viskas, kas susiję su žirgų lenktynėmis, yra neteisinga. Mano senelis buvo,,Aintree“ (tuo metu žinomos kaip ,,Liverpulio lenktynių trasa“) apskaitininkas šeštajame dešimtmetyje. Prie pat takelio jis sutiko ir mano netikrą močiutę Florrie Brooks. Didžiąją dalį vaikystės praleidau su seneliu ir netikra močiute, nes mano mama buvo vieniša ir be trijų vaikų turėjo dar ir tris valytojos darbus. Senelis gyveno prie pat Sautvelio lenktynių trasos. Darželio laikais buvau maitinamas tradiciniu liverpulietišku troškiniu ir žiūrėdavau lenktynes tiek per televizorių, tiek per apsilankymus Sautvelyje. Vaikystėje piešiau vien žirgus. Išėjęs į pensiją mano senelis iš apskaitininko tapo lažybininku, dažnai dėl statymų nepagailėdamas patarimų ir artimiausiems. Aš paveldėjau šią lažybų maniją ir jau paauglystėje išmėgindavau pramogą, ypač statydavau nacionalinėse lenktynėse. Prisimenu net savo laimėtą auksinę žuvelę pavadinęs nacionalinių lenktynių nugalėtojo vardu - ,,Specify“. Po kelerių metų į lenktynes jau vežiau merginas iš išloštų pinigų pirktu automobiliu. Tuos pinigus išlošiau statydamas ant žirgo iš skolintų pinigų. O pinigus, kaip bebūtų keista, man paskolino mano dabartinė žmona. Aš mačiau praktiškai visus garsiuosius žirgus- Red Rum, Rag Trade, Aldaniti, Grittar, ir t.t. Namo parsinešiau dalelių iš kliūčių, kurios buvo suardytos žirgų šokant per jas. Iki šių dienų laikau tas daleles kaip prisiminimus. Studentavimo laikais netgi esu lažybų punkte ant lentos rašęs dalyvius, nugalėtojus, šansus laimėti, pirminius statymus. Tuo metu lažybų punktuose nebuvo televizorių ir vienintelis būdas gauti informaciją tiesiogiai iš rungtynių buvo klausymasis komentavimo per garsiakalbius. Aš ėjau į lenktynes reguliariai. Bet vieną dieną tapau apšviestas realistišku lenktynių žirgų gyvenimu. Ir mirtimi. Mačiau dviejų jaunų patelių, Fizgig ir Queens View, nužudymą išties žiauriomis aplinkybėmis. Lenktynių valdininkai ir spauda apie įvykį nutylėjo. Apgailestavimo dėl žirgų, savaime suprantama, nebuvo. Žirgai prakaitavo verčiami lenktyniauti bei spaudžiami iki fizinių ir psichinių ribų, dažnai jausdami rimbų čaižėjimą ant savo šonų. Paskutinę savo trumpų gyvenimų dieną lenktynių spaudimo jie nebepakėlė, suklupo ir nukrito. Abu buvo nužudyti. Aš pradėjau klausinėti savęs – kas čia vyksta? Realybė smogė man tiesiai į paširdžius. Gyvūnai buvo paprasčiausiai išnaudojami pramogai, kaip pinigų gaminimo mašinos sraigtelis. Jų galimybės laimėti, svoris, žokėjus, takelis ant kurio jie jojo, laimimi pinigai – apie visa tai buvo kalbama į valias unikalių gyvūnų sveikatos ir galimos rizikos sąskaita. Pats asmeniškai esu girdėjęs žokėjus kalbančius tarpusavyje ir apibūdinančius savo žirgus kaip ,,šūdžius“ ir ,,bekiaušius“. Toks čia jau ir ,,karalių sportas“. Kovoti už šiuos gražius, įspūdingus ir jautrius gyvūnus tapo mano misija. 2000-aisiais su manimi susiekė kompanija pavadinimu ,,Animal Aid“ ir mes susitarėme bendradarbiauti bandant pagelbėti lenktyniniams žirgams. Ši kompanija turi internetinį puslapį, kuriame fiksuojamos lenktyninių žirgų mirtys. Dabar ten yra beveik 2000 žirgų vardų – žirgų, kurie mirė dėl lenktynių Didžiojoje Britanijoje. Visai neseniai jauna, net dviejų metų nepasiekusi kumelaitė mirė savo pirmose lenktynėse. Apskaičiavome, kad 1 iš 35 sezonui prasidėjus lenktyniaujančių žirgų iki jo galo miršta. Kitaip tariant, apie 200 žirgų miršta lenktyniaujant ir tikriausiai dar tiek pat nuo lenktynėse įgautų žaizdų. Lenktyniniai žirgai miršta įvairiais būdais. Vieni klumpa ir greitai žūsta dėl sulaužyto kaklo. Kiti (ir tai yra dauguma) patiria mirtinus stuburo ir galūnių sužeidimus. Šiuo atveju žirgai yra nušaunami arba jiems suleidžiami mirtį sukeliančios medžiagos. Jei žirgas susilaužo koją, kaip įvyko žirgui Wigmore Hall prie pat finišo linijos Donkasteryje subyrėjus kaului, jos sugydyti jau nebeįmanoma. Žirgai sveria apie pusę tonos (500kg) ir vietoje jie ilgai nestovi. Tokie sužeidimai negyja, be to, dėl žirgo sunkaus svorio paskirstymo ant sveikų trijų kojų nesveikojoje prasideda skausmingas laminitas. Tačiau ir dėl mažesnių sužeidimų gyvūnas gali užsitraukti mirties bausmę, net jeigu jie ir nėra mirtini, o paprasčiausiai baigiantys karjerą. Viskas priklauso nuo šeimininko gailestingumo žirgo likimui. ,,Animal Aid“ tiki, kad dauguma nužudomųjų galėtų pragyventi savo gyvenimą šalia kitų žirgų. Šiuo metu turiu du buvusius lenktyninius žirgus, kurie nebesuteikdami piniginės naudos šeimininkams tapo nebereikalingi. Taip pat suradau namus daugeliui kitų. Deja, šimtams žirgų nepasiseka patekti į namus, ir (kaip man teko matyti savo akimis) jie baigia gyvenimą skerdyklose. ,,Animal Aid“ pabrėžė esmines visuomenėje iškylančias problemas ir mes industrijai metėme iššūkį daryti reformas. Mūsų kampanijos paskatino reformas nacionalinėse ir daugelyje kitų lenktynių. Mes, kaip ir daugelis žiūrovų, norime uždrausti rimbo naudojimą. Šiais metais mes skatiname ,,prieglobstis, ne žiaurumas“ (Sanctuary Not Cruelty) akciją, kurios metu prašome žmones nedalyvauti nacionalinėse lenktynės, o vietoj to paaukoti penkis ar dešimt svarų arklių prieglaudai. Prieglaudos yra vienintelė viltis daugumai žirgų, kurie yra sužeisti lenktynėse arba dėl vienų ar kitų priežasčių žmonių nenorimi. Šaltinis: https://news.sky.com/story/i-loved-the-grand-national-until-i-saw-what-i-saw-11683970?fbclid=IwAR2jSjHlwdFzJykIBj_lACwmtDpx7zhl3Bm6a0mqrLFO3rVYYnFzB_Q730U

Informacija paruošta Evelinos Žičkutės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Norėdami apsaugoti savo augintinius, turime žinoti, su kokiu priešu susidūrėme. Keturkojų šeimininkai žino, jog likus dešimt dienų iki skiepo, reikia suduoti vaistus nuo kirmėlių. Bet kas gi tos kirmėlės, kaip jomis užsikrečiama, kas gresia? „Vaidos klinikos“ direktorė, veterinarijos gydytoja Vaida Misiūnienė pasakoja apie mažiau žinomas, dirofiliarijomis vadinamas kirmėles. Kas apskritai yra šios kirmėlės? Dirofiliariozės formos yra dvi: širdies (plačiau žinoma kaip širdies kirmėlės), sukeliama Dirofilaria immitis, ir poodinė (arba odos kirmėlės), sukeliama Dirofilaria repens. Pačios kirmėlės - baltai pilkšvos, plonos ir ilgos: patelės siekia 25-30 cm, patinai 12-20 cm. Suaugusios kirmėlės išskiria lervas (mikrofiliarijas), kurios migruoja į kraują. Dirofilaria kirmėlių vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Būtent šunų organizmuose parazitai užauga ir subręsta. Tarpiniai šeimininkai – uodai, kurių organizmuose lervos vystosi. Kam ir kuo šie kirminai pavojingi? Dirofiliarijos pavojingos šunims, katėms, kitiems mėsėdžiams, taip pat žmonėms. Pastebėta, kad dirofiliariozė paplitusi tarp 3-8 metų amžiaus šunų. Didžiausia rizika yra užsikrėsti lauke, arti vandens telkinių, miške laikomiems, retai dehelmintizuojamiems gyvūnams. Pavojinga tuo, kad gali sukelti gana rimtus negalavimus. Žmonėms dažnai šalinami operaciniu būdu. Kaip užsikrečiama ir kokie simptomai? Dirofiliarijos, priklausomai nuo rūšies, subręsta ir dauginasi arba plaučių arterijose, o esant didelei invazijai – širdies dešiniajame skilvelyje bei tuščiosiose venose (D. immitis), arba poodiniame audinyje, aplink raumenį po fascijomis, retkarčiais pilvo ertmėje (D. repens). Po poravimosi patelės išleidžia mikrofiliarijomis vadinamas lervas, kurios patenka į kraują. Mikrofiliarijos kraujyje dažniau cirkuliuoja nakties metu, nei dieną. Kai uodas – tarpinis šeimininkas – prisisiurbia užsikrėtusio šuns kraujo, mikrofiliarijos nukeliauja į jo organizmą ir vystosi toliau. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau lerva subręsta. Kai užsikrėtęs uodas paskanauja sveiko gyvūno kraujo, į jį prileidžia invazinių lervų. D. repens infekcija dažnai besimptomė ar silpnai išreikštais požymiais, todėl retai pastebima ir diagnozuojama. Dažniausiai ji aptinkama atsitiktinai: aptinkami požymiai, susiję su odos pažeidimais. Tai gali būti niežulys, patinimas, papulės, vietinė alopecija, šlapiuojanti egzema, rečiau mazgeliai ar išopėjimai. Mazgelių lokalizacija gali varijuoti, būta atvejų, kai parazitas rastas akių junginėje. Gausiai užsikrėtus, mikrofiliarijos pažeidžia blužnį, kepenis, inkstus, plaučius, smegenis, tada pasireiškia vėmimas, karščiavimas, apetito praradimas, limfmazgių padidėjimas, konjunktyvitas, letargija. Katės – netipiniai D. immitis šeimininkai, jų simptomai kitokie. Dauguma širdies kirmėlių lervų jų organizmuose neišgyvena, tad katei tipiška infekcija – 2-5 kirminai. Daugeliu atvejų joms cirkuliuojančios mikrofiliarijos nebūdingos. Katėms taip pat dažniau pasireiškia netipiškos lervų migracijos, dėl ko pastebimos infekcijos smegenyse ar kūno ertmėse. Ūmi širdies kirmėlių liga katėms gali sukelti šoką, vėmimą, viduriavimą, alpimą ir gaišimą, lėtinė – apetito praradimą, svorio kritimą, letargiją, krūvio netoleravimą, kosulį, pasunkėjusį kvėpavimą. Koks gydymas? Odos kirminų atveju parazitai chirurginiu būdu pašalinami iš mazgelių. O mikrofiliarijos naikinamos vaistiniais preparatais. Geriausiai veikiančiais pripažįstamos Milprazon tabletės. Jos taip pat gali būti skiriamos kaip įprastas antihelmintikas, nes naikina ir kitas parazitines žarnyno kirmėles - askarides, kaspinuočius. Nuo širdies kirminų gali būti leidžiamas ivermektinas, užlašinami tirpalai - Stronghold, Advocate. Kaip nuo jų apsisaugoti? Pagrindinis apsaugos būdas - apsisaugoti nuo uodų įkandimų. Tam naudojami purškiami repentai, tokie kaip Bio-kill (negalima katėms), lašinami tirpalai, tokie kaip Advantix. Labiausiai reiktų įsidėmėti poodinių kirmėlių tipą - D.repens, nes širdies kirmėlių Lietuvoje gyvenantiems ir nekeliaujantiems šunims praktiškai nenustatoma. Kokiose kitose šalyse, be Lietuvos, derėtų pasisaugoti? Paplitusi pietinėje ir centrinėje Europoje. Šiaurės Europoje retai sutinkama dėl per šalto klimato. Taip pat labai gausiai paplitusi Amerikoje (išskyrus šiaurinę dalį) ir Azijoje. Jose net ir širdies kirminų forma - D.immitis - dažna. Tad tiek iškylaujant prie ežero, tiek keliaujant po užsienį, dera nepamiršti, jog purškiklio nuo uodų reikia ne tik žmonėms, bet ir augintiniams. Poilsiaukime saugiai!

The information is prepared by Simona Survilaitė from public company „Animal Wellbeing Initiative“ to encourage people to protect their pets and to take care of animal welfare Everybody remembers the sad story written by Lithuanian writer Jonas Biliūnas about the old dog Brisius, who has been forgotten and abandoned by all in his last years of life. We hope that such stories are a rarity nowadays and that happy four-legged friends and their owners prevail today. The project neBrisius.lt, dedicated to witnessing and telling such happy end stories, celebrated its fifth anniversary this March. The 5-year history of NeBrisius.lt The project neBrisius.lt was initiated in 2014 when the founders of public company Gyvūnų gerovės iniciatyvos, inspired by the American project Why We Rescue (now This Wild Idea), received the permission and support of its authors to launch a similar project in Lithuania. NeBrisius.lt publishes the stories and photos of happy people and their pets, re-homed from shelters, streets or saved by other means. The aim of the project is to change people attitude towards homeless animals, encourage them to adopt homeless pets and help them understand that everyone, even by small efforts, can contribute to creating a better world. In 2015, a new section of the project – Four-Legged Emigrants was launched. Here people share their stories of emigration together with their pets. This project aims to encourage people, intending to emigrate, not to leave their four-legged friends behind, and to share their experiences and impressions. In 2018, another neBrisius.lt column was launched by the title Extraordinary Animals. It tells stories about animals with unusual life stories, looks or special needs that have not been condemned to the worst scenarios and are ardently loved by their owners. The heroes of the stories are not afraid of spending much more attention, time and finances for taking care of such pets. Over the last five years of the project, almost 800 happy stories of saved and adopted pets were recorded, and volunteer photographers took more than 7,200 professional photos. The organizers of the project are not inclined to stop and hope to share many more stories in the future. Shelter animals have found their way into the hearts of people Several hundreds of stories do not lack diversity - some stories, unfortunately, start very sadly. Živilė and Aivaras from Klaipėda, who adopted little dog Teddy, said, that feeling the duty to help the weaker ones, they decided to first look for a dog in the shelters. The couple's chosen dog was very ill: "After a conversation with the caretaker of the shelter, it turned out that he was very sick, and had very little chance to survive," said Živilė. However, when the pet was taken home, the couple paid a lot of attention and time to him and as a result, a happy life soon began. "Finally, the veterinary prognoses were positive - the dog was recovering quickly, surviving hellish diseases." Today Tedis is happy to live in his family. The circumstances of pets coming to their new families are quite diverse. Rūta from Panevėžys adopted a cat Jackie into her family when her husband, working as a veterinary doctor on a farm, told her a story about a small kitten stuck in the manure, which he pulled out and washed and then took care of the small animal, even though he had previously said he was a "dog man". Rūta said, "The husband also ordered a special mixture of kittens' milk, and he took care of the kitten for a few days at work, and when he returned home he spoke of the kitten as something special. Somehow then I realized we would have a new family member”. Among the heroes of the project are well-known faces. The dog Simcha, who lives happily in the family of actor Andrius Bialobžeskis and scriptwriter Laura Kurlinskaitė, was truly saved by his owners. Laura told me that their dog English Cocker Spaniel appeared in their home from a shelter accidentally. Looking at ads on the Internet, Laura’s and her daughter Lėja’s eyes caught a photo of a sad-eyed dog. All tests showed that their future family member is at least 10 years old, and has an infinite list of illnesses. "Lėja donated all her savings for a new bicycle, my friend Harold taught me how to administrate medications under skin and into muscles, and we, armed with patience and medications, began our fight for a dog’s life," tells Laura. Now, Simcha is a healthy and happy dog. Laura said, "Today, Simcha is a dignified and stylish old town dog, who, like a proper senior, goes to the beauty salon and hairstyle from time to time." Ineta Puzaraitė-Žvagulienė, and her husband Ąžuolas and their two daughters were not afraid of taking into their family Leila - a female dog from the shelter. When Ineta with both girls were on holidays in Spain, her husband Ąžuolas, staying in Lithuania, saw an advertisement and sent it to his wife. The whole family quickly fell in love with the puppy just from the photos. The next day, Ąžuolas drove to the shelter and brought Leila home. Ineta herself did not hide the joy: "After one week I came back with the children and found the greatest joy at home - the embodiment of love and friendliness Leila". For the past five years, happy stories have been published just about every week, and all of them are special. Those who want to share their own happy stories and encourage others to adopt homeless animals are encouraged to fill in the participant's questionnaire on the neBrisius.lt website.

Informacija paruošta Simonos Survilaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Visiems į atmintį įsirėžęs liūdnas Jono Biliūno apsakymas apie seną šunį Brisių, kuris, savo paskutiniais gyvenimo metais, yra visų pamirštas, nebereikalingas. Norisi tikėti, kad realybėje tokios istorijos – retenybė, ir kad kur kas daugiau yra laimingų keturkojų bei jų šeimininkų. Būtent laimingus pasakojimus vaizdais ir žodžiais įamžina projektas „neBrisius.lt“, šį kovą atšventęs penkerių metų jubiliejų. NeBrisiaus penkerių metų istorija Projektas „neBrisius.lt“ gimė 2014 metais, kai VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ įkūrėjai, susižavėję Amerikoje vykdomo projekto „Why We Rescue“ (dabar „This Wild Idea“) idėja, gavo jos autorių leidimą ir palaikymą pradėti analogišką projektą Lietuvoje. „NeBrisius.lt“ publikuoja laimingas žmonių ir jų augintinių, priimtų į šeimą iš prieglaudų, gatvės ar išgelbėtų kitais būdais, istorijas bei nuotraukas. Projekto tikslas yra keisti žmonių požiūrį į beglobių gyvūnų problemą, paskatinti juos priglausti benamius gyvūnėlius ir padėti suvokti, kad kiekvienas, net ir mažiausiais darbais, gali prisidėti prie geresnio pasaulio. 2015 metais pradėta nauja projekto skiltis – „Keturkojai emigrantai“, kurioje istorijomis dalijasi žmonės, iškeliavę į svečią šalį kartu su savo augintiniu. Šiuo projektu siekiama skatinti emigruojančius žmones nepalikti ir neišduoti savo keturkojų draugų, pasidalyti gyvenimiškais patarimais ir įspūdžiais. 2018 metais startavo dar viena „neBrisius.lt“ skiltis – „Ypatingi gyvūnai“. Joje skelbiami pasakojimai apie neįprastą gyvenimo istoriją, išvaizdą ar poreikius turinčius gyvūnus, kurie nebuvo pasmerkti blogiausiam ir vis tiek yra labai mylimi savo šeimininkų. Istorijų herojų negąsdina tai, kad augintiniui tenka skirti daugiau laiko, dėmesio, dažnai ir finansų. Per pastaruosius penkerius projekto gyvenimo metus įamžinta beveik 800 laimingų istorijų apie išgelbėtus ir priglaustus augintinius, padaryta daugiau nei 7200 profesionalių, savanoriškai dirbančių fotografų nuotraukų. Projekto organizatoriai sustoti nežada ir tikisi pasidalyti dar šimtais istorijų. Prieglaudų gyvūnėliai, atradę kelią į žmonių širdis Tarp kelių šimtų istorijų netrūksta įvairovės – kai kurios istorijos, deja, prasideda netgi labai liūdnai. Šuniuką Tedį priglaudę klaipėdiečiai Živilė ir Aivaras pasakojo, kad jausdami pareigą padėti silpnesniems, nusprendė šuniuko visų pirma dairytis prieglaudose. Poros išsirinktas šunelis stipriai negalavo: „Po pokalbio su prieglaudos šeimininke paaiškėjo, kad jis labai sirgo, faktiškai išgyventi šansų buvo labai mažai“, – dalijosi Živilė. Tačiau, pasiėmus gyvūnėlį į namus, klaipėdiečiai jam skyrė daug dėmesio ir laiko, todėl laimingas gyvenimas netruko prasidėti: „Pagaliau veterinarų prognozės buvo teigiamos – šuniukas sparčiai sveiksta, išgyveno pragariškas ligas“. Šiandien Tedis laimingas gyvena savo šeimoje. Kitų augintinių atsidarimo šeimoje aplinkybės visai atsitiktinės. Štai panevėžietė Rūta katiną Džekį į savo šeimą priėmė, kai veterinarijos gydytoju ūkyje dirbęs vyras grįžęs namo papasakojo apie mėšle įstrigusį kačiuką, kurį jis pats ištraukė ir nuprausė ir kuriuo vėliau pats rūpinosi nepaisant to, kad anksčiau sakėsi esąs labiau „šuns žmogus“. Rūta jau tada sakė: „Vyras užsakė ir specialaus kačiukų pieno mišinio, maisto ir darbe juo rūpinosi kelias dienas, o grįžęs namo visą laiką pasakojo, koks tas katinėlis nerealus. Kažkaip tada jau supratau, kad turėsime naują šeimos narį“. Tarp projekto herojų sušmėžuoja ir gerai atpažįstami veidai. Aktoriaus Andriaus Bialobžeskio ir scenaristės Lauros Kurlinskaitės šeimoje laimingai gyvenantis šuo Simcha buvo tikrų tikriausiai išgelbėtas savo šeimininkų. Laura pasakojo, kad jų anglų kokerspanielis namuose atsitiktinai atsirado iš prieglaudos. Internete vartant skelbimus ją ir jos dukrą Lėją pakerėjo liūdnaakio šunelio nuotrauka. Vis dėlto, padarius visus tyrimus paaiškėjo, kad jų būsimam šeimos nariui yra mažiausiai 10 metų, o jo ligų sąrašas kone begalinis. „Lėja paaukojo visas savo santaupas, skirtas naujam dviračiui, mano draugas Haroldas mane pamokė, kaip reikia leisti vaistus į paodį ir raumenį, ir mes, apsiginklavusios kantrybe ir medikamentais, pradėjome jį statyti ant kojų“, – pasakojo Laura. Dabar Simcha yra sveikas ir laimingas šuo, Lauros teigimu, „šiandien Simcha yra orus ir stilingas senamiesčio šuo, kuris, kaip ir dera senjorui, karts nuo karto nukeliauja į grožio saloną pedikiūro ir šukuosenos“. Ineta Puzaraitė-Žvagulienė, jos vyras Ąžuolas ir dvi dukrelės savo šeimą nepabijojo papildyti iš prieglaudos priimta kalyte Leila. Kol Ineta su abiem mergaitėmis atostogavo Ispanijoje, Lietuvoje likęs vyras Ąžuolas pamatė skelbimą, kurį nusiuntė savo žmonai. Šuniuką vien tik iš nuotraukų greitai įsimylėjo visa šeima. Kitą dieną Ąžuolas tiesiog nuvažiavo ir parsivežė Leilą namo. Pati Ineta neslėpė džiaugsmo: „Aš su vaikais grįžau po savaitės ir namuose radome patį didžiausią džiaugsmą – meilės ir draugiškumo įsikūnijimą Leilą“. Pastaruosius penkerius metus istorijos skelbtos kone kiekvieną savaitę, ir visos jų – savotiškai ypatingos. Norintys patys pasidalyti savo pačių laimingomis istorijomis ir paskatinti kitus priglausti benamius gyvūnėlius yra kviečiami užpildyti dalyvio anketą „neBrisius.lt“ tinklalapyje.

Pilną naujienlaiškį matysite: ČIA

Žurnalą su straipsniu galite matyti paspaudę ČIA