Naujienos

Lietuvoje vis dar nėra draudimo laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems žmonėms: kas stabdo įstatymų leidėjus?

Seimo rudens sesijoje bus pakartotinai svarstomas siūlymas įvesti draudimą iki 5 metų laikyti gyvūnus asmenims, teistiems už žiaurų elgesį su gyvūnais. Šiuo metu Lietuvoje jokie įstatymai nedraudžia, pavyzdžiui, gyvūną nužudžiusiam ar jį žiauriai kankinusiam asmeniui įsigyti kito augintinio. Pagrindinė priežastis, dėl kurios nuo 2017-ųjų svarstyti teikiamas siūlymas jau yra kelis kartus atmestas – kvestionuojamas jo įgyvendinimas: kas ir kaip turėtų užtikrinti, kad draudimo būtų iš tikrųjų laikomasi? VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) atstovai pasidomėjo, kaip tokią poveikio priemonę jau įsivedusios šalys vertina jos efektyvumą bei užtikrina, kad draudimo būtų paisoma.  Sistema jau sukurta – tereikia pritaikyti Draudimą laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiais asmenims taiko dešimtys Europos, JAV ir kitų pasaulio šalių. Dažniausiai šios priemonės įgyvendinimą užtikrina valstybinės regioninės institucijos, kurios yra atsakingos ir už gyvūnų gerovę bei veikia (ar turi padalinius) arčiausiai stebėti reikalingų asmenų. Pagal savo funkcijas Lietuvoje šioms institucijoms artimiausios – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) bei savivaldybės.  „Manau, jog ir Lietuvoje dviračio išradinėti nereikia – už gyvūnų gerovę atsako VMVT. Šios tarnybos padaliniai pasiskirstę po visą Lietuvą – iš viso jų yra 43“, – sakė GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Ji atkreipė dėmesį, jog jau ir dabar VMVT turi prievolę reguliariai tikrinti problemines gyvūnų laikymo, auginimo vietas, tad iš esmės sistema – jau sukurta: „Jei reikalinga, į pagalbą VMVT galėtų įtraukti ir savivaldybes, kurios yra atsakingos už gyvūnų laikymo sąlygas ir kurios taip pat lanko didesnės socialinės rizikos asmenis“.  Seimui teikiamu siūlymu bus siekiama, kad draudimas laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims būtų taikomas tiek pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, tiek ir pagal Baudžiamąjį kodeksą. Jei toks draudimas visgi būtų taikomas tik pagal Baudžiamąjį kodeksą, pagal šiuo metu galiojančią tvarką užtikrinti bausmės vykdymą turėtų probacijos tarnyba.  „Įdomu, jog, pavyzdžiui, Švedijoje draudimas laikyti gyvūnus ar jų kiekio bei tam tikrų gyvūnų rūšių apribojimas (pvz., asmuo gali laikyti kates, tačiau neturi tinkamų sąlygų laikyti šunis ar arklius) nelaikomas bausme, todėl jam nereikia teismo proceso – draudimą taiko už gyvūnų gerovę atsakingos vietos tarnybos. Pasak švedų gyvūnų gerovės organizacijos „Djurensratt“ atstovų, tokios tvarkos privalumai – procesai vyksta greitai, o sprendimą priima veterinarinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie nuvykę į vietą gali įvertinti padėtį objektyviau nei teisėjai teismo salėje“, – švedų patirtimi dalijosi B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Draudimas laikyti gyvūnus – įstatymu įtvirtintos moralinės nuostatos  „Žinoma, reikia pripažinti, jog nemažai draudimą jau įsivedusių šalių, lygiai taip pat kaip kad baiminamasi ir Lietuvoje, susiduria su kontrolės problema – užtikrinimu, jog draudimo būtų laikomasi. Visgi tai nėra pagrindas kvestionuoti pastangą atriboti prieš gyvūnus smurtavusį asmenį nuo kitų gyvūnų, taip siekiant juos apsaugoti ir sumažinti naujų galimų aukų skaičių“, – sakė GGI vadovė.  Šveicarijos „Tierschutz“ organizacijos atstovai atkreipė dėmesį, jog, nepaisant priemonės efektyvumo užtikrinimo klausimo, kiekviena tokia apsaugos priemonė palaiko visą kovos dėl gyvūnų gerovės sistemą bei procesą, nes tai, kas parašyta įstatyme, iš esmės aiškinama kaip teisinga arba neteisinga, t. y. kalbama ir apie visuotinai priimtinas arba nepriimtinas moralines nuostatas gyvūnų atžvilgiu, įtvirtintas teisiškai.   „Moralinis, vertybinis tokio draudimo aspektas – itin svarbus. Kol neturime įstatymo ir ką tik už gyvūno nužudymą nuteistam asmeniui niekas nedraudžia čia pat įsigyti kito, gyvūnams neabejingus ir apskritai elementarias žmogiškas, humaniškas vertybes puoselėjančius asmenis toks priemonių nebuvimas veikia itin demoralizuojančiai”, – aiškino B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Pažeidus tokį draudimą, t. y. įsigijus naują augintinį, atsiranda galimybė jį konfiskuoti nedelsiant. O kol tokio draudimo nėra, belieka tik laukti, kol asmuo pakartos savo žiaurų elgesį ir tik tada rinkti įrodymus bei bandyti konfiskuoti gyvūną, kas gali užtrukti ir kelis mėnesius.  Šalyse, kuriose draudimas laikyti gyvūnus yra įvestas, už jo nesilaikymą ne tik konfiskuojamas naujas augintinis, bet ir skiriamos piniginės baudos. Vokietijoje už tvarkos nepaisymą asmuo gali 1–2 metams patekti į kalėjimą.  Geriausia prevencija – pilietiška, neabejinga visuomenė  Draudimą laikyti gyvūną jau turintys šveicarai, švedai (pastarieji – nuo 1969 m.!), latviai, vokiečiai tvirtina, jog efektyviausias priemonės užtikrinimo būdas  – vizitas į asmens gyvenamąją vietą. Tarnybos gali organizuoti tokį patikrinimą preventyviai ar kilus įtarimams, taip pat gavus pranešimą iš trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kaimynų.  „Apskritai tokio draudimo veiksmingumui itin svarbu budri ir pilietiška visuomenė, nes juk kaimynai bus pirmieji, kurie pamatys, jog asmuo, žiauriai elgęsis su gyvūnu ir už tai baustas, turi kitą keturkojį. Tokiu atveju pakaks skambučio į vieną iš gyvūnų gerove besirūpinančių tarnybų ir draudimas suveiks taip, kaip ir turėtų, – sakė GGI vadovė. – Džiugu, kad Lietuvoje yra vis daugiau žmonių, netoleruojančių smurto prieš gyvūnus“.  Daugelyje šalių už žiaurų elgesį su gyvūnais bausti asmenys yra įtraukiami į specialius registrus, kurie, nors ir nėra viešai prieinami dėl asmens duomenų apsaugos, visgi, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti peržiūrėti oficialiai susisiekus su institucijomis. Pavyzdžiui, jei gyvūnus parduodančiam ar perduodančiam asmeniui kyla įtarimų dėl potencialaus savininko.   „Draudimo laikyti gyvūnus skeptikai argumentuoja, jog šios priemonės vykdymo kontrolei reikės papildomų lėšų iš valstybės biudžeto. Visgi jau dabar tos pačios lėšos keliauja žiauraus elgesio su gyvūnais pasekmių šalinimui: į procesą turi įsitraukti policija, savivaldybės, VMVT ir teismai, taip pat kainuoja konfiskuotų gyvūnų išlaikymas ir gydymas. Teismų praktika rodo, kad už žiaurų elgesį teisti asmenys savo elgesį linkę kartoti, todėl prevencinės priemonės, tai yra tam tikrų asmenų, gavusių draudimą laikyti gyvūnus, stebėjimas ir tikrinimas, tikėtina, kainuotų mažiau nei iš naujo pasikartojantys nusikaltimai. Juolab kad, manome, toks atidesnis stebėjimas būtų reikalingas tik pavieniams asmenims,“ – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Vaikas augs be šuniuko, nes tėvas baustas už žiaurų elgesį?  Įvairiose šalyse draudimas laikyti gyvūnus taikomas skirtingai. Vienose draudimas siejamas tik su konkrečiu asmeniu, o kitur – su gyvenamąja vieta, t. y. su visu namų ūkiu. Taip pat skiriasi pats draudimo pobūdis – gali būti draudžiama laikyti gyvūną arba draudžiama juo rūpintis: vedžioti, maitinti, dresuoti ar užsiimti bet kuria kita veikla.  „Kartais tenka išgirsti graudžių kalbų, neva neteisinga už vieno asmens prasižengimą bausti visą šeimą ir atimti galimybę laikyti gyvūną. Visgi jei viename namų ūkyje gyvenę asmenys toleravo žiaurų elgesį su gyvūnais, vadinasi, jie taip pat yra atsakingi už pasekmes, todėl draudimas galioja ir jiems. Gyvūnui tokioje aplinkoje pavojinga, o už jos sukūrimą yra atsakingi visi to namų ūkio nariai“, – sakė GGI vadovė.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
skaityti daugiau

Ar mokame vedžioti šunį?

Šunis žmonės įsigyja dėl skirtingų priežasčių, visgi vienas populiariausių lūkesčių – gyventi aktyviau, sveikiau. Dažnas tikisi dėl kasdienių pasivaikščiojimų su šuniu numesti svorio, daugiau būti gryname ore ir apskritai tapti judresniu, labiau mėgautis gyvenimu. Visgi jei nepasidomima, kaip teisingai vedžioti šunį, šis procesas gali kaip reikiant apkarsti ir net vidutinio dydžio šuns savininkai ima skųstis skaudančiomis, ištampytomis rankomis ir pečiais, mat šuo neklauso, vedžiojamas tamposi į visas puses.  Ką daryti, kad vaikščioti su šuniu, o ir šuniui – su jumis, būtų smagu, pasakoja gyvūnų elgsenos specialistė, kinologė ir kaniterapeutė Ugnė Nedzinskaitė iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.    Šuo vedžiojamas kojomis – ne rankomis   Visų pirma, labai svarbu šunį mokyti ir pačiam mokytis tinkamo bendravimo, kūno kalbos supratimo. Bendraudami gyvūnai nenaudoja žodžių, tačiau yra tikri gestų ir pozų skaitymo meistrai. Suvokti kūno kalbą jiems – kur kas lengviau nei mums. O štai mūsų kalbos kaip pagrindinės komunikacinės priemonės įsitvirtinimas kiek prislopino gebėjimą bendrauti vien tik kūno kalba. Visgi kiek pasistengus, įmanoma pasiekti abipusio – žmogaus ir gyvūno – supratimo. Tad ką daryti, kad šuo „neištrauktų“ rankų? Pirmiausia – įsisąmoninti, kad šuo vedžiojamas kojomis. Rankomis pavadėlis yra tik prilaikomas, kad šuo nenuklystų ir kad būtų kaip perduoti signalus be žodžių. Tačiau dažniausia žmonės elgiasi atvirkščiai: traukia pavadėlį iš peties ar lenkdami alkūnes, ir, jei šuo didesnis, nenuostabu, kad rankos kenčia – jų raumenys žymiai silpnesni nei kojų.  Tad kitą kartą išvedę šunį, pabandykite tokį triuką: susikaupkite ir kontroliuokite rankas, kad jos netemptų pavadėlio. Savo judėjimo kryptį šuniui parodykite lėtai, bet užtikrintai traukdamiesi atgal ar sukdami į vieną ar kitą pusę. Galite pašaukti augintinį, taip jam bus lengviau susigaudyti. Pasiimkite skanėstų – dar niekas niekada neprašovė paskatinęs gyvūną už tinkamą elgesį.  Šuo kalba kūno kalba  Kodėl šuo turėtų teigiamai sureaguoti į tokį jūsų elgesį? Nes informaciją apie judėjimo kryptį ir tempą gyvūnai perduoda judesiais. Jei einantis šuo sustoja, ne pauostinėti kažko, bet tiesiog sustoja, tai reiškia, kad jis nenori eiti. Jei atsisėda, vadinasi, jis tikrai nenori niekur eiti. Jei šuo atsigula, jis tikrai tikrai, tikrų tikriausia niekur eiti net nesiruošia. Priežastys gali būti įvairios: baimė, nepasitikėjimas, skausmas, tiesiog nenoras žinant, kad nieko įdomaus nelaukia ir t. t. Ore pakelta priekinė koja byloja, kad gyvūnas neapsisprendžia, kaip jam elgtis ir kuria kryptimi judėti. Jei šuo nori eiti kuria nors kryptimi, jis tą ir parodo tiesiog ten eidamas. Jei jam svarbu, kad eitume kartu, jis gali kelis kartus atsisukti, pribėgti prie mūsų ir vėl grįžti. Naudodami tokius pat kūno kalbos signalus, galime lengviau parodyti šuniui, ko iš jo tikimės. Žinoma, galbūt iš karto sklandžiai viskas nevyks, nes kūno kalbos, kaip ir visų kitų kalbų, įgūdžius reikia tobulinti. Tačiau galiausiai jie labai palengvina gyvenimą tiek žmogui, tiek šuniui.  Pabandykite paeksperimentuoti – leiskite šuniui pasivaikščiojimo metu nutolti per visą pavadėlio ilgį, o tada sustokite ir pašaukite. Kitą kartą padarykite tą patį, tik kviesdami šunį pritūpkite. Pakartokite keletą kartų. Tikėtina, kad šuo bus labiau linkęs atbėgti kai šauksite jį pritūpę, nes tai – pakankamai aiški komunikacija, kad jūs neisite, ateiti reikia jam. Tas pats galioja ir tais atvejais, jei šuo išsinėrė iš antkaklio ar kitaip pasileido. Jei rėksite ir bėgsite iš paskos, vargu, ar šuo ateis. Tačiau pasirinkus kitokią strategiją – bėgti į priešingą pusę ar tiesiog likti vietoje, tikimybė, kad šuo ateis, išauga. Aišku, viskas priklauso nuo situacijos – jei šuo nusivijo katę ar dviratį, gali būti, kad jis negrįš, kol neišblės persekiojimo azartas. Tačiau jei šuo tiesiog nusprendė palaigyti, geriau jo nesivaikyti, o pabėgėti į priešingą pusę patiems.  Tampymasis ar pavadžio tąsymas gali šunį sužaloti Jei įprasite vedžioti šunį netampydami pavadėlio, bet komunikuodami kūno kalba, tai išeis į naudą ir augintinio sveikatai. Kaklas – tiek šuns, tiek mūsų – yra labai pažeidžiama  vieta, kurioje gausu nervų, kraujagyslių ir svarbių už kvėpavimą, hormonų pusiausvyrą atsakingų organų. Kiekvienas pavadėlio patempimas yra nedidelis smūgis į kaklą, kuris ne tik nemalonus (tuo galima nesunkiai įsitikinti, tereikia pabarbenti pirštais sau į viršutinę plaštakos pusę, taip kad girdėtųsi garsas, o tada ta pačia jėga pastuksenkite sau į gerklę), bet ir žalingas. Timptelėjimų poveikiai sumuojasi, taip sukeldami mikrotraumas ir audinių pažeidimus, kurie ilgainiui perauga į sveikatos sutrikimus.  Dar vienas labai svarbus dalykas – pasivaikščiojimai turi turėti tikslą. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad pagrindinis pasivaikščiojimo tikslas – šuo turi atlikti savo „reikalus“. Ir viskas. Tokiems žmonėms šuns geriau neturėti. Šuo yra gyva būtybė, turinti savo poreikius. Vienas iš jų – pakankamai judėti. Užtektinai judantis šuo yra sveikesnis ir ramesnis, dažnai – turintis mažiau blogų įpročių nei gentainiai, kurie juda per mažai. Todėl pasivaikščiojimai turėtų bent iš dalies patenkinti šuns judėjimo poreikius.  Eiti, vadinasi – uosti  Dar vienas gyvūno poreikis – uostyti. Šunys turi nuostabią uoslę ir jie jaučia poreikį šį gebėjimą išnaudoti. Uodžiant labai intensyviai dirba didelė šuns smegenų dalis, uostinėdami ir šniukštinėdami, ieškodami pakeliui esančių kvapų ir jais sekdami šunys atsipalaiduoja, tuo pačiu susitelkdami į šį vienintelį pojūtį. Tai padeda jiems nusiraminti, atitrūkti nuo patiriamo streso, užsiimti protine veikla – šunys ne tik uosto kvapus, jie juos ir analizuoja. Lygiai kaip kad ir žmonės ne tik mato prieš save vaizdą, bet jį ir analizuoja: „o, šita pora pykstasi, o čia toks nuostabus pastatas, kažin, kuriame amžiuje pastatytas? Šitas naujesnis, hmmm, ar man patinka toks architektūros stilius? Graži reklama, kažin, ar geras produktas?“ Vakarų šalyse net atsirado terminas – „dekompresiniai pasivaikščiojimai“, kai su šunimi einama ten, kur šuo nori (aišku, užtikrinant saugumą) ir šuniui pasivaikščiojimo metu leidžiama uostyti kiek jis nori ir ką nori, taip nueinant keletą kilometrų. Nervingiems ir jautriems šunims tokie pasivaikščiojimai yra tam tikra elgesio terapija. Tiesa, jei šuo labai bailus, geriau prieš pradedant tokius pasivaikščiojimus pasikonsultuoti su specialistu. Gali pasirodyti, kad šie du poreikiai – judėjimo ir uostinėjimo – prieštarauja vienas kitam. Tačiau vieną dieną galima tiesiog nueiti tą patį atstumą greitu žingsniu, o kitą – atsipalaiduoti ir leisti šuniui uosti. Pravartu naudoti komandas („einam“ ir pan.) ar kitus ženklus, pavyzdžiui, skirtingo ilgio pavadėlius, kad šuniui būtų lengviau susigaudyti kada ko iš jo norima. Ir nepamiršti kūno kalbos.  Ar gali pasivaikščiojimas turėti ir daugiau tikslų? Žinoma, jei vėluojate į darbą ar nutiko kažkas netikėto, svarbiausia, kad šuo „atliktų reikalus“ ir jam nereiktų kentėti. Turint laiko, pasivaikščiojimas gali būti skirtas žaidimams, judėjimui, uostymui, komandų mokymuisi ar tobulinimui, bendravimui su kitais šunimis, socializacijai ir kitiems svarbiems dalykams. Bet kuriuo atveju pasivaikščiojimai – tai puikus laikas kurti ir stiprinti ryšį su savo augintiniu. Nepamirškite, šuo juk daugiau neturi nieko – tik jus ir tik tą laiką su jumis, kurį jūs jam skiriate! Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose.
skaityti daugiau

Orams vėstant, aplink sodybas išmestų šunų ir kačių laukia liūdnas likimas

Atokesnių sodybų savininkai gali grožėtis ne tik į kiemus užsukančiais laukiniais žvėrimis. Į sodybas, kaimus atklysta ir naminių gyvūnų – šunų ir kačių, kuriuos jų laikyti nebenorintys savininkai atveža automobiliu ir išmeta kur netoliese, planuodami, kad kas priglaus. Koks likimas ištinka tokius gyvūnus orams atvėsus ir ar juos išmetantieji gali ramiau miegoti guosdamiesi, kad ten, kur yra žmonių, ir gyvūnas nepražus? Ir ką daryti tiems, į kurių kiemus ateina tie išmesti, pasimetę ir alkani gyvūnai?    Dažna sodyba gyvenama tik vasarą  „Artinantis žiemai, pranešimų apie nuošalesnėse vietovėse išmestus naminius gyvūnus pastebimai padaugėja. Dažniausiai pagalbos, patarimo kreipiasi patys sodybų savininkai, kurie per vasarą kažkiek rūpinosi priklydėliais, bet rudenį jie sugrįžta į miestus“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.  Jei sodyba naudojama tik kaip vasarnamis, prieš žiemą tokius atklydusius ir prie sodybų laikinai prisiglaudusius gyvūnus būtina išgabenti. Visgi dažna problema – prie jų neįmanoma nė prisiartinti, mat gyvūnai bijo svetimų žmonių, o šeriami leidžiasi tik per atstumą.  Dažnai bent kiek prisijaukinti priklydėlį trukdo ir nuosavi sodyboje gyvenančių žmonių gyvūnai. Pavyzdžiui, kai kurios katės iš savo teritorijos veja kitas kates, nes laiko jas konkurentėmis. Šunys į svetimus gyvūnus taip pat gali sureaguoti baimės ir agresijos mišiniu ar bandyti ginti teritoriją ir šeimininkus.  Tad kaip ir kur išgabenti bešeimininkius pusiau sulaukėjusius gyvūnus? Į ką kreiptis pagalbos? O gal teisūs tie, kurie sako, kad jei gyvūnas pats neįlipa į automobilį ir neprisisega diržu, tai jis pasirinko gyventi gamtoje, turi storą kailį, todėl ir lietuviška žiema jam – ne baisi?  Katinas be žmogaus pagalbos žiemą neišgyvena  „Būdami skirtingi gyvūnai, likimo valiai palikti šunys ir katės taip pat elgiasi skirtingai. Žinoma, daug kas priklauso nuo turėto ankstesnio santykio su žmonėmis, visgi, pavyzdžiui, prisijaukinti katę dažnai yra sunkiau nei šunį ir jei ji pati nenorės, neprieisite prie jos ir juolab – nepagausite“, – sakė gyvūnų elgsenos specialistė Ugnė Nedzinskaitė.  Iš dalies tokį elgesį lemia tai, jog šiltuoju metų laiku katė gali prasimaitinti pati. Katės, katinai tebemoka medžioti, todėl jei gyvūnas sveikas, vasarą jis gali misti vabzdžiais ir smulkiaisiais graužikais. Sunkūs alkani laikai ateina vėlų rudenį, kai orai smarkiai atvėsta ir vabzdžiai, pelės prapuola. Beje, ne kiekvienas gyvūnas supranta, kad sniegas – taip pat vanduo, todėl vandens telkiniams užšalus, gyvūnas gali žūti ir iš troškulio.  „Suaugusi katė ar katinas per žiemą lauke išgyventų su viena sąlyga – jei būtų nuolatinis ir pakankamas maisto šaltinis. Tada net ir kokiame apleistame kluone ar pašiūrėje, šuns būdoje prisiglaudusi katė gali ištverti minusinę temperatūrą ir, jei pavyks išvengti ligų, traumų ar laikinių žvėrių keliamo pavojaus, išgyventi iki pavasario, – sakė U. Nedzinskaitė. – Visgi jei per žiemą niekas gyvūno nešers, sugrįžę į sodybą pavasarį, greičiausiai, jo neberasite“.  Tiesa, pasitaiko, kad kai kurioms katėms ar katinams pavyksta peržiemoti ir išgyventi vieną ar net pora sezonų, visgi dėl pernelyg ilgai trunkančio badmečio, ligų, negydomų infekcijų, traumų jau kita žiema jiems gali būti ir paskutinė. Jei katė vasarą ar rudenį atsiveda kačiukų, iki pavasario jie neišgyvena.   „Katė, nors ir išsaugojusi savo laukinius instinktus, visgi yra prijaukintas naminis gyvūnas, už kurį atsakomybė tenka žmogui“, – sakė U. Nedzinskaitė.   Kaip sugauti katę, kuri nenori būti sugauta?  Prisijaukinti išmestą ir jau sulaukėjusią katę ar juo labiau jos kačiukus, kurių žmogaus ranka nelietė, yra sudėtinga. Jei gyvūnas šiukštu nesiartina, įpratinkite jį bent ateiti maisto, nuolat palikdami jį toje pačioje „sutartoje“ vietoje, kur atokiau nuo pagrindinių sodybos takų. Tuomet vėlų rudenį galima mėginti sugauti katę specialiu narvu, į kurį dedamas maistas, o kai katė įlenda į narvą, šis automatiškai užsidaro.   „Tai, kad katė nesileidžia žmogaus prijaukinama ar pagaunama, anaiptol nereiškia, kad jai gamtoje geriau ar kad ji pati taip pasirinko. Gyvūnas orų prognozių neskaito ir nežino, kas jo laukia. Dažnai vertiname gyvūnus pagal save, tačiau gyvūno pasaulio matymas ir elgesys – kitokie. Pavyzdžiui, net ir didžiausius skausmus kęsdama katė, dažniausiai, neis ieškoti pagalbos pas žmones, o elgsis priešingai – slėpsis nuo jų, kaip kad instinktyviai elgiasi bet koks sužeistas ir pažeidžiamu tapęs gyvūnas“, – sakė U. Nedzinskaitė.   Šunims žmonių reikia labiau  O štai šunys yra bandos gyvūnai, jie socialesni, todėl prisikviesti juos artyn bus kiek paprasčiau. Be to, didžiuma šunų yra stambesni už kates, todėl jiems išgyventi be žmogaus pagalbos yra žymiai sunkiau. Šunys praktiškai nebemoka medžioti – net ir natūraliai gamtoje šunims artimesni gyvūnai, pvz., vilkai, medžioja visa gauja, o ne po vieną. Jei toks apie sodybą išmestas šuo pats prieina prie jūsų, greičiausiai, jis nusiteikęs geranoriškai. Jei matote, kad gyvūnas norėtų užmegzti kontaktą, tačiau nedrįsta, laikosi atokiai, apsišarvuokite kantrybe. Gyvūnui prisiartinti prie nepažįstamo žmogaus – iššūkis, jis gali bijoti žmonių ar, galbūt, yra nuo jų nukentėjęs. Kai toks šuo prisiartina, nebandykite jo sugriebti, laikyti ir neužspeiskite į kampą – nesudarykite jam jausmo, jog jis pakliuvo į spąstus. Tiesiog retsykiais paglostykite, jei jis leidžiasi, ir leiskite jam būti šalia. Duokite maisto.  Megzdami kontaktą su gyvūnu, nekiškite savo veido prie šuns snukučio, nežiūrėkite tiesiai į akis, nesilenkite virš jo, kas gali būti suprasta kaip grėsmės, agresijos ženklas – pakaks, jei pirmam kontaktui užmegzti priešais save atkišite ranką, kad gyvūnas susipažintų su jūsų kvapu. Jei jis prieina, galima atsargiai paliesti, paglostyti nugarą – svarbu, kad šuniui prisilietimas nebūtų netikėtas. Jei gyvūnas prisiglaudžia, jį glostydami galite jaustis saugiau, tačiau vis viena venkite staigių judesių. Pirmosiomis pažinties valandomis neleiskite artyn mažų vaikų – nežinia, ar šuo mėgsta vaikus, o ir pastaruosius sukontroliuoti gali būti pakankamai sudėtinga.  „Jei gyvūnas neprisileidžia jūsų, traukiasi atatupstas, šiepia dantis ir urzgia, nesiartinkite prie jo. Tokioje situacijoje verčiau ramiai atsitraukite ir toliau gyvenkite savo gyvenimą. Galima jam kur atokiau padėti maisto. Būkite kantrūs, nusiteikite kiek ilgesniam procesui pasitikėjimui pelnyti ir palengva gyvūnas turėtų aprimti. Visgi jei jis išlieka agresyvus ir progreso nematyti bent kelias dienas ar savaites, reikėtų tartis su specialistais ar kviestis tarnybas, turinčias kinologų, kurie moka elgtis su šunimis ir gali padėti jį sugauti bei išgabenti.  Beje, katės per jėgą savarankiškai gaudyti taip pat nerekomenduojama, nes besigindama ji, greičiausiai, į darbą paleis nagus ir dantis. Aštriais dantimis ir stipriais savigynos instinktais gamtos apginkluotas net ir mažas kačiukas, todėl jei gyvūnas nesileidžia sugaunamas, verčiau kviestis į pagalbą specialistus ir patiems nerizikuoti“, – patarė gyvūnų elgsenos specialistė.  Gyvūną prisijaukinome, o kas toliau?  Sėkmės atveju, jei gyvūną pavyko prisijaukinti savarankiškai, pačiam sodybos savininkui teks pasirūpinti, kur jį išgabenti. „Jei tik yra tokia galimybė, dažnai gyvūną visam laikui ir priglaudžia jį suradę asmenys. Žinoma, prieš tai būtina parodyti jį veterinarui ar nugabenti į gyvūnų prieglaudą, kad būtų patikrinta, ar jis neturi savininkystę liudijančios mikroschemos – juk galėjo nutikti, jog gyvūnas tiesiog pabėgo, pavyzdžiui, grybaujant miške ar automobiliui trumpam stabtelėjus pakelėje. Taip pat būtina patikrinti dingusių gyvūnų sąrašus ir paskelbti apie rastą gyvūną viešai, taip suteikiant galimybę atsiliepti šeimininkams, kurie, galbūt, ieško savo prarasto gyvūno“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.     Jei pasilikti gyvūno galimybės nėra, dėl jo priglaudimo reikėtų tartis su prieglaudomis. Dėl išmesto ir aplink sodybą, gyvenvietę valkataujančio gyvūno galima kreiptis į savivaldybes – dažna jų būna sudariusi sutartis su prieglaudomis ar kitomis panašiomis įstaigomis, kurios galėtų bandyti padėti tiek sugaunant gyvūną ir jį išgabenant, tiek surandant jam naujus namus. Beje, būtent prieglaudos dažnai turi minėtuosius narvus gaudykles, iš kurių juos būtų galima pasiskolinti gaudant katę ar mažesnį šunelį savarankiškai.   „Visgi reikia pripažinti, jog kai eina kalba apie gyvūną, kuris nesileidžia sugaunamas, padėti jam gali būti tiesiog nebeįmanoma ir už tai atsakingi yra juos palei sodybas, kaimuose ar tiesiog vidury laukų išmetantys asmenys. Tokiems galima priminti, jog šiais laikais vaizdo stebėjimo kameros yra įrengtos ne tik prie sodybų ar gyvenviečių, bet ir miškuose ar ūkininkų laukuose, tad už neatsakingą elgesį su gyvūnu gali tekti susimokėti nemenką baudą“, – sakė GGI vadovė.   Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).  Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojame, kad nesate abejingi gyvūnų gerovei.
skaityti daugiau

Informacija dėl gyvūnų balkonuose

Šią vasarą gauname daug užklausų dėl gyvūnų balkonuose. Apie kiekvieną atskirai nerašysime, tačiau norime supažindinti, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose: Nuotrauka asociatyvi iš CBS8 - pirmiausia reikėtų įvertinti, ar gyvūnas tikrai paliktas balkone uždarytas, ar turi patekimą į vidų. Jei paliktas balkone, įvertinkite, ar turi pavėsį, vandens, kaip elgiasi. Galbūt galite pasikalbėti tiesiai su savininkais; - manant, kad gyvūnas laikomas netinkamai, fiksuokite adresą, aplinkybes ir vaizdinę medžiagą (video arba foto) bei siųsti mums pranešimą info@ggi.lt; - manant, kad situaciją reikia spręsti skubiai, išsiuntus pranešimą prašome mums ir paskambinti, kadangi ne visada galime operatyviai sureaguoti į laiškus; - gyvūno keliamas triukšmas nėra gyvūnų gerovės pažeidimas ir dėl jo reikėtų kreiptis į savivaldybės viešosios tvarkos skyrių (nebent galvojate, kad keliamas triukšmas signalizuoja apie blogą gyvūno būklę);  - taip pat, visada galite kreiptis tiesiogiai į atsakingas institucijas. Prisidėkite prie tokių atvejų sprendimo per PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).  Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose.  Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!
skaityti daugiau

Byla dėl gyvūno gerovės pažeidimo, grąžinta policijos komisariatui atlikti tyrimą iš naujo

2021-01-16 į VšĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvas (toliau – VšĮ GGI) kreipėsi moteris, pranešdama, kad Grigiškėse, jos kaimynystėje esančioje apleistoje sodyboje, gyvena paliktas šuo. Šuo pririštas grandine prie būdos, kaukia naktimis, būda be jokio pakloto, be pakėlimo, kiaura. Anot pranešėjos, sodybos savininkas yra emigravęs į užsienį, o šunį tik retsykiais aplanko svetimas asmuo. Moteris labai nerimavo dėl šuns gyvybės, nes artimiausiomis naktimis buvo prognozuojamas 25 laipsnių šaltis. VšĮ GGI atstovė tos pačios dienos vakare paskambino skubios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 ir pranešė apie minėtą situaciją, nes artėjo naktis ir reikėjo reaguoti operatyviai. 2021-01-17, atvykus policijai, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovams, pareigūnų sprendimu šuo buvo perduotas laikinai globai kitai nevyriausybinei organizacijai. Darytina išvada, kad policijos pareigūnai, įvertinę šuns laikymo sąlygas, laikė jas netinkamomis, todėl nutarė šunį paimti, kad būtų užtikrinta gyvūno gerovė ir tinkamos laikymo sąlygos.  Pablogėjus šuns sveikatai, laikinieji šuns globėjai vežė jį pas veterinarą, kur buvo nustatyta, kad šuo nevakcinuotas, nors Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau - VMVT) dar 2020 m. gruodžio mėnesį, atlikusi patikrinimą, įspėjo šunį prižiūrintį vyriškį ir davė nurodymą gyvūną vakcinuoti. Be to, gyvūnui buvo nustatytas gastroenterokolitas, pankretitas ir pūlingas gimdos uždegimas, buvo atlikta chirurginė operacija, nes kitaip gyvūnas būtų žuvęs.  Per visą šį laiką minėtas vyras ne kartą skambino laikiniesiems globėjams ir reikalavo grąžinti jam šunį. Kai pastarasis buvo informuotas apie atliktą operaciją ir patirtas gydymo išlaidas, šis atsakė: „Tai kam operavot, jei būtų numirus, tai būtų numirus ir tiek.“ Administracinės teisenos tyrimo metu vyras paaiškino, kad prižiūrį į užsienį išvykusios giminaitės sodybą, šuo paliktas negyvenamojoje sodyboje, kad atbaidytų vagis, kasdien šeriamas ir girdomas. Taip pat paaiškino, kad dėl kaimynų skundų 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais pas jį jau lankėsi VMVT specialistai. Patikrinimo metu VMVT nenustatė gyvūnų gerovės pažeidimų požymių, tačiau nebuvo pateiktas vakcinaciją prieš pasiutligę įrodantis dokumentas ir atsakomybę už šunį prisiėmusiam vyriškiui skirta žodinė pastaba. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ajame policijos komisariate buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio nusižengimo teisenos pagal minėtą VšĮ GGI pareiškimą, nes negauta objektyvių duomenų, kad būtų padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 346 straipsnyje, ir šuo turi būti grąžintas savininkui. Šį nutarimą VšĮ GGI, bendradarbiaudami su advokatų profesine bendrija „Constat“, apskundė teismui.  Vilniaus miesto apylinkės teismas žodinio posėdžio metu, kuriame dalyvavo VšĮ GGI ir advokatų profesinė bendrija „Constat“, išnagrinėjęs VšĮ GGI pateiktą skundą, konstatavo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-asis policijos komisariatas nepakankamai išsamiai ištyrė galimą administracinį nusižengimą ir skubotai priėmė nutarimą nepradėti administracinio nusižengimo teisenos. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų nuvykę ir apžiūrėję įvykio vietą, užfiksavę gyvūno laikymo sąlygas, nėra nuotraukų, vaizdo įrašų, neapklausti liudininkai, neapklausti pareigūnai davę leidimą paimti šunį, neįvertinta, kokia buvo padaryta turtinė žala dėl šuns gydymo išlaidų, o vadovaujamasi tik vyriškio, prisistatančio šuns savininku, paaiškinimais ir 2020 m. gruodžio mėnesio VMVT patikrinimo aktu, kad neplaninio patikrinimo metu gyvūnų gerovės pažeidimų požymių nenustatyta. Šioje byloje itin keista, jog VMVT jokių pažeidimų, išskyrus tai, jog gyvūnas nėra vakcinuotas, nematė, nors savo išvadoje pažymėjo, kad gyvūnas sunkiai vaikšto. VMVT atstovai gyvūno sveikatingumą vertino be jokios apžiūros ir nusprendė, kad gyvūnas sveikas. Tuo tarpu laikiniems gyvūno globėjams nuvedus gyvūną pas vet. gydytoją paaiškėjo, jog gyvūnas yra sergantis ir laiku nesuteikus vet. pagalbos, jam būtų grėsusi žūtis. Primintina, jog įsigaliojus naujam LR administracinių nusižengimų kodekso nuostatoms, tuo atveju, kai gyvūnui gresia žūtis/suluošinimas konfiskavimas apskritai yra privalomas.  Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino VšĮ GGI ir advokatų profesinės bendrijos „Constat“ skundą, nusprendė panaikinti nutarimą nepradėti administracinio nusižengimo teisenos ir grąžinti bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ajam policijos komisariatui atlikti tyrimą iš naujo, kad veikos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai, visapusiškai ir objektyviai. Kalbant apie gyvūnų nepriežiūros atvejus nagrinėjamus VMVT, VšĮ GGI pastebi, kad VMVT dažnu atveju jokio išsamesnio tyrimo neatlieka, vizualiai nefiksuoja įrodymų ir apsiriboja vien pabendravimu su gyvūno savininku. Pareiškėjui VšĮ GGI nutarimų apie priimtus sprendimus nesiunčia, tik informuoja, ar buvo skirta nuobauda. Apie nuobaudos rūšį ir dydį informacija taip pat nėra siunčiama. Negalėdami susipažinti su VMVT surinkta medžiaga ir negavę sprendimų, VšĮ GGI negali jų apskųsti, taip VMVT užkerta kelią priimto sprendimo teisėtumo patikrinimui. Todėl VšI GGI džiaugiasi, kad dirbant su policija ir teismais yra formuojama visai priešinga praktika ir siekiama teisingumo. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Informacija paruošta Agatos Žalneravičienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).  Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!
skaityti daugiau

Žmonių ir šunų etiketo ABC: ar galima glostyti svetimus gyvūnus ir kaip tai daryti saugiai?

Didžiuma šunų savininkų paklausti prisipažintų, kad viena labiausiai erzinančių frazių yra: „žiūrėk, koks šuniukas, eik paglostyk, koks mielas“. Tokį pasiūlymą neretai savo dar nedidukėms atžaloms pateikia tėveliai, be abejonės, norėdami tik gero. Tačiau šunų ir jų augintojų pasaulyje egzistuoja tam tikras etiketas. Kaip, beje, ir tarp žmonių – juk nesiunčiate savo vaikų paglostyti ana tos labai mielos močiutės ant suoliuko parke? Tad ir su šunimis taip pat reikėtų elgtis pagarbiai. Tam yra net kelios rimtos priežastys. Pirma, tai yra gyvūnas – gyva, mąstanti, jaučianti, savo patirtis ir nuomonę (bent jau kai kuriais klausimais) turinti būtybė, kuri gali reaguoti į tai, kas vyksta. Ir kadangi šuo yra visiškai kitokios rūšies nei žmogus, žmonėms ta reakcija gali pasirodyti nepriimtina.  Antroji priežastis, dėl kurios nereikėtų vos tik įsigeidus artintis prie svetimo šuns ir jo liesti, yra ta, kad daugelis šunų turi šeimininką. O šeimininkas turi teisę spręsti, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali glostyti jo augintinį. Šuo gali būti sergantis, po operacijos ar traumos, turėjęs negatyvių patirčių su vaikais ar suaugusiais, tiesiog nemėgti nepažįstamų žmonių arba glostymo. Beje, kartais tokiais atvejais šeimininkai užriša geltoną kaspiną ant šuns pavadėlio ar užsako petnešas, antkaklį ar liemenę su įspėjančiu užrašu, tad  verta atkreipti dėmesį ir į šias detales. Trečia priežastis neliesti nepažįstamo šuns – nors daugelis mūsų stengiasi būti mandagūs ir draugiški, visiems pasitaiko visokių dienų. Prasta savijauta, blogos naujienos, neseniai įvykęs konfliktas – visa tai gali padidinti tiek žmonių, tiek šunų irzlumą ir tapti priežastimi nedraugiškai sureaguoti į aplinkinių norą bendrauti.  Tad kaip teisingai paglostyti šunį? Visų pirma, labai svarbu pasiklausti pirmiausia šeimininko, o vėliau ir šuns (taip!) leidimo. Jei šeimininkas neleidžia – ką gi, vadinasi, negalima. Jei leidžia, galima pakalbinti šunį. Būtent, pradžioje pakalbinti, o ne pulti glostyti. Juk jums nepatiktų, jei skubant su reikalais, skaitant intriguojančias žinias ar naršant telefone  ant kaklo staiga pultų džiaugsmingai nusiteikęs nepažįstamasis ir imtų glėbesčiuotis bei tampyti už ausų. Kas mums atrodo beprasmis šniukštinėjimas pakrūmėse, šuniui yra ir laikraštis, ir socialiniai tinklai, ir svarbūs reikalai, ir įtraukiantis trileris. Trukdyti savais reikalais užsiėmusiam šuniui yra taip pat nemandagu, kaip trikdyti užsiėmusį žmogų. Todėl reikia tiesiog pakalbinti (galima paklausti šuns vardo ir pašaukti vardu), paplekšnoti ranka sau per šlaunį, negarsiai švilptelti. Daugeliui šunų nepatinka, kai žmogus pasilenkia virš jų lyg pabaisa iš fantastinio filmo virš bejėgės aukos. To nemėgsta daugelis gyvūnų, nes gamtoje virš tavęs palinkęs daug didesnis kitos rūšies gyvūnas paprastai reiškia grėsmę. Todėl geriau pritūpti, ypač jei šuo – labai mažo ūgio.  Nereikėtų kišti rankos tiesiai šuniui į snukutį. Nors šunų pasaulyje sveikinamasi apsiuostant, nepamirškite, kad šuns uoslė pakankamai jautri ir jūsų kvapą jis kuo puikiausiai užuos, jei ranką laikysite vos vos prieš save. Be to, rankos laikymas netoli jūsų leis šuniui pačiam nuspręsti, kokio pobūdžio kontakto jis nori. Jei šuo pribėga, vizgina uodegą, džiaugsmingai šokinėja – viskas akivaizdu, bendrauti jis tikrai nusiteikęs. Jei šuo ramiai vizguliuodamas uodega prieina, ramiai apuosto ranką ir lieka stovėti prie jūsų – jis tai pat nusiteikęs bendravimui, tiesa, galbūt kiek ramesniam. Jei šuo prieina, bet stovi taip, kad jūs jo nepasiektumėte – jis nusiteikęs draugiškai, tačiau būti glostomas nenori. Jei šuo glostomas traukiasi – tai taip pat reiškia prašymą jo neglostyti. Jeigu šuo gūžiasi, traukiasi, laiko pakėlęs priekinę koją, nusisuka, dreba – globstymas jam kelia ne džiaugsmą, o baimę ar kitus nemalonius pojūčius, tad reikėtų nedelsiant liautis. Juk nenorite būti tas, kuris savo malonumui baugina gyvūną? Jei šuo atrodo įsitempęs, sustingęs, nesvarbu, prieš glostant ar glostymo metu – tai labai rimtas signalas, kad gyvūnas jaučia labai didelį diskomfortą ir prie jo rankų geriau nekišti.  Jei šuo urzgia, rodo dantis, šiaušiasi, šiepiasi – tai labai griežtas ir aiškus NE! Nuo tokio gyvūno reikia ramiai ir lėtai atsitraukti. Kiek laiko glostyti?  Tiek, kiek šuniui smagu būti glostomam. Paprasčiausias būdas tai patikrinti – trijų ar penkių sekundžių taisyklė. Ji labai paprasta – glostant šunį kas trys ar penkios sekundės reikia visiškai patraukti rankas nuo gyvūno ir stebėti jo reakciją. Jei šuo nesitraukia, jei nerodo toliau aprašytų įtampą rodančių ženklų, galima glostyti dar keletą sekundžių – iki kito patikrinimo. Tikrai nepralošite šios taisyklės išmokę mažuosius, nes vaikų glamonės dažnai būna pernelyg intensyvios ir būtent vaikai dažniausia užsimiršta besidžiaugdami keturkojo artumu. Deja, tai atsispindi ir apkandžiojimų statistikoje – įvairiose šalyse nuo šunų įkandimų dažniausia nukenčia vaikai.  Į ką svarbu atkreipti dėmesį glostant?  Šunys – socialūs gyvūnai ir stengiasi su žmonėmis bendrauti. Teisybė, savo kalba – mūsų vokalizacijai jų balso stygos nepritaikytos. Taigi, į ką atkreipti dėmesį glostant šunį? Jei šuo prie jūsų glaustosi, atsišlieja į jus, kiša jums po rankomis kurias nors savo kūno dalis, tai reiškia, kad jis mėgaujasi jūsų dėmesiu ir glamones galima tęsti. Jei šuo nusisuka nuo jūsų, vaidinasi, jis tyliai sako, kad jam jūsų dėmesio, ko gero, jau užteks. Jei šuo nusipurto, tai rodo, kad jūsų veiksmai jam kėlė įtampą ar kažkokius nemalonius pojūčius. Į tai derėtų atsižvelgti ir pakoreguoti lietimo intensyvumą, vietą ar kryptį. Jei šuo laižosi sau lūpas, jis jaučia įtampą, tad geriau jį palikti ramybėje. Jei šuo žiūri taip, kad matosi akių baltymo krašteliai – tai ženklas, kad jis bijo, nervinasi ar jaučia įtampą, tad geriau rankų prie jo nekišti. Išimtis gali būti kai kurių veislių atstovai ar mišrūnai, turintys išsprogusias akis ir dėl to beveik nuolat matomus akių baltymus. Jei šuo sustingsta ir atrodo įsitempęs – labai svarbu sureaguoti į šitą kūno kalbos signalą ir ramiai atsitraukti.  Kur glostyti?  Tai labai individualu, tačiau keletas bendrų taisyklių yra. Kai kurie šunys patys kuo puikiausia praneša, kur jie norėtų būti glostomi ar kasomi – kiša galvas ar nugaras po rankomis, bruka galvą į skreitą, kad pakasytumėt paausį ar atsiremia pasturgaliu jums į kojas ir prašosi būti kasomi būtent ten. Beje, kai kuriems šunims kasymas patinka daug dažniau nei glostymas. Ar galima glostyti galvą? Mokslininkų teigimu, maždaug 60 procentų šunų nemėgsta, kai jiems glostoma galva. Bet kuriuo atveju, nereiktų brukti rankos šuniui į snukutį ar akis, siekiant viršugalvio. Geriau pabandyti pakasyti paausius, ir, jei šuo neprieštaraus, pabandyti paliesti ir aplink ausis esančias vietas. Kad uodegos, kokia graži ir pūkuota ji bebūtų, glostyti nevalia, turbūt ir sakyti nereikia. Taip pat nereikėtų liesti snukučio, kojų, kišti rankos stovinčiam šuniui po pilvu, o štai krūtinę pakasyti galima. Jei šuo moka „duoti labas“, jokiu būdu negalima suspausti letenos – šunų letenos jautrios spaudimui, o mažus šunis taip galima ir sužaloti. Taip pat nereikėtų apkabinti šuns, ypač nepažįstamo. Šunų pasaulyje šilti jausmai rodomi kitais būdas, apkabinimas jiems svetimas ir ne itin malonus veiksmas, kuris, tikėtina, primena spąstus.  Kas dar?  Labai svarbus dalykas: jei su šuns šeimininku susitarėte, kad jūsų vaikas gali paglostyti jo šunį, stebėkite šuns kūno kalbą, paklauskite šeimininko, kur ir kaip geriau glostyti šunį, jei vaikas labai mažas – padėkite jam šunį paglostyti tinkamai. Kartais vaikai užsimiršę pradeda tyrinėti šuns kūną, liesdami ten, kur liesti nereikėtų, arba tiesiog užuot glostę ima plekšnoti, kas šuniui gali visiškai nepatikti. Todėl dalyvaukite glostymo procese ir būkite pasirengę sureaguoti. Nepamirškite, kad ne visada šuns šeimininkas tinkamai interpretuoja šuns siunčiamus signalus. Be to, žmogus šunį gali būti įsigijęs visai neseniai ir nežinoti, kas jam patinka, o kas – ne. Būkite dėmesingi ir bendravimas su šunimis taps smagesnis ir saugesnis.  Informacija paruošta gyvūnų elgsenos specialistės, kinologės ir kaniterapeutės Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
skaityti daugiau

GGI LRT radijuje

LRT radijo laidoje "10-12" GGI atstovė Ieva Sebeckytė bei VMVT atstovas Giedrius Blekaitis kalbėjo apie tai, ar pasistūmėjome siekdami užtikrinti gyvūnų gerovę. Kviečiame klausyti. https://youtu.be/u5RH_oZSTQc
skaityti daugiau