Naujienos

GGI pagalbos vedlys Nurodykite vietovę, gyvūno rūšį ir aprašykite situaciją. Jei gyvybei gresia tiesioginis pavojus – skambinkite 112. Vedlys gali klysti, tad vertinkite kritiškai. Naudodamiesi šiuo įrankiu, sutinkate su pokalbių stebėjimu bei asmens duomenų tvarkymu, kaip numatyta Privatumo politikoje.

Rytojus niekam nėra garantuotas. Bet jei šiandien būtų jūsų paskutinė diena, kas nutiktų su jūsų augintiniu? Ar tikrai mirus žmogui už jo gyvūną turi atsakyti prieglaudos ar pašaliniai žmonės, o ne giminės, paveldėję turtą? Teisiškai augintinis Lietuvoje yra turtas, todėl paveldėjimo principu atsakomybė už jį turėtų keliauti kartu su sodybomis ir kitomis gėrybėmis. Deja, praktikoje gyvūnas dažnai tampa „nematoma“ palikimo dalimi apie kurios lemtį mažai pagalvojama. Vienas iš tokių pavyzdžių – Bela. Penkerius metus Bela nematė nieko, išskyrus savo būdą, o netekties akivaizdoje ji liko visiškai viena. Tačiau Belos istorija nesibaigė kartu su jos šeimininko gyvenimu. Mantas Meškerys dėka ji buvo surasta ir gavo antrąjį šansą – šiandien ji džiaugiasi laikina globa ir kantriai laukia savo naujų namų (gal būsimi šeimininkai skaito šį įrašą? ). Tai įrodymas, kad neabejingumas gali pakeisti tragišką baigtį. Ką galite padaryti jūs? Nustokite tikėtis, kad situacija pati „kaip nors susitvarkys“. Pasirūpinkite savo augintiniais, kol dar nevėlu – jie irgi yra jūsų šeimos nariai: Planuokite iš anksto. Karuselėje paruošėme gaires, kaip užtikrinti augintinio saugumą po jūsų mirties. Naudokite teisinę apsaugą. Jei perleidžiate gyvūną kitiems, nepasitikėkite vien „geru žodžiu“. Pasirašykite oficialią GGI dovanojimo sutartį, kurią rasite čia: Nelikite abejingi. Išsamią instrukciją, kaip atpažinti ir spręsti nepriežiūros atvejus, rasite mūsų nuorodoje: https://ggi.lt/gyvunu-neprieziuros-atvejai/

Kol Lietuvoje vis dar diskutuojame apie būtinybę keisti pasenusius įpročius, Čekija jau švenčia laisvę. Nuo 2026 m. sausio 1 d. visoje šalyje oficialiai įsigaliojo visiškas draudimas rišti šunis prie būdos. Šis pokytis buvo pradėtas įgyvendinti etapais dar praėjusiais metais. Pagal naująją Gyvūnų apsaugos įstatymo pataisą, nuolatinis gyvenimas „ant grandinės“ pripažįstamas žiauriu elgesiu, sukeliančiu gyvūnui skausmą ir kančią. Nors įstatymas numato logiškas išimtis trumpalaikiam pririšimui šėrimo, priežiūros ar tarnybinių šunų dresūros metu, pagrindinė žinutė yra bekompromisė – šuo privalo turėti laisvę judėti. Čekijos pavyzdys įrodo, kad net ir susiduriant su praktinio įgyvendinimo iššūkiais kaimo vietovėse, politinė valia nutraukti dešimtmečius trukusią žalingą praktiką gali nugalėti giliai įsišaknijusias tradicijas. Faktas, kad kitos šalys jau sėkmingai įgyvendina šiuos pokyčius, tik dar labiau skatina Lietuvą neatsilikti. Tikimės, jog šis pavyzdys taps stipria motyvacija visiems, kurie vis dar dvejoja prisidėti prie permainų gyvūnų gerovės labui. Kviečiame nebelaukti ir pasirašyti peticiją – kartu mes galime pasiekti, kad ir Lietuvos šunys pagaliau būtų laikomi šeimos nariais, o ne grandinės kaliniais:

Praeitą savaitę dalyvavome Lietuvos Respublikos Seimas susitikime. GGI specialistė gyvūnų nepriežiūros srityje Lina Vaitekūnaitė pristatė apžvalgą apie gyvūnų gerovės padėtį Lietuvoje. Diskusijoje dalyvavo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, LIETUVOS POLICIJA, Lietuvos savivaldybių asociacija ir ministerijų atstovai. Džiaugiamės, kad NVO svarba pasirodė daugiau nei vieno atstovų dalyvavimu prie bendro stalo: GGI, Telšių Šuniukų Namai, VšĮ „SOS gyvūnai“, Ukmergės Gyvūnų globos namai "Klajūnas", VšĮ „Dogspotas“, Šiaulių letenėlė, Skaistė Svidraitė |Gyvūnai, ir Mažeikių gyvūnų globos draugija. Pagrindinės įžvalgos iš vykusios diskusijos: Sisteminė spraga: Nėra bendros duomenų bazės apie asmenis, kuriems uždrausta laikyti gyvūnus. Skriaudėjai gali nebaudžiami vėl įsigyti augintinį. Lėtumas: VMVT tyrimai trunka iki 2 metų , o vakarais ir savaitgaliais pagalbos gyvūnams tiesiog nėra. Blokavimas: Nors šunų rišimas prie grandinių yra viena opiausių problemų, institucijos iki šiol blokavo jos sprendimą. Diskusijos rezultatas? Aplinkos ministerija vakar pranešė apie rengiamus pokyčius: šunų rišimo draudimą ir registrų sąveiką. Ledai pajudėjo? Galbūt, bet mums kyla klausimų: GGI (ne)rišimo prie būdos tema aktyviai dirba nuo 2024 m., surinko 29 000 parašų. Kodėl institucijos „įšoka ant torto“ tik pasiekus kritinę masę ir sprendimus rengia nesitariant su NVO? Ar parengti sprendimai realiai pasitarnaus gyvūnams, ar bus neįmanomi įgyvendinti? Ar pagaliau bus sukurtas realus kontrolės mechanizmas? Ar tai nebus tik „popierinis“ sprendimas? Institucijos tas pačias idėjas girdėjo jau 20 kartų, bet nei karto realių veiksmų sulaukta nebuvo, todėl šįkart jau piktai pasisakėme pristatymo metu - gana diskusijų organizavimo, laikas veiksmams. Sekame toliau, kuria linkme šie pokyčiai judės, o jus kviečiame susipažinti su mūsų nuotaika Linos pristatytose skaidrėse.

Kodėl sakome, kad gyvūno likimas Lietuvoje priklauso nuo „žmogiškojo faktoriaus“? Štai jums paveikslas be filtrų. Du analogiški atvejai, bet reakcijos – lyg iš skirtingų planetų. JURBARKAS (vakar): Pareigūnai sureagavo greičiau nei per parą. Verdiktas – žiaurus elgesys. Šuo paimtas ir perduotas į laikiną globą. Operatyvu, profesionalu, žmogiška. Pagarba. KAUNAS (sausio 9 d.): Vaizdo įrašas, kuriame vedžiojamas šuo tiesiog spardomas, apskriejo visą Lietuvą. Praėjo daugiau nei mėnuo. Rezultatas? „Atvejis tiriamas“. Policija kreipėsi į VMVT, kad jie patartų, ar elgesys matomas vaizdo įraše yra laikomas žiauriu. Įdomu išgirsti, ką patarė, jeigu išvis kažką patarė… Na, o kol institucijos vertina, kur šis atvejis įkrenta žiaurumo skalėje, šuo nenukeliavo labai toli nuo savo skriaudėjos - yra prižiūrimas (bent jau to tikimės) jos šeimos narių. Kuo šie atvejai skiriasi? Kodėl vienu atveju smurtas yra akivaizdus, o kitu – tampa mėnesius trunkančia biurokratine mįsle? Ar sausio mėnesio incidentas tiesiog taip ir tyliai užsimirš laikui bėgant? Klausiame jūsų ir pačių Lietuvos policija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba: ar šie atvejai tikrai tokie skirtingi? Pasidalinkite pamąstymais komentaruose.

DELFI.lt specialioje tarptautinės žiniasklaidos iniciatyvos laidoje „Pulsas“ GGI specialistė Lina Vaitekūnaitė ir VšĮ „SOS gyvūnai“ atstovė Laura Abraškevičiūtė aptarė apie būtinybę įstatymu uždrausti šunų rišimą prie būdų. Lietuvos teisinėje sistemoje augintinis šiuo metu reglamentuojamas dviprasmiškai: jis įvardijamas ir kaip jusli būtybė, ir kaip daiktas. Deja, mūsų institucijos praktikoje vis dar dažnia vadovaujasi daikto sąvoka. Mes matome, jog visgi atėjo laikas pokyčiams – tai aiškiai rodo Latvijos ir kitų 14 Europos šalių pozicija, kurios jau uždraudė šį augintinių laikymo būdą. Kaip mes galime prisijungti? Pirmiausia – pasirašydami peticiją ir taip oficialiai parodydami savo poziciją, jog augintinis nėra daiktas. Tiek manančių jau yra virš 29 000. Surinkę 50 000 parašų, galėsime pateikti pataisas Seimui, kad grandinės, nepagrįstai ribojančios šunų pasaulį, pagaliau taptų neleistinos.

Galvojate, kaip rytoj palepinti savo antrąją pusę? Kol renkate gėles ir saldumynus, stabtelėkite sekundei – ne visos dovanos tinka namams, kuriuose karaliauja keturkojai. Dalinamės keliais paprastais patarimais, kad Valentino diena nesibaigtų vizitu pas veterinarą: Gėlės: Graži puokštė gali būti klastinga. Lelijos katėms yra mirtinas nuodas galinčios sukelti inkstų nepakankamumą. Tulpės ir narcizai garantuoja vėmimą ir širdies sutrikimus, o rožių spygliai – rimtai sužeisti. Alternatyva: saulėgrąžos, orchidėjos ar rožės be spyglių. Šokoladas ir saldainiai: Šokoladas – ne desertas, o nuodas tiek šunims, tiek katėms. Kuo jis tamsesnis, tuo pavojingesnis dėl jame esančio teobromino. Taip pat griežtai saugokite visus „sugar-free“ skanėstus su ksilitoliu – šis saldiklis augintiniams yra itin toksiškas net mažais kiekiais. Jei augintinis „pasivaišino“ – nelaukite simptomų, skubėkite pas veterinarą. Alkoholis: Jūsų taurė skirta tik jums. Augintinių organizmas neskaido alkoholio, todėl net lašas vyno ar alaus gali sukelti sunkų apsinuodijimą, koordinacijos praradimą ar vėmimą. Tai galioja ir desertams su alkoholiu! Žvakės: Jauki šviesa gali greitai virsti gaisru, jei smalsi uodega ją nuvers. Be to, žvakių dūmai ir stiprūs kvapai gali erzinti augintinių kvėpavimo takus. Niekada nepalikite degančios žvakės be priežiūros. Saugi alternatyva – LED žvakės arba natūralaus vaško (sojų, bičių) žvakės be stiprių aromatų. Būkite budrūs: Nepalikite dovanų, vaišių ar atviros ugnies be priežiūros ant stalo. Tegul meilės diena būna saugi visiems šeimos nariams!

Prieš kelias savaites džiaugėmės, kad du šuneliai, aplankyti Karina Guliaeva kartu su Mantas Meškerys reido metu, daugiau nebegyvens prie būdos nei nuskustais, nei kudlotais šonais. Pažadą ištesėjome, o dabar, kaip ir žadėjome – plačiau apie tai ir ką mes iš tikrųjų pamatome reidų metu. ATVEJIS NR. 1 – KAI ŠEIMININKAI SAKO VIENA, O INSTITUCIJOS KITA Gavome pranešimą apie šunis laikomus ant 0,5 m grandinių. Apsilankius tą ir pamatėme - vienas šuo pririštas prie medžio, kiaura būda be šiaudų, o kitas šuo suka ratus nuplikusiais šonais. Šeimininko verdiktas: „Šuo senas, miršta, tai gydyti neverta“. O iš tikrųjų, specialistams veterinarams patikrinus gyvūno būklę, paaiškėjo, kad jam tik 7 metai. Neskaitant nuplikusių šonų, šuo yra gyvybingas ir visiškai nesiruošiantis mirti – ypač nuo senatvės. Nors ir džiaugiamės, kad du šunys yra paimti, bet nesuprantame - kodėl du paimti, o vienas šuo ir katė palikti tam pačiam šeimininkui? Kaip bus užtikrinta, kad likusiais gyvūnais bus tinkamai pasirūpinta?   ATVEJIS NR. 2 – KAI INSTITUCIJOS MATO TINKAMAS SĄLYGAS, O MES - ŠIUKŠLYNĄ Atvykę dėl dviejų šunų, radome tik vieną. Voljeras skendi išmatose, šuo liesas, būda žema, aplink – krūvos šlamšto. Institucijų išvada? Šuo judrus, vandens užtenka, o šeimininkams „nurodyta dažniau pasivalyti“. Kviečiame pasižiūrėti į nuotraukas – ar pritariate su institucijų tvarkos supratimu? ATVEJIS NR. 3 – KAI SKUNDAS MUS ATVEŽA PRIE PAVYZDINGŲ SĄLYGŲ Gavome skundą apie naktimis kaukiančius ir pagalbos prašančius šunis. Nuvykę radome vaizdą, kokį norėtume matyti visur: socialus šuo, puikus voljeras, šiaudais padengta žemė, pilni indai vandens ir maisto, jokios betvarkės. Šeimininkai rūpestingi, o lojimas – tiesiog reakcija į miško žvėris. PAGRINDINIS MORALAS Šie trys atvejai puikiai iliustruoja mūsų kasdienybę, kur nuolat susiduriame su dviem kraštutinumais. Vienose situacijose susiduriame su baisia realybe, bet institucijų vertinimu sąlygos yra tinkamos. Kitais atvejais – gauti skundai nėra tikslingi, o mums nuvykus randame pavyzdingas sąlygas. Pamatę gyvūnus tinkamomis sąlygomis – nuoširdžiai džiaugiamės. Bet tuo pačiu žinome, kad šis laikas galėjo būti skirtas ten, kur iš tiesų reikėjo pagalbos. Prašome jūsų - jeigu galite, apžiūrėkite situaciją iš arčiau. Kuo daugiau tikslingų detalių mes sulauksime – tuo efektyviau galėsime sureaguoti.

Šiandien mes jau visai arti 30 000 parašų ribos! Tai rodo, kad Lietuva yra pasiruošusi pokyčiams, kuriuos mūsų kaimynai lenkai ir latviai jau įgyvendino. PetCity Lietuva klinikos gydytoja Kotryna Uogintė primena, kodėl Lietuvos šunims irgi atėjo laikas išsilaisvinti iš grandinių: Pažeidžiamos esminės laisvės: Grandinė dažnai apriboja net galimybę laiku numalšinti alkį ar troškulį. Socialinė atskirtis: Pririštas šuo negali bendrauti nei su kitais šunimis, nei su žmogumi. Akimi nepastebimos sveikatos problemos: Pririšti šunys rečiau apžiūrimi, todėl traumos ir ligos tiesiog „pražiūrimos“. Dauguma žmonių riša šunis ne iš piktos valios, o dėl informacijos trūkumo. Todėl ši peticija yra mūsų visų bendras darbas šviečiant visuomenę. 50 000 nebeatrodo taip toli!

Žmogus įprastai jaučia pareigą padėti kitam žmogui, kai jam gresia pavojus. Tačiau kai akivaizdžiai skriaudžiamas gyvūnas arba jam gresia žūtis, ši pareiga dažnai kažkur dingsta. Tokiose situacijose žmonės neretai renkasi parašyti žinutę „Facebook’e“ ar nevyriausybinei organizacijai, o dar „geriau“ – užtaginti kokią organizaciją tarp šimto komentarų ir laukti, kol sureaguos kažkas kitas. Kodėl taip yra, galėtų paaiškinti psichologai, o mes norime papasakoti, kaip tai atrodo iš mūsų pusės. Esame nevyriausybinė organizacija, dirbanti gyvūnų gerovės srityje. Mūsų pagrindinė veikla – teisinė pagalba, siekiant, kad gyvūnų nepriežiūros atvejai ateityje būtų sprendžiami sistemiškai. Įprastai mūsų darbas yra apie pranešimų apie gyvūnų nepriežiūrą gavimą, jų nagrinėjimą, reidai, pareiškimų atsakingoms institucijoms rengimą ir bendravimą su jomis, siekiant padėti gyvūnui. Tačiau realybėje dažnai nutinka taip, kad, matydamos institucijų ir žmonių neveiklumą, pačios vykstame į gelbėjimo misijas. Dažniausiai tai daro mūsų savanorė Lina – mesdama viską, aukodama savo laiką, energiją ir nervus. Savanorės Oksana ir Karina taip pat, laisvu nuo tiesioginių darbų laiku, vyksta į reidus. Neseniai gavome pranešimą apie neva alkaną ir sušalusį šunį, laikomą narve. Pranešime nebuvo tikslaus adreso, o pateikta nuotrauka buvo neinformatyvi. Paprašėme papildomos vaizdinės medžiagos, kad galėtume realiai padėti ir kreiptis į institucijas. Vietoje patikslinimo sulaukėme kaltinimų, kad mums nerūpi, o kol pranešėjas rinko papildomą informaciją, šuo esą mirė per mus. Kaltė ir skausmas buvo tokie stiprūs, kad Lina, metusi viską, išvažiavo ieškoti to šuns. Neturėdama tikslaus adreso, ji klaidžiojo po vietovę ir po ilgo ieškojimo rado šunį – gyvą ir guvų. Taip, vanduo inde buvo užšalęs, maistas – prišalęs, aplinka netvarkinga. Tačiau esant tokiam šalčiui lauke užšąla viskas. Prie tvarto buvo šieno, durys – atidarytos. Kokios sąlygos šuniui sudarytos tvarte, įvertins institucijos, į kurias ir kreipėmės. Tačiau faktas lieka faktu – šuo net nesiruošė mirti. Kita neseniai nutikusi istorija – kai pranešėjas prisiekinėjo, jog kaimynai badu marina šunį: „belikę vien kaulai, tuoj mirs“, tačiau jokios vaizdinės medžiagos niekaip negalėjo pateikti. Ir vėl Lina metė viską ir vėlų vakarą vyko į vietą. Į butą patekti negalėjo, todėl kvietė policiją. Visa tai – tam, kad paaiškėtų, jog šuo ne tik kad nemiršta ir visai nėra kūdas, bet – kaip reikiant storulis. O kur dar visi pranešimai, kai kaimynai per gyvūnus tarpusavyje aiškinasi santykius… Reaguodami į tokius pranešimus, mes galimai nespėjame sureaguoti į tuos, kur kažkas iš tiesų miršta. Šios istorijos – ne tik apie šunis. Jos apie pranešėjų atsakomybę. Jei kreipiatės į mus prašydami padėti gyvūnui, kuriam patys dėl tam tikrų priežasčių negalite ar nenorite padėti, labai prašome, pateikite aiškią, tikslią ir kiek įmanoma objektyvią informaciją. Jei mes klausiame – tai ne iš smalsumo. Be faktų ir įrodymų veikti negalėsime: jokia institucija nepriims pareiškimo, paremto emocijomis, o ne faktais. Kaltinti mus neveiklumu vien todėl, kad užduodame klausimus, sutikite, yra nesąžininga. Vargu ar taip elgtumėtės su policijos tyrėju, kuris pirmiausia privalo išsiaiškinti aplinkybes, prieš imdamasis veiksmų. Taip pat svarbu suprasti, kad ypač šaltuoju metų laiku pranešimų gauname labai daug – iš visos Lietuvos. Į visus sureaguoti, o juo labiau fiziškai nuvykti, tiesiog neįmanoma. Todėl prioritetą skiriame tiems atvejams, kurie iš pateiktos informacijos atrodo kritiniai. Todėl labai prašome ne kaltinimų, o bendradarbiavimo. Aiškios informacijos, kantrybės ir supratimo, kad klausimai yra pagalbos dalis. Tik veikdami kartu galime realiai padėti tiems, kurie patys apsiginti negali. Ir galiausiai – jei jums atrodo, kad gyvūnui gresia tiesioginė žūtis, nei taginkite, nei pildykite anketas. Nedelsdami skambinkite 112. Ačiū, kad Jums rūpi gyvūnai GGI komanda

Reidų metu mes pamatome ir galime jums parodyti tai, ko daugelis mieliau nepastebėtų: kaip gyvena šunys, kurių gerovė patiems šeimininkams rūpi mažiausiai. Vieną iš sausio reidų apvažiavome 10 adresų. Nors dalis pranešimų nepasitvirtino, trys lokacijos tapo akivaizdžiu įrodymu, kad Lietuvoje gyvūno gyvybė dažnai priklauso ne nuo šeimininko „meilės“, o nuo svetimų žmonių gailestingumo. Išskiriame atvejį, kur radome neženklintą vilkšunio mišrūną. Jo namai - kiaura būda tiesiai ant žemės, o aplink sukrauta tiek šlamšto, kad šuo, užsikabinęs grandine, jau ne kartą vos nepasikorė. Šunimi rūpinasi kaimynė, kuri ir užtikrina, kad nepasikartotų praėjusios vasaros tragedija, kai šuo iš bado buvo prisivalgęs trąšų ir apsinuodijo. Mes būdą prikimšome šiaudais, kad jam nebetektų miegoti ant įšalusios žemės ir laukiame institucijų reakcijos apie šį atvejį. Kitose kritinėse vietose istorijos panašios: grandinės, purvynas, vietoj maisto ir vandens - tik ekskrementų krūvos ir gyvūno poreikių neatitinkančios būdos. Užfiksuoti atvejai, kur net po institucijų apsilankymo sąlygos „pagerintos“ tik formaliai - pastatytos naujos, bet per mažos ir neapšiltintos būdos, tad šunys vis tiek palikti drebėti šaltyje. Kartu su atsakingomis institucijomis tikimės, kad šiose vietose šunų laikymo sąlygos būtų iš esmės pakeistos. Ne tik mes, bet ir jūs galite tai pasiekti - prisijunkite prie daugiau nei 28 tūkst. pasirašiusių peticiją, kad grandinių era pagaliau baigtųsi:

Daugiau nei 25 000 žmonių jau pasakė TAIP, kad Lietuvoje šunys nebūtų pririšti prie grandinių. Pasiekėme pusiaukelę - tai įrodymas, kad galime nueiti tiek pat, kad būtų pasiektas tikslas. Gydytojas veterinaras-onkologas Paulius Morkūnas primena, kad pasirašydami peticiją, mes kartu sakome NE: FIZINĖMS TRAUMOMS. Grandinės sukelia stuburo pažeidimus ir kraujuojančius įaugimus į kaklą. PSICHOLOGINIAM LUOŠINIMUI. Izoliuotas šuo praranda socialinius įgūdžius ir tampa neprognozuojamas dėl patiriamos baimės. POŽIŪRIUI Į GYVŪNĄ KAIP Į DAIKTĄ. Grandinė atima galimybę į pilnavertį gyvenimą, kurį turi patirti kiekviena jusli būtybė. Paulius dalinasi viena iš daugelio istorijų, kai tiek žmogaus, tiek anksčiau prie būdos gyvenusio šuns gyvenimai pasikeitė, kai grandinė ir būda buvo atsisakyti.

Gavome informaciją apie tragišką istoriją – žirgas ilgą laiką kankinosi ir galiausiai žuvo, kojoms įstrigus ir tiesiogine to žodžio prasme trims iš jų nulūžus horizontaliuose barjeruose, įrengtuose ant kelio. Mes ekspertai nesame, kas ir kaip keliuose turi būti įrengta, tačiau iš pasekmių akivaizdu, kad tai tikrai nėra saugu gyvūnams ir ne tik jiems, tad mūsų tikslas yra įspėti būti budriems. Daugiau informacijos – iš originalaus įrašo. Šie barjerai buvo įrengti magistraliniame kelyje Vilnius–Utena, atliekant remontą, kurį vykdė „Via Lietuva" ir „HISK”. Oficialiai jų paskirtis – sumažinti gyvūnų žūčių skaičių ir atbaidyti gyvūnus nuo pavojingų zonų. Pagal rekomendacijas: „nekanopiniams Lietuvos žinduoliams, elniams, stirnoms ir šernams užtenka > 3 cm, o briedžiams – > 9 cm. Virbai neturi būti storesni nei tarpai tarp jų, nes tai susilpnina „kiaurumo“ įspūdį.” Anksčiau įrengtų barjerų tarpai buvo apie 9 cm pločio – jie turėjo būti tušti ir aiškiai matomi, kad gyvūnai ant jų neliptų. Tačiau realybėje šiuo metu šie tarpai yra užpildyti žemėmis ir sniegu. Kyla labai paprastas, bet svarbus klausimas – ar tokie barjerai vis dar atlieka savo paskirtį? Dar daugiau nerimo kelia naujai įrenginėjami barjerai: • Jų tarpai yra didesni nei 9 cm,• Iš nuotraukų galima matyti, kad juose telpa ir žmogaus koja,• žiemos metu jie yra užpustyti puriu sniegu, todėl tampa visiškai nematomi – nei žmonėms, nei gyvūnams. Tokiu atveju šie barjerai nebeatbaido, o tampa spąstais, kuriuose gyvūnai gali įstrigti, patirti didžiules kančias ir žūti. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad tokie barjerai gali kelti pavojų ne tik gyvūnams. Esant prastam matomumui ar žiemos sąlygoms, jie gali tapti pavojingi ir žmonėms – ypač vaikams ar senjorams. Labai tikimės, kad už klausimą atsakingos įmonės imsis sprendimų greičiau nei įvyks daugiau tragedijų. Originalus įrašas čia: https://shorturl.at/FjvZ5 Susisiekimo ministerija Aplinkos ministerija Aplinkos apsaugos departamentas Via Lietuva HISK @vaidasopyte

Gyvenime praeina viskas - ir blogi, ir geri dalykai. Taip atėjo ir praėjo Raimonda Petrosiene ir Gustas Mykolas Petrosius misija įkopti į Kilimandžaro viršūnę ir taip padėti gyvūnams. Ačiū jiems už tai, kad nesėdi ir nesipiktina, o imasi veiksmų. Kviečiame sekti jų tolimesnius gyvenimo sumanymus Raimondos YouTube sporto paskyroje https://www.youtube.com/@Raimonda_sports bei Gustą jo Instagram paskyroje @wandergustas. Misijos metu per aukok.lt buvo surinkta 2459,92 eur. Kas žino, su kokiais finansais veikia GGI, supranta, kad mums tai yra didelė suma. Ačiū tariame kiekvienam, kuris prisidėjo!

Mūsų tikslas yra padėti gyvūnams. O tai reiškia, kad kartais reikia kovoti pasiekti, jog jie būtų iš šeimininkų paimti, o pastarieji nubausti teisės aktų nustatyta tvarka, o kartais - tiesiog žmogiškai pakalbėti ir susitarti. Prieš dvi savaites tikrinome du šunelius, kurie gyveno tik su pavėsinėmis. Patys šunys (na apart to, kad joks gyvūnas neturėtų būti laikomas pririštas prie būdos) buvo prižiūrėti. Mūsų komandai - Karinai, Oksanai ir Mantui - žmogiškai pasikalbėjus su šeimininkais šie prižadėjo pastatyti tikras būdas. Šiandien vėl nuvykome patikrinti - būdos jau stovi, institucijų neprireiks, o šuneliams žiemos šaltis mažiau baisus.

Vėl susidūrėme su tipine Lietuvai situacija: šuo, gyvena prie būdos, turi šeimininką – kaip paaiškėjo, garbų, aukštas pareigas užimantį žmogų, tačiau kuris dažnai pamiršta, kad gyvūnas egzistuoja. Į VšĮ "Naminukai" kreipėsi pranešėjas, papasakojęs apie Trakų rajono viename kaime kenčiantį šunį. Prieglaudos atstovė Simona Sakalauskaitė kreipėsi į mus, ir kartu su mūsų atstove Lina Vaitekūnaitė išvyko patikrinti situacijos. Nuvykusios į vietą pamatė, kad šuo buvo pririštas prie apsnigtos būdos vidury laukų, be tinkamos priežiūros, prasto įmitimo – matėsi šonkauliai, nagai buvo peraugę, sunkiai vaikščiojo, o maisto ir vandens sąlygos buvo netinkamos. Įvertinusios, kad gyvūnui grėsė žūtis, patikrinimo metu merginos išsikvietė policiją, su kuria paėmė vilkšunio mišrūnę vardu Lumina į VšĮ „Naminukai“ laikiną globą. Šuns savininkas teigė, kad šuo „priklydęs“ ir kad jis rūpinasi juo, nors į pareigūnų klausimą, ar šuo buvo maitinamas, atsakė: „Na, gal ir nepakankamai, nes tai priklydęs šuo.“ Patikrinus Luminos būklę veterinarijos klinikoje paaiškėjo nemalonūs faktai: Šuo sveria vos 17 kg, visiškai neturi raumeninės masės ir riebalinio sluoksnio. Dantys stipriai nudilę – galėjo atsirasti nuo grandinės ar kitų daiktų graužimo, streso, nerimo ir skausmo. Apčiuopiami keli nedideli guzeliai kaklo srityje ir prie pieno liaukos. Nagai peraugę. Sunkiai vaikšto, svirduliuoja, juntamas sąnarių girgždesys. Kabantis antkaklis paliko žymę – liudijimą, kiek stipriai sunyko jos kūnas. Luminai paskirtas gydymas. Ji šiuo metu mylinčiose VšĮ „Naminukai” rankose bando stotis tvirtai ant savo letenų. O kadangi šunės vardas panašus į lotynišką žodį lumen, reiškiantį „šviesą“, simboliškai jis tarsi atspindi viltį gyvūnui, kuris buvo apleistas, bet dabar yra saugus ir gydomas. GGI kreipėsi į Lietuvos policiją su prašymu pradėti tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, kai dėl nepriežiūros gyvūnui grėsė žūtis. Policija medžiagą persiuntė VMVT nagrinėjimui. VMVT informavo, kad administracinio tyrimo neatliks, o pranešimas grąžintas policijai atlikti tyrimą pagal kompetenciją. Šiuo metu policija aiškinasi visas aplinkybes ir priims sprendimą pagal kompetenciją. Būtent tokias situacijas matome nuolat, atlikdami reidus visoje Lietuvoje. Praktika rodo, kad prie būdų pririšti šunys dažniausiai lieka nematomi, neprižiūrimi ir palikti likimo valiai. Todėl GGI kovoja už šunų rišimo prie būdų draudimą – tai sisteminė problema, ne pavieniai atvejai.

Dar neprisiruošėm apie šį atvejį parašyti po to, kai į jį nuvykom, bet jau iškart geromis naujienomis dalinamės: šis ir dar vienas šunelis iš tų pačių sąlygų nebegyvens prie būdos nei nuskustais, nei kudlotais šonais. Karina Guliaeva ir Oksana Guliaeva ir vėl padedamos Mantas Meškerys keliavo į gelbėjimo misiją. Kuri ne iškart, bet galiausiai buvo sėkminga. Žvarbiais vakarais mus šildo tokios naujienos Na o istorija dar turės tęsinį ir galimai jis bus netgi labai įdomus, todėl laukite.

Ne apie Raffaello čia mes, o apie skarbonkes, išmatas ir pavojingas skyles voljeruose. Dar vienas reidas, į kurį vyko GGI reidų komandos specialistė Oksana Guliaeva ir gyvūnams neabejingas Mantas Meškerys. Vienas iš šunelių - gautas dovanų. Kiek pavyko sužinoti, šeimininkas čia negyvena, tačiau atvyksta kasdien pamaitinti. Akivaizdu, kad vargas ir šuneliui, ir žmogui. Primename, gyvūnas nėra dovana! Joks, niekada ir jokiais atvejais. Taškas. Situaciją bandome spręsti. Kitas šunelis nors ir pririštas prie būdos, vis tik neblogai prižiūrėtas, tačiau vis tiek yra ”bet” - būda jam yra per maža, kadangi joje negali nei atsistoti, nei išsitiesti. Irgi sprendžiame. Na o trečiasis bėdulis toks senas, kad šeimininkai galvoja į veterinarą kreiptis dėl guzo ant kojos net neverta. Bet taip negalima. Suteikti gyvūnui veterinarinę pagalbą yra privaloma įstatymo numatyta tvarka. Išmatas išvalyti taip pat. Ir primename, kad kuo gyvūnas senesnis, tuo daugiau rūpesčio ir priežiūros jam reikia. Nebent norit, kad ir jus paliktų likimo valiai, kai tapsit seni ir nepatogūs. O karma, tikim, vis tik yra. Vėlgi, situaciją sprendžiame. Sąlygų pagerinimų šiems reido šuneliams tikimės kartu su atsakingomis institucijomis pasiekti, tačiau, deja, niekas negali įpareigoti mylėti. Kam tuomet gyvūnus išvis laikyti, pasmerkti vienatvei, liūdesiui, šalčiui, alkiui, skausmui? Kam?

Pamenate vakarykštį šuniuką, gyvenusį po skardos lakštu Šakių rajone, kurio gelbėti važiavo mūsų atstovės Lina ir Oksana? Turime gerų žinių - policininkams perkrovus fantaziją, jie vis tik šiandien nutarė, kad reikia paimti šunelį iš jo nemylinčio žmogaus, kuris save laikė jo šeimininku. Šuniukas dabar apsipratinėja VšĮ "Letenėlių namai" prieglaudoje. Sakė ten daug geriau nei po skarda ar malkinėje. Dėkojame Lietuvos policija, kad rytas už vakarą šviesesnis.

Kodėl Lietuvoje draudimas laikyti gyvūnus, pririštus prie būdos, reikalingas? LRT laidoje "Laba diena, Lietuva" kalba GGI reidų koordinatorė Karina Guliaeva, kuri savomis akimis reidų metu mato begalę tokių kenčiančių šunų, bei veterinaras Paulius Morkūnas, kuriam tenka gydyti fizinius sužalojimus, atsiradusius dėl šunų laikymo juos pririšus prie būdos. https://youtu.be/LOpQC2S2OaA Prisidėkite prie gyvūnų gerovės finansiškai: Swedbank: LT777300010133231565, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, įmonės kodas 302842427 Perlas Go terminaluose