Naujienos

Šį kartą kalendorių paskyrėme GGI - Gyvūnų gerovės iniciatyvos komandos išgelbėtiems gyvūnams, kurie laimingai gyvena su mūsų komandos nariais, nes norėjome pabrėžti - kiekvienas iš mūsų gali apversti kito gyvenimą aukštyn kojomis! Įsigydami kalendorių remiate neBrisius.lt projekto veiklą. Kaina 11 EUR, įskaitant siuntimo paštomatu išlaidas. Kiekis ribotas. 𝐑𝐞𝐳𝐞𝐫𝐯𝐮𝐨𝐭𝐢 𝐠𝐚𝐥𝐢𝐭𝐞 𝐣𝐚𝐮 𝐝𝐚𝐛𝐚𝐫 𝐞𝐥. 𝐩𝐚𝐬̌𝐭𝐮 𝐢𝐧𝐟𝐨@𝐠𝐠𝐢.𝐥𝐭, atgal gausite visas reikalingas instrukcijas, o išsiųsime jau lapkričio 8 d. Už prisidėjimą dėkojame Mars Lietuva, Spaustuvė - UAB Friskas, dizainerei Paulinai Stalionytei-Kaikarienei.

Statistiškai apie 70 proc. namų ūkių Lietuvoje turi bent po vieną šunį arba katę. O žinant, kad kas antra mūsų šalyje sudaroma santuoka – nutraukiama, tampa akivaizdu, kad skyrybos paliečia visus šeimos narius, tarp jų – ir gyvūnus. Specialistai paaiškina, kaip skyrybų atveju dalijamasi augintiniu ir ar šis procesas skiriasi, jei turtą dalijasi ne sutuoktiniai, o sugyventiniai, t. y. jei oficialiai santuoka nebuvo įregistruota? Taip pat atkreipiamas dėmesys į gyvūno ženklinimą, kuris leidžia patikimai identifikuoti gyvūną, todėl ir per skyrybas jo pasidalijimas teisiniu keliu tampa gerokai aiškesnis ir civilizuotesnis.   Dalijimosi augintiniu klausimas tampa aktualus  Gyvūnų gerovės organizacijų atstovai tvirtina, jog skambučių šiuo klausimu, kuomet skiriamasi ir aiškinamasi kaip pasidalyti ar, priešingai, nesidalyti gyvūnu, sulaukiama vis dažniau.  „Skambinantieji dažniausiai domisi, kaip skiriantis užsitikrinti, kad gyvūnas liktų su konkrečiu asmeniu, mat prie gyvūnų prisirišama, jie tampa tikrais šeimos nariais. Ir nors tie pokalbiai sukasi ne apie pačią maloniausią temą – apie skyrybas – džiugina kintantis požiūris į gyvūną, kuris yra branginamas, dėl kurio ginčijamasi kaip dėl brangiausio turto“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.   Kad didžiuma tokiais klausimais besikreipiančiųjų rūpinasi būtent gyvūno gerove, taip pat emociniu prisirišimu, patvirtina ir VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė: „Tikrai retas kuris domisi pinigine išmoka, kuri gali būti skiriama tuo atveju, jei augintinis atitektų buvusiam sutuoktiniui“.  Didėjantį pasidalijimo gyvūnais aktualumą patvirtina ir teisininkai, kurių praktikoje šis klausimas vis dažniau tampa vienu iš susitarimo ar ginčų objektų.  „Remdamasi dabar sprendžiamais atvejais, manau, po 2–3 metų nutraukiant santuoką augintiniai bus tiek pat svarbūs, kiek ir turto dalybos. Labai tikėtina, jog ir sulig įvestu privalomuoju gyvūnų ženklinimu į teisininkus dėl gyvūno dalybų, kaip kad ir dėl viso kito turto, besikreipiančiųjų padaugės, mat atsiradęs patikimas būdas identifikuoti gyvūną procesą padaro aiškesnį,“ – sakė advokatų kontoros „Baltic juris“ advokatė Evelina Nevulienė.  Santuokoje įgytas gyvūnas – bendras turtas  Jei pora yra sudariusi civilinę santuoką, nepriklausomai nuo to, kurio iš sutuoktinių vardu gyvūnas yra įgytas ar registruotas, jungtinės nuosavybės teisėmis jis priklauso abiem sutuoktiniams, lygiai taip pat kaip ir visas kitas santuokoje įgytas turtas. Tad skyrybų atveju ir augintinis būtų dalintinas turtas. Žinoma, logiška, kad gyvūnas fiziškai negalėtų būti padalytas perpus, todėl, greičiausiai, jis būtų priskirtas vienam iš sutuoktinių, o kitam būtų nustatyta sumokėti piniginę kompensaciją. Asmuo, gavęs piniginę kompensaciją, savininko teisių į gyvūną nebeturėtų. Jei toks variantas nepriimtinas, tuomet abu sutuoktiniai lieka gyvūno savininkai ir nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, pagal kurią sutariama, kaip toliau bus abipusiškai rūpinamasi augintiniu, kaip jis bus išlaikomas ir visa kita.  Visgi pastaraisiais metais pastebimai daugėja atvejų, kuomet besiskiriantys sutuoktiniai pageidauja ne kompensacijos, o nustatyti bendravimo tvarką su gyvūnu pagal analogiją su vaikais, t. y. kai matytis su gyvūnu ir juo rūpintis gali abu šeimininkai.  „Sutartis, kuomet besiskiriančiųjų sutarimu nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, jau esu rengusi. Tačiau ginčo tvarka, kuomet teisiamasi teisme, tokio klausimo spręsti neteko. Todėl negalėčiau pasakyti, ar teisme būtų nustatoma bendravimo su gyvūnu tvarka, ar visgi teismas liktų prie nuomonės, kad augintinis, kaip kad dabar yra įvardyta Civiliniame kodekse, yra daiktas (turtas, gyvasis turtas), todėl gali būti nustatoma tik naudojimosi juo tvarka, arba gyvūnas atitektų vienam asmeniui, o kitam būtų išmokama piniginė kompensacija. Manau, labai daug kas priklausytų nuo teisėjo požiūrio. O realių atvejų, kuomet teisme būtų nustatyta bendravimo su gyvūnu tvarka ir kuriais būtų galima remtis kitose panašiose bylose, mano žiniomis, Lietuvoje kol kas nėra. Visgi manau, kad mes prie tokių sprendimų artėjame šviesos greičiu“, – sakė E. Nevulienė.  Santuokos nutraukimo atveju gyvūnas nebūtų laikomas bendru turtu tik tuo atveju, jei būtų sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurią sutuoktinių turtas atskiriamas. Tokiu atveju, jei gyvūnas ženklintas ir registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, santuoką nutraukus, jis jam ir priklausytų.  Nesusituokusiems gyvūno ženklinimas ir registracija – itin svarbu   Jei pora gyveno nesusituokusi ar nesudariusi partnerystės sutarties, santykių nutraukimo atveju gyvūno savininku laikomas tas asmuo, kurio vardu Gyvūnų augintinių registre gyvūnas yra registruotas. Mat nesusituokusių asmenų turtas nėra bendras.  Visgi advokatė E. Nevulienė pastebi, kad ir nesusituokę asmenys, sukdami skirtingais keliais, gana dažnai kreipiasi į teismą prašydami pripažinti, kad gyveno faktinėje santuokoje, turėjo bendrą ūkį ir įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybė, įgyjama oficialioje santuokoje, skiriasi nuo bendrosios dalinės nuosavybės. Jei pirmu atveju abiem sutuoktiniams po santuokos registravimo įgyjamas turtas priklauso po lygiai, tai siekiant nustatyti bendrąją dalinę nuosavybę, savo dalį reikia įrodinėti, o teismas gali ją nustatyti įvairiomis proporcijomis, t. y. nebūtinai lygiomis dalimis. Jei sugyventinis, kurio vardu gyvūnas nėra registruotas, siekia bendrosios dalinės nuosavybės teisės į augintinį, jis turi įrodyti, kad savo lėšomis pirko ar prisidėjo prie gyvūno įsigijimo ir vėliau nuolat prisidėjo prie jo išlaikymo, gydymo ir t. t.   Ženklinant gyvūną mikroschema, Gyvūnų augintinių registre nurodomas vienas savininkas. Visgi, kaip jau minėta, santuokoje įgytas gyvūnas automatiškai tampa bendra nuosavybe. Jei savininko statusą būtina apsibrėžti papildomai, gali būti sudaryta nuosavybės sutartis, kurioje abu asmenys įvardijami kaip bendraturčiai.  „Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, visų pasiutligei imlių gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pvz., juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos“, – priminė GGI vadovė.  O jei po skyrybų gyvūno nebereikia nė vienam?  Pagal Lietuvos respublikos įstatymus, gyvūno laikyti nebegalintis asmuo privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad gyvūnui būtų surastas kitas savininkas. Naujas savininkas yra ieškomas senojo savininko pastangomis ir lėšomis. Perduodant gyvūną naujam savininkui, įforminama pardavimo arba dovanojimo sutartis, o gyvūnas pagal jį identifikuojančią mikroschemą Gyvūnų augintinių registre perregistruojamas kito savininko vardu.  „Labai daug žmonių Lietuvoje linkę galvoti, kad gyvūnų prieglaudos yra ta vieta, į kurią keliauja nebereikalingi, nebepatogūs gyvūnai. Visgi gyvūnų prieglaudos neturi prievolės priimti beglobį ar potencialiai beglobį gyvūną. Žinoma, visuomet galima pasiskambinti į tokias įstaigas ir pasiteirautu dėl galimybės palikti gyvūną ar kreiptis pagalbos ieškant gyvūnui naujų savininkų. Visgi itin dažni atvejai, kai žmonės skambina į prieglaudas ne prašydami, ne teiraudamiesi, o reikalaudami ar grasindami tiesiog išmesti gyvūną į gatvę. Tad norisi dar kartą pabrėžti, kad prieglauda nėra resursas asmeninėms problemoms spręsti. Jau nekalbant apie tai, kad gyvūnui patekti į prieglaudą, lyginant su vienų namų pakeitimu kitais, joks gėris“, – sakė GATO atstovė. Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Daugiau informacijos www.ggi.lt.

2020 m. liepos pradžioje socialiniame tinklapyje "Facebook" viešai nuaidėjus piliečio nusiskundimui autobuso vairuotojo veiksmais, gandrui atsitrenkus ir įstrigus autobuso korpuse, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ 2020-07-03 Pranešimu dėl žiauraus elgesio su gyvūnu kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą bei Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikiųrajono agentūrą, pranešdama apie tai, kad 2020-07-01 važiuojant UAB „Mažeikių autobusų parkas“ priklausančiu autobusu maršrutu Klaipėda – Mažeikiai iš Sedos (maršruto laikas 12:43 val.) maždaug pusiaukelėje į autobusą atsitrenkė skrendantis gandras ir įstrigo išorinėje priekinėje autobuso dalyje vairuotojo pusėje. Autobuso vairuotojas nesustojo, nors keleivis garsiai suriko, jog gandras gyvas ir būtina jį išvaduoti. Anot keleivio, autobuso vairuotojas tik kažką sumurmėjo ir važiavo toliau, sustojo tik artėjant prie Tirkšlių pušyno, stotelėje. Gandras stabdant autobusą išsivadavo ir nukrito ant asfalto. Vairuotojas išlipo pasižiūrėti, ar gandras nepadarė žalos autobusui. Kai kažkas iš keleivių vairuotojui vėl įlipus į autobusą paragino jį patraukti gandrą nuo kelio, šis atkirto: „Eik ir patrauk“, o pats uždaręs duris važiavo toliau. Pasižiūrėjęs pro langą keleivis matė, kaip gandras, leisgyvis, užsimerkęs, tupi ant asfalto beveik viduryje kelio. Minėtu Pranešimu GGI prašė atlikti išsamų tyrimą dėl šio atvejo. Telšių AVPK Mažeikių r. PK Veiklos skyriaus 2020-09-18 nutarimu atsisakytapradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis LR BK 3 str. 1 d. 1 p., nurodant, kad vertinant nagrinėjamą situaciją sutiktina, jog sprendimas galimai sveikatos problemų turintį paukštį palikti šalikelėje nebuvo tinkamas, tačiau žiaurus elgesys su gyvūnais yra tyčinis ir sąmoningas nusižengimas, kai gyvūno savininkas ar kitas asmuo suvokia, jog jo veiksmai gyvūnui suteiks skausmą ir kančią ir sąmoningai to siekia, ko nagrinėjamu atveju nenustatyta. Kategoriškai nesutikdami su tokia Nutarimo išvada, 2021-02-18 skundu Nutarimą apskundėme Šiaulių apygardos prokuratūrai. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2021-03-01 nutarimu, tenkinant GGI skundą, buvo panaikintas pirminis nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu ir nutarta tyrimą pradėti.  Deja, 2021-05-26 Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal LR BK 310 str. 1 d., nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pavedant Telšių AVPK Mažeikių raj. PK spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės už nustatytą administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 346 str. Esame tikri, kad atvejo iškėlimas teisėsaugos lygmenį ir viešąją erdvę privertė susimąstyti ne tik šį, bet ir visus vairuotojus. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju Contribee ir Patreon platformose ir skirti 1,2% GPM. Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!

Skaitykite visą straipsnį paspaudę: ČIA

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje parengti profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursai „Gyvūnų registracija ir ženklinimas". Kursų apimtis 8 ak. val., minimalus kursanto išsilavinimas-vidurinis. Kursai patvirtinti Veterinarijos fakulteto Taryboje 2021-05-24 protokolu Nr. VF10-09. Kursų programa registruota ir patalpinta LSMU Podiplominių studijų profesinės kvalifikacijos tobulinimo renginių administravimo sistemoje www.medas.lt.  2021 m. spalio 2 d. LSMU Veterinarijos akademijoje dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje organizuojami kursai, kurių tema „Gyvūnų registracija ir ženklinimas".   Programos apimtis 8 ak. val. (0,3 ECTS).   Vadovaujantis LSMU Rektoriaus įsakymu 2021-06-30 Nr. V-0383 kursų kaina vienam asmeniui 120,00 EUR (+ 6 eur už pažymėjimą).  Norintys dalyvauti kursuose turi registruotis www.medas.lt. Kurso kodas KMU923 (https://medas.lsmu.lt/kursas/1913689213).  Medo sistemoje spausti „naujo specialisto registracija", užpildyti savo vartotojo paskyrą ir susikurti prisijungimo duomenis: vartotojo vardą ir slaptažodį. Prisijungę pagal šiuos duomenis, tapsite sistemos vartotoju ir galėsite pateikti paraišką į kursą. Jei, pildant savo paskyrą, nerasite reikiamos įstaigos, pasirinkite brūkšnelį.  Registracija vyksta iki spalio 1 d. Užsiregistravusiems kursų dalyviams bus išsiųstas kvietimas su sąskaita apmokėjimui.  Dėl registracijos klausimų kreiptis: marija.ivaskiene@lsmuni.lt (tel.: 869934060). 

2021 m. balandžio mėn. į VšĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvas (toliau – VšĮ GGI) kreipėsi Vynupės kaimo Panevėžio rajone gyventojai, pranešę, kad jų kaimynė jau ketverius metus augina daugiau nei trisdešimt mažų šunų, kuriais nesirūpina. Iš neaptverto sklypo šunys bėga į gretimus sklypus – minta kaimynų daržovėmis, paukščių išmatomis, iškapsto žemę, gąsdina naminius paukščius. Pranešėjai nurodė, kad neseniai iš kaimynės sklypo pas juos atklydusi kalytė atsivedė šešis šuniukus. Gyvūnai auginami asocialiai, be tinkamos priežiūros. Augintiniai nevakcinuoti, nekontroliuojamai besidauginantys tarpusavyje  VšĮ GGI kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybės administraciją su prašymu šuns laikytojos atžvilgiu pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 16 dalį dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir būtinybės šunis konfiskuoti. VšĮ GGI prašymą argumentavo tuo, kad moteris laiko didelį skaičių gyvūnų netinkamomis sąlygomis, jų neprižiūri, jais tinkamai nesirūpina, tuo sukeldama grėsmę ne tik pačių gyvūnų sveikatai, gerovei, bet ir aplinkinių žmonių turtui bei sveikatai. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) Panevėžio departamentas atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad sodybos teritorijoje yra keli apgriuvę ūkiniai pastatai. Ūkiniame pastate ir prie gyvenamojo namo pastato rasti du šunys pririšti prie trumpų grandinių, neapsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų, jų induose vandens ir pašaro atsargų nebuvo. Atkreiptas dėmesys, jog sodybos teritorija netvarkinga, gausu šiukšlių, o teritorijoje laikomi šunys nepakankamai šeriami, negirdomi, nevedžiojami, nevakcinuoti nuo pasiutligės, nekontroliuojamai dauginasi tarpusavyje, dalis šunų laikomi uždaryti namo viduje tamsoje. Šunys yra baikštūs, išsigandę, prislėgti. Teritorijoje rastas vienas jaunas nugaišęs šuo. Nustatyti Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimai. Atsipirko 50 eurų bauda  Panevėžio rajono savivaldybės administracija VšĮ GGI informavo, kad gyvūnų savininkei sutikus, geranoriškai buvo paimta dvylika neprižiūrimų šunų, kurie buvo perduoti prieglaudai, o gyvūnų savininkei surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 16 dalį ir skirta 50 eurų dydžio bauda. Atkreiptinas dėmesys, kad VMVT patikrinimo akte pažymėta, jog dėl nepriežiūros rastas vienas nugaišęs šuo. Už žiaurų elgesį su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo, yra taikoma nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė ir šunų savininkė jau neatsipirktų 50 eurų dydžio bauda. Liūdna, kad šiuo atveju tarnybos nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nustatyta jauno šuns nugaišimo priežastis. Nesant objektyvių duomenų iš tarnybų, galima tik spėti, ar gaišenos būklė buvo netinkama tyrimui, ar neužteko pačių tarnybų noro ištirti atvejį iki galo. Šioje situacijoje taip pat iškyla draudimo įsigyti ir laikyti gyvūnus įteisinimo poreikis. Šiuo metu jokie teisės aktai asmenims, žiauriai pasielgusiems su gyvūnu, nedraudžia ir toliau įsigyti bei laikyti naujų gyvūnų. Administracine tvarka nubausta moteris iš Vynupės kaimo gali netrukdoma priglausti naujų šunų ir vėl jų tinkamai neprižiūrėti. VšĮ GGI siekia, kad įstatymuose, kaip baudžiamojo ir administracinio poveikio priemonė, būtų įtvirtintas draudimas įsigyti ir laikyti gyvūną atitinkamą laikotarpį asmenims, kurie žiauriai elgėsi su gyvūnais, taip siekiant išvengti situacijos, kai reikia spręsti pakartotinus žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojame, kad nesate abejingi gyvūnų gerovei. Informacija paruošta Agatos Žalneravičienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Seimo rudens sesijoje bus pakartotinai svarstomas siūlymas įvesti draudimą iki 5 metų laikyti gyvūnus asmenims, teistiems už žiaurų elgesį su gyvūnais. Šiuo metu Lietuvoje jokie įstatymai nedraudžia, pavyzdžiui, gyvūną nužudžiusiam ar jį žiauriai kankinusiam asmeniui įsigyti kito augintinio. Pagrindinė priežastis, dėl kurios nuo 2017-ųjų svarstyti teikiamas siūlymas jau yra kelis kartus atmestas – kvestionuojamas jo įgyvendinimas: kas ir kaip turėtų užtikrinti, kad draudimo būtų iš tikrųjų laikomasi? VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) atstovai pasidomėjo, kaip tokią poveikio priemonę jau įsivedusios šalys vertina jos efektyvumą bei užtikrina, kad draudimo būtų paisoma.  Sistema jau sukurta – tereikia pritaikyti Draudimą laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiais asmenims taiko dešimtys Europos, JAV ir kitų pasaulio šalių. Dažniausiai šios priemonės įgyvendinimą užtikrina valstybinės regioninės institucijos, kurios yra atsakingos ir už gyvūnų gerovę bei veikia (ar turi padalinius) arčiausiai stebėti reikalingų asmenų. Pagal savo funkcijas Lietuvoje šioms institucijoms artimiausios – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) bei savivaldybės.  „Manau, jog ir Lietuvoje dviračio išradinėti nereikia – už gyvūnų gerovę atsako VMVT. Šios tarnybos padaliniai pasiskirstę po visą Lietuvą – iš viso jų yra 43“, – sakė GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Ji atkreipė dėmesį, jog jau ir dabar VMVT turi prievolę reguliariai tikrinti problemines gyvūnų laikymo, auginimo vietas, tad iš esmės sistema – jau sukurta: „Jei reikalinga, į pagalbą VMVT galėtų įtraukti ir savivaldybes, kurios yra atsakingos už gyvūnų laikymo sąlygas ir kurios taip pat lanko didesnės socialinės rizikos asmenis“.  Seimui teikiamu siūlymu bus siekiama, kad draudimas laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims būtų taikomas tiek pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, tiek ir pagal Baudžiamąjį kodeksą. Jei toks draudimas visgi būtų taikomas tik pagal Baudžiamąjį kodeksą, pagal šiuo metu galiojančią tvarką užtikrinti bausmės vykdymą turėtų probacijos tarnyba.  „Įdomu, jog, pavyzdžiui, Švedijoje draudimas laikyti gyvūnus ar jų kiekio bei tam tikrų gyvūnų rūšių apribojimas (pvz., asmuo gali laikyti kates, tačiau neturi tinkamų sąlygų laikyti šunis ar arklius) nelaikomas bausme, todėl jam nereikia teismo proceso – draudimą taiko už gyvūnų gerovę atsakingos vietos tarnybos. Pasak švedų gyvūnų gerovės organizacijos „Djurensratt“ atstovų, tokios tvarkos privalumai – procesai vyksta greitai, o sprendimą priima veterinarinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie nuvykę į vietą gali įvertinti padėtį objektyviau nei teisėjai teismo salėje“, – švedų patirtimi dalijosi B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Draudimas laikyti gyvūnus – įstatymu įtvirtintos moralinės nuostatos  „Žinoma, reikia pripažinti, jog nemažai draudimą jau įsivedusių šalių, lygiai taip pat kaip kad baiminamasi ir Lietuvoje, susiduria su kontrolės problema – užtikrinimu, jog draudimo būtų laikomasi. Visgi tai nėra pagrindas kvestionuoti pastangą atriboti prieš gyvūnus smurtavusį asmenį nuo kitų gyvūnų, taip siekiant juos apsaugoti ir sumažinti naujų galimų aukų skaičių“, – sakė GGI vadovė.  Šveicarijos „Tierschutz“ organizacijos atstovai atkreipė dėmesį, jog, nepaisant priemonės efektyvumo užtikrinimo klausimo, kiekviena tokia apsaugos priemonė palaiko visą kovos dėl gyvūnų gerovės sistemą bei procesą, nes tai, kas parašyta įstatyme, iš esmės aiškinama kaip teisinga arba neteisinga, t. y. kalbama ir apie visuotinai priimtinas arba nepriimtinas moralines nuostatas gyvūnų atžvilgiu, įtvirtintas teisiškai.   „Moralinis, vertybinis tokio draudimo aspektas – itin svarbus. Kol neturime įstatymo ir ką tik už gyvūno nužudymą nuteistam asmeniui niekas nedraudžia čia pat įsigyti kito, gyvūnams neabejingus ir apskritai elementarias žmogiškas, humaniškas vertybes puoselėjančius asmenis toks priemonių nebuvimas veikia itin demoralizuojančiai”, – aiškino B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Pažeidus tokį draudimą, t. y. įsigijus naują augintinį, atsiranda galimybė jį konfiskuoti nedelsiant. O kol tokio draudimo nėra, belieka tik laukti, kol asmuo pakartos savo žiaurų elgesį ir tik tada rinkti įrodymus bei bandyti konfiskuoti gyvūną, kas gali užtrukti ir kelis mėnesius.  Šalyse, kuriose draudimas laikyti gyvūnus yra įvestas, už jo nesilaikymą ne tik konfiskuojamas naujas augintinis, bet ir skiriamos piniginės baudos. Vokietijoje už tvarkos nepaisymą asmuo gali 1–2 metams patekti į kalėjimą.  Geriausia prevencija – pilietiška, neabejinga visuomenė  Draudimą laikyti gyvūną jau turintys šveicarai, švedai (pastarieji – nuo 1969 m.!), latviai, vokiečiai tvirtina, jog efektyviausias priemonės užtikrinimo būdas  – vizitas į asmens gyvenamąją vietą. Tarnybos gali organizuoti tokį patikrinimą preventyviai ar kilus įtarimams, taip pat gavus pranešimą iš trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kaimynų.  „Apskritai tokio draudimo veiksmingumui itin svarbu budri ir pilietiška visuomenė, nes juk kaimynai bus pirmieji, kurie pamatys, jog asmuo, žiauriai elgęsis su gyvūnu ir už tai baustas, turi kitą keturkojį. Tokiu atveju pakaks skambučio į vieną iš gyvūnų gerove besirūpinančių tarnybų ir draudimas suveiks taip, kaip ir turėtų, – sakė GGI vadovė. – Džiugu, kad Lietuvoje yra vis daugiau žmonių, netoleruojančių smurto prieš gyvūnus“.  Daugelyje šalių už žiaurų elgesį su gyvūnais bausti asmenys yra įtraukiami į specialius registrus, kurie, nors ir nėra viešai prieinami dėl asmens duomenų apsaugos, visgi, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti peržiūrėti oficialiai susisiekus su institucijomis. Pavyzdžiui, jei gyvūnus parduodančiam ar perduodančiam asmeniui kyla įtarimų dėl potencialaus savininko.   „Draudimo laikyti gyvūnus skeptikai argumentuoja, jog šios priemonės vykdymo kontrolei reikės papildomų lėšų iš valstybės biudžeto. Visgi jau dabar tos pačios lėšos keliauja žiauraus elgesio su gyvūnais pasekmių šalinimui: į procesą turi įsitraukti policija, savivaldybės, VMVT ir teismai, taip pat kainuoja konfiskuotų gyvūnų išlaikymas ir gydymas. Teismų praktika rodo, kad už žiaurų elgesį teisti asmenys savo elgesį linkę kartoti, todėl prevencinės priemonės, tai yra tam tikrų asmenų, gavusių draudimą laikyti gyvūnus, stebėjimas ir tikrinimas, tikėtina, kainuotų mažiau nei iš naujo pasikartojantys nusikaltimai. Juolab kad, manome, toks atidesnis stebėjimas būtų reikalingas tik pavieniams asmenims,“ – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Vaikas augs be šuniuko, nes tėvas baustas už žiaurų elgesį?  Įvairiose šalyse draudimas laikyti gyvūnus taikomas skirtingai. Vienose draudimas siejamas tik su konkrečiu asmeniu, o kitur – su gyvenamąja vieta, t. y. su visu namų ūkiu. Taip pat skiriasi pats draudimo pobūdis – gali būti draudžiama laikyti gyvūną arba draudžiama juo rūpintis: vedžioti, maitinti, dresuoti ar užsiimti bet kuria kita veikla.  „Kartais tenka išgirsti graudžių kalbų, neva neteisinga už vieno asmens prasižengimą bausti visą šeimą ir atimti galimybę laikyti gyvūną. Visgi jei viename namų ūkyje gyvenę asmenys toleravo žiaurų elgesį su gyvūnais, vadinasi, jie taip pat yra atsakingi už pasekmes, todėl draudimas galioja ir jiems. Gyvūnui tokioje aplinkoje pavojinga, o už jos sukūrimą yra atsakingi visi to namų ūkio nariai“, – sakė GGI vadovė.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Šunis žmonės įsigyja dėl skirtingų priežasčių, visgi vienas populiariausių lūkesčių – gyventi aktyviau, sveikiau. Dažnas tikisi dėl kasdienių pasivaikščiojimų su šuniu numesti svorio, daugiau būti gryname ore ir apskritai tapti judresniu, labiau mėgautis gyvenimu. Visgi jei nepasidomima, kaip teisingai vedžioti šunį, šis procesas gali kaip reikiant apkarsti ir net vidutinio dydžio šuns savininkai ima skųstis skaudančiomis, ištampytomis rankomis ir pečiais, mat šuo neklauso, vedžiojamas tamposi į visas puses.  Ką daryti, kad vaikščioti su šuniu, o ir šuniui – su jumis, būtų smagu, pasakoja gyvūnų elgsenos specialistė, kinologė ir kaniterapeutė Ugnė Nedzinskaitė iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.    Šuo vedžiojamas kojomis – ne rankomis   Visų pirma, labai svarbu šunį mokyti ir pačiam mokytis tinkamo bendravimo, kūno kalbos supratimo. Bendraudami gyvūnai nenaudoja žodžių, tačiau yra tikri gestų ir pozų skaitymo meistrai. Suvokti kūno kalbą jiems – kur kas lengviau nei mums. O štai mūsų kalbos kaip pagrindinės komunikacinės priemonės įsitvirtinimas kiek prislopino gebėjimą bendrauti vien tik kūno kalba. Visgi kiek pasistengus, įmanoma pasiekti abipusio – žmogaus ir gyvūno – supratimo. Tad ką daryti, kad šuo „neištrauktų“ rankų? Pirmiausia – įsisąmoninti, kad šuo vedžiojamas kojomis. Rankomis pavadėlis yra tik prilaikomas, kad šuo nenuklystų ir kad būtų kaip perduoti signalus be žodžių. Tačiau dažniausia žmonės elgiasi atvirkščiai: traukia pavadėlį iš peties ar lenkdami alkūnes, ir, jei šuo didesnis, nenuostabu, kad rankos kenčia – jų raumenys žymiai silpnesni nei kojų.  Tad kitą kartą išvedę šunį, pabandykite tokį triuką: susikaupkite ir kontroliuokite rankas, kad jos netemptų pavadėlio. Savo judėjimo kryptį šuniui parodykite lėtai, bet užtikrintai traukdamiesi atgal ar sukdami į vieną ar kitą pusę. Galite pašaukti augintinį, taip jam bus lengviau susigaudyti. Pasiimkite skanėstų – dar niekas niekada neprašovė paskatinęs gyvūną už tinkamą elgesį.  Šuo kalba kūno kalba  Kodėl šuo turėtų teigiamai sureaguoti į tokį jūsų elgesį? Nes informaciją apie judėjimo kryptį ir tempą gyvūnai perduoda judesiais. Jei einantis šuo sustoja, ne pauostinėti kažko, bet tiesiog sustoja, tai reiškia, kad jis nenori eiti. Jei atsisėda, vadinasi, jis tikrai nenori niekur eiti. Jei šuo atsigula, jis tikrai tikrai, tikrų tikriausia niekur eiti net nesiruošia. Priežastys gali būti įvairios: baimė, nepasitikėjimas, skausmas, tiesiog nenoras žinant, kad nieko įdomaus nelaukia ir t. t. Ore pakelta priekinė koja byloja, kad gyvūnas neapsisprendžia, kaip jam elgtis ir kuria kryptimi judėti. Jei šuo nori eiti kuria nors kryptimi, jis tą ir parodo tiesiog ten eidamas. Jei jam svarbu, kad eitume kartu, jis gali kelis kartus atsisukti, pribėgti prie mūsų ir vėl grįžti. Naudodami tokius pat kūno kalbos signalus, galime lengviau parodyti šuniui, ko iš jo tikimės. Žinoma, galbūt iš karto sklandžiai viskas nevyks, nes kūno kalbos, kaip ir visų kitų kalbų, įgūdžius reikia tobulinti. Tačiau galiausiai jie labai palengvina gyvenimą tiek žmogui, tiek šuniui.  Pabandykite paeksperimentuoti – leiskite šuniui pasivaikščiojimo metu nutolti per visą pavadėlio ilgį, o tada sustokite ir pašaukite. Kitą kartą padarykite tą patį, tik kviesdami šunį pritūpkite. Pakartokite keletą kartų. Tikėtina, kad šuo bus labiau linkęs atbėgti kai šauksite jį pritūpę, nes tai – pakankamai aiški komunikacija, kad jūs neisite, ateiti reikia jam. Tas pats galioja ir tais atvejais, jei šuo išsinėrė iš antkaklio ar kitaip pasileido. Jei rėksite ir bėgsite iš paskos, vargu, ar šuo ateis. Tačiau pasirinkus kitokią strategiją – bėgti į priešingą pusę ar tiesiog likti vietoje, tikimybė, kad šuo ateis, išauga. Aišku, viskas priklauso nuo situacijos – jei šuo nusivijo katę ar dviratį, gali būti, kad jis negrįš, kol neišblės persekiojimo azartas. Tačiau jei šuo tiesiog nusprendė palaigyti, geriau jo nesivaikyti, o pabėgėti į priešingą pusę patiems.  Tampymasis ar pavadžio tąsymas gali šunį sužaloti Jei įprasite vedžioti šunį netampydami pavadėlio, bet komunikuodami kūno kalba, tai išeis į naudą ir augintinio sveikatai. Kaklas – tiek šuns, tiek mūsų – yra labai pažeidžiama  vieta, kurioje gausu nervų, kraujagyslių ir svarbių už kvėpavimą, hormonų pusiausvyrą atsakingų organų. Kiekvienas pavadėlio patempimas yra nedidelis smūgis į kaklą, kuris ne tik nemalonus (tuo galima nesunkiai įsitikinti, tereikia pabarbenti pirštais sau į viršutinę plaštakos pusę, taip kad girdėtųsi garsas, o tada ta pačia jėga pastuksenkite sau į gerklę), bet ir žalingas. Timptelėjimų poveikiai sumuojasi, taip sukeldami mikrotraumas ir audinių pažeidimus, kurie ilgainiui perauga į sveikatos sutrikimus.  Dar vienas labai svarbus dalykas – pasivaikščiojimai turi turėti tikslą. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad pagrindinis pasivaikščiojimo tikslas – šuo turi atlikti savo „reikalus“. Ir viskas. Tokiems žmonėms šuns geriau neturėti. Šuo yra gyva būtybė, turinti savo poreikius. Vienas iš jų – pakankamai judėti. Užtektinai judantis šuo yra sveikesnis ir ramesnis, dažnai – turintis mažiau blogų įpročių nei gentainiai, kurie juda per mažai. Todėl pasivaikščiojimai turėtų bent iš dalies patenkinti šuns judėjimo poreikius.  Eiti, vadinasi – uosti  Dar vienas gyvūno poreikis – uostyti. Šunys turi nuostabią uoslę ir jie jaučia poreikį šį gebėjimą išnaudoti. Uodžiant labai intensyviai dirba didelė šuns smegenų dalis, uostinėdami ir šniukštinėdami, ieškodami pakeliui esančių kvapų ir jais sekdami šunys atsipalaiduoja, tuo pačiu susitelkdami į šį vienintelį pojūtį. Tai padeda jiems nusiraminti, atitrūkti nuo patiriamo streso, užsiimti protine veikla – šunys ne tik uosto kvapus, jie juos ir analizuoja. Lygiai kaip kad ir žmonės ne tik mato prieš save vaizdą, bet jį ir analizuoja: „o, šita pora pykstasi, o čia toks nuostabus pastatas, kažin, kuriame amžiuje pastatytas? Šitas naujesnis, hmmm, ar man patinka toks architektūros stilius? Graži reklama, kažin, ar geras produktas?“ Vakarų šalyse net atsirado terminas – „dekompresiniai pasivaikščiojimai“, kai su šunimi einama ten, kur šuo nori (aišku, užtikrinant saugumą) ir šuniui pasivaikščiojimo metu leidžiama uostyti kiek jis nori ir ką nori, taip nueinant keletą kilometrų. Nervingiems ir jautriems šunims tokie pasivaikščiojimai yra tam tikra elgesio terapija. Tiesa, jei šuo labai bailus, geriau prieš pradedant tokius pasivaikščiojimus pasikonsultuoti su specialistu. Gali pasirodyti, kad šie du poreikiai – judėjimo ir uostinėjimo – prieštarauja vienas kitam. Tačiau vieną dieną galima tiesiog nueiti tą patį atstumą greitu žingsniu, o kitą – atsipalaiduoti ir leisti šuniui uosti. Pravartu naudoti komandas („einam“ ir pan.) ar kitus ženklus, pavyzdžiui, skirtingo ilgio pavadėlius, kad šuniui būtų lengviau susigaudyti kada ko iš jo norima. Ir nepamiršti kūno kalbos.  Ar gali pasivaikščiojimas turėti ir daugiau tikslų? Žinoma, jei vėluojate į darbą ar nutiko kažkas netikėto, svarbiausia, kad šuo „atliktų reikalus“ ir jam nereiktų kentėti. Turint laiko, pasivaikščiojimas gali būti skirtas žaidimams, judėjimui, uostymui, komandų mokymuisi ar tobulinimui, bendravimui su kitais šunimis, socializacijai ir kitiems svarbiems dalykams. Bet kuriuo atveju pasivaikščiojimai – tai puikus laikas kurti ir stiprinti ryšį su savo augintiniu. Nepamirškite, šuo juk daugiau neturi nieko – tik jus ir tik tą laiką su jumis, kurį jūs jam skiriate! Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose.