Naujienos

Širdingai dėkojame kiekvienam iš 487 žmonių (realiai įvykdytų paskyrimų 427), kurie šiais metais pasirinko skirti savo 1,2 % GPM GGI veiklai. Jūsų pasirinkimas yra labai svarbus Lietuvos gyvūnų ateičiai, o surinkta suma siekia 22 931,59 Eur. Nors labai džiaugiamės šiuo palaikymu, turime būti visiškai atviri su savo bendruomene - esama suma nėra pakankama, kad galėtume toliau vykdyti veiklą iki šiol buvusia apimtimi. Kad išliktume stabilūs, esame priversti mažinti darbų mastą, kol po kojomis vėl turėsime tvirtesnį finansinį pagrindą. Mūsų veiklos tęstinumui itin reikalingas papildomas Jūsų indėlis. Jei galite ir norite padidinti mūsų pajėgumus kovojant už gyvūnų teises, kviečiame prisidėti Jums patogiu būdu: Verslo įmones, norinčias tapti mūsų bendražygiais ir prisidėti prie sisteminių pokyčių Lietuvoje, kviečiame susisiekti tiesiogiai el. paštu: beatrice@ggi.lt. Tikime, kad su Jūsų pagalba šis veiklos sulėtinimas bus tik laikinas etapas. Kurkime saugią aplinką gyvūnams kartu!

Ką mano besmegeniai, kurie tokius žiaurius įtaisus stato, net nesiplėsim, bet labai tikimės, kad Vilniaus rajono savivaldybė ir Mickūnų seniūnija šitą klausimą išspręs iki galo ir mes tikrai pasidomėsime, kaip buvo nubaustas spąstų statytojas. O tuo pačiu primename, kad GGAĮ 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad draudžiama žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus. Pagal GGAĮ 4 straipsnio 2 dalį žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikomi šie veiksmai: gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus (3 punktas), gyvūnų sveikatai žalingų ar erzinančių cheminių medžiagų bei kitų priemonių ir įrenginių, sukeliančių gyvūnams baimę, stresą, kančias ar žalingas pasekmes jų sveikatai ir gerovei, naudojimas (11 punktas), kiti veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus (24 punktas). Priklausomai nuo tokiais veiksmais gyvūnui sukeltų pasekmių gali kilti administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Už žiaurų elgesį su gyvūnu, gyvūno kankinimą, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas, vadovaujantis ANK 346 str. 18 d., gresia bauda nuo devynių šimtų iki trijų tūkstančių dviejų šimtų eurų. Už žiaurų elgesį su gyvūnu, jo kankinimą, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Šiomis dienomis kaimyninę Latviją sukrėtė kraupus skandalas – policija sulaikė asmenis, kurie kelerius metus sistemingai vykdė žiaurius zoofilinius nusikaltimus. Nustatyta, kad nuo 2021 m. gyvūnų laikymo vietoje buvo rengiami pornografiniai pasirodymai, kurie buvo filmuojami ir fotografuojami. Daugiau apie šį sukrečiantį įvykį skaitykite čia: https://www.lrytas.lt/pasaulis/ivykiai/2026/07/13/news/latvijoje-ziaurus-zoofilijos-skandalas-nusikaltimai-sokiruoja-43102548. Nors šiandien tokie veiksmai mums atrodo nesuvokiami, teisinė bazė ne visur buvo griežta (pavyzdžiui, Danijoje zoofiliniai veiksmai aiškiai uždrausti tik 2015 m.). Lietuvoje įstatymai vienareikšmiški: zoofiliniai veiksmai klasifikuojami kaip žiaurus elgesys su gyvūnais ir jų kankinimas. Už tai gresia tūkstantinės baudos, gyvūnų konfiskavimas ar net laisvės atėmimas.  Ką daryti pastebėjus taip skriaudžiamą gyvūną? Pasinaudokite GGI parengta „Gyvūnų gelbėjimo instrukcija“ https://ggi.lt/zoofiliniai-veiksmai-su-gyvunais/ Kad tokios istorijos Lietuvoje būtų tik reta išimtis, mums reikia stiprios bendruomenės. Jūsų palaikymas leidžia mums užtikrinti teisinę pagalbą gyvūnams, šviesti visuomenę ir siekti teisingumo. Prisidėkite prie saugesnės ateities gyvūnams Lietuvoje: https://ggi.lt/parama/. Kurkime saugią aplinką tiems, kurie patys pagalbos paprašyti negali.

Šių metų gegužės mėnesį į GGI kreipėsi keli pranešėjai dėl Kauno rajone galimai netinkamomis sąlygomis laikomų ožkų. Pranešėjų teigimu, gyvūnai buvo įsigyti tam, kad „nereikėtų pjauti žolės“. Tačiau ožka – ne žoliapjovė. Ji negali atlikti savo „funkcijos“, jei negauna vandens, pašaro ir kasdienės priežiūros – o būtent tuo, pasak pranešėjų, ir nesugebėjo pasirūpinti šeimininkė. Negana to, paaiškėjo ir dar viena skaudi aplinkybė – gyvūnus įsigijusi moteris net nesugeba pati savimi tinkamai pasirūpinti, jai reikalinga socialinė pagalba ir šiuo metu ji gydosi priklausomybių centre. Kol savininkės nebuvo, gyvūnai buvo palikti likimo valioje. Tik pilietiškų kaimynų dėka, kurie patys savo iniciatyva ožkoms nešė maistą ir vandenį, buvo išvengta tragiškų pasekmių. Atsižvelgdami į gautą informaciją ir galimą grėsmę gyvūnų gerovei, nedelsdami kreipėmės į Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, prašydami pradėti tyrimą. Gavus VMVT atsakymą paaiškėjo, kad patikrinimo metu buvo nustatyti keli pažeidimai – laikomos dvi ožkos buvo neženklintos, o pati banda nebuvo registruota Ūkinių gyvūnų registre. Rezultate, kadangi gyvūnai oficialiai šeimininko neturi, Kauno rajono savivaldybės atstovo sprendimu abi ožkos buvo perduotos laikinajam globėjui kaip bešeimininkiai gyvūnai. Šis atvejis dar kartą primena, kad gyvūnai vis dar pernelyg dažnai įsigyjami dėl funkcijos, kurią turi atlikti žmogui – vieni turi saugoti kiemą, kiti gaudyti peles, treti pjauti žolę. Tačiau gyvūnas nėra signalizacija, kenkėjų kontrolės priemonė ar žoliapjovė. Jis yra gyva, jaučianti būtybė, kuriai kasdien reikia priežiūros, maisto, vandens ir atsakingo žmogaus šalia. Kai apie tai pamirštama, gyvūnai tampa nebereikalingi ir paliekami likimo valiai. Nors GGI pagrindinis veiklos laukas yra gyvūnai augintiniai, kai turime galimybes ir resursų, imamės veiksmų ir dėl kitų gyvūnų, atsidūrusių panašiose situacijose. Nes kiekviena gyvybė nusipelno apsaugos. Kviečiame ir toliau remti GGI veiklą – tik jūsų dėka galime ne tik reaguoti į pavienius atvejus, bet ir kelti sisteminius klausimus ten, kur to labiausiai reikia: GGI atvejis Nr. A11-1/11-05-2026

Sprendimas auginti šunį visada reiškia atsakomybę. Atsakomybę ne tik pamaitinti ar suteikti pastogę, bet ir užtikrinti gyvenimą, kuris atitinka gyvūno prigimtinius poreikius ir gerovę.Būtent todėl šunų rišimas grandine neturi vietos šiuolaikinėje visuomenėje. Atėjo laikas tai aiškiai įtvirtinti ir įstatymu. Aktorius Šarūnas Zenkevičius prisijungė prie daugiau kaip 36 tūkst. žmonių, kurie jau pasirašė peticiją už draudimą rišti šunis grandine prie būdos. Prisijunk ir tu. Pasirašyk peticiją ir pasidalink ja su kitais – kartu galime pasiekti, kad atsakingas požiūris į gyvūnus taptų ne pasirinkimu, o standartu: Kviečiame ir finansiškai prisidėti per aukok.lt. Ši parama padeda mums siekti teisinių pokyčių, telkti gyvūnų gerovės ekspertus ir šviesti visuomenę apie atsakingą gyvūnų laikymą:

Oro pavojaus signalai parodė – pasirengimas krizėms Lietuvoje persikėlė į praktinį lygmenį – šių metų gegužę žmonės jau slėpėsi priedangose, tačiau su gyvūnais įleidžiami buvo ne visur, nes kol kas nėra aiškaus patekimo į priedangas su augintiniais reglamentavimo. „Žmonės, mylintys savo gyvūnus, būtinai norės slėptis kartu, o jei su jais bus neįleidžiami, liks pavojingose zonose. Dabar dėl to, kad nėra aiškių taisyklių krizės atveju mes rizikuojame žmonių gyvybėmis, todėl šią problemą atsakingos institucijos turėtų išspręsti nedelsiant.” – teigia nevyriausybinės organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos” (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė.  Daugeliui augintinis yra šeimos narys, todėl natūralu, kad esant pavojui kyla rūpestis dėl galimybės patekti į priedangą kartu. Nesant tokios galimybės išsiskyrimas su gyvūnu ar jo praradimas krizės akivaizdoje gali dar labiau pagilinti traumą, iššaukti depresiją, ar sukelti potrauminio streso sindromą. Net ir tuo atveju, kai žmonės palieka savo augintinius, kyla antrinė grėsmė jų saugumui, nes daugelis vis tiek bando juos susigrąžinti iš priedangos grįždami namo ir taip rizikuodami savo sveikata ar net gyvybe.  GGI siūlymu problemą padėtų išspręsti aiškių patekimo į priedangas su augintiniais taisyklių parengimas, kurių, kaip parodė patirtis paskelbus oro pavojų, Lietuvoje trūksta. Ar į priedangą pateksite su augintiniu priklauso nuo valdytojo geranoriškumo Aplinkos ministerijos ir LT72 (vėliau tai buvo ištrinta) rekomendacijose minėta, kad esant ekstremalioms situacijoms žmonės pasirūpintų ir savo gyvūnais. Tačiau, kaip tą padaryti, kai nėra aišku, ar į artimiausią priedangą žmonės bus priimti su augintiniais? Anot Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD), nors teisės aktuose draudimo patekti į prieglaudą su augintiniu ir nėra, tačiau taip pat nėra ir nustatyta, kad tokia galimybė turi būti sudaryta.  Todėl, PAGD teigimu, tai reiškia, kad priėmimo į priedangą su gyvūnais sąlygos konkrečiu atveju vertinamos pagal situaciją: priedangos dydį, žmonių skaičių, infrastruktūrą, higieną bei rizikas (ribotą erdvę, alergijas, gyvūnų stresą, agresiją ar triukšmą). Taigi, ar galėsite pasislėpti priedangoje su savo gyvūnu(-ais) priklauso nuo konkrečios priedangos valdytojo sprendimo ir jo geranoriškumo.  Siekiant, kad ši situacija keistųsi, GGI inicijavo susitikimą su PAGD ir Aplinkos ministerija.  „Pakvietėme PAGD ir Aplinkos ministeriją diskutuoti apie vieningų patekimo į priedangas su gyvūnais sąlygų apibrėžimą. Civilinės saugos sistema turėtų veikti taip, kad krizės metu nereikėtų rinktis tarp savo saugumo ir augintinio gyvybės. Žmonės turi jaustis saugiai žinodami, kad galės pasislėpti priedangoje su savo keturkojais šeimos nariais. Džiaugiamės konstruktyviu ir geranorišku pokalbiu su šiomis institucijomis, todėl jau artimiausiu metu tikimės pažangos.” – teigia GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė.  Žmonės pavojaus metu yra linkę rizikuoti savo gyvybe, kad liktų kartu su savo augintiniais 2022 m.  K. Miliutinos, A. Trofimovo ir kitų Ukrainos mokslininkų publikuoto tyrimo „Augintinių vaidmuo išsaugant Ukrainos gyventojų emocinę ir dvasinę gerovę Rusijos karo veiksmų metu” rezultatai atskleidė, kad augintiniai šalyje laikomi šeimos nariais, o galimybė slepiantis nuo pavojaus kartu pasiimti savo augintinį tampa veiksniu, lemiančiu žmonių sprendimą evakuotis. Todėl dalis augintinių savininkų atsisakydavo slėptis arba delsdavo tai padaryti dėl to, kad nebuvo sudaromos sąlygos į priedangą pasiimti savo gyvūnus. Tai tiesiogiai didindavo pavojų žmonių gyvybei.  Būtinybę sudaryti sąlygas žmonėms gelbėtis kartu su savo gyvūnais jų nepaliekant įrodo ne tik tyrimai, bet ir 2005 m. JAV kilusio uragano „Katrina“ pavyzdys. Viena iš pagrindinių išvadų, kurią po šios katastrofos padarė gelbėjimo tarnybų darbuotojai, buvo ta, kad pastangos išgelbėti naminius gyvūnus taip pat padeda išgelbėti žmones. Fritz instituto duomenimis, uragano „Katrina“ metu maždaug 150 000–200 000 žmonių atsisakė evakuotis ir net pusė jų to nepadarė dėl to, kad nenorėjo palikti savo gyvūnų.  Po šios katastrofos 2006 m. parengtas Gyvūnų evakuacijos ir pervežimo standartų (PETS) reglamentas, įpareigojantis vykdant masines evakuacijas ir suteikiant prieglobstį sudaryti sąlygas žmonėms pasiimti savo augintinius. Kitas pavyzdys – Ukraina. Numatyti žmonių su naminiais gyvūnais priėmimo į priedangas taisykles Ukrainoje paskatino karo metu ten įvykęs precedentas. 2023 m. per oro pavojaus signalą Kijeve 12-metis berniukas ir 11-metė mergaitė bandė įeiti į priedangą mokykloje, kurioje mokosi. Mokyklos sargas jų neįleido, nes su vaikais buvo šuo. Vaikai sprogimo metu ieškojo kitos priedangos ir buvo priversti pritūpti gatvėje užsidengę galvas rankomis.  Kijevo prokuratūra dėl mokyklos sargo veiksmų pradėjo ikiteisminį tyrimą. Po šio įvykio, priimtos taisyklės, kuriose asmens su gyvūnu neįleidimas į priedangą, yra laikoma nusikaltimu.  Lietuvai taip pat reikalingos gyvūnų laikymo priedangose taisyklės  Užsienio šalių patirtys ir GGI surinkta informacinė medžiaga rodo, kad yra įmanoma sudaryti sąlygas gyventojams patekti į priedangas su gyvūnais augintiniais. Kelios šalys, pavyzdžiui, Ukraina (nuo 2024 m. sausio) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (nuo 2006 m.) – perėjo prie reglamentuoto leidimo, taip pademonstruojant, kad šią problemą galima išspręsti pasitelkiant numatytas taisykles. „Iš tiesų gali kilti daug klausimų, kaip sudaryti sąlygas žmonėms priedangose slėptis su gyvūnais dėl higienos užtikrinimo, gyvūnų keliamo triukšmo. Visa tai įmanoma sukontroliuoti numatant aiškias taisykles, kaip turėtų gyvūnų savininkai elgtis priedangose, atsivedę kartu savo gyvūnus, kaip tai numatoma lankantis kitose viešose vietose – juk Lietuvoje gyvūnai ir viešuoju transportu keliauja, ir į kavines ar renginius ateina. Mes patartume remtis Ukrainos pavyzdžiu numatant tokias taisykles, kurios galiotų Lietuvoje” – apie sprendimo būdą komentuoja GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė.   Ukrainos priedangose augintinių savininkai privalo nuolat prižiūrėti savo augintinius, neleisti savo gyvūnams gadinti kitų turto, laikytis sanitarinių, higieninių ir veterinarinių normų, laikyti šunį ant pavadėlio, jei jis kelia pavojų kitiems, uždėti šunims antsnukį, jei jų veislė yra įtraukta į pavojingų veislių sąrašą. GGI džiaugiasi, kad yra užmegztas teigiamas dialogas su PAGD ir Aplinkos ministerija ir problema, kad kol kas nėra aišku, kaip elgtis žmonėms su gyvūnais augintiniais ekstremalaus pavojaus atveju, yra identifikuota.  „Mes, kaip NVO, besirūpinanti teisiniais gyvūnų priežiūros Lietuvoje aspektais, esame pasirengę patarti ir padėti, kuo galime. Tikimės, kad dialogas nenutrūks ir taisyklės bus parengtos” – teigia GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė.

Atsakymas paprastas: pagarba gyvybei prasideda nuo laisvės. Šuns prigimtis yra neatsiejama nuo judėjimo ir bendrystės, o grandinė šį poreikį tiesiogiai naikina. Atėjo laikas priimti sprendimus, kurie nepalieka vietos viduramžiškoms tradicijoms. Mes galime teisiškai užtikrinti humaniškesnę kasdienybę tiems, kurie patys apsiginti negali. Andrius Tapinas ir Gabija Kobraežiukas bei 36 tūkst. kitų jau pasirašė už tai, kad šunų rišimas grandine prie būdos būtų uždraustas. Prisijunk, pasirašyk peticiją ir pasidalink ja su kitais: Kviečiame skirti paramą per aukok.lt , kuri mums leistų naudotis teisininkų ir gyvūnų gerovės ekspertų paslaugomis bei padėtų šviesti visuomenę apie tinkamų gyvūnų laikymą:

Ateinantį savaitgalį kai kuriose Lietuvos vietose nusimato virš 30 laipsnių šilumos. Paruošėme trumpą sąrašą, ką reikėtų žinoti, kad jūsų augintiniai nepatirtų didelio diskomforto. AUTOMOBILIAI – net ir trumpam paliktas gyvūnas gali greitai perkaisti, nes salone temperatūra kyla itin sparčiai. Neapsigaukite - praviri langai neužtikrina pakankamo vėsinimo ir neapsaugo nuo šilumos smūgio. HIDRATACIJA – visada užtikrinkite šviežio vandens prieigą ir reguliariai jį keiskite. Venkite girdyti per dideliu kiekiu vienu metu – staigus persigėrimas gali sukelti vėmimą ar diskomfortą. SAULĖ – rinkitės pavėsį ir venkite tiesioginio buvimo po saule. Naudokite gyvūnams pritaikytas apsaugos priemones kaip veterinarinius, gyvūnams saugius SPF kremus be jiems kenksmingų cheminių medžiagų. VANDENS TELKINIAI – neleiskite savo augintinio be priežiūros esant arti vandens telkinių. Stipresnė srovė, netikėtas gylis ar staigūs šuoliai į vandenį gali kelti riziką net patyrusiems plaukikams. ĮKAITĘS ASFALTAS AR SMĖLIS – augintinio letenėlės gali nudegti ar sukelti nemalonų skausmą. Pasivaikščiojimų metu galite naudoti specialius batukus arba apsauginius vaškus, o grįžus visada patikrinkite letenėles dėl nudegimų ar įtrūkimų. ERKĖS IR BLUSOS – naudokite purškalus ar apykakles nuo erkių, o po pasivaikščiojimų reguliariai apžiūrėkite kailį. PERKAITIMO SIMPTOMAI – dusimas, seilėtekis, vangumas ar koordinacijos sutrikimai gali signalizuoti pavojų. Pastebėjus šiuos požymius, gyvūną reikia nedelsiant perkelti į vėsią vietą ir pradėti vėsinti. KAILIS – skutimas gyvūnui nepadės, nes kailis padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir saugo nuo saulės poveikio. Ilgo kailio augintinius galima tiesiog apkirpti – taip pat svarbu reguliariai šukuoti ir maudyti, nes švarus ir iššukuotas kailis geriau praleidžia orą. PASIVAIKŠČIOJIMAI – rinkitės ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą, kai temperatūra žemesnė. Karščiausiu dienos metu venkite fizinio krūvio, nes tai smarkiai padidina perkaitimo riziką. Kviečiame dalintis šiomis rekomendacijomis su kitais augintinių šeimininkais. Žinojimas, kaip elgtis, padės išvengti nelaimingų atsitikimų ir prisidės prie to, kad mes visi galėtume maloniau leisti vasaros dienas.

2025 m. birželio 27 d. socialiniuose tinkluose pasirodė informacija apie sodybą, iš kurios gyventojams išsikrausčius buvo palikti gyvūnai be priežiūros – vienas šuo ir devynios katės. Sekančią dieną GGI nepriežiūros atvejų specialistė Lina Vaitekūnaitė nuvykusi į vietą pasikalbėjo su kaimynais, kurie patvirtino, kad sodybos gyventojai išsikraustė maždaug prieš mėnesį, palikdami šunį pririštą grandine be maisto ir vandens, o kates – laisvai lakstančias teritorijoje. Kalbantis paaiškėjo, kad šuns savininkai, grįžę į sodybą, atrišo šunį nuo grandinės ir pareiškė, kad gyvūnas jiems nebereikalingas. Kaimynai tuo metu šunį laikinai priglaudė savo kieme ir rūpinosi juo bei katėmis, jas maitindami iki tolimesnių veiksmų. GGI kartu su VšĮ „SOS gyvūnai“ ir policijos pareigūnais vėliau paėmė šunį ir tris kates, kurie vėliau buvo perduoti į VšĮ „SOS gyvūnai“ globą. Veterinariniai dokumentai patvirtino aiškią nepriežiūrą: šuo turėjo odos pažeidimų, ausų infekciją, susivėlusį kailį, buvo nei ženklintas, nei sterilizuotas. Kačių situacija irgi parodė, kad jomis nebuvo rūpinamasi. Nuo šio taško prasidėjo procesas, kuris turėjo atsakyti į paprastą klausimą – kas atsako už tai, kas įvyko. Tik, deja, procesas buvo sudėtingas: policija atsisakė pradėti tyrimą, vėliau byla buvo grąžinta papildomam vertinimui, tačiau galutiniai sprendimai vėl baigėsi atsisakymu pradėti administracinę teiseną. Prokuratūros įsikišimas realios krypties atsakomybei nesuteikė – procesas grįždavo į tą patį tašką, kuriame pažeidimas fiksuojamas, bet atsakomybė neatsiranda. Galutinį sprendimą priėmė Vilniaus rajono savivaldybė – administracinė teisena nepradėta. Motyvai: asmuo, kuris žiauriai elgėsi su gyvūnu, pripažintas nepakaltinamu, o kitas su gyvūnais susijęs asmuo nelaikomas atsakingu, nes pažeidimo metu dar nebuvo teisiškai paskirtas globėju. Kitaip tariant – teisiškai nelieka subjekto, kuriam būtų galima taikyti atsakomybę. Situacija, kurioje gyvūnai buvo akivaizdžiai palikti be priežiūros, laikomi netinkamomis sąlygomis ir dėl to paimti iš laikymo vietos, baigiasi be jokios atsakomybės už padarytą žalą. Nors šiandien galime pasidžiaugti, kad gyvūnai saugūs – nuotraukose galite pamatyti minėtą šunį besimėgaujantį nauju gyvenimu –, tačiau ši istorija dar kartą parodo, kaip lengvai sistema gali konstatuoti pažeidimą, bet tuo pačiu nepasiekti jokio realaus atsakomybės rezultato. O mes norime jus pakviesti pasirašyti peticiją dėl draudimo laikyti šunis pririštus prie būdos. Ši istorija yra ne tik apie šeimininkų paliktą gyvūną. Ji yra ir apie grandine pririštą šunį, paliktą išgyventi tiek, kiek jis varžomas pančių sugebės:

Joninės daugeliui neatsiejamos nuo vakaro gamtoje, laužo, maudynių ir laiko su artimaisiais. O kur šeimininkai, ten neretai ir jų keturkojai draugai. Jei šiemet šventėje dalyvaus ir jūsų augintinis, kviečiame nepamiršti kelių paprastų dalykų, kurie padės pasirūpinti jo saugumu ir gera savijauta. Erkės: Nepamirškite prevencinių apsaugos priemonių nuo erkių. Net ir tuo pasirūpinus, grįžę namo atidžiai apžiūrėkite augintinį - atsarga gėdos nedaro. Laužai: Visuomet stebėkite, kur yra jūsų keturkojis draugas, ir neleiskite jam artintis prie laužo. Pasirūpinkite, kad nukritusios žarijos nepasipainiotų augintinio kelyje. Vandens telkiniai: Net jei jūsų augintinis moka elgtis atsargiai vandenyje, nepalikite jo be priežiūros. Stipresnė srovė, netikėtas gylis ar staigūs šuoliai į vandenį gali kelti riziką net patyrusiems plaukikams. Alkoholis: Alkoholis gali būti pavojingas net ir nedideliais kiekiais. Augintinio girdymas alkoholiu gali jums atnešti 1075 eur baudą. Neleiskite augintiniams gerti alkoholinių gėrimų ir pasirūpinkite, kad jie neturėtų prieigos prie paliktų taurių ar skardinių. Masiniai susibūrimai: Ne visi gyvūnai jaučiasi gerai triukšmingoje aplinkoje ar tarp gausybės žmonių. Jei žinote, kad jūsų augintinis tokiose situacijose patiria stresą, geriausia jam leisti šventę praleisti ramioje ir pažįstamoje aplinkoje. Švęskime Jonines taip, kad jos būtų smagios ir saugios visiems - tiek žmonėms, tiek gyvūnams.

Karštą vasaros dieną automobilis akimirksniu virsta spąstais. Net kelios minutės uždarytame salone gyvūnui gali kainuoti gyvybę – šilumos smūgis ištinka pastebimai greičiau, nei daugelis įsivaizduoja, o jo pasekmės dažnai būna negrįžtamos. Ar žinote, kad temperatūra automobilio viduje žymiai aukštesnė nei lauke? Ar šiek tiek pravertas langas apsaugo nuo nelaimės? O svarbiausia – ar atpažintumėte pirmuosius šuns perkaitimo požymius ir žinotumėte, kaip jam padėti? Peržiūrėkite karuselę ir pasitikrinkite savo žinias – ši informacija padės tiksliai žinoti, ką daryti kritiniu momentu. Kviečiame dalintis šia atmintine. Kuo daugiau žmonių supras riziką, tuo mažiau gyvūnų kentės dėl lemtingo sprendimo „aš tik minutei“. Skleiskime atsakingą požiūrį kartu – jūsų pasidalinimas saugo gyvybes.

Galbūt prisimenate seną vilkšunio mišrūną, kurį radome gyvenantį kiauroje būdoje tiesiai ant žemės? Aplink buvo prikrauta tiek įvairių rakandų ir šlamšto, kad šuo, užsikabinęs grandine, jau ne kartą buvo atsidūręs ties pasikorimo riba. Dėl šio atvejo kreipėmės į atsakingas institucijas, siekdami, kad būtų įvertintos gyvūno laikymo sąlygos ir priimti būtini sprendimai dėl jo gerovės. Vėliau paaiškėjo, kad galutinį adresatą – Trakų rajono savivaldybė – mūsų raštas pasiekė tik po keturių mėnesių. Visą šį laiką informacija tiesiog keliavo tarp skirtingų skyrių, todėl procesas nepateisinamai užsitęsė. Kol institucijos delsė, o dokumentai judėjo iš vienos įstaigos į kitą, mes patys aktyviai ieškojome informacijos ir dirbome prie visų įmanomų sprendimų Galiausiai buvo atliktas gyvūno laikymo vietos patikrinimas. Jo metu, pabendravus su šeimininku, paaiškėjo, kad jis yra prastos sveikatos, dažnai gydomas ligoninėje, sunkiai juda bei verčiasi. Žmogus pripažino, kad jam jau per sudėtinga rūpintis augintiniu, todėl šuo buvo perduotas Trakų rajono savivaldybės administracijai žinomam kitam globėjui. Džiaugiamės, kad šuo pagaliau yra saugus ir nebeliko tiesioginės grėsmės jo gyvybei. Tačiau, susipažinus su gauta medžiaga, liko klausimų dėl pačios pagalbos grandinės veikimo. Mūsų kreipimasis institucijas pasiekė dar metų pradžioje, o biurokratinis procesas užtruko gerokai ilgiau, nei priimtina tokiose situacijose. Tai ypač skaudu kalbant apie gyvūną, kuris tuo metu gyveno nesaugioje aplinkoje ir buvo visiškai priklausomas nuo institucinių sprendimų tempo. Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl Vilniaus rajono savivaldybė tiek laiko delsė perduoti informaciją pagal kompetenciją atsakingai institucijai? Nors ši istorija baigėsi laimingai, visgi gyvūnų gerovės srityje neturėtume remtis vien sėkmingomis pabaigomis – pagalbos sistema privalo veikti taip, kad pagalba gyvūną pasiektų laiku, o ne po kelių mėnesių. Kviečiame ir toliau remti GGI veiklą - tik jūsų dėka galime ne tik reaguoti į pavienius atvejus, bet ir kelti sisteminius klausimus ten, kur to labiausiai reikia.

Internete pasklido vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip autostradoje važiuojantis vairuotojas signalizuoja į kelią išbėgusiems šerniukams ir, panašu, kurį laiką važiuoja greta jų. Žmonės, pamatę šį vaizdo įrašą – pasipiktino amoraliu vairuotojo elgesiu, sukėlusių didžiulį stresą gyvūnams. Tai neatsakinga ir kitų eismo dalyvių atžvilgiu – vairuotojas galėjo sukelti avariją, susižaloti pats ir sužaloti kitus. Tačiau už šio incidento slypi ir platesnė problema – kaip šerniukai apskritai pateko į autostradą Kiekvienas toks atvejis, kaip šis, su į autostradą išbėgusiais su šerniukais, kelia pavojų tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Laukinių gyvūnų žūtys skaičiuojamos tūkstančiais Magistraliniai keliai turėtų būti projektuojami ir prižiūrimi taip, kad laukiniai gyvūnai kuo rečiau atsidurtų važiuojamojoje dalyje. Visgi, situacijos kai laukiniai gyvūnai atsiduria kelyje, vis dar dažnos. Lietuvos keliuose kasmet registruojama tūkstančiai avarijų, kai automobiliai partrenkia laukinius gyvūnus. Draudimo bendrovių duomenimis per metus avarijų, sukeltų susidūrus su laukiniais gyvūnais skaičius viršyja 6 000–7 000. Lietuvos policijos duomenimis, susidūrimų su gyvūnais sparčiai daugėja nuo 2017 metų. Jų skaičius per 7 metus išaugo apie 3,5 karto: nuo 2 422 atvejų 2017 metais iki 6 351 atvejo 2023 metais. Oficiali statistika fiksuoja tik tuos įvykius, apie kuriuos pranešta policijai ar draudimui (kai sužalojami stambesni gyvūnai, tokie kaip briedžiai, stirnos ar šernai). Tuo tarpu realus žuvusių smulkių gyvūnų – ežių, kiškių, varliagyvių ir paukščių – skaičius keliuose siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių kiekvienais metais. Daugiausia susidūrimų įvyksta rudenį ir pavasarį, kuomet gyvūnai migruoja arba yra aktyvesni, ypač tamsiuoju paros metu. „Gyvename vienoje ekosistemoje, tačiau žmonių veikla ir infrastruktūros plėtra vis labiau riboja laukinių gyvūnų judėjimą. Kaip pastebi specialistai, tai nėra vien vairuotojų elgesio problema – tai platesnis žmogaus ir gamtos santykio klausimas. Juk ne žvėrys ateina į mūsų miestus ir kelius – tai mes plečiamės į jų teritorijas. Todėl atsakomybė už saugų sugyvenimą tenka ne tik vairuotojams, bet ir už kelių infrastruktūrą atsakingoms institucijoms“ – teigia organizacijos VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė. Viena iš priemonių, galinčių padėti gyvūnams saugiai kirsti kelius yra gyvūnų migracijos koridoriai – tai priemonės, leidžiančios gyvūnams saugiai judėti tarp jų buveinių ir išvengti greito eismo kelių. Tokių koridorių turėtų būti įrengiama kuo daugiau, ypač keliuose, kuriuose yra didelis eismas, kad gyvūnai turėtų galimybę saugiai judėti nesukeldami pavojaus nei sau patiems, nei žmonėms. Kaip išvengti susidūrimo su laukiniais gyvūnais keliuose? Incidentas su šerniukais primena, kad susidūrus su laukiniais gyvūnais kelyje svarbu žinoti, kaip elgtis saugiai. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ paklausė Lietuvos policijos, kokių veiksmų tokiose situacijose turėtų imtis vairuotojai ir dalijasi rekomendacijomis.  Svarbu atsiminti, kad laukiniai gyvūnai keliuose dažniausiai pasirodo prietemoje ir naktį, maždaug nuo 17 iki 23 val. vakaro ir nuo 4 iki 5 val. ryto. Gyvūnus baugina garsiniai signalai ir akina šviesos, todėl išgąsdinti ir apakinti gyvūnai nesiorientuoja aplinkoje, elgiasi nenuspėjamai. Patariama pro gyvūną važiuoti labai lėtai ir atsargiai. Svarbu žinoti ir tai, kad kai kurie gyvūnai keliauja bandomis, todėl reikia stebėti, ar aplink matomą gyvūną nėra daugiau kitų gyvūnų. Specialistai pataria stebėti kelkraščius – dažniausiai gyvūnai į važiuojamąją kelio dalį įbėga nuo gausiai krūmais ar medžiais apaugusio kelkraščio, o pamačius gyvūną iš karto labai sumažinti greitį. Važiuojant vėlai vakare, naktį, anksti ryte ar esant blogam matomumui, labai svarbu sumažinti greitį tiek, kad, atsiradus kliūčiai, bet kuriuo metu būtų galima tinkamai reaguoti, suvaldyti automobilį, o prireikus – sustoti. Taip pat reiktų pasirūpinti, kad automobilio langai ir žibintai būtų švarūs. Jei visgi susidūrimo su laukiniu gyvūnu išvengti nepavyko, kaip elgtis? Visų pirma, įjungti avarinę signalizaciją ir apsivilkti ryškiaspalvę liemenę ir tik tuomet išlipti iš automobilio. Ne gyvenvietėje avarinio sustojimo ženklas turėtų būti statomas 50 metrų nuo automobilio atstumu (gyvenvietėje – 25 metrų atstumu). Sekantis žingsnis – pranešti apie susidūrimą su laukiniu žvėrimi bendruoju pagalbos telefonu 112 ir vykdyti pareigūnų nurodymus. Rekomenduojama pagalbos laukti automobilyje, neiti prie gyvūno ir jokiu būdu nebandyti jo patraukti iš kelio. „Tai – policijos rekomendacijos. Tačiau gyvenant greta laukinės gamtos svarbus ne tik taisyklių laikymasis, bet ir žmogiškumas. Tokiose situacijose svarbu nesukelti gyvūnui dar didesnio streso, pavyzdžiui, nenaudoti garsinio signalo, nes jis tik dar labiau išgąsdina gyvūnus ir gali paskatinti juos elgtis nenuspėjamai. Pamačius gyvūnus kelyje reikėtų mažinti greitį, įjungti avarinę signalizaciją, perspėti kitus eismo dalyvius apie pavojų ir sudaryti sąlygas gyvūnams saugiai pasišalinti iš važiuojamosios dalies. Kartais geriausia pagalba laukiniam gyvūnui yra ne jį vytis ar baidyti, o kantriai leisti jam rasti kelią į saugią aplinką“ – teigia organizacijos VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė. 

Iš visų aplankytų sodybų užfiksuoti 15 laikomų šunų. Džiugina tai, kad net 10 šunelių rasti laisvai lakstantys savo teritorijose, o 4 įkurdinti voljeruose. Taip pat pastebėtas vienas tuščias voljeras – tikimės, kad tai pamažu augančio supratimo ir laisvesnio gyvūnų laikymo ženklas. Visgi, reido metu aptiktas tik vienas prie būdos laikomas šuo. Būtent dėl šio keturkojo gerovės mums kilo rimtų klausimų. Šiuo metu jau imtasi reikiamų veiksmų ir aktyviai siekiame jam geresnių gyvenimo sąlygų. Apie šią situaciją ir pasiektus rezultatus informuosime atskirai. Prie GGI veiklos ir pagalbos gyvūnams prisidėti galite Jums patogiu būdu:

Ši istorija prasidėjo nuo žinutės, kurios galėjo ir nebūti, jei žmogus būtų pasirinkęs patogesnį kelią – apsimesti, kad nemato. Į GGI kreipėsi Greitosios medicinos pagalbos tarnyba darbuotoja Auksė Niedzviegaitė, kuri į vietą vyko visai kitu tikslu, tačiau pamačiusi tragiškomis sąlygomis laikomą šunį neliko abejinga. Gyvūnas buvo laikomas be geriamo vandens, be maisto, aplink – vien išmatos. Toks vaizdas, pro kurį, atrodytų, turėtų būti neįmanoma praeiti. Vis dėlto žinome, kad labai dažnai praeinama – nes „ne mano reikalas“, „ne dėl to atvykau“, „gal kas nors kitas pasirūpins“. Šį kartą buvo kitaip. Auksė pamatė gyvūną kančioje, užfiksavo situaciją ir perdavė informaciją mums. Mes savo ruožtu kreipėmės į Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kurios specialistai nuvykę į vietą patvirtino, kad šuo buvo laikomas nehigieniškomis sąlygomis. Taip pat nustatyta, kad gyvūnas neženklintas ir nevakcinuotas nuo pasiutligės. Gyvūno laikytojas įpareigotas pašalinti pažeidimus ir apie atliktus pokyčius informuoti VMVT Kauno departamentą, o VMVT Kauno apygarda pradėjo administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 343 str. 1 d. ir 346 str. 1 d. Šia istorija norime parodyti, kiek daug gali paprastas neabejingumas. Kartais užtenka pastebėti tai, ką kiti praleidžia pro akis, kad pagalbos sulauktų tie, kurie patys negali pasiprašyti geresnio gyvenimo. Auksė su mumis pasidalino ir kita istorija. Vasario mėnesį kelyje ji aptiko du mažus kačiukus, besilaikančius iš paskutiniųjų. Greitosios pagalbos automobilyje esančia, žmonėms gelbėti skirta įranga buvo bandoma palaikyti gležnas gyvybes. Vienos katytės širdelė, deja, neatlaikė ir ji iškeliavo į vaivorykštės šalį, tačiau mažas berniukas buvo stabilizuotas, sustiprėjo ir jam buvo rasti namai. Tokios istorijos primena, kad padaryti galime daugiau, nei kartais patys manome. Auksė nebuvo iškviesta gelbėti gyvūno, bet tą dieną ji tapo žmogumi, kuris pastebėjo jo kančią ir neleido jai likti nematomai. Ačiū, Auksei, kad sutiko pasidalinti šia istorija, o mes tikimės, kad ji įkvėps nė vieną pasirinkti neabejingumą pamačius pagalbos reikalaujančią silpnesnę gyvybę. Kiekvienas iš mūsų gali tapti jų herojumi – sustoti, užfiksuoti, pranešti ir tapti pirmu žingsniu į pagalbą.

Kiekvieną pavasarį, stirnoms atsivedant jauniklius, aukštose pievose šimtai jų žūsta po šienapjovių ratais. Kol sustiprėja, stirniukai keletą savaičių slepiasi vienoje vietoje, o motina juos aplanko tik pamaitinti. Dėl įgimto instinkto stirnų jaunikliai, susidūrę su pavojumi, ne bėga, o dar stipriau prisispaudžia prie žemės. Ūkininkai raginami atsargiau šienauti pievas ir prieš pradedant darbus imtis tam tikrų veiksmų, galinčių padėti išvengti beprasmės šių ir kitų gyvūnų žūties. Specialistai pastebi, kad dideliuose šienaujamų pievų plotuose be specialios technikos ūkininkams pastebėti stirnų jauniklius yra labai sudėtinga. Todėl jau ketvirtus metus iš eilės organizacija „Ekosistemų apsaugos centras“ įgyvendina akciją „Neleisk sušienauti stirniuko“, kurios metu šienaujamos pievos apžvelgiamos dronais su termovizoriais. Jeigu pastebėjote jauniklius savo pievose, praneškite organizacijai „Ekosistemų apsaugos centras“ apie planuojamas šienauti pievas. Organizacija atvyks į vietą ir specialiais dronais apžiūrės planuojamą šienauti teritoriją. Žolėje aptikus stirniukus ar kitus jauniklius, juos perkels į saugią vietą. Jeigu pastebėjote jauniklį prieš šienavimą, perkelkite į netoliese esančią nešienaujamą vietą. Darykite tai atsargiai, naudojant pirštines, audinį ar žolę, kad ant jauniklio neliktų žmogaus kvapo, ir vengiant bereikalingo gyvūno trikdymo. Perkelti jauniklį reikėtų prieš pat šienavimą, nes jis gali bandyti grįžti į buvusią vietą. Kviečiame peržvelgti karuselę ir susipažinti su būdais kaip savarankiškai galite padėti stirniukams ir kitiems pievose besislepiantiems gyvūnams. Nors pirmasis šienavimas yra ypač pražūtingas stirniukams, nes stirnų jauniklių vedimosi laikotarpis sutampa su pirmąja šienapjūte, šienaujamose pievose žūsta ir kiti gyvūnai – kiškiai, kurapkos, griežlės, tilvikai, putpelės bei daugybė žvirblinių paukščių. Todėl ūkininkų prašoma vengti ankstyvo šienavimo ir prieš pradedant darbus patikrinti pievas.

Sunku rašyti šį įrašą. Skaudu pripažinti, kad istorijos baigtis nubraukė ilgametį mūsų organizacijos darbą ir visų gyvūnų gerovei neabejingų žmonių pastangas. Tikėjomės, kad kiekvienas, netinkamai su gyvūnu pasielgęs ar palikęs jį kentėti, sulauks pelnytos atsakomybės. Šį kartą sistema pasirinko kitą kelią. Nepaisant maksimalių mūsų komandos teisinių pastangų, Haupso (anksčiau vadinamo Aveksiu) šeimininkas liko visiškai nenubaustas už šuns mirtį. Teisinis absurdas chronologiškai atrodė taip: 2025 m. gruodžio 3 d. GGI kreipėsi į policiją, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 310 str. 1 dalį dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, pasireiškusio visiška nepriežiūra ligos metu, dėl kurios šunį teko eutanazuoti. Procesas virto karusele: pateikėme tris skundus dėl policijos nutarimų tyrimo nepradėti, o prokuroras du kartus tyrimą atnaujino. Galutinis kirtis: po paskutinio prokuroro nutarimo sekė ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas, o tašką 2026 m. balandžio 2 d. padėjo aukštesnės instancijos teismo nutartis. Ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta galutinai. Priimdami tokį sprendimą, teisėsauga ir teismas tarsi nubraukė visus iki šiol institucijų surašytus protokolus. Teisinėje praktikoje atsivėrė pavojinga spraga. Mes niekada nesutiksime su pozicija, kad šeimininkui užtenka pasakyti: „Aš rūpinausi pagal savo suvokimą ir išmanymą, taip, kaip gebėjau“. Toks požiūris ne tik atveria tiesų kelią piktnaudžiavimui (nors visi žinome, kad nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia), bet ir siunčia klaidingą signalą visuomenei. Gyvūnų neturi auginti asmenys, kurie nesugeba ar nenori jais visapusiškai pasirūpinti. Skaudu matyti, kaip ilgametis darbas ir pasiektos pergalės gyvūnų teisių labui per akimirką virsta teisiniu nihilizmu. Teismo sprendimo nepakeisime, tačiau šis pralaimėjimas tik įrodo, kad mūsų darbas dabar yra svarbesnis nei bet kada anksčiau. Turime garsiai kalbėti apie šias sistemines spragas ir reikalauti pokyčių įstatymų leidyboje, kad tokia „praktika“ netaptų norma. Haupso nebėra, bet liko tūkstančiai kitų. Remdami GGI veiklą, jūs padėsite mums tęsti alinančias kovas už juos:

Lietuvoje veikiančios prieglaudos labai dažnai sulaukia prašymų priimti gyvūną augintinį dėl to, kad jo šeimininkas mirė, o pasirūpinti gyvūnu nėra kam.Teisiškai augintinis Lietuvoje yra turtas, todėl paveldėjimo principu atsakomybė už jį turėtųkeliauti kartu su nekilnojamuoju ir kitu turtu. Mirus žmogui už jo gyvūną turi atsakyti giminės, paveldėję turtą, o ne prieglaudos ar pašaliniai žmonės.Deja, praktikoje gyvūnas dažnai tampa „nematoma“ palikimo dalimi apie kurios lemtį mažai pagalvojama.„Dažnai velionio turtą paveldėję giminaičiai atsakomybės už gyvūną kratosi, teigia neturintys sąlygų priimti keturkojį šeimos narį į namus. Ypatingai problema opi, jei tas gyvūnas nėra veislinis, o tarkim mišrūnas šuo visą gyvenimą leidęs prie būdos kur nors kaime. Neretai tokie gyvūnai taip ir lieka likimo valioje „kabėti“ ant grandinės, pašeriami ir pagirdomi kaimynystėje gyvenančių žmonių“ – problematišką situaciją apibūdina nevyriausybinės organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė.Rytojus niekam nėra garantuotas. Bet jei šiandien būtų jūsų paskutinė diena, kas nutiktų su jūsų augintiniu? Siekiant išvengti situacijų, kai netekęs šeimininko gyvūnas lieka visiškai vienas, GGI pataria iš anksto pasirūpinti gyvūno likimu. Kaip iš anksto pasirūpinti savo gyvūno likimu? Gyvūnų augintinių gyvenimo trukmė yra žymiai trumpesnė nei žmogaus, todėl dažniau šeimininkui tenka išlydėti į geresnį pasaulį savo augintinį. Tačiau lieka vieni ir gyvūnai augintiniai.„Labai svarbu iš anksto ne tik pagalvoti, kas iš tiesų galėtų pasirūpinti mūsų katinu, šuniu ar kitu naminiu gyvūnu, jei taip nutiktų, kad mes juo pasirūpinti nebegalėsime, tačiau su tuo konkrečiu žmogumi ir susitarti. Tai nebūtinai tik mirties atveju, bet ir sunkiai susirgus, atsidūrus ligoninėje ar patekus į kitas aplinkybes, kurių iš anksto negalime numatyti. Juk nei vienas nežinome, kas mūsų laukia po pusmečio ar metų“ – teigia organizacijos GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė.GGI akcentuoja šiuos žingsnius, siekiant iš anksto pasirūpinti savo mylimo augintinio likimu: Įrašykite augintinį į testamentą kartu su lėšomis jo išlaikymui. Svarbu ne tik palikti gyvūną testamentu, tačiau ir numatyti tam tikrą palikimo lėšų dalį, skirtą padengti gyvūno priežiūros išlaidas. Teisiškai įšaldykite lėšas, kurios bus skirtos tik gyvūno priežiūrai, o ne paveldėtojų pirkiniams. Susitarkite su ateities globėju, kuris perims priežiūrą tuo atveju, jei Jūs gyvūnu nebegalėsite pasirūpinti pats. Turėkite SOS kortelę piniginėje, kad nelaimės atveju gyvūnas neliktų užrakintas namuose. Tai atvejais, jei neturite artimųjų, susitarkite su prieglauda, kuri perims gyvūno globą už palikimą ar jo dalį. Šeimininkui mirus Iš minkšto guolio – į gatvę Anot B. Vaitiekūnaitės, atvejai, kai gyvūnai lieka bepriežiūriais dėl to, kad šeimininkas susirgo ar mirė, Lietuvoje yra gana dažni. Senyvo amžiaus žmonės kaimuose labai dažnai turi šunį, kuris gyvena prie būdos ir lauke gyvenančią katę. Kartais tokių gyvūnų būna net ne vienas, o keli ar keliolika. Vyresnio amžiaus žmogui mirus, sodybą pasiima giminės, o gyvūnai lieka likimo valiai.„Nesocializuoti šunys ir pusiau laukinės katės iš sodybos patenka į prieglaudas, o kartais net ir to padaryti nesivarginama ir gyvūnai tiesiog paliekami likimo valiai. Ne mažiau liūdna ir kai namuose laikyti gyvūnai, mirus šeimininkui, tiesiai nuo sofos atsiduria prieglaudoje ar yra išmetami į gatvę. Įsivaizduokite, ką tam gyvūnui tenka išgyventi, kai ne tik mylimo šeimininko neteko, bet ir namų“ – apie situacijas, su kuriomis tenka susidurti praktikoje pasakoja B. Vaitiekūnaitė.Vienas iš tokių pavyzdžių – šuo Bela, kuri penkerius metus gyveno pririšta prie būdos. Šeimininkui mirus gyvūnas liko visiškai vienas be maisto, vandens ir tinkamos pastogės per didžiausius žiemos šalčius. Visgi šiam keturkojui labai pasisekė, ją į laikiną globą paėmė muzikantas Mantas Meškerys ir ji dabar ieško naujų namų, kuriuose galėtų jaustis saugi ir mylima. Ką svarbu žinoti paveldėjus šunį Paveldėtojams svarbu žinoti, kad gyvūnas teisiškai Lietuvoje yra turtas, kuriuo pasirūpinti yra mirusiojo artimųjų pareiga. Atitinkamai paveldėjus namus kartu pereina ir atsakomybė už namus saugojusį šunį, juose gyvenusį katiną ar kitą gyvūną. „Paveldėtojas privalo visapusiškai pasirūpinti gyvūnu augintiniu, t.y. pilnai perimti gyvūno globą jį pasiimant į savo namus ar kitais būdais užtikrinant pilnavertę gyvūno priežiūrą. Tais atvejais kai paveldėtojai neturi galimybės prižiūrėti gyvūno, turėtų patys surasti gyvūnuinaujus namus. Nei kaimynai, nei prieglaudos nėra atsakingi už gyvūno globą, nors dažnai giminaičiai įsivaizduoja, kad jie pasiims turtą, o gyvūnu kažkodėl turėtų pasirūpinti kažkas kitas” – pasakoja GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė. Kai paveldėtas gyvūnas dovanojamas, svarbu pasirūpinti jo kastracija/sterilizacija, suteikti veterinarinę priežiūrą, jei gyvūnas serga ir dovanoti tik sveiką augintinį. Gyvūnas turėtų būti dovanojamas tik į geras rankas – žmonėms, kurie yra pasiryžę ilgalaikei gyvūno globai ir galintys suteikti gyvūnui tinkamas gyvenimo sąlygas. Dovanojant gyvūną rekomenduojama pasirašyti oficialią GGI dovanojimo sutartį, kurios formą galima rasti čia:

Kartais reikia tiesiog susėsti prie vieno stalo ir prisiminti, kiek daug jau padaryta. Ne tik skaičiais, ne tik bylomis, pranešimais ar institucijoms išsiųstais raštais, bet ir visais tais momentais, kai kažkas neliko vienas, nes GGI komandoje atsirado žmogus, kuris ėmėsi veikti. Susitikome pasikalbėti apie praėjusius metus, apie tai, kas pavyko, kas skaudėjo, kur dar norisi daugiau drąsos, aiškumo ir jėgų. Kalbėjome ir apie tai, kas dar laukia šiemet – darbus, tikslus, planus ir gyvūnus, kurių istorijos dar tik pasieks mus. GGI niekada nebuvo vieno žmogaus darbas. Čia susitinka labai skirtingi žmonės, bet visus juos jungia tas pats noras – kad gyvūnų kančia neliktų nematoma, o abejingumas netaptų norma. Vieni rašo, kiti tikrina informaciją, bendrauja su institucijomis, kuria turinį, konsultuoja, organizuoja, ieško sprendimų. Kartais tai atrodo kaip maži darbai, bet sudėti kartu jie tampa labai didele jėga. Šis darbas ne visada lengvas. Kartais jis pykdo, skaudina, išvargina ir priverčia klausti, kiek dar galima kartoti tuos pačius dalykus. Bet tada pasižiūri į žmones šalia ir prisimeni – galima. Nes esame ne po vieną. Ačiū kiekvienam, kuris yra ar buvo GGI dalimi. Už laiką, mintis, kantrybę, principingumą ir širdį, kurios šiame darbe reikia labai daug. Dar turime ką nuveikti. Ir būtent dėl tokios komandos tuo tikėti daug lengviau. Tapti GGI savanoriu gali visi - reikia tik motyvacijos ir noro tapti pokyčio dalimi. Kviečiame registruotis: Už akimirkų fiksavimą dėkojame Austei, o už svetingą priėmimą - The Green Space

Lietuvoje jau penkerius metus galioja įstatymas, įpareigojantis mikroschema paženklinti visus augintinius. Visgi teisinė prievolė yra tik viena medalio pusė - tai yra ir elementarus saugumo bei atsakomybės klausimas, aktualus tiek kasdienybėje, tiek ekstremaliose situacijose. Nenuspėjamų scenarijų aplinkui daug - nuo neatsargaus paleidimo nuo pavadėlio pasivaikščiojimo metu iki Baltijos šalyse dažnėjančių oro pavojaus signalų. Pagrindinis ir patikimiausias augintinio identifikacijos būdas yra mikroschema - ji lieka su gyvūnu ir padeda jį susieti su registruotu šeimininku net tada, kai šalia nėra jokios matomos informacijos. Papildomai verta pasirūpinti ir antkaklio pakabuku su šeimininko kontaktiniu numeriu. Tai naudinga prevencinė priemonė, leidžianti radus augintinį susisiekti greitai ir tiesiogiai. Vis dėlto svarbu suprasti, kad pakabukas nėra mikroschemos alternatyva: antkaklis gali nutrūkti, nuslysti ar būti nuimtas, o mikroschema užtikrina, kad jūsų informacija liktų susieta su augintiniu. Atsakomybė prieš savo augintinį turi būti vertinama rimtai, o ženklinimas mikroschema yra ne tik įstatymo reikalavimas, bet ir svarbi prevencinė priemonė, padedanti jūsų keturkojui šeimos nariui sugrįžti namo.