Naujienos

Prekybos centrai keturkojų nelaukia, tačiau yra išimtis, kada gyvūną atsivesti galima | delfi.lt

Daniel Radford
Nors šuo vadinamas geriausiu žmogaus draugu, ženklą „šunis vedžioti draudžiama“ sutinkame kone kiekvieną dieną, bene dažniausiai – ant prekybos centrų durų. Nors pastaruoju metu draugiškomis gyvūnams tampa vis daugiau kavinių, restoranų, parduotuvių, įmonės sudaro galimybes darbuotojams atsivesti augintinius į biurus, o ir keliauti viešuoju transportu galima su keturkojais, didieji prekybos tinklai draudimo vestis šunis nežada atsisakyti. Nusprendėme pasidomėti: kodėl taip yra ir ar nežadama ateityje prisijungti prie gyvūnams draugiškų erdvių? Paklausėme penkių didžiausių mažmeninės prekybos tinklų Lietuvoje atstovų, kokios nuostatos dėl gyvūnų vedimosi į parduotuves jie laikosi. Nors argumentuojama, jog gyvūnai neįleidžiami dėl įstatymų, užtikrinančių maisto saugą, šiuose draudimas vestis gyvūnus galioja tik tais atvejais, kai prekybos vietoje atvirai ruošiamas ir gaminamas maistas. Prekybos vietose, kuriose prekiaujama supakuotu maistu, kliūčių vestis gyvūnus nėra, o tai iliustruoja ne vienas šalyje maistu prekiaujančių parduotuvių pavyzdys. Tad sprendimas įsileisti gyvūnus į parduotuvę – kiekvienos įmonės vidaus taisyklių klausimas. „Maxima“ parduotuvėse įleidžiami tik šunys vedliai Prekybos tinklo „Maxima LT“ atstovė ryšiams su visuomene Rima Aukštuolytė komentuoja, jog šiuo metu tinklo parduotuvėse įleidžiami tik šunys vedliai, o kitus šunis lankytojų prašoma palikti lauke. „Mūsų prekybos tinkle augintiniai, dėl higienos reikalavimų, neskirstant šunų į didelius ar mažus, turi būti paliekami lauke. Išimtis dėl objektyvių priežasčių taikoma tik šunims vedliams. Negalime vertinti, ar sprendimas lauke palikti šunį yra saugus, tai – kiekvieno savininko sprendimas, nes tik jis geriausiai pažįsta savo augintinį. Mūsų prekybos tinkle vaizdo kameromis yra stebimas tik parduotuvės vidus“, – teigia R. Aukštuolytė. Anot jos, tokią tvarką dėl augintinių prekybos tinklas yra nustatęs remdamasis Lietuvos higienos norma, kurioje teigiama, kad „maisto tvarkymo vietose neturi būti kačių, šunų ar kitų gyvūnų augintinių ir su maisto tvarkymu nesusijusių asmenų, kurie gali kelti grėsmę maisto saugai. Viešojo maitinimo įstaigose gyvūnai augintiniai gali būti laikomi teisės aktų nustatyta tvarka.“ „Kitas svarbus aspektas – šimtų tūkstančių kasdien mūsų prekybos tinkle apsilankančių klientų poreikiai. Suprantame žmonių meilę gyvūnams, tačiau ne visiems mūsų klientams malonu matyti gyvūnus šalia maisto prekių. Be to, gyvūno elgesys ne visada gali būti prognozuojamas. Džiaugiamės, kad daugelis gyvūnus auginančių žmonių tai patys supranta ir jų nesiveda į parduotuvę. Jei klientas ateina su gyvūnu, apsauginis jį įspėja dėl mūsų tvarkos. Baudų tikrai jokių nėra skiriama“, – sako R. Aukštuolytė. „Iki“ parduotuvėse jokiems šunims išlygos netaikomos Prekybos tinklo „Iki“ rinkodaros vadovas Andrej Pometko aiškina, jog tinklui priklausančiose parduotuvėse griežtai laikomasi įstatymų, todėl jokiems šunims išlygos nėra daromos. „Griežtai laikomės galiojančių įstatymų ir teisės aktų, todėl neleidžiame gyvūnų, nepriklausomai nuo jų dydžio, vestis į parduotuvę. Tikimės supratingumo iš gyvūnų šeimininkų kitų pirkėjų atžvilgiu. Apie tokią tvarką pirkėjus informuojame specialiais ženklais ant parduotuvių durų. Taip pat rūpindamiesi savo pirkėjų ir jų augintinių patogumu, parduotuvių prieigose esame įrengę specialias vietas su laikikliais, kur žmonės gali saugiai, gerai matomoje vietoje palikti savo keturkojus“, – aiškina A. Pometko. Tiesa, DELFI ir anksčiau domėjosi prekybos centrų požiūriu į lankytojų atsivedamus augintinius. Įdomu tai, jog prieš dešimtmetį tuometinis „Iki“ atstovas spaudai Valdas Lopeta teigė, kad įsivesti naminius gyvūnus į prekybos salę galima, tik turi būti užtikrinama, kad jie neturės kontakto su produktais. Taigi, anksčiau rankose ar narvelyje laikomi gyvūnai buvo įleidžiami, o nedidelį gyvūną taip pat buvo galima įsivesti su pavadėliu. „Norfoje“ į „rankinius šuniukus“ žiūri atlaidžiau, tačiau tikisi sąmoningumo „Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis aiškina, jog šunys prekybos centruose nepageidaujami dėl higienos ir dėl to, jog ne visiems žmonėms gyvūnai kelia teigiamas emocijas. „Jei šuo didesnis, jis gąsdina kitus pirkėjus. Tam skirti šalia parduotuvių esantys stulpai, prie kurių augintinius galima pririšti. Į mažus, rankinius šunelius žiūrime atlaidžiau, jei jie nekontaktuoja su produktais. Vis dėlto, šuo juk gali ir palaižyti, ir gamtinius reikalus atlikti parduotuvėje – tai nehigieniška. Kai kurie žmonės bijo šunų ir pirkėjams tai gali atrodyti nepriimtina. Kreipiame dėmesį į pirkėjų interesus ir higienos normas“, – aiškina D. Ryliškis. Paklaustas, ar būtų galima ateityje įsivaizduoti gyvūnams draugiškus prekybos tinklus, „Norfos“ atstovas spaudai atsako, jog tai vargu ar pritaikoma, mat prieštarautų šalyje galiojančioms higienos normoms. „Juk yra maistas parduotuvėse – tada dėl gyvūnų gerovės tektų atsisakyti žmonių gerovės, rizikuoti kažkokiomis ligomis. Mano nuomone, to neturėtų būti. Gal ir sakoma „draugiška gyvūnams aplinka“, bet juk yra žmonių, kurie šunų bijo. Tada gyvūnams draugiška aplinka taptų nedraugiška žmonėms. Kalbant apie parduotuves, pirmiausia galvojame apie žmogų, o jau paskui apie visa kita“, – teigia D. Ryliškis. Prekybos tinklų siūlymas palikti augintinius lauke priimtinas ne visiems šunų šeimininkams – juk nežinia, kas gali nutikti be priežiūros viešoje vietoje paliktam augintiniui, o tai kelia nerimą. Tačiau „Norfos“ atstovas spaudai aiškina, jog dėl augintinių saugumo parduotuvėse veikia saugos kameros, dirba apsaugos darbuotojai. D. Ryliškis pabrėžia, kad iš parduotuvių lankytojų tikimasi sąmoningumo ir prašoma augintinius palikti lauke. „Rimi“ parduotuvėse gyvūnai neįleidžiami dėl maisto saugumo Tuo metu tinklo „Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė Giedrė Buivydienė teigia, jog šio tinklo parduotuvėse jokie gyvūnai nepageidaujami, nes gali kelti grėsmę maisto saugai. „Siekiant užtikrinti parduodamų maisto produktų kokybę ir saugumą, gyvūnai į „Rimi“ parduotuves nėra įleidžiami. Dalis maisto parduotuvėse yra atviras ir parduodamas nesupakuotas savitarnoje: tai sveriamos salotos „Rimi“ salotų baruose, sušiai, karštas maistas, šviežia duona, bandelės ir panašiai. Apgailestaujame dėl pirkėjų patiriamų nepatogumų, tačiau tokia praktika vadovaujamės maisto produktų saugumo užtikrinimui“, – aiškina G. Buivydienė. Anot jos, gyvūnus pirkėjai gali palikti prie parduotuvės. G. Buivydienė prideda, jog pirkėjų saugumui parduotuvių prieigos ir aikštelės yra stebimos vaizdo kameromis, tad šunų šeimininkai palikdami augintinius vienus gali jaustis ramiau. Į „Lidl“ parduotuves įleidžiami tik šunys vedliai O kaip į augintinius reaguojama prekybos tinklo „Lidl“ parduotuvėse? „Lidl Lietuva“ komunikacijos vadovas Valdas Lopeta aiškina, jog gyvūnai į prekybos sales neleidžiami, išskyrus išimtis. „Parduotuvės vidaus taisyklės į prekybos salę augintinius įsivesti ar įsinešti draudžia dėl higienos normų ir saugumo. Esant tokiai situacijai, apsaugos darbuotojas mandagiai paaiškina pirkėjui situaciją bei įmonės vidaus taisykles. Augintinius galima palikti pririštus prie parduotuvės, kur teritorija yra stebima vaizdo kameromis. Be to, išimtis yra taikoma, jei parduotuvės lankytojui yra būtina šuns vedlio palyda. Tokiu atveju asmuo gali apsipirkti parduotuvėje kartu su augintiniu“, – aiškina V. Lopeta. Imtis pokyčių trukdo ne įstatymai, o asmeniniai įsitikinimai Pagal Lietuvos teisės aktus, kačių, šunų ir kitų augintinių, kurie galėtų kelti grėsmę maisto saugai, negali būti vietose, kuriose ruošiamas ir tvarkomas maistas. Vis dėlto, galima pastebėti, jog kai kurios maistu prekiaujančios vietos deklaruoja gyvūnams draugišką poziciją, pavyzdžiui, „Benedikto turgus“, specializuota sūrių parduotuvė „Say Cheese“, šviežios mėsos parduotuvė „Gegio stalui“, sveriamo ekologiško maisto parduotuvė „Alpana Unpacked“ ir kitos. Tad kodėl vienoms prekybos vietoms įstatymai trukdo, o kitoms – ne? Kaip aiškina projekto „Draugiški gyvūnams“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, įstatymai įsileisti gyvūnų į parduotuves, kurių salėje nevyksta gamybos procesai, nedraudžia, tad prekybos tinklų pozicija labiau sietina ne su įstatyminės kliūtimis, o jų pačių pozicija. „Gyvūnų būti negali maisto tvarkymo vietose, tad ir kavinės, turinčios atvirą virtuvę, negali jų įsileisti. Visoms kitoms vietoms nėra jokių kliūčių, nebent tik asmeniniai nusistatymai. Jei prekės supakuotos, vietoje nevyksta jokie gamybos procesai, tuomet ir parduotuvėms įsileisti keturkojus kliūčių nėra. Prekybos centrai vadovaujasi daugiau asmeniniais įsitikinimais nei teisės aktais, bando įtikti didesnei daliai lankytojų ar atsižvelgti į prekybos centre veikiančių parduotuvių savininkų nuomones“, – aiškina ji. B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė įvardija, jog šiuo metu gyvūnams draugiškų vietų žemėlapyje yra beveik 1000 kavinių, viešbučių, parduotuvių, bibliotekų, paplūdimių, sporto klubų ir kitų vietų Lietuvoje, kuriuose galima lankytis kartu su augintiniais. Pastaruoju metu įsitraukia ir daugiau prekybos centrų. „Pavyzdžiui, „Go9“ prekybos centras labai draugiškas gyvūnams ir tikrai yra pavyzdys kitiems. Prekybos centras „Ozas“ taip pat priima su augintiniais, bet dėl oficialaus priklausymo mūsų projektui dar vedame derybas. Greitu metu sužymėsime savo lipduku ir geležinkelio stotis“, – planais dalijasi pašnekovė. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovė spaudai Jurgita Savickaitė taip pat patvirtina, jog sprendimas įsileisti gyvūnus į parduotuvę yra įmonės vidaus taisyklių klausimas. „Sprendimą dėl to, kokios politikos gyvūnų augintinių atžvilgiu laikytis, priima pati įmonė – kavinė, restoranas, prekybos centras ar vienam tinklui priklausančios parduotuvės. Gyvūnų augintinių neturi būti ten, kur tvarkomas maistas, nes gyvūnas gali užteršti maistą ar būti patogeninių mikroorganizmų pernešėju ir taip bus pakenkta maisto saugai. Visais kitais atvejais – propaguoti gyvūnams draugišką politiką ar ne, yra įmonės vidaus taisyklių klausimas“, – aiškina J. Savickaitė. šaltinis: delfi.lt
skaityti daugiau

Laukinių gyvūnų naudojimas cirkuose – nauji įstatymai JAV

@beckyphan
Informacija paruošta Erikos Gasiul iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Geros žinios iš Junginių Amerikos Valstijų. Kalifornija uždraudė laukinių gyvūnų pasirodymus cirkuose. Ji prisijungė prie Havajų, Naujojo Džersio ir Niujorko, kur šis draudimas galiojo jau ankščiau. Naująjį įstatymą, kurio autorius yra Ben Hueso, taip pat remia ir daugybė organizacijų, ginančių gyvūnų teises. Įstatymas įsigaliojo š. m. spalio 12 dieną, kai jį pasirašė valstijos gubernatorius Gavin Newsom. Įstatymas liečia daugelį gyvūnų, išskyrus naminius šunis, kates ir arklius, bei numato 2500 JAV dolerių baudą už kiekvieną pažeidimą. Šį įstatymą palaiko ir PETA – gyvūnų teisių organizacija „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“ (angl. „People for the Ethical Treatment of Animals“), bei ADI – „Tarptautinė gyvūnų gynimo organizacija“ (angl. „Animals Defenders Organisation“).  „Gyvūnai nėra rekvizitai, jie nėra tik priemonė linksminti žmonės ir jie neturi dalyvauti cirko pasirodymuose“, – sako PETA organizacijos direktoriaus pavaduotoja Rachel Matthews. Ji taip pat pridūrė, kad su nekantrumu laukė dienos, kai bejėgiai kupranugariai ir tigrai liausis būti cirkų vežiojami po visą Kalifornijos valstiją. Tikimasi, kad greitai gyvūnų kančios turėtų baigtis ir likusiose JAV valstijose. Šių metų pradžioje, Kongrese buvo pristatytas įstatymo projektas, draudžiantis laukinių ir egzotinių gyvūnų pasirodymus keliaujančiuose cirkuose. Įstatymo projektas yra pavadintas TEAPSPA – „Keliaujančių egzotinių gyvūnų ir visuomenės apsaugos aktas“ (angl. „Traveling Exotic Animal and Public Safety Protection Act“). Jis turėtų papildyti gyvūnų gerovės įstatymą, kuris buvo priimtas dar 1966 metais.  Įstatymo projekto internetinėje svetainėje yra paaiškinta, kad buvimas nelaisvėje ilgą laiką, blogos transportavimo sąlygos, laisvo judėjimo stoka gyvūnams sukelia fizines kančias, elgesio ir psichologines problemas. Labai dažnai cirko darbuotojai, norėdami suvaldyti gyvūnus, naudoja durtuvus, rimbus, elektrinius įrankius, metalinius strypus, ką galima traktuoti kaip gyvūnų kankinimą. Taip pat  TEAPSPA pamini, kad teisėsaugai sunkiai sekasi kontroliuoti klajojančius cirkus bei tinkamai užfiksuoti visus pažeidimus.  „Kongresas yra atsakingas už gyvūnų gerovės apsaugą ir visuomenės saugumą“, – teigiama svetainėje. Anot TEAPSPA, egzotinių gyvūnų pasirodymų cirkuose draudimas taip pat būtų naudingas ir ekonomiškai, nes tai būtų pigiausias šios problemos sprendimas. Kaip pavyzdys yra pateikiamas atvejis, kai 2007 – 2010 metais Žemės Ūkio ir Veterinarijos Departamentas net 42 kartus tikrino „Carson and Barnes“ cirką ir išleido apie 57246 JAV dolerius, o tai yra nemaža našta kiekvienam mokesčių mokėtojui. TEAPSPA teigimu, laukinių ir egzotinių gyvūnų pasirodymų cirkuose draudimas yra „skaidresnis, pigesnis ir lengviau vykdomas“ palyginus su ankstesniais nuostatais. Arizonos valstiją atstovaujantys politikai Raul Grijalva ir David Shweikert remia įstatymo projektą. Prie jų prisideda ADI  įkūrėjas bei prezidentas Jan Creamer, kaip ir dar 20 kitų, gyvūnų gerovę siekiančių užtikrinti organizacijų.  Anglų aktorius, režisierius ir vegetaras Ricky Gervais plačiai išreiškė savo paramą įstatymo projektui ir išplatino pranešimą šia tema. „Kad gyvūnai linksmintų žmones cirkuose, jų dvasia turi būti palaužta, nužudyta. Tai drasko širdį ir tai yra labai neteisinga; tai priklauso mūsų gėdingai praeičiai. TEAPSPA panaikins šią neteisybę“, –  sakė jis. Kalbant apie ES šalių įstatymus, juose vis dažniau įtvirtinama nuostata, draudžianti jų teritorijoje rengti cirko pasirodymus, kuriuose naudojami laukiniai gyvūnai. 24 Europos valstybės turi vienokius ar kitokius apribojimus, skirtus gyvūnų išnaudojimui cirko pasirodymuose, tad belieka tikėtis, kad nauji įstatymai greitai pasieks Lietuvą bei įsigalios visoje šalyje. Apie tautos didybę ir jos moralinį progresą galime spręsti iš to, kaip ji elgiasi su gyvūnais (Mahatma Gandhi).  Informacijos šaltinis: https://www.livekindly.co/wild-animal-circuses-could-soon-banned-u-s/?fbclid=IwAR3TGDHL0QyaCj31J9smwukKNZvfQXbOAc92v__ihX-AtHM-zW0JNRJS4T0
skaityti daugiau

Smurtu ir bausmėmis paremta dresūra: metodai ir pasekmės gali šokiruoti

sunu dresura smurtu
Informacija paruošta Kamilės Sakalauskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Kiekvienas atsakingas šuns šeimininkas nori, kad jo augintinis mokėtų įvairių komandų, būtų paklusnus bei tvarkingai elgtųsi namuose bei viešosiose erdvėse. Visų šių dalykų pasiekti padeda tinkamai parinkti šuns dresūros būdai. Tačiau pasitaiko atvejų, kada pasinaudoję netinkamų šunų dresuotojų patarimais, dažnai paremtais smurtu ir prievarta, šeimininkai sulaukia atvirkštinės augintinio reakcijos – jis tampa bailus arba agresyvus, nesocialus, o dėl dresūros metu patiriamo streso pradeda bijoti ne tik aplinkinių, bet ir paties jo laikytojo. Šįkart plačiau aptarsime internete sparčiai plintančią knygą – www.dresavimoknyga.lt. Internetiniame puslapyje rašoma, kad knygos autorius šunis dresuoja jau 18-ka metų ir iš darbo patirties žino, kad daugelis problemų yra išsprendžiamos kur kas lengviau, nei atrodo šeimininkams. Autorius prisistato Artūru – šunų dresuotoju bei kinologu, daugiau informacijos apie save nepateikia, žada rezultatus per dvi valandas ir siūlo įsigyti savo elektroninę knygą. Šiame straipsnyje panagrinėsime kelias Artūro knygos vietas, sukeliančias daugiau klausimų nei pasitikėjimo.  „Knygoje siūlomos priemonės yra smurtinio pobūdžio, siūlomos pasenusios metodikos, kurių neefektyvumas ir žala jau seniai įrodyti moksliškai. Knygoje pateikiami visiškai nepagrįsti, tiksliau, jau seniai tyrėjų paneigti mitai apie šuns elgesį. Šuo yra socialus gyvūnas, o ne trokštantis pajungti jus savo valiai monstras“, – sako gyvūno ir žmogaus sąveikos specialistė Ugnė Nedzinskaitė. Ilgą laiką su prieglaudomis ir probleminio elgesio gyvūnais dirbančios Ugnės teigimu, knygoje siūlomi metodai kelia įvairias grėsmes: „Kadangi šunį siūloma tik bausti, neatsižvelgiant nei į jo poreikius, nei į elgesio priežastis,  nei į kūno kalbą, gyvūnas nuolat jaus stresą. Geriausiu atveju jam dėl to gali atsirasti tokių elgesio sutrikimų kaip šlapinimasis ne vietoje, aplinkos niokojimas ar savęs žalojimas, blogesniu – šuo nuo lėtinio streso gali susirgti. Blogiausiu – šuo gali bandyti gintis nuo nepakeliamo spaudimo ir bausmių ir pradėti kandžiotis be įspėjimo“. Smurto naudojimas: trenkite ranka arba koja Knygoje rasite ir nemažai patarimų, kaip sėkmingai naudoti smurtą (sudavimą šuniui ranka ar spyrį koja į pilvą) savo augintinio dresūroje: „Komandos neatlikus <...>, palaukę dvi sekundes po komandos davimo, nestipriai suduokite šuniui delnu į apatinį žandikaulį. Kuo ilgiau nepaleidžia (žaislo), tuo tvirtesnis smūgis.“, „Kaip visuomet, kuo ilgiau šuo neklauso, tuo stipresnis pėdos smūgis į krūtinę“. Taip knygos skaitytojai skatinami sukelti skausmą ar kitą nemalonų pojūtį savo augintiniui, kuris dažnu atveju veda prie agresijos, baimės bei nepasitikėjimu savo šeimininku. „Dresūros metodai, kurie paremti hierarchija, spaudimu ir prievarta yra atgyvena, palikimas tų laikų, kai mokslininkai per mažai tyrė gyvūnų elgesį ir psichologiją. Šiai dienai turime pakankamai įrodymų, jog jie yra tikros asmenybės – kaip ir žmogus, turi puokštę emocijų, sapnuoja, išgyvena netektis, mąsto. Šios knygos patarimai pagrįsti psichologiniu bei fiziniu spaudimu, tokiais metodais dresuojami šunys išmokomi tik besąlygiškai bijoti ir nepasitikėti savo žmogumi. Aš tai vadinu vergove“, - nuomone apie knygoje aprašomus metodus dalinasi VšĮ „Šuniukų fėja“ steigėja Skaistė Svidraitė, kuri savo veikloje nuolat susiduria su įvairių veislių agresyviais šunimis, turinčiais elgesio sutrikimų. S. Svidraitės nuomone, nuolatinis gyvenimas tokioje vergystėje šunis, tikrąja to žodžio prasme, išveda iš proto, palaužiamas jų psichinis stabilumas: „Prieš kurį laiką, man teko užmigdyti bulterjerę Tundrą, kurios psichika tokiais dresūros metodais buvo negrįžtamai pažeista. Nereikia net matyti konkrečių dresūros pamokų, kas ir kaip buvo daroma, nes visa tai ir taip atsispindi šuns elgesyje. Tundra buvo eilinio neatsakingo šeimininko užgaida, kuriam reikėjo „kietos“ išvaizdos šuns, saugančio kiemą. Knygos autorius bei kiti smurtu paremtos dresūros šalininkai moko šunis saugoti savo teritoriją pasitelkdami maistą – šuo saugo būtent jį. Dažniausiai šunys nešeriami kelias dienas, tada pririšami prie tvoros, stulpo ar kitos vietos, maisto dubenėlis padedamas taip, kad gyvūnas jo nepasiektų, o tada erzinamas visokiais pagaliais ar daiktais, mušamas, o pabaigoje, duodant maistą, provokuojamas pulti. Taip šuo palaužiamas psichologiškai, praranda pasitikėjimą šeimininku, išmoksta gintis agresija visose nepalankiose situacijose. Tai priveda prie tokių situacijų, kaip Tundros – per keturis mėnesius jai taip ir nepavyko suprasti, kad daugiau niekas prieš ją nekels rankos ar nenaudos kitokio smurto: kiekvienas bandymas bendrauti su ja pasibaigdavo puolimu. Bet ne todėl, kad ji buvo blogas šuo, o todėl, kad buvo išmokyta besąlygiškai gintis ir nepasitikėti. Tokios gali būti ir šioje knygoje aprašomos dresūros pasekmės“. Skausmą sukeliantis rankos kišimas į burną Minėtoje knygoje rašoma: „Jeigu šuo kramto jūsų rankas tuo metu, kai bandote jį paglostyti, pražiodykite jį, įkišę ranką kuo giliau į burną. Kol šuo pradės muistytis, dar palaikykite ranką apie 10 sekundžių, kad augintiniui tai būtų itin nemalonu ir kad ateity nebenorėtų patirti tokio jausmo. Jeigu tai nepadeda ir po kurio laiko šuo vėl pradeda kandžioti, švelniai, bet užtikrintai suduokite per apatinį žandikaulį“. Jeigu šuo bando priešintis -  loti, šokinėti ir pan., knygos autorius rekomenduoja naudoti dar daugiau fizinės jėgos: truktelti už antkaklio, pražiodyti ir vėl įkišti ranką, taip leidžiant augintiniui suprasti, kad įkandęs visada bus nubaustas ir negalės pabėgti. Tokį šuns kandžiojimo problemos sprendimą komentuoja Ana Menčiūnienė, „Greatpet“ dresūros mokyklos trenerė: „Žmogus, kuris tai parašė, greičiausiai niekur nesimokė ir neturi elementarių žinių apie šunų psichologiją. Aprašytą dresūros būdą aš traktuoju kaip žiaurų elgesį su gyvūnu, jis gali sužaloti jauno šuns psichiką ir ilgam sugadinti jo santykius su žmogumi, maža to, paaugęs šuo gali pasipriešinti rimčiau ir stipriai apkandžioti. Jaunas šuo neturi patirties, šitaip besielgdamas jis reikalauja žmogaus dėmesio. Vaikai taip pat viską liečia, tyrinėja pasaulį, siekdami dėmesio suima žmogų už rankos, drabužių. Panašiai elgiasi ir šuniukas, tik jis tai daro dantimis. Juk vaikų mes nedrausminame sukišdami ranką jiems į burną?“. Trenerės teigimu, šiais laikais yra daug kitokių, mokslu grįstų, šiuolaikiškų metodikų, kurios padės atpratinti šuniuką kandžiotis, o šioje knygoje aprašyti būdai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių. „Griežti“ antkakliai – „tinkama“ priemonė dresūrai Kinologas Artūras knygos skaitytojams rekomenduoja naudoti drausminančius antkaklius: „Jeigu turite vidutinį ar stambų šunį, suveržiamas antkaklis būna itin naudingas“, „Priklausomai nuo jūsų šuns elgesio, rinkitės paprastą veržiantį antkaklį arba veržiantį su dygliais“. Šunų dresūros specialistas savo elektorinėje knygoje platų, nesuveržiamą antkaklį įvardina kaip nenaudingą įrankį: „Su juo visiškai nekontroliuojate šuns, todėl tokio antkaklio naudojimas yra beprasmis“. Deja, įvardintos priemonės ar metodai, tokie, kaip staigus pavadėlio truktelėjimas gali negrįžtamai sužaloti šuns kaklą (gerklas, trachėją, stuburą, skydliaukę) ir sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.  Gyvūno ir žmogaus sąveikos specialistė U. Nedzinskaitė apie galimas pasekmes pasakoja plačiau: „Nei šuns, nei žmogaus gerklė neturi jokio apsauginio sluoksnio, todėl tai – labai pažeidžiama vieta. Gali užtekti vieno stipraus pavadėlio truktelėjimo. Kai antkaklis spaudžia kaklą, spaudimas (dažniausiai žalojančiai) veikia ir raumenis. Gijimo metu pažeistos raumenų skaidulos trumpėja, jei tai kartojasi, pakinta kaklo raumenų ilgis, tai turi poveikį kaklo nervams bei kraujagyslėms. Gali atsirasti skausmas, ar įvairūs sutrikimai, būti paveiktos rega, klausa ar uoslė“. Taigi, dėl kaklo sužalojimų kūnas neveiks kaip turėtų, keisis laikysena, atsiras raumenų ir skeleto sistemos pokyčiai ir ligos. Tikėtina, kad tai lems ir elgesio sutrikimus. Prievartos naudojimas ir kitos priemonės šuns pasipriešinimui sumažinti Knygą parašęs kinologas Artūras dalinasi patarimais, kaip užsitarnauti šuns pagarbą: anot jo, tai užtikrina komanda „Gulėk“ – šunims pešantis atsigula tas, kuris pripažįsta pralaimėjęs. Mokyti rekomenduojama spaudžiant gyvūną į gulėjimo poziciją (kartojant tol, kol supras), po to tempiant pavadėlį žemyn: „Kuo ilgiau šuo neklauso, tuo stipriau tempkite virvę, kol šuo supras, kad jam privaloma paklusti“, „truktelėkite dviem rankom, kad jūsų augintinis suprastų, jog nepaklusti nemalonu ir skausminga“, „naudokite ir medžiaginį antsnukį“. Ir šiuo siūlomu dresūros atveju, šuniui sukeliamas skausmas ir kiti nemalonūs potyriai. „Šunys mokosi kurdami asociacijas. Kaip manote, ko išmoks šuo, kiekvieną kartą po jam nieko nesakančio garso sulaukęs spaudimo prie žemės ar skausmo, kai stipriai patraukiama už pavadėlio?“, – retoriškai klausia dresūros mokyklos „Geras šuo“ trenerė Donata Venckutė. Jos teigimu, šuo supras, jog pasakyta komanda reiškia, kad jam tuoj skaudės: „Reikės labai daug laiko ir tokių tampymų, kad gyvūnas suprastų galintis išvengti skausmo, jei atsiguls. Kai kurie šunys į tokius metodus gali reaguoti ir priešintis, bandyti gintis – pulti šeimininką. Rekomendacijos tokiu atveju naudoti antsnukį tik dar labiau skatina smurtauti. Tokią „mokyklą“ baigę šunys geriausiu atveju gyvena nuolat bijodami savo šeimininko, blogiausiu – yra atiduodami į prieglaudas arba užmigdomi“.  Dresūros mokyklos trenerės teigimu, naudojant atlygius, pvz.: maistą, vos kelių mėnesių šuniuką nesunku išmokyti norėti atsigulti, kai paprašote: „Būna, kad jie taip pamėgsta šią komandą, kad tenka įkalbinėti nebegulėti. Ir tai pasiekiama nesukeliant jokio diskomforto. Nepamenu, kas yra pasakęs: „Ten, kur baigiasi žinios, prasideda smurtas“, bet kalbant apie šią knygą norisi pasakyti tiek: žiniomis apie šunų psichologiją ir mokymosi procesus net nekvepia“. Cypimas, urzgimas, agresija  Knygoje nuolat rekomenduojama šuns šeimininkams nekreipti dėmesio į augintinio urzgimą, cypimą ar bandymą įkąsti, o atsiradus agresijai rekomenduojama naudoti antsnukį, arba : „Jeigu po 10 kartų šuo nesigula <....> virvę truktelėkite dviem rankom, kad jūsų augintinis suprastų, jog nepaklusti yra nemalonu ir truputį skausminga. Atsiradus agresijai, naudokite ir medžiaginį antsnukį“ ir pan.  Anot U. Nedzinskaitės, tai milžiniška klaida: „Kaip ir daugelis gyvūnų, šunys stengiasi neparodyti skausmo. Tad jei šuo cypia – jam labai skauda. Urzgimas ir bandymas įkąsti yra ženklas, kad žmogus neskaito šuns kūno kalbos ir praleido daugybę komunikacinių signalų, kuriais šuo prašo jo neskriausti. Nekreipdami dėmesio į šiuos ženklus mes mokome gyvūną kąsti. Siūlymai nekreipti dėmesio į cypimą, urzgimą ar bandymą įkąsti yra labai pavojingi! Ypač, jei namuose yra vaikų – nuolat muštruojamas šuo bus sudirgęs, jaus grėsmę ir vieną kartą gali pratrūkti. Ir tai bus ne gyvūno kaltė, o naudotų metodų pasekmė“.  VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI), kurios tikslas – spręsti gyvūnų gerovės problemų priežastis, užkertant kelią pasekmių atsiradimui, primena, kad metodus, keliančius baimę, skausmą ar darančius žalą gyvūnams draudžia Lietuvos respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas. Nusprendę užsiimti savo šuns dresūra, atsakingai pasidomėkite, kokį poveikį naudojami metodai ateityje gali turėti tiek jūsų augintiniams, tiek jums patiems. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams.
skaityti daugiau

Poni kumelės nepriežiūros atvejis Skaraitiškės dvare

IMG_9090
Informacija paruošta Erikos Gasiul iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Dar visai neseniai žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo istorija apie poni kumelės nepriežiūrą Skaraitiškės dvare, kuris priklauso buvusiam Raseinių rajono merui Kęstučiui Skamarakui. Apleisto gyvūno būklė buvo nepavydėtina: kanopos buvo gerokai peraugusios, kiekvienas žingsnis gyvūnui kėlė skausmą, o ir judėjimo laisvė buvo apribota – kumelė neturėjo pakankamai erdvės judėti, kad vaikštant kanopos pačios nudiltų. Šio atvejo ėmėsi VšĮ „Žirgų globos asociacija“ (toliau – „ŽGA“) kartu su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – „GGI“), kurie nuvyko į minėtą dvarą ir su savininku sutarė, kad šis nedelsdamas išspręs problemą: leis atvykusiai specialistei sutvarkyti poni kumelės kanopas, o patį gyvūną perduos „ŽGA“. Visgi, po kurio laiko K. Skamarakas persigalvojo ir organizacijoms pranešė, kad augintinės kanopas sutvarkė pats savo jėgomis ir gyvūno niekam neperduos. Dėl kasdien skausmą kenčiančio gyvūno dar rugpjūčio 1 dieną  buvo kreiptasi ir į Valstybinę Maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – VMVT). Rašte „Dėl galimai žiauraus elgesio su gyvūnu“ buvo prašoma patikrinti dvare laikomos poni patelės sveikatos būklę ir apie rezultatus informuoti besikreipiančias organizacijas – „GGI“ ir „ŽGA“. VMVT netrukus atsiuntė atsakymą, kad patikrinimas buvo atliktas ir gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimų nenustatyta. Taip pat buvo nurodyta, kad poni kumelės savininkas Kęstutis Skamarakas tiesiog įspėtas, jog ateityje tokie pažeidimai nesikartotų.  Rugpjūčio 6 dieną VšĮ  „Žirgų globos asociacija” kartu su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vėl kreipėsi į VMVT prašydami suteikti informaciją, kokiu būdu Raseinių VMVT inspektoriai įvertino realią poni kumelės sveikatos būklę ir nustatė, kad gyvūnui nereikia tolimesnio gydymo, mat padarytose  nuotraukose buvo aiškiai matyti, kad gyvūnui kanopos šiek tiek patrumpintos, bet ryškiai matėsi sužeidimai ant kojų, kurie greičiausiai buvo padaryti bandant atlikti kanopų trumpinimo procedūrą –jas bandyta pjauti paprasčiausiu pjūklu. Taip pat buvo paprašyta informuoti kokiomis priemonėmis bus užtikrinta, kad gyvūno savininkas K. Skamarakas vykdys inspektorių nurodymą laikytis gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų. Kol kas aiškus atsakymas iš VMVT nėra gautas.  Koks yra Skaraitiškės dvaro gyventojos poni kumelės likimas šiuo metu taip pat nėra aiškus. Nežinoma ar iš viso gyvūnas dar tebėra ten. „ŽGA“ vadovė Rūta Rosson sako: „Kanopų problemos yra vienas dažniausiai pasitaikančių gyvūnų gerovės pažeidimų Lietuvoje ir ypač kaimų ūkiuose bei viešuose objektuose, kur gyvūnai laikomi pramogai, viešiems renginiams“. Atsižvelgdami į situaciją, „GGI“, kartu su „ŽGA“ parengė rekomendacijas, kuriose nurodoma, kas kiek laiko, atsižvelgiant į gyvūno rūšį bei gyvenimo sąlygas, reikia tvarkyti gyvūno kanopas. „Rašte taip pat nurodome mums žinomų kalvių kontaktus, įvardijame atsakomybę už kanopų nepriežiūrą bei gręsiančias baudas. Svarbu suprasti, jog kanopų nepriežiūra nėra tik kosmetinė deformacija, ji turi ir visapusiškas pasekmes gyvūno organizmui. Manome, kad tokie atvejai dažniausiai pasitaiko dėl savininko nežinojimo bei informacijos trūkumo, todėl šios rekomendacijos bus naudingos visiems kanopinių gyvūnų augintojams“, – pastebėjimais dalinasi „GGI“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė. Rekomendacinis raštas yra platinamas visoms Lietuvos savivaldybėms su prašymu nukreipti į seniūnijas ir jiems žinomas įstaigas, turinčias kanopinių gyvūnų, bei individualizuotai siunčiama zoologijos sodų, agroturizmo sodybų ir kitų įstaigų kontaktams. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ nori priminti, kad šiai dienai organizacija dirba su trisdešimt gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejų. Yra siekiama, jog už juos atsakingi asmenys ar įmonės būtų nubausti, užsiimama nuolatiniu visuomenės švietimu, teikiamos rekomendacijos bei nuolat bendraujama su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite  aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams. Prisidėkime prie savo visuomenės modernėjimo visi drauge.
skaityti daugiau

Gyvūnų išpirkinėjimas: išeitis ar skatinama mirtis?

ispirkinejimas suo cover
Informacija paruošta Evelinos Žičkutės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Internete gausu gyvūnų skelbimų. Dauguma jų su nuotraukomis. Vienos padarytos paskubomis, kaip išėjo, kitos – profesionaliai, pabrėžiant žiovaujančio kačiuko mielumą ar lekuojančio šuns „šypseną“. Tokios sulaukia daug dėmesio. Tiesa, dar daugiau dėmesio sulaukia nuotraukos, kuriose gyvūnai išsišovusiais šonkauliais pririšti prie radiatorių. O šalia parašyta – mokėkite pinigus, arba jie mirs. Ne, tai nėra įvadas į kažkokią naują sensacingą istoriją, kuri sukrės visą Lietuvą, trumpam sukels bangas teisėsaugos pasaulyje ir suvirpins net šalčiausias širdis. Šįkart – apie „kasdienį“ žiaurumą. Būti gyvūnų mylėtoju, arba, kaip kai kurie žmonės mieliau įsivardija – asmeniu, gerbiančiu gyvūnus, yra veiksmažodis. Jis reiškia nėjimą į cirką, kuriame išnaudojami gyvūnai, nėjimą į zoologijos sodą, kurio ankštuose narvuose vos yra vietos apsisukti, nepirkimą su gyvūnais išbandytų produktų ir dalinį ar net visišką mėsos atsisakymą. Idealiame pasaulyje visi gyvūnai gyventų laisvėje, kaip gamta sutvėrė, tačiau realybė tokia, jog žmonės dalį prisijaukino ir nuo tada neša atsakomybę. Šunys, katės, žirgai – išskyrus, žinoma, gatvėje gimusias ir prisitaikiusias, pagauk-sterilizuok-paleisk programos kates – yra naminiai gyvūnai, kuriems reikalinga žmogaus globa. Nusprendęs ją suteikti, žmogus eina į skelbimus ir renkasi naująjį šeimos narį. „Visi jie mieli, visus paimčiau, jei galėčiau“, galvoja žmogus... Ir tada užtinka nė kiek ne mielą, o bauginančią nuotrauką – prie radiatoriaus pririštą šunį, sulysusį arklį, nuplikusią katę. Skelbimo tekstas trumpas ir griežtas: išvykstame į užsienį/vaikui alergija, jei per savaitę neparduodam, migdom. Kaina simbolinė – 100 eurų. Toks skelbimas išmuša iš vėžių. Pasimiršta visi planai apie kilmingą augintinį ar prieglaudos globotinį – juk veislynas palauks, prieglaudoje gyvūnais jau irgi pasirūpinta, o čia toks skubus atvejis... Greitai greitai, reikia nedelsti, nustatytas laikas tiksi, reikia imti ir... STOP. Neprisidėkite prie žiauraus elgesio su gyvūnais! NEPIRKITE ŠIO GYVŪNO! Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai nuraminti emocijas ir įjungti protą. Įsigilinkime į situaciją (nors ji ir išgalvota – į jokį užsienį niekas nevyksta ir jokių alergiškų vaikų nėra!) – tarkim, jūsų paties šeimoje įvyksta kažkas tokio, dėl ko gyvūno nebegalite auginti. Taip būna – miršta vieniši senoliai ir jų katinėlis ar šuniukas lieka vienužis visame pasaulyje. Ligos, negalios, kalėjimas – taip gali įvykti, ir gerai, jei draugai ar giminės sutinka padėti, tačiau užkrauti naštos irgi negalima. Ką tokiu atveju darytumėte? Ar pirma – ką ten pirma, antra, trečia, kažkelinta – mintis būtų bandyti šeimos narį parduoti ir dar grasinant, kad užmigdysite? Tikrai ne. Vadinasi, skelbimo savininkai neieško savo gyvūnui gerų naujų namų. Ko jie ieško? Kitaip tariant – ką jie gaus, atsikratę gyvūnu? Atsakymas – pinigus. Ir pinigai šiuo atveju yra pats esmingiausias dalykas. Už pinigus ir motiną parduotų – tokia liaudies išmintis. Yra žmonių, kurie nesibodi uždarbiauti pačiais bjauriausiais būdais. Vienas jų – raginimas išpirkti gyvūnus, antraip jie esą bus užmigdyti. Deja, į šiuos emocinius spąstus kartais pakliūna net prieglaudos. Tačiau reikia žiūrėti realiai: šiandien išpirksite šunelį iš X šeimos už šimtą eurų. Rytoj bus paskelbta apie katinėlį, už kurį ponai nori dviejų šimtų eurų, arba migdys dar tos pačios dienos vakare. Ką darysite tada? Iš kur trauksite tokias sumas pinigų? Kur dėsite visus tuos gyvūnus? Ar vis dar manote, kad sprendimas išpirkti gyvūną yra teisingiausias šioje situacijoje? Reikia suprasti, kad tai nieko asmeniško, tik verslas. Pavasariais ir vasarom kačiukų yra tiek, kad nei pavieniai globėjai, nei prieglaudos nesusitvarko – fiziškai negali priimti, o galiausiai dar ir priimtus neskiepytus pasiglemžia maras. Serga ir likusieji lauke. Jų pilna. Kas nori, tas gali ateiti ir pasiimti. Ir įkelti į internetą – nebegalim pasirūpinti, tai parduodam. Balkšvos spalvos, na, tai bus siamas. Šimtas penkiasdešimt eurų. Koks dar mišrūnas, grynaveislis! Dokumentai? O kam? Čia gi „draugas“, ne prekė! Ką? Ne, kainos nenuleisime. Apeliuoti į tokių žmonių sąžinę – bergždžias reikalas. Buvo atvejų, kada „ūkininkai“ pirmiausia nugaluodavo arklius ir tik tada siūlydavo išpirkti, kad matant jų būklę būtų sunkiau atsispirti išgelbėti. Lygiai tas pats su gyvuliais, šunimis bei katėmis – suvargęs, sulysęs, parazitų kamuojamas gyvūnas kels didesnį gailestį ir didesnė tikimybė, jog koks nors minkštaširdis sumokės išpirką. Kas tuomet? O ką daro prekybininkai, kai išparduoda prekes? Pildo asortimentą. „Ūkininkai“ gali už centus nupirkti kito žmogaus gyvulius ir paskelbti už daug didesnę kainą – ir, žinoma, su prierašu, kad laikas tiksi. Nenustebkite, kai prieš Kalėdas išvysite parašytą skelbimą, kad paukščiai dreba laukdami dvidešimt penktos dienos, nes kirvukas jau paruoštas. Gelbėkite gelbėkite gerieji žmonės! Kaina – sutartinė! Pamačius tokį skelbimą, galima imti rimtai svarstyti apie vištos laikymą bute. Tačiau supraskite – iš tikrųjų jūs negelbėjate. Jūs skatinate ratą – randu/nuperku už centus/pavogiu-grasinu nužudyti-parduodu-randu/nuperku už centus/pavogiu-grasinu nužudyti-parduodu-randu… Sukantis šiam ratui, auga skaičiukas beširdžio banko sąskaitoje… Tai jam geriausia motyvacija tęsti šią purviną veiklą. Vienintelė išeitis – neduoti to, ko „verslininkas“ nori – pinigų. Nepelninga veikla ilgai tęsiama nebus. Taip, tai gali reikšti, kad konkretus gyvūnas mirs. Tačiau jeigu žmonės taps sąmoningi – ta mirtis nebus veltui. Nes po jos nebus kitos. Ši praktika žlugs. Supratę, kad vargšai gyvūnai neneša finansinės naudos, pseudoverslininkai paliks juos ramybėje. Jeigu žmogus dėl rimtų priežasčių turi atsisakyti savo šeimos nario, jis ieškos tik ir tik mylinčių, atsakingų naujų šeimininkų. Kai kurie buvę šeimininkai netgi siūlosi mokėti naujiems savininkams už gyvūno išlaikymą – kad tik mylimu augintiniu būtų gerai pasirūpinta. Tai yra tikrasis rūpestis, o ne būdas prisikimšti piniginę. Mokėti galima nebent už nukirmintą, skiepytą, ženklintą tam tikros veislės atstovą, perkamą iš patikimo, oficialaus veislyno. Kuris turi dokumentus, įrodančius, kas jo tėvai, kokie jiems atlikti sveikatos tyrimai. Kitaip tariant, kad nepirktumėte katės maiše. Katė maiše – tai katė ar šuo be dokumentų, pardavėjo teigimu – kažkurios veislės atstovas. Kartais tokie pardavėjai net nesivargina, kad būtų įtikinama – pavyzdžiui, išpopuliarėjus Sibiro haskiams, atsirado krūva skelbimų, siūlančių „haskius“. Jei tema nebūtų tokia rimta, būtų buvę juokinga – net apie veisles nieko nenusimanantys, tik nuotraukas paguglinę žmonės galėjo atskirti, jog parduodami šunys nė neprimena haskių, greičiau yra laikų ar kitų šiaurinių šunų mišrūnai, bet pavadinimas „haskis“ tuo metu garantavo prestižą, nesvarbu, kad nesutapo su realiu faktu. Mažas šuniukas, koks jis bebūtų, dar padžiugindavo, o kai užaugdavo (pavyzdžiui, iki kelių – juk jis visiškas mišrūnas, kodėl turėtų augti iki veislinio haskio dydžio?), kažkaip net patys šeimininkai praregėdavo, jog sumokėjo pinigus už visišką „kaimo lenciūginį“. „Lenciūgas“ irgi vertas paminėjimo. Tam, kad šunys kergtųsi, vedžioti jų nereikia. Skiepyti, nukirminti irgi. Užtenka lašo vandens ir trupučio maisto, kad pastovėtų ant kojų – o stovėti gali ir savo išmatų krūvoj, tamsiam narve garaže. Tai – realios gyvūnų gelbėtojų patirtys. Retkarčiais pinigų už šunį ar katę prašo prieglaudos – tikrai simbolinės, penkiolikos-dvidešimt eurų sumos, už kurią globotinis bus nukirmintas ir paskiepytas. Tai visai kas kita ir tokiu atveju galima paaukoti, kad būtų išgelbėtas kitas nelaimėlis. Kita vertus, nebūtina skubėti to daryti – pasidomėkite, įsitikinkite, ar prieglauda padori, jos veikla skaidri, gyvūnai prižiūrėti. Apie išpirkinėjimą kaip gyvūnų gerovę pažeidžiantį veiksmą kalbame su Rūta Rosson, Žirgų globos asociacijos vadove. Ar gyvūnų išpirkinėjimas – tai išeitis? ŽGA: Mūsų organizacija neskatina išpirkinėti gyvūnų iš savininkų, kurie jų neprižiūri, o ypač pasiduoti šantažui, nes esame pastebėję, kad tokie savininkai puikiai tuo manipuliuoja ir vos pagrasinę, jog gyvūnas bus parduotas mėsai, sulaukia didelio „gelbėtojų“ susidomėjimo. Išpirkinėdami gyvūnus iš netinkamų sąlygų, o ypač mokėdami rinkos kainą už suluošintą, neprižiūrėtą, dažnu atveju turintį begalę sveikatos problemų gyvūną tik skatiname bujoti nepriežiūros atvejus ir leidžiame tokiems savininkams vietoj vieno nustekento gyvūno į jo vietą įsigyti kitą ir su juo elgtis taip pačiai, be jokių pasekmių ar atsakomybės prisiėmimo už netinkamą elgesį. Išpirkinėdami neužkertame kelio gyvūnų nepriežiūros problemai. Nepriverčiame savininko susimąstyti. Galbūt galite pasidalinti kokia nors konkrečia istorija iš savo patirties? ŽGA: Buvo situacija, kai žmogus taip nustekeno kumelę, kad ji nebegalėjo atsistoti, net ėdė gulėdama – rimtai grėsė mirtis. Savininkas pasakė, kad jeigu norim, galim išpirkti už 400 litų arba rytoj jos nebebus, nes atvažiuos čigonai ir paims. Nors jau buvome pradėję procesą su VMVT, biurokratijos kelias - ilgas, o savininkas kumele buvo pasiryžęs atsikratyti per naktį. Tad sprendimą reikėjo priimti greitai. Tą kartą pasidavėm emocijai ir išpirkome gyvūną. Po kiek laiko mus pasiekė informacija, kad tas pas asmuo vėl įsigijo naują arklį. Kaip jam sekėsi su juo - informacijos neturime. Tokios situacijos yra tikrai labai labai sudėtingos. Kartais vieno teisingo atsakymo nebūna. Gyvūnams tikrai reikia mūsų pagalbos, bet tam, kad tokie atvejai nesikartotų - savininkai turi būti baudžiami. Ir rasti tą balansą, kad ir gyvūnui padėtume, ir savininkas būtų nubaustas, be galo sunku. Kartais reikia klausyti širdies, įvertinus situaciją blaiviu protu. Kokių veiksmų galima imtis? ŽGA: Tokius atvejus yra būtina spręsti pagal LR įstatymus, įtraukiant Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, policiją, prireikus net ir žiniasklaidą bei siekti, kad savininkas būtų nubaustas ir prisiimtų atsakomybę už netinkamą gyvūnų priežiūrą. Ir kartais toks sprendimo kelias tikrai reikš, kad gyvūnas turės būti „paaukotas“. Bet tai geriausia, ką galime padaryti dėl gyvūnų gerovės Lietuvoje. Nes visų gyvūnų iš neprižiūrėtų ūkių neišpirksi.  Kraštutiniu atveju, jeigu nubausti savininko niekaip nepavyksta, arba situacija yra kritinė, galima bandyti pardavimo kainą derėti iki minimumo - kad suma būtų tiesiog simbolinė. Jeigu dvejojate, kaip elgtis, galite susisiekti su „Gyvūnų gerovės iniciatyvomis“ ar kita gyvūnų teisėmis besirūpinančia organizacija ir, išsamiai nupasakoję situaciją, paprašyti patarimo ir pagalbos.
skaityti daugiau