„Sutaria kaip šuo su kate“ – daugeliui girdėtas posakis, kuriuo apibūdinami nesutariantys, besivaidijantys žmonės. Mat ligi šiol įprasta manyti, kad šunys ir katės yra didžiausi priešai ir vieni kitų nekenčia. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?
Apie augintinių poreikius, nuotaikas, intencijas dažniausiai sužinome iš gyvūnų kūno kalbos – jei tik skiriame laiko jai suprasti. Kuo atidžiau stebime savo augintinius, tuo geriau imame išmanyti gyvūnų kūno reakcijas. Pavyzdžiui, dėmesingi šeimininkai labai gerai žino, kada jų šuo patenkintas, o kada katė nori būti palikta ramybėje.
Kadangi kačių ir šunų kilmė, medžiojimo būdai bei prisitaikymas prie aplinkos yra skirtingi, subtilūs jų kūno kalbos skirtumai lemia, jog katės ir šunys nesupranta vienas kito. Ir nors kačių ir šunų kūno kalba kartais būna labai panaši, vis dėlto reikšmės dažnai yra visiškai priešingos.
Pavyzdžiui, draugiškai nusiteikęs šuo gali vaikyti katę tiesiog norėdamas žaisti, tačiau katė šuns veiksmus greičiausiai interpretuos kaip galimą grėsmę. Nes šunys mėgsta žaisti vaikydamiesi vienas kitą, tuo tarpu žaisdamos katės mėgsta tykoti ir imituoti puolimą iš pasalų.
Toliau pateikiami esminiai skirtumai tarp šuns ir katės kūno kalbos, apie kuriuos žinodami lengviau suprasite, kodėl katė ir šuo nesutaria, t. y. paprasčiausiai nesupranta vienas kito.
Aukštai pakelta uodega. Kai katė laiko atpalaiduotą uodegą iškeltą aukštyn, tai gali reikšti, kad ji yra draugiška ir atsipalaidavusi. Kuo katės uodega vertikalesnė, tuo ji labiau pasitiki savimi. Tačiau jei aukštyn pakelta uodega pašiaušta, išsipūtusi, o nugaros kailis yra stačias ir pašiauštas, išpūstas, tai dažniausiai rodo stiprų išgąstį ir galimą gynybinę reakciją ar agresiją.
Jei šuns uodega iškelta tiesiai į viršų ir sustingusi, arba juda labai maža amplitude, tai rodo didelę įtampą ir byloja, kad šuo gali pulti. Atsipalaidavusio šuns uodega laikoma neutralioje, veislei ar kūno sudėjimui būdingoje padėtyje – dažniausia vienoje linijoje su nugara, nors kai kurių šunų uodegos riestos ar natūraliai nuleistos.
Uodegos vizginimas. Plačiai į šonus vizganti atpalaiduota šuns uodega rodo susijaudinimą, dažnai tai būna džiaugsmas. Kartais – azartas ar noras žaisti, tačiau tokiais atvejais uodega būna kiek labiau įsitempusi.
Katės uodegos mostais į šonus parodo nepasitenkinimą, jei į šonus juda tik galiukas – katė nežymiai suirzusi ar susijaudinusi. Platūs mostai į šonus per visą uodegos ilgį įspėja, kad katė netrukus gali į darbą paleisti nagus.
Sučiaupta arba atverta burna. Atsipalaidavus tiek šuns, tiek katės burna būna tiesiog sučiaupta. Jeigu oras šiltas, arba šuo yra po fizinio krūvio, jis gali lekuoti. Pažiota katės burna dažnai rodo susijaudinimą. Staiga atsiradęs intensyvus lekavimas tiek šuns, tiek katės atveju gali byloti apie patiriamą stiprų stresą, intensyvų skausmą, susijaudinimą ar paniką. Išsigandus lūpų kampučiai tempiami atgal, tiek sučiaupus nasrus, tiek pražiojus (tokiu atveju šunų nasrai įgyja raidę V primenančią formą). Katės šią grimasą gali palydėti šnypštimu. Surauktas snukutis, iššiepti dantys rodo, kad gyvūnas patiria labai didelį stresą ir geriau prie jo nelįsti.
Ausys. Katė, kuri pasitiki žmogumi, „sveikindamasi“ laikys ausis priekyje. Jei ausys juda atgal arba trūkčioja, tai gali reikšti abejonę arba nepasitikėjimą žmogumi. Prispaustos prie galvos katės ausys – dažnas baimės ar pykčio požymis.
Susidomėjus šuns ausys „išjuda“ pirmyn, suklusus, nepasitikint, jos kiek pakyla, stačios ir budrios (nulėpausių šunų pakyla tik ausies kaušelis, likusi ausis lieka kabėti). Priglaudę prie galvos šuns ausys gali reikšti labai daug – nuo džiaugsmingo susijaudinimo ir noro bendrauti iki paniško išgąsčio. Tad labai svarbu vertinti ne tik detales, bet ir gyvūno kūno kalbos visumą bei aplinkybes.
Kailis. Katei ir šuniui, kaip ir kiekvienam žinduoliui, būdingas refleksas – piloerekcija, kitaip tariant, plaukų pakilimas. Žmonės linkę tai vadinti „žąsies oda“, o kalbant apie gyvūnus, tiesiog „pasišiaušia“. Paprastai katėms šis refleksas pasireiškia patiriant stiprias emocijas: jaučiant didelę baimę arba ruošiantis kovai. Tiesa, ypač jauniems kačiukams būdingas žaismingas pasišiaušimas žaidimo metu – taip gyvūnas tobulina bendravimo su gentainiais įgūdžius. Katės, jausdamos stiprias emocijas, dažnai pašiaušia ne tik uodegos ir nugaros kailį, bet ir viso kūno – gyvūnas tiesiog „išsipučia“.
Kai piloerekcija pasireiškia šuniui, tai rodo, kad jis patiria stiprias emocijas: tai gali būti baimės, stresas, susijaudinimas, pyktis ar kažkas kita. Šunys dažnai pašiaušia keterą, kaklo ar nugaros sritis, kartais dalinai pasišiaušia ir uodegos kailis. Jei pasišiaušęs gyvūnas įsitempęs sustingsta – tai ženklas, kad jis ginsis, tai perspėjimas, į kurį derėtų atsižvelgti. Patiriant didelį stresą, baimę (pavyzdžiui, vizito pas veterinarijos gydytoją metu) tiek šunims, tiek katėms gali padidėti kailio slinkimas – nuo gyvūno tiesiog byra plaukai. Taip pat tokiu atveju gali staiga atsirasti ir pleiskanų.
Šuo su kate – pakankamai skirtingi gyvūnai, kalbantys gan skirtingomis kalbomis, tad jei planuojama auginti juos kartu, pravartu prieš tai pasidomėti gyvūnų elgesiu, charakteriu ir kūno kalba.
Galima rasti daug istorijų, kai šie gyvūnai labai gražiai sutaria, tačiau kiekvienas gyvūnas pasižymi individualiomis savybėmis. Tad apsisprendus laikyti ir šunį, ir katę, vertėtų pasidomėti tiek veislės ypatybėmis, tiek tinkama gyvūnų socializacija (pripratinimu vienas prie kito), tiek auklėjimu.
Informacija paruošta gyvūnų elgsenos specialistės, kaniterapeutės Ugnės Nedzinskaitės ir Monikos Vazgytės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Žiema – nelengvas laikas visiems, o laukinėje gamtoje tai tikras išbandymų metas. Nors laukiniai paukščiai prisitaikę išgyventi ir šaltuoju metu, tačiau sumažėjęs maisto kiekis ir nukritusi temperatūra gali būti pražūtinga. Papildomas paukščių lesinimas jiems gali tapti tikru išsigelbėjimu, o mums – maloniu rūpesčiu.
Šiemet Lietuvoje sulaukta reta žiema, tad net vasario mėnesį nėra per vėlu rengti lesyklėles paukščiams. Tačiau ką daryti, jei lesyklėlės niekuomet nesate turėję? Iš ko ją pasigaminti? O ko įpilti? Ir ką dar reikia žinoti, jei jau susiruošei maitinti sparnuočius žiemą?
Lesyklėlė – pirkti ar pasigaminti pačiam?
Parduotuvėje ar internete galima įsigyti įvairiausių lesyklėlių, kurios gali būti visai paprastos, galima rasti ir tokių gražių, kad taps tikrų namų ar kiemo aksesuaru. Tačiau galima lesyklėlę pasigaminti ir pačiam nepatiriant visai jokių išlaidų.
Lesyklėlė iš pieno butelio ar dėžutės. Tai gana paprastas būdas pasigaminti lesyklėlę – tereikia dviejose priešingose sienelėse iškirpti po skylę, pro kurią paukščiai galėtų pasiekti lesalą. Svarbu palikti gilesnį dugną, kad tilptų daugiau maisto. Tokią lesyklėlę tereikia virvute pririšti prie medžio šakelės, ir darbas baigtas.
Plastikinis kibirėlis nuo maisto produktų. Tokiuose kibirėliuose įsigyjame majonezą, silkę, ar varškę, dažniausiai jie būna 1 litro talpos. Išpjovę kibirėlio šonuose dvi ertmes, turėsime puikią lesyklėlę. Nudengę dangtelį, galėsime lesyklėlę patogiai išvalyti ir pripildyti.
Lesinimo lentelė. Ant stovelio galite pritvirtinti lentelę ir į ją įpilti maisto. Į tokią lesyklėlę paukščiai taip pat atskris, nors ji ir labai paprasta, tačiau svarbu žinoti, kad pasnigus, nuo lesyklėlės sniegą turėsime nuvalyti. Dar labai gerai lentelės kraštus šiek tiek pakelti, kad vėjas lesalo tiesiog nenupūstų. Pavyzdžiui, galima ant kraštų priklijuoti senus pieštukus ar pan.
Lesyklėlė su stogeliu. Tai vienas geriausių ir paukščiams patogiausių lesyklėlių variantų, kadangi stogelis apsaugos maistą nuo sniego ir lietaus, o ant horizontalaus paviršiaus paukščiams patogu tupėti.
Lesyklėlė iš moliūgo. Jei turite nereikalingą moliūgą, galite jį išskobti iš šono ir pripilti į jo vidų lesalo, tai irgi bus visai gera ir įdomi lesyklėlė, tačiau ne ilgaamžė – neilgai trukus moliūgas supus, ir tuomet reikės sugalvoti naują būdą paukščiams lesinti.
Pirktinės lesyklėlės. Šios lesyklėlės būna gražios ir patogios paukščiams, nors tikrai nebūtinos. Visgi, jei nuspręsite įsigyti tokią lesyklėlę, greičiausiai joje maistas bus apsaugotas nuo drėgmės ir sniego, ir paukščiams bus iš didesnės talpos pateikiamas nuosekliai ar porcijomis, tai reiškia, kad jos nereikės labai dažnai pildyti.
Kai kuriais atvejais, jei paukščius vaišinsite lašiniais, lydytais taukais, „paukščių pyragu“, lesyklėlės jums netgi nereikės, užteks vaišes pakabinti virvele ar viela.
Lesyklėlė nebūtina ir tais atvejais, jei jūsų sodyboje auga šermukšniai, aronijos, putinai, serbentai, gudobelės – tai puikus žiemos maistas paukščiams. Taip pat nenuskinkite visų obuolių, kriaušių, vyšnių – jie irgi pasitarnaus sparnuočiams.
Ką pilsime į lesyklėlę?
Saulėgrąžos. Geriausias ir lengviausiai prieinamas maistas paukščiams – tai paprastos nelukštentos saulėgrąžos. Būtinai tik nesūdytos, nekepintos. Saulėgrąžos yra maistingos, turi daug baltymų ir aliejų, tad paukščiams tai yra skanios ir maistingos vaišės.
Žemės riešutai. Skoniu ir maistingumu žemės riešutai nenusileidžia saulėgrąžoms, taip pat ilgai gali gulėti lesyklėlėje, nelabai bijo šalčio ir drėgmės. Galima paukščius vaišinti ir kitais riešutais, tačiau žemės riešutai yra priimtiniausi kainos atžvilgiu.
Grūdai. Grūdai yra natūralus paukščių maistas. Jei jums prieinama, galite paukščiams į lesyklėles piltis įvairiausius grūdus – kviečius, avižas, kvietrugius. Maistingiausi – kviečiai.
Lašiniai. Paukščiai, kurie vasarą minta vabzdžiais, kirminais ir lervomis (kaip mums geriausiai pažįstamos zylutės), žiemą bus jums dėkingi, jei pakabinsite jiems nesūdytų lašinių. Paukščiukai įsikabina į juos nagais ir gana patogiai skanauja. Taip pat galima išlydyti taukų ir juos atšaldžius įdėti į tinklelį, o šį pakabinti paukščiams. Riebalai taip pat labai tinka paukščiams, o pro tinklelio skylutes paukštis lengvai išsikrapštys savo kąsnelius.
Kruopos. Namuose vartojamos kruopos taip pat tikras delikatesas paukščiams – avižų dribsniai, perlinės kruopos, soros, linų sėklos, aguonos – paukščiai bus dėkingi už bet kurias iš šių kruopų.
Maisto produktai. Jei turite pradedančios džiūti duonos, batono – drąsiai dėkite į lesyklėlę. Taip pat galite paukščiams atiduoti varškę, susmulkintas virtas bulves, virtus ryžius, grikius. Svarbus kad šias maistas nebūtų per drėgnas ir gerai paskirstytas, paskleistas, kad nesušaltų į vientisą gumulą, kurį paukščiams bus sunku įveikti.
„Paukščių pyragas“. Tai ypatingas paukščių skanėstas, kuriam paruošti jau reikės šiek tiek jūsų darbo. Į puodą įdėkite ir ištirpinkite sviesto arba taukų. Riebalams ištirpus, įmeskite į juos sėklų, grūdų, kruopų ir pan. Vėliau masę atšaldykite, suformuokite iš jos obuolio dydžio kamuoliukus ir pakabinkite lauke.
Pagrindinės taisyklės lesyklėlės šeimininkui
Paukščių lesinimo sezonas neturi būti pernelyg ankstyvas, kadangi galime prisivilioti praskrendančius paukščius, ir jie taip ir neišskris toliau į pietus. Taip pat nereikia lepinti ir natūraliai čia gyvenančių paukščių – gamtoje yra visko, ko jiems reikia, mes turime jiems padėti tik žiemos sezono metu.
Paukščius lesinti turėsime nuolat iki pavasario, nes kartą ar du pajutę mūsų gerumą, jie jo tikėsis ir vėliau. Svarbu neapleisti lesyklėlės, nes pripratę prie maisto, paukščiai gali greitai nerasti kito maisto šaltinio ir žūti.
Atėjus pavasariui, geriau nenutraukti lesinimo iš karto, o tai daryti palaipsniui.
Lesyklėlė turi būti saugi, ir joje apsilankęs sparnuotis neturėtų rizikuoti būti pagautas katino, tad visuomet geriau rinktis pakabinamas ar prie sienos tvirtinamas lesyklėles, nei stovinčias ant kojelės. Taip pat maistas lesyklėlėje neturi būti sugedęs, senas ar nekokybiškas. Atidavę, pvz., supelijusią duoną, paukščiams ne padėsime, o pakenksime.
Pabaigai
Svarbiausia, ką turime suprasti, kad ėmęsi lesinti paukščius žiemą, prisiimame atsakomybę už jų gyvybes. Jei maitinsime juos nereguliariai, nekokybišku maistu, nesaugiose lesyklėlėse – geriau to nė nepradėti. Tačiau jei jau ryžotės tuo užsiimti, jūsų laukia daug džiaugsmo gėrintis sparnuočiais ir klausantis jų čirškimo.
Informacija paruošta Daivos Kosinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
2019 metais dėl šio šuns jau rašėme pareiškimą, tuomet situacija tikrai nebuvo panaši į šią, tačiau tuomet savininkas buvo baustas dėl nepadarytų skiepų, perpučiamos būdos, žemesnio nei vidutinis įmitimo. Atlikus pakartotinį patikrinimą šios problemos buvo išspręstos. 2020 metais vėl gavus pranešimą dėl jo, patikrinimo metu pažeidimų rasta nebuvo, atrodė, kad šeimininkas susiprato. Tačiau atėjo 2021 metai ir vakar gavom pranešimą dėl to pačio šuns, itin kūdo, šonkauliai šviečia, o dar toks oras.
Šiandien į vietą vyko operatyvinė komanda. Už operatyvų ir tikrai profesionalų darbą norime padėkoti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Vilniaus apskrities skyriui, Lietuvos policija atstovams, gyvūnų globos namams Grinda, Vilniaus miesto savivaldybė viešosios tvarkos pareigūnams. Taip pat mūsų komandos narei Linai Vaitekūnaitei ir, žinoma, tolimai kaimynei Indrei, kuri tiek laiko kantriai rūpinosi gyvūno gerove bei ne kartą kreipėsi į mus.
Šiuo metu šunelis šiltai ir sočiai glausis Grindoje, o sutvarkius iki galo konfiskacijos dokumentus, ieškos naujų namų ❤
Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt.
Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).
Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!
Visuomenėje susiformavęs stereotipas rinktis jauną, mažą, dar nesubrendusį gyvūną. O apie suaugusio augintinio įsigijimą ar jo pasiėmimą iš prieglaudos pasvarsto retas. Visgi jei esate tarp pastarųjų, prieš atsivesdami jau subrendusį gyvūną į namus turėtumėte tam pasiruošti. Kaip tai padaryti teisingai pasakoja šunų elgesio specialistė ir trenerė Vida Radzevičienė, interneto svetainės „Svajonių šuo” įkūrėja.
Jei įmanoma, pradžioje maitinkite įprastu maistu
Planuodami augintinį, jo vieta ar narvu pasirūpinkite iš anksto. Apgalvokite, kur įkurdinsite savo naująjį šeimos narį. Jei gyvūnas gyvens bute ar nuosavame name, parinkite jam kiek nuošalesnę gyvenamosios erdvės vietą ar net atskirą kambarį, kur įkurdintas gyvūnas galėtų palengva apsiprasti su pasikeitusia gyvenamąja aplinka, taip pat turėtų kur pailsėti ir atsipalaiduoti. Palengva, stebėdamas iš šono ir iš jam saugios vietos, šuo pratinsis prie naujų namų, žmonių, jei yra – kitų augintinių, kvapų ir garsų.
„Su šeimos nariais gyvūną reikėtų pažindinti palaipsniui. Patartina šunį pasikviesti, kad jis pats prieitų prie žmogaus, kas parodo jo nusiteikimą bendrauti. Jei šuo ir kviečiamas kol kas pats neprieina, neskubinkite įvykių, neikite tiesiai į jį, nes ėjimą tiesiai link šuns, lenkimąsi virš jo, veido kišimą artyn gyvūnas gali interpretuoti kaip agresiją, grėsmę”, – sakė V. Radzevičienė.
Ypač svarbu! Būtina bent kelioms savaitėms į priekį pasirūpinti įprastu šuns maistu, t. y. tokiu, kokiu jis buvo šeriamas iki atsikraustymo į jūsų namus. Nes prie visų pokyčių pridėjus dar ir kitokį maistą gali sutrikti virškinimas – gyvūnas gali fiziškai sunegaluoti.
Svarbu žmogaus lyderystė ir tinkama komunikacija
Šuo – bandos gyvūnas, todėl iš vado, t. y. žmogaus, jis tikisi ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir aiškios komunikacijos bei gebėjimo priimti tinkamus sprendimus.
„Jei žmogus nemoka elgtis su gyvūnu, jis jaučiasi panašiai taip, kaip jaustumėmės mes jei skristume lėktuvu ir žinotume, jog jį pilotuoja žmogus, kuris iki šiol tai darė tik virtualiai, kompiuteriu. Ko gero, net jei šviežiai iškeptas pilotas prieitų ir pašnekintų, draugiškai patapšnotų per petį ir net pasirūpintų gardžiais pietumis, vis viena skrydžio metu būtumėme įsitempę, tiesa?” – juokėsi V. Radzevičienė.
Taip ir šuniui – iš naujojo šeimininko elgesio jis turi jausti, kad žmogus žino, ką daro. T. y. jie – žmogus ir šuo – ne tik susikalba, bet ir žmogaus priimami sprendimai yra patys geriausi visai „gaujai”, vadinasi, ir šuniui.
Priimdami suaugusį šunį į savo namus, neturėsite to „užliūliuojančio periodo”, neva jūs valdote situaciją, nes suaugęs šuo jau nuo pirmų dienų ims tikrinti „kas gaujoje priima sprendimus”. Kaip tie vienas kito pasimatavimai atrodys, priklausys nuo šuns charakterio, įgimtų savybių, jau turimos patirties.
Pritrūkęs lyderystės drąsus ir stiprus šuo greičiausiai ims agresyvokai auklėti šeimininką ar jo šeimos narius. Globėjiškas šuo ims rūpintis, saugoti šeimininką ar visą šeimą, dėl ko galiausiai gali kilti „išsiskyrimo nerimo” problemų, t. y. šuns negalėjimu pabūti namuose be šeimininkų. Tuo tarpu bailus šuo, nesijausdamas už šeimininko kaip už sienos, bus linkęs į dar didesnes baimes.
Atraskite, ką galėtumėte veikti kartu
Kai šuo pripažįsta šeimininko lyderystę ir kiti jo poreikiai patenkinti, tada jau galima kalbėti apie tarpusavio ryšio gilinimą. Mat jei norite turėti stiprų ryšį su savo augintiniu, turite vienas kitą pažinti, o tai tikrai nenutiks jei kasdien tiesiog paleisite gyvūną lakstyti po savo aptvertą sklypą.
Kaip ir bet kokia draugystė – geriausia ją megzti kartu kažką veikiant, pageidautina – tai, ką kartu veikti patinka jums abiem. Galbūt tai yra pasivaikščiojimas po mišką ar bėgiojimas, galbūt – dalyvavimas šunų sporto varžybose ir pasiruošimas joms.
Priimdami suaugusį veislinį šunį, dar prieš jam pas jus apsigyvenant galite susirinkti informacijos apie tai, ką tos veislės atstovai yra linkę veikti. Jei gyvūnas ne veislinis, jo pomėgius gausite išsiaiškinti stebėjimų ir bandymų būdu.
Pagrindinės gyvūnų augintojų daromos klaidos:
Beje, vyrauja dar viena neteisinga nuostata – neva mokyti, auklėti reikia ir galima tik mažą šuniuką. Tačiau iš tikrųjų gyvūnas mokosi visą gyvenimą, jis nuolat turi prisitaikyti prie kintančios aplinkos, tad ir juo užsiimti reikėtų nepriklausomai nei nuo amžiaus, nei nuo kartu praleistų metų skaičiaus.
Vadinasi, ir priimdami į namus jau suaugusį gyvūną galite jį daug ko išmokyti, o galiausiai – džiaugtis aiškia komunikacija, stipriu ryšiu ir abipusiai komfortiška kasdienybės rutina. Tik nepristikite kantrybės!
Informacija paruošta Aušros Pečiulytės-Mažeikės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Gavę pranešimą apie šuniuką su galimai į kaklą įaugusia grandine, tuoj pat organizavome neplaninį institucijų patikrinimą. Pirmojo patikrinimo metu įvertinta, kad uždėtas antkaklis netinkamas, tačiau įaugęs nėra. Šeimininkas įpareigotas antkaklį pakeisti. Antro patikrinimo metu antkaklis jau buvo pakeistas į tinkamą (GGI turi filmuotą patikrinimo medžiagą). Abiejų laikomų šunų sveikata įvertinta kaip gera, privalomi skiepai padaryti. Antras šuo gyvena voljere, o šeimininkas buvo įpareigotas ir minimam šuniukui padaryti voljerą, kad jo nereikėtų rišti.
Dėkojame Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kėdainių skyriui už operatyvumą ir geranorišką bendradarbiavimą. Taip pat ir patikrinime dalyvavusiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnei bei privačiai veterinarijos gydytojai.
Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt.
Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).
Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!
Kaip padėti lauke gyvenantiems gyvūnams esant dideliems šalčiams bei kur kreiptis nutikus nelaimei?
Šąlant orams būtina pasirūpinti tais, kurie patys to padaryti negali. Šiomis itin žvarbiomis dienomis didelis pavojus ne tik sveikatai, bet ir gyvybei gresia daugeliui lauke gyvenančių keturkojų, paukščių bei žvėrių. Daugelis manome, kad gyvūnus nuo šalčio apsaugo kailis, tačiau termometro stulpeliui nukritus žemiau -10 laipsnių, net ir pats tankiausias kailis gali nebepadėti.
Benamiai ar pasimetę šunys ir katės – kaip jiems padėti?
Paukščiai ir kiti laukiniai gyvūnai – kaip jiems padėti?
Kur kreiptis jei matote, kad laukiniam paukščiui ar žvėriui reikia pagalbos, tačiau pats jos suteikti negalite?
Radę sužeistą, užšalusį ar pasiklydusį gyvūną kreipkitės į skubios pagalbos tarnybą telefonu 112 arba tiesiogiai į Aplinkos apsaugos departamentą telefonu (8 5) 273 2995.
Taip pat galite kreiptis į Gyvūnų globėjų asociaciją:
Esant ekstra atvejui, galima kreiptis visą parą budinčiais Gyvūnų globėjų asociacijos telefonais:
Kai pagalbos reikia lauke gyvenančiai katei arba šuniui:
Informacija paruošta Gretos Burlėgaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Pusantro mėnesio trukusi šuniuko istorija su kaimynų ir institucijų pagalba baigėsi tuo, kad šuniukas baloje nebegyvena, šeimininkai nupirko voljerą, maisto ir vandens būna nuolat! Norime priminti, kad kiekvienas apsižiūrėtumėte aplink save ir nepraleistumėte pro akis gyvūnų, kuriems reikalinga pagalba, nes jie patys jos paprašyti negali. Gal kartais visai ir nereikia pykčių bei institucijų, gal reikia tiesiog pagalbos ar paprotinimo? Tiesiog nepamirškite, kad labai daug priklauso nuo Jūsų. Dėkojame visiems neabejingiems dėl šios situacijos, kaimynai nuostabūs žmonės, puiku, kad susivienijo bendro klausimo vardan ir visi kartu pasiekėm rezultato.
Prisidėti prie tokių problemų sprendimo kviečiame aukok.lt portale, per PayPal ar tiesiai į organizacijos sąskaitas, pasirinkus norimą remti veiklą https://ggi.lt/parama/.
Šeimos pagausėjimas būna labai lauktas, planuotas ir džiaugsmingas įvykis. Tačiau iki tol šeimos numylėtiniu buvusiam šuniui „naujokas“ namuose gali sukelti daug streso. Jeigu šuo pastebės, kad jam skiriama vis mažiau dėmesio, tai gali paskatinti netinkamą jūsų augintinio elgesį. Kad to išvengtumėte, patartina mažais žingsneliais ruošti savo augintinį naujo šeimos nario atvykimui.
Patariama augintinį iš anksto pratinti prie besikeičiančios rutinos. Ruošiantis naujo šeimos nario atvykimui siūloma trumpinti savo skiriamą laiką augintiniui, kad pagausėjus šeimai šuns neištiktų šokas ir nejaustų pavydo naujam šeimos nariui dėl sumažėjusio dėmesio jam. Tačiau nepamirškite savo augintinio ir skirkite pakankamai laiko šuniui. Labai svarbu, kad jis gautų pakankamai fizinio aktyvumo – taip išvengsite elgesio problemų.
Kitas būdas užtikrinti, kad jūsų šuns elgesys būtų geras ir nekeltų didelių rūpesčių, yra tinkamai jį apmokyti. Jei jūsų šuo turi kokių nors didelių elgesio problemų, tokių kaip nerimas ar agresija, turite jais pasirūpinti prieš atvykstant jūsų kūdikiui ar naujam gyvūnui. Bandyti keisti tokį gyvūno elgesį jau esant naujam šeimos nariui gali būti labai sunku. Todėl patartina užsiregistruoti į keletą užsiėmimų ar šunų dresavimo stovyklų gerokai anksčiau prieš pagausėjant jūsų šeimai.
Daugelis šunų mėgsta vaiko energiją ir entuziazmą. Bet jei jų kontaktas nebus tikrinamas ar prižiūrimas, tai gali sukelti elgesio problemų. Remiantis šiais patarimais adaptacijos procesas gali būti daug lengvesnis.
Pirmas šuns supažindinimas su vaiku turi būti trumpas ir kontroliuojamas. Kai šuo aprimsta, laikant už pavadėlio galima jam leisti apuostyti kūdikį. Kol šuo pažindinasi su nauju šeimos nariu paglostykite jį, o po to apdovanokite skanėstu šunį. Dauguma šunų nesunkiai adaptuojasi. Kai šuns smalsumas patenkinamas, jis dažniausiai pradeda nebekreipti dėmesio į naują šeimos narį.
Šie keli pasiruošimo žingsniai gali palengvinti šeimos pagausėjimo procesą ir lengviau adaptuotis jūsų augintiniui. Kuo labiau mokysite savo augintinį bendrauti, tuo jis bus laimingesnis. Tačiau jei į šiuos mokymus jūsų gyvūnas nekreipia dėmesio, patartina kreiptis į profesionalius gyvūnų elgesio specialistus.
Informacija paruošta Karolinos Vainiūtėsiš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Siekiant efektyviau vykdyti gyvūnų teisių apsaugą, siūloma steigti Gyvūnų gerovės kontrolieriaus pareigybę ir Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybą.
Tai numatančias Gyvūnų gerovės ir apsaugos bei Laukinės gyvūnijos įstatymų pataisas įregistravo Seimo nariai Linas Jonauskas, Orinta Leiputė, Domas Griškevičius, Dovilė Šakalienė, Tomas Bičiūnas, Andrius Mazuronis, Andrius Kupčinskas, Ligita Girskienė.
Pagal siūlomą projektą, Gyvūnų gerovės kontrolierius yra valstybės pareigūnas, nagrinėjantis skundus, pranešimus ir savo iniciatyva atliekantis tyrimus dėl galimų gyvūnų gerovės pažeidimų, taip pat skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo gyvūnų gerovės srityje.
Kontrolierius 5 metų kadencijai Seimo prmininko teikimu būtų skiriamas Seimo. Tas pats asmuo kontrolieriumi negalėtų būti skiriamas daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Projektas numato, kad kontrolieriumi gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisės bakalauro ir teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir ne trumpesnį kaip 10 metų teisinio darbo stažą ir vadovaujamojo darbo patirties. Kontrolierius turėtų prisiekti Seime.
Siūlomas teisinis reglamentavimas numato, kad Gyvūnų gerovės kontrolierius yra Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybos vadovas. Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybą sudarytų gyvūnų gerovės kontrolierius, valstybės tarnautojai ir kiti tarnybos darbuotojai.
Įstatymo pataisomis numatoma, kad Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnyba – valstybės biudžetinė įstaiga, steigiama Seimo nutarimu.
Pagal siūlomą projektą, Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnyba turėtų kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip yra įgyvendinamos Gyvūnų gerovės ir apsaugos bei Laukinės gyvūnijos įstatymų, tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę, nuostatos Lietuvoje.
Ši tarnyba tirtų pareiškėjų skundus dėl fizinių ir juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiama ar gali būti pažeista gyvūnų gerovė, taip pat skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo gyvūnų gerovės srityje. Aptikus nusikalstamos veikos požymių, tarnyba galėtų perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui.
Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnyba teiktų Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei pasiūlymus dėl priemonių gyvūnų gerovei pagerinti, dėl galiojančių teisės aktų pakeitimo ir naujų teisės aktų priėmimo bei politikos, susijusios su gyvūnų gerove, formavimo bei įgyvendinimo.
Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisa numatoma, kad Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybos atstovas papildytų Zoologijos sodų patikrinimo komisijos, Invazinių rūšių kontrolės tarybos sudėtį. Tikimasi, kad tai leistų efektyviau vykdyti zoologijos sodų, invazinių rūšių kontrolę ir sistemiškai spręsti problemas.
Gyvūnų gerovės kontrolieriui numatoma prievolė informuoti visuomenę apie savo veiklą bei gyvūnų gerovės padėtį Lietuvoje Gyvūnų gerovės kontrolieriaus interneto tinklalapyje, o esant galimybei – ir per kitas visuomenės informavimo priemones arba susitikimuose su gyventojais. Taip pat Gyvūnų gerovės kontrolierius kasmet ne vėliau kaip iki balandžio 1 dienos raštu turėtų pateikti Seimui gyvūnų gerovės kontrolieriaus praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą.
Tikimasi, kad Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnyba padės išspręsti įsisenėjusias gyvūnų teisių problemas bei išvengti didelio masto žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų, o pavienių atvejų skaičius – ženkliai sumažės.
Įstatymų projektų autoriai mano, kad efektyviam Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybos darbui užtikrinti pakaks iki 15 etatų. Jų skaičiavimais, Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybos veiklos sąnaudos sudarytų apie 370 tūkst. eurų per metus.
Pasak projektus inicijavusio Seimo nario L. Jonausko, jų rengimą paskatino pernai atskleisti ir paviešinti didelio masto žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai, išaiškintos nelegalios veisyklos, gyvūnų teisių pažeidimai privačiuose gyvūnų zoologijos soduose.
Kaip pažymima dokumentų aiškinamajame rašte, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, turintys užtikrinti gyvūnų gerovės ir apsaugos kontrolę, kontroliuoja daugiau kaip 140 tūkst. ūkio subjektų: prekybos ir viešojo maitinimo įmones, gyvūninio ir negyvūninio maisto gamintojus, pienininkystės ūkius, pašarų, veterinarinių vaistų gamybos įmones ir kt.
“Platus tarnybos atliekamų funkcijų spektras neleidžia pakankamai dėmesio skirti gyvūnų gerovės kontrolei, teikti siūlymus, kurie leistų sistemiškai spręsti gyvūnų gerovės ir apsaugos problemas. Gyvūnų gerovės organizacijos pastebi, kad Lietuvoje neužtikrinama ne tik pakankama gyvūnų gerovės kontrolė, bet ir šioje srityje stinga tarpinstitucinio bendradarbiavimo, atsakomybės už nusižengimą neišvengiamumo”, – sakoma projektų aiškinamajame rašte.
Šiuo metu pagrindines gyvūnų gerovės kontrolės funkcijas atlieka Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, kuriems ši veikla nėra pagrindinė. Taip pat šiuo metu nėra kontroliuojančios institucijos, besispecializuojančios tik gyvūnų teisių kontrolėje, kuri prižiūrėtų ir tobulintų institucijų, veikiančių gyvūnų gerovės srityje, veiklą, sistemiškai spręstų problemas.
Pranešimas parengtas ELTA naujienų agentūros, Vilnius, sausio 8 d.
