Dažnai gyvenimas priverčia emigruoti ar pakeisti savo gyvenamąją vietą, todėl augintinių šeimininkai dažnai susiduria su dilema: tampa neaišku, kaip pasielgti su savo augintiniais. Gaila, tačiau atsiranda šeimininkų, kurie savo augintinius paprasčiausiai išmeta į gatvę bei panašiais būdais apleidžia. Dalis išdrįsta augintinius užmigdyti, kiti atiduoda į prieglaudas. Šiomis dienomis toks šeimininkų elgesys yra nepateisinamas bei neatsakingas. Ne pelno siekianti organizacija VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI) kviečia susipažinti su projekte „neBrisius.lt“ aprašytais augintiniais – emigrantais bei primena, kodėl jokiu būdu nederėtų apleisti savo augintinių.
Kuomet nusprendžiame įsigyti augintinį, tuo pačiu į savo gyvenimo gretas priimame naują šeimos narį. Šeimininkas tampa atsakingas už augintinį, jo saugumą, psichologinę būseną bei visokeriopą gerovę. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios šeimininkai privalo kovoti už savo augintinius bei nusprendę emigruoti svetur, yra įsipareigoję daryti viską savo galioje, jog gyvūnas neliktų apleistas ar paliktas. Augintiniai yra jausmingos būtybės, turinčios ne vien fiziologinių poreikių, bet taip pat ir psichologinių, tad apleisti patiria psichologines nuoskaudas.
Prieš įsigyjant augintinį vertėtų paklausti savęs, kur būsite po dešimties ar dvidešimties metų, nes augintinis dažnai net ir po keletos dešimtmečių bus greta jūsų. Privalu rimtai pasverti, ar turėsite galimybes visą šį laikotarpį augintiniui suteikti namus bei juo atsakingai rūpintis. Svarbu žinoti, jog nusprendus emigruoti, augintinį galėsite bei būsite pasiryžę pasiimti kelionėn kartu.
Siekiant paskatinti šeimininkus atsakingiau elgtis su savo augintiniais bei jų emigracijos atveju neapleisti, GGI kviečia susipažinti su nuostabiais augintinių šeimininkais, kuriems net nekilo minties palikti savo augintinio išvykstant svetur.
“Gyvūnas yra šeimos narys nuo pirmos iki paskutinės akimirkos ar džiaugsme, ar varge, ar namie, ar svečioje šalyje“, – Frėja ir Rūta.
Rūta neįsivaizduoja, kaip galėtų savo noru atsisakyti bent vieno iš savo katinų, net kelios dienos išvykus tampa tikra kančia. Rūta emigruodama į Jungtinę Karalystę jokio gyvūno neturėjo, bet po kelių metų priglaudė mažą katinuką iš vietinių tautiečių daugintojų. Vėliau pradėjo kirbėti mintis apie antrą katiną ir jį nusprendė atsivežti iš prieglaudos esančios Lietuvoje. Rūta savo naujajam augintiniui nupirko žmogaus vietą autobusiuke ir su draugės palyda atsigabeno augintinę pas save.
„Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (paėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas“, – Ona ir Lotta.
„Žmonės išvyksta, o juos palieka. Man sunku suprasti, kokios širdys tų žmonių, kurie gali taip pasielgti, nes kai pati nusprendžiau, jog šią vasarą norėčiau išvykti padirbėti į užsienį, tai pirmas dalykas, kurį padariau – pasidomėjau gyvūnų įvežimo politika“, – rašo šunelės Lottos šeimininkė Ona.
Ruošiantis emigruoti bei norint pasiimti augintinius kartu bei norint išvengti kliūčių, šeimininkė pataria:
“Amerikoje gyvūnai labai mylimi, žmonės dažnai net pristabdo mašiną, kad per langą pagirtų mūsų šunį“, – Ieva, Jurgis, Lumis ir Zuikis.
Ieva su vyru Jurgiu sužinoję, jog atsirado galimybė padirbėti JAV, net nesuabejojo savo augintinius Lumį ir Zuikį pasiimti kelionėn kartu. Anot šeimininkų, dokumentus gyvūnams susitvarkyti buvo labai paprasta. Gyvūnai turi turėti mikročipą, europasą ir būti paskiepyti nuo pasiutligės. Karantinuotis gyvūnai pandemijos laikotarpiu neprivalo nei Lietuvoje, nei nuvykus į Ameriką.
Šeimininkai pasakoja, jog Amerikoje gyvūnai yra ypač mylimi, gausu veterinarijos klinikų, aukšto lygio specialistų. Tiesa, ieškant būsto galima susidurti su tam tikras veisles draudžiančiomis nuomos įmonėmis, tačiau ilgiau paieškojus, galima atrasti vietą, kurioje veislė bus toleruojama.
Paklausus, ar šeimininkai yra laimingi, jog savo augintinius pasiėmė kartu, šie atkerta, – „Žinoma! Neįsivaizduojame savo gyvenimo be šių gyvūnų, kurie yra mūsų šeima.“
„Nė minutės nesigailėjau, kad ją pasiėmėm: tiek meilės, atsidavimo ir dėkingumo“, – Virginija ir Čilė.
Virginija visuomet svajojo iš prieglaudos pasiimti šuniuką, o emigravus į Norvegiją savo svajonę galiausiai įgyvendino. Atostogų metu Lietuvoje Virginija su vyru spontaniškai nutarė apsilankyti šunų prieglaudoje bei ten sutiko šunelę Čilę, kuri nuo pat pirmojo kontakto krito šeimininkei į akį. „Mums atvažiavus kaip tik vieno voljero šuniukai buvo išleisti palakstyti. Vienas iš jų tiesiog įšoko man į glėbį ir, atrodė, kad ji čia labai gerai jautėsi“, – pasakojo Virginija.
Šeimininkams parsigabenti Čilę kartu į Norvegiją nepasirodė sudėtinga užduotis, Lietuvoje atlikę privalomas procedūras, nedelsiant augintinę parsigabeno į naujus namus Norvegijoje. Šeimininkė teigė, jog Čilė spinduliuoja dėkingumu bei meile, yra ypač supratinga bei paklusni augintinė.
Projekte „neBrisius.lt“ Keturkojų emigrantų skiltį koordinuojanti fotografė bei 4 metų patirtį organizacijoje turinti savanorė Rasa Šileikienė teigia, kad emigruojant išeitis visada yra, reikia tik skirti laiko tą išeitį surasti. Skilties koordinatorė dalinasi savo įžvalgomis ir patirtimi, dirbant su augintiniais emigrantais bei jų šeimininkais.
Ne paslaptis, jog dalis šeimininkų savo augintinius prieš emigraciją sugeba palikti likimo valiai ar net išmesti gatvėn, o kartais net ir užmigdyti. Kaip vertinate šiuos žiaurius poelgius? Kokia būtų Jūsų žinutė šiems žmonėms?
Labai svarbu, kad žmogus prieš įsigydamas augintinį įvertintų savo galimybes juo rūpintis ir suprastų, jog tai yra ilgam. Asmenys, kurie atsakingai tą pasveria, dažniausiai nekelia tokių klausimų “Ar imti gyvūną kartu ar ne?” , jie klausia, “Kaip man jį pasiimti kartu? Ką turiu atlikti?”. Gyvūno palikimas, išmetimas į gatvę ar migdymas neturi jokio pateisinimo. Net susiklosčius situacijai, kuri atrodo be išeities, išeitis visada yra ir tik reikia skirti laiko tą išeitį surasti. Tikiu, kad sąmoningumas visuomenėje auga ir ateityje šia tema nebebus poreikio diskutuoti, tačiau kol to nėra, linkiu visiems atsakomybės jausmo už savo augintinius ir skirti laiko ieškant geriausio sprendimo.
Ar įžvelgiate kažkokių ypatingų savybių šeimininkuose, kurie nepalieka savo mylimų augintinių bei juos emigruodami pasiima kartu? Kuo jų ryšys su augintiniu išskirtinis?
Šeimininkai, kurie gyvūną laiko savo šeimos nariu ir jaučia atsakomybę už jį, niekada jo nepaliks, nei kraustantis iš miesto į miestą, nei emigruojant. Visada ieškos būdų kaip keliauti kartu. Tokie šeimininkai, be abejo, turi išskirtinį ryšį su savo augintiniu.
Ką patartumėte šeimininkams, kurie emigruojant savo augintinių pasiimti kartu negali?
Sutinku, kad būna situacijų kai augintinio negalime pasiimti kartu, tokiu atveju rekomenduoju pirmiausia kreiptis į pačius artimiausius žmones, galbūt kažkas iš jų galėtų pasirūpinti jūsų augintiniu. Jei artimųjų rate tokio asmens rasti nepavyksta, tuomet yra įvairios grupės, kuriose galima ieškoti atsakingų šeimininkų laikinai globai ar net visam laikui. Taip pat rekomenduoju neskubėti augintinio dovanoti, galbūt emigravus ir įsikūrus naujoje šalyje po kiek laiko atsiras galimybė gyvūną pasiimti kartu, todėl laikino globėjo paieškos gali būti vienas iš sprendimų.
GGI nori paskatinti šeimininkus nepriimti skubotų sprendimų bei emigracijos atveju neieškoti būdų kaip „atsikratyti“ savo augintiniais. Vertėtų prisiminti, jog tai yra jūsų šeimos nariai, kurie turi jausmus bei besąlygišką pasitikėjimą savo šeimininku.
Norinčius pasidalinti linksma istorija apie augintinį, kuris tapo jūsų emigracijos kompanijonu, GGI maloniai kviečia užpildyti anketą puslapyje http://nebrisius.lt/, skiltyje „anketos“.
Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).
Jei augintinis turi specialiųjų poreikių, tam tikrų kūno deformacijų ar kitų negalių, tai nereiškia, jog šis gyvūnas jūsų šeimai gali atnešti mažiau meilės ar šilumos. Spalvų bei emocijų įvairovė, kurią šie gyvūnai atsineša kartu su savimi – nei kiek ne menkesnė. Specialiųjų poreikių turintys gyvūnai – savotiškai ypatingi bei turintys savų privalumų. Tokių augintinių priimti į savo šeimą bijoti nereikėtų, tą puikiai pagrindžia galybė laimingų istorijų aprašytų „neBrisius“ projekte.
Visuomenėje gana įprasta augintinius įsigyti jiems būnant jauno amžiaus bei nepriekaištingos būklės. Šeimos augintinių paieška gyvūnų prieglaudose, kur glaudžiasi benamiai ar specialaus dėmesio reikalaujantys augintiniai – retesnis atvejis. Dalis žmonių baiminasi, kad augintiniai būdami vyresnio amžiaus sudėtingiau pripranta prie naujų šeimininkų. Būsimi šeimininkai dažnai pabūgsta atsakomybės jausmo, kurį kartu atsineša specialiųjų poreikių turintys augintiniai.
Apmaudu, tačiau dažnai atsiranda šeimininkų, kurie savo senstelėjusius ar pasiligojusius augintinius sugeba negailestingai išmesti gatvėn. Tokių gyvūnų galima rasti daugumoje Lietuvos gyvūnų prieglaudų, kur augintiniai yra išgelbėjami nuo užmigdymo bei turi antrą šansą rasti naujus atsakingus šeimininkus.
Visuomenėje gausu susidarusių stereotipų, teigiančių jog ligoti garbaus amžiaus augintiniai su savimi neatneša pakankamai laimės bei spalvų – tai išgalvotas mitas. Vyresni augintiniai turi savų privalumų, kurie gyvūnų ieškantiems turėtų būti išties aktualūs. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus šunys ir katės yra gerokai ramesnio charakterio. Tokie augintiniai ypač tinka gausiai šeimai, turinčiai mažamečių vaikų. Vyresni augintiniai nereikalauja tiek daug dėmesio bei pastangų prižiūrint, tad supažindinimas su namų taisyklėmis – paprastesnis nei auginant jauniklius. Dar vienas pagyvenusių augintinių ypatumas – susiformavusi asmenybė, tad priglaudžiant aiškiai žinosite, ar augintinis atitinka jūsų norus ir galimybes bei nesulauksite netikėtumų.
Gyvūnai su negaliomis: prarastu regėjimu, klausa, amputuotomis ar prarastomis galūnėmis, sugeba džiaugtis kokybišku gyvenimu ne mažiau nei sveiki augintiniai. Žinoma, šalia reikalingas atsakingas bei mylintis šeimininkas, kuris priimtų augintinį tokį, koks šis yra.
Svarbu paminėti, kad tokia negalia kaip regos praradimas nereiškia, kad specialiųjų poreikių turintys augintiniai nesugebės orientuotis aplinkoje bei taps šeimininkams našta. Pavyzdžiui, katės ir šunys turi ypač gerą uoslę bei yra jautrūs aplinkai, gerai adaptuojasi prie patiriamų traumų, ar jutiklinių organų netekties. Dažnu atveju, matant augintinį naviguojantį savoje aplinkoje, būtų sudėtinga atskirti, jog šis yra aklas. Patyrę praradimą jutiklio, tokio kaip uoslė ar kiti, gyvūnai tampa jautresni regos bei kitose jutiklių srityse. Pavyzdžiui, kalbant apie klausą, augintiniai pradeda gebėti geriau skaityti kūno kalbą; praradę regą – ima geriau girdėti bei užuosti.
Gyvūnai su prarastomis galūnėmis gali nustebinti savo gebėjimu prisitaikyti bei sugebėjimu puikiai judėti, nepaisant patirtų traumų ar deformacijų. Kai kurie juda geriau nei visiškai sveiki, pavyzdžiui, šunims, kuriems trūksta dviejų galūnių alternatyva – specialūs vežimėliai, prie kurių daugelis augintinių lengvai bei greitai prisitaiko.
Specialios priežiūros gyvūnai – ypatingi, su savimi atnešantys pamokymų bei motyvacijos, jog vertėtų mėgautis gyvenimu, labiau vertinti tai, ką turime, bei mus supančią aplinką. Patys gyvūnai savo negalios ar trūkumų nesureikšmina, kol ši jiems nesukelia fizinio skausmo. Keletas niuansų augintinių išvaizdoje ar sveikatoje nereiškia, kad augintiniai atneš mažiau meilės ar šilumos. Tikėtina, kad augintinis priglaustas iš prieglaudos ar išgelbėtas nelaimėje, jaučia jam tiesiamą ranką bei atsilygina šeimininkui parodydamas didžiulę empatiją.
Ne pelno siekiančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI) vykdomame projekte „neBrisius.lt“ supažindinama su šiltomis istorijomis apie ypatingus gyvūnus bei jų šeimininkus. GGI maloniai kviečia užpildyti anketą www.nebrisius.lt bei pasidalinti savo istorija. Jei priglaudėte gyvūną, išgelbėjote jį iš nelaimės ar sunkiai kamuojamų sveikatos negalavimų, suteikėte jam pagalbą, šilumą bei namus, kurie kardinaliai pakeitė augintinio bei jūsų gyvenimą į teigiamą pusę – pasidalinkite savo istorija su visais.
„Evitos ir Valės“ istorija – puikus pavyzdys, kad aklas augintinis gali gyventi turiningą bei laimės kupiną gyvenimą ir tą patį suteikti šeimininkui. „Eugenija ir Rika“ istorija pasakoja apie naują gyvenimo džiaugsmą atnešusią šunelę Riką, kuri yra vyresnio amžiaus bei praradusi klausą, tačiau mėgaujasi gyvenimu bei šeimininkės teikiama šiluma. Projekto skiltyje “Ypatingi gyvūnai” galima rasti daugiau straipsnių apie laimingus, panašias negalias ar specialiuosius poreikius turinčius gyvūnus, kurie kartu su šeimininkais gyvena laimingą bei pilnavertį gyvenimą.
GGI bei gyvūnų prieglaudos skatina nediskriminuoti specialiųjų poreikių turinčių augintinių bei suteikti jiems šansą naujuose namuose. Gyvūnų prieglaudose yra gausu naujų namų laukiančių gyvūnų, kurie jūsų namams atneš naujų spalvų bei trūkstamos šilumos.
Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Niekam ne paslaptis, kad vyresnio amžiaus gyvūnai iš prieglaudų yra paimami itin retai, todėl tokie augintiniai dažniausiai yra pasmerkti visą jiems likusį laiką nugyventi narvuose. Gyvūnų prieglaudų atstovai tikina, kad yra begalė priežasčių, kodėl vyresnio amžiaus augintinis gali būti net labiau tinkamas jūsų gyvenimo būdui nei jauniklis.
„Ne vienas kalbintas žmogus sako nenorįs vyresnio gyvūno, nes neva šis gyvens trumpai ir teks patirti netekties skausmą. Bet iš tikrųjų mes niekada nežinome, kada susirgs jaunas ar vyresnis gyvūnas, tad tokie mūsų argumentai tėra spėlionės. Vis dėlto būti pasiruošus gydymo išlaidoms privalu turint bet kokio amžiaus gyvūną“, – sako prieglaudos „Felium Domus“ įkūrėja Gintė Klimavičienė.
Vyresni augintiniai dažnai yra ne tik ramesni, bet ir ištikimesni
Amerikos gyvūnų žiaurumo prevencijos draugija viename iš savo straipsnių teigia, kad nors vyresni augintiniai yra priglaudžiami paskutiniai, jie gali būti tokie pat mieli, kaip ir jaunesni. Organizacijos atstovai tikina, kad vyresni augintiniai dažnai yra ne tik ramesni, ištikimesni, bet ir rodantys daug daugiau meilės ir dėkingumo nei jaunas augintinis. Tam antrina ir prieglaudos „Felium Domus“ vadovė.
„Katės, kurios socialios, tai yra turėjo namus iki patekdamos į prieglaudą, ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių neteko savo šeimininko, visada jums atsidėkos savo begaline meile ir prieraišumu“, – tikino G. Klimavičienė.
Prieglauda niekada neatstos tikrų namų
Kačių prieglaudai vadovaujanti moteris pabrėžia, kad vyresnis augintinis yra nebūtinai 10-ties metų gyvūnas. Ji tikina, kad katėms, vyresnėms nei 2-eji metai, ypač jei jos turi, pavyzdžiui, kokių nežymių sveikatos sutrikimų, rasti namus galimybės beveik nėra. Tačiau gyvūnų mylėtoja sako, kad požiūris į vyresnius augintinius turėtų keistis, nes jie turi itin daug teigiamų savybių.
„Pliusai: kačių charakteris jau susiformavęs, todėl lengviau pasirinkti gyvūną pagal būsimo šeimininko gyvenimo būdą. Vidutinė kačių gyvenimo trukmė 10–15 metų ir net daugiau, tai kodėl, pavyzdžiui, 5 metų katino nepadaryti laimingo, suteikti jam visavertį ir kokybišką gyvenimą? Prieglaudoje jiems tikrai nebus suteiktą to ką gali normalūs namai ir nuolatinis žmogaus buvimas šalia“, – sako G. Klimavičienė.
Prieglaudos atstovė teigia, kad jauni gyvūnai dažnai yra daug reiklesni nei šeimininkai mano ir jų priežiūrai reikia ne tik itin daug jėgų, tačiau ir kantrybės.
Prieglaudose galima susipažinti su vyresniu gyvūnu
„Dar vienas pastebėjimas, ypač per šiuos karantino metus, jauni kačiukai namus rado labai greitai, bet žmonės tikrai ne visada įvertina jaunos katės gyvenimo ypatumus. Tenka nuolat bendrauti ir patarinėti, kad žmonės pakentėtų, nes jauni kačiukai neduoda išsimiegoti, yra labai aktyvūs, drasko užuolaidas, išverčia gėles, nugraužia laidus, apgadina baldus, kandžiojasi, kai jiems keičiasi dantys. Taip pat jiems tikrai reikia skirti daug dėmesio žaidimams bei mokymui, o su vyresniu gyvūnų viso to išvengiama.
Mes visuomet pirmiausia kviečiame atvykti ir susipažinti su vyresniu gyvūnu, nes šiuo atveju ne būsimas šeimininkas, o gyvūnas jus pasirenka arba ne“, – pokalbio pabaigoje sakė prieglaudos „Felium Domus“ vadovė.
Amerikos gyvūnų žiaurumo prevencijos draugija savo puslapyje rašo, kad vyresnio amžiaus šunys iš prieglaudų yra paimami dvigubai rečiau nei jaunesni šuniukai. Ne pelno siekianti organizacija, kuri siekia užkirsti kelią žiauriam elgesiui su gyvūnais, teigia, kad vyresniems naminiams gyvūnėliams tereikia, kad kas nors suteiktų jiems antrą galimybę bei mylinčius namus.
Organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ pateikia 10 svarbiausių priežasčių, kodėl verta priglausti vyresnio amžiaus gyvūną:
Informacija paruošta Gretos Burlėgaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Pasivaikščiojimas kartu su mylimu augintiniu – puikus būdas pabėgti nuo rutinos bei atsipalaiduoti. Tačiau ką daryti, jei šuo agresyviai reaguoja į akiratyje pasirodžiusius kitus šunis? Kaip elgtis, norint kad pasivaikščiojimas su keturkoju draugu būtų malonus ir leistų atsipalaiduoti? Norint padėti sumažinti šių nemalonių situacijų tikimybę, ne pelno siekianti organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ pateikia naudingas rekomendacijas, kurios padės geriau suprasti šuns elgesį.
Reaktyvumas ar agresija?
Reaktyvumas ir agresija – dvi dažnai painiojamos sąvokos. Kartais iš pažiūros “piktas ir agresyvus” – tai yra garsiai lojantis, tampantis pavadėlį, šiepiantis dantis šuo paleistas žalos nesukelia. O, regis, jokių ženklesnių išorinių agresyvumo požymių nerodantis šuo ima ir įkanda. Taigi, kas ta agresija? Ir kas tas reaktyvumas?
Reaktyvumu paprastai vadinamos perteklinės šuns reakcijos į aplinkos dirgiklius. Tai gali būti veržimąsis dirgiklio link, blaškymasis, šokinėjimas ar jų derinys, dažai įvardijami kaip “ardymasis” ar “draskymasis”. Taip pat urzgimas, lojimas, dantų, šiepimas, pašiauštas kailis ir pan. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, šis elgesys toli gražu ne visada reiškia agresiją, dažniau tai rodo didelį gyvūno susijaudinimą. Labai dažna reaktyvumo priežastis – baimė. Kadangi vedamas pavadėliu ar būdamas uždaroje teritorijoje šuo negali pabėgti nuo jį bauginančio objekto, jis renkasi strategiją “geriausia gynyba – puolimas”.
Kalbant apie agresiją, reiktų suprasti, kad gamtoje tikra, rimtus sužalojimus ar oponento žūtį sukelianti agresija yra labai daug resursų kainuojantis ir keliantis rimtą grėsmę būti sužalotam dalykas. Todėl daugelis rūšių evoliucijos eigoje ištobulino įvairius komunikacijos mechanizmus, leidžiančius išvengti rimtos agresijos protrūkių. Reaktyvus elgesys – vienas tokių mechanizmų. Jo tikslas – iš tolo įbauginti menamą grėsmės šaltinį ir taip išvengti užpuolimo. Deja, gyvenant žmonių visuomenėje šis mechanizmas nėra priimtinas.
Kas lemia reaktyvumą?
Šuo gali būti agresyvus, reaktyvus arba ir toks, ir toks. Agresija paprastai siejama su padaryta žala ar sužalojimais. Ją sukelti gali įvairios priežastys, ir pasireikšti ji gali skirtingai, tačiau tai – atskira plati tema. Tačiau reikia žinoti, kad kai kurias atvejais reaktyvumas gali išaugti į vadinamąją baimės ar gynybinę agresiją. Kas gali tapti ne tik nemalonumų, bet ir grėsmės šaltiniu. Todėl su reaktyvumu susijusias problemas reikia spręsti.
Kalbant apie reaktyvumo priežastis, jos gali būti, ir dažnai būna, kompleksinės. Tai gali būti ir paveldėta silpna nervų sistema, ir negatyvios ankstyvosios patirtys, ir prasta šuniuko socializacija (pratinimas prie įvairios aplinkos, žmonių, kitų gyvūnų ankstyvame amžiuje), ir incidentai, nutikę įvairiuose gyvenimo tarpsniuose, arba bet koks aukščiau išvardintų priežasčių derinys.
Kaip padėti reaktyviam šuniui?
Venkite stresinių situacijų ir stenkitės išlikti ramus. Bent jau pradžioje. Probleminį elgesį geriau pradėti spręsti ramioje aplinkoje. Be to, šunys puikiai jaučia jūsų nuotaikas ir skaito kūno kalbą. Jeigu, pamatęs artėjantį šunį jūs įsitempiate, laukdamas, kada gi jūsų šuo pradės loti, šuo pajus jūsų įtampą, ir, žinoma, padarys tai, ko iš jo tikitės. Priežastis paprasta – šuo jaučiamą įtampą susies su artėjančiu kitu šunimi ir taip jo polinkis į reaktyvumą tik dar labiau sustiprės, juk jis ką tik gavo patvirtinimą, kad artėjantys šunys kelia įtampą ne tik jam ,bet ir šeimininkui.
Išmokykite šunį atkreipti dėmesį į jus. Jums reikės: ramioje aplinkos, kur niekas netrukdys ir neblaškys dėmesio nei jums, nei šuniui, iš anksto pasiruošto atlygio šuniui – jo mėgstamiausių skanėstų ar žaislą (tuo atveju, jei šuo žaidimus vertina labiau, nei maistą). Kaskart, kai šuo atkreipia dėmesį į jus, iškart paskatinkite jį skanėstu ar žaisliuku. Labai svarbu tai atlikti tiksliai tuo momentu, kai šuo atkreipė dėmesį į jus. Jei nesate užtikrintas, ar jums gerai sekasi, galima kreiptis į dresuotoją ar elgesnos specialistą keletui pamokų. Po kurio laiko šuo supras, kad kiekvienas žvilgsnis į jus yra atlyginamas. Taip dirbti reikės ilgai, ne vieną mėnesį, kad susiformuotų tvirtas įprotis. Kai šuo suvoks treniruočių esmę – teisingai viską darant tai įvyksta gan greitai, dėmesio atkreipimą galima sieti su komanda (‘eikš”, “čia” “pas mane” ar kita patogia, svarbu, kad žodis visada būtų tas pats). Ištarkite komandą ir, šuniui atkreipus dėmesį, paskatinkite. Taip šuo išmoks, kad į šį žodį reikia reaguoti. Vėliau treniruotes palaipsniui perkelkite į intensyvesnę aplinką su daugiau dirgiklių.
Stebėkite aplinką. Pasivaikščiojimo metu būkite atidūs – jūsų tikslas – pamatyti dirgiklį (kitą šunį, dviratininką ar pan.) anksčiau, nei tai padarys šuo. Pamatę, kad prie jūsų artėja, sakysime, kitas šuo, atkreipkite saviškio dėmesį komanda. Kai šuo atkreipia dėmesį į jus, galima elgtis dvejopai: vienas būdas yra išlaikyti šuns dėmesį atkreiptą į save, tol, kol kitas šuo praeis pro šalį. Tam labai praverčia, jei šuo moka daugiau komandų. Jei ne, galima tiesiog su juo energingai pažaisti. Kitas būdas: atkreipus šuns dėmesį į save, gestu parodyti jam kitą šunį ir tą pat sekundę į burną įkišti skanėstą. Kai tokia situacija pasikartos daug kartų, šuo supras, kad kitas šuo (ar koks kitas dirgiklis) horizonte reiškia gerai praleistą laiką ir daug skanėstų. Jei šuo pirmas pamatė artėjantį kitą šunį ir sureagavo – ką gi, jūs pavėlavote. Tai nėra gerai, nes kuo dažniau koks nors elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps įpročiu. Tai galioja ir reaktyviam elgesiui. Tad, jei jaučiate, kad jums sunkokai sekasi, kreipkitės pagalbos į elgsenos specialistą.
Mokykitės suprasti šunis. Šunys bendrauja kūno kalba, kuri bendra visiems šunims. Jos pramokę galėsite lengviau pastebėti, kad augintinis susijaudino, jaučia baimę, ar, atvirkščiai, yra ramus. Jei šuo neigiamai reaguoja į kitus šunis, ypač svarbu žinoti keletą kūno kalbos niuansų: vedžiodami šunį niekada neveskite jo tiesiai priešpriešą į kitą šunį. Šunų pasaulyje tiesus judėjimas vienas į kitą yra laikomas labai nemandagiu ir gali reikšti ketinimą pulti. Natūraliai vienas prie kito šunys artėja puslankiu, šiek tiek iš šono, be jokiu būdu ne “nosis į nosį” kryptimi. Tad, jei nusprendėte ar aplinkybės verčia priartėti prie kito šuns, darykite tai iš šono, judėdami lenkta linija, ne tiesiai į jį. Venkite mažų erdvių, siaurų praėjimų ir panašių vietų, kur jūsų šuo būtų priverstas būti arti kito šuns – tokiose situacijose šuo gali pasijusti nejaukiai ir reaktyviai reaguoti.
Jei reaktyvumas jau virto išreikšta agresija ir grėsmė, kad šuo ką nors apkandžios, auga, specialisto konsultacija būtina, bandant spręsti tokią problemą savarankiškai ar klausant kaimynų patarimų, yra didelė tikimybė situaciją tik pabloginti. Beje, jei šuo gali kąsti, antsnukis viešose vietose irgi būtinas, bent jau kol problema neišspręsta. Lietuvoje galiojantys įstatymai įpareigoja šeimininką užtikrinti aplinkinių saugumą, ir numato atsakomybę už padarytą žalą.
Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Pasivaikščiojimas kartu su mylimu augintiniu – puikus būdas pabėgti nuo rutinos bei atsipalaiduoti. Tačiau kartais pravažiavęs dviratininkas, akiratyje pasirodęs kitas šuo, ar tiesiog intensyvus eismas pasivaikščiojimą paverčia tikru iššūkiu. Ką daryti, kad pasivaikščiojimas su keturkoju draugu būtų malonus ir naudingas abiems? Norint padėti sumažinti šių nemalonių situacijų tikimybę, ne pelno siekianti organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ pateikia naudingas rekomendacijas, padėsiančias kovoti su nesiliaujančiu pavadėlio tempimu.
Kodėl jis tempia???
Kiekvienas veiksmas turi priežastį. Pavadėlio tempimas – ne išimtis. Tad, norint spręsti problemą, pirmiausia reiktų nustatyti, kodėl gi šuo tempia pavadėlį? Pradėsime nuo dažniausių priežasčių. Viena pagrindinių – šuo nėra tinkamai mokomas netampyti pavadėlio. Natūralus šuns judėjimo būdas – risčia. Tai yra, šuo natūraliai juda greičiau, nei žmogus. Tad jam reikia padėti išmokti prisitaikyti.Be to, šuo gyvena kvapų pasaulyje – tai yra, aplinką jis “mato” nosimi. Jei mes stabtelime, kad galėtume atidžiau apžiūrėti mūsų dėmesį patraukusį objektą, šuniui jį reikia apuostyti – tai yra, prieiti prie dominančio dalyko. Mes, žmonės, uosle nepasižymime – na, bent jau lyginant su šunimis. Todėl paprastai mums sunku suvokti, kodėl šuniui taip svarbu prieiti prie to krūmo ar ano kupsto. Tačiau šuniui apuostyti šakelę ar žolės kupstą iš visų pusių taip pat svarbu, kaip aistringam krepšinio gerbėjui pažiūrėti rungtynes nuo pradžios iki galo. Pamatyti, kad šuo domisi kvapu labai paprasta – užtenka atidžiau pastebėti augintinio elgesį, ir patys pamatysite, kur krypsta jo dėmesys.
Kita priežastis, kodėl šuo tempia yra baimė. Jei šuo netinkamai arba nepakankamai socializuotas, yra tikimybė, kad tam tikri aplinkos aspektai jį gąsdins. Negalėdamas kalbėti ir pasiskųsti, kad bijo, gyvūnas imsis instinktyvios strategijos: kiek įmanydamas temps pavadėlį, stengdamasis pabėgti iš gąsdinančios aplinkos ar nuo bauginančio objekto, kuriuo gali būti bet kas – praeiviai, kiti šunys, automobiliai, statybų aikštelė ir t.t. Sunkesniais atvejais šuo gali bijoti bet kokios aplinkos, kuri nėra jo namai, ir pasivaikščiojimai virsta nesibaigiančiu tempimu. Jei norintis pasmalsauti ir pašniukštinėti šuo tempia jus nuo vieno objekto prie kito, tai bijantis šuo aplinka nesidomi, jis tiesiog tempia kuo toliau. Šuo gali atrodyti sušilęs, lekuoti, nekreipti dėmesio į jūsų balsą ar kitus dirgiklius. Kai kuriais atvejais baimė virsta baimės agresija, kai šuo ima loti ant bauginančio objekto ir veržtis jo link, tačiau jam artėjant atsitraukia.
Trečioji dažna priežastis, kodėl šuo tempia, gali būti tiesiog energijos perteklius ar per didelis susijaudinimas. Ypač toks elgesys būdingas jauniems energingiems šunims, kurie jaučia didžiulį poreikį išlieti viduje kunkuliuojančią energiją.
Ketvirtoji priežastis, kuri dažnai būna ne atskira, tačiau papildo bet kurią iš anksčiau minėtų – pavadėlį tempiate jūs. Ir šuo įpranta, kad judėti norima kryptimi jis gali tik… tempdamas jus.
Kaip išspręsti problemą?
Pirmiausia reikėtų nustatyti šuns elgesio priežastis. O tada – nusimatyti strategiją. Pirmiausia ramioje aplinkoje reikia įpratinti šunį kreipti į jus dėmesį. Dažnai tai vadinama “ryšio kūrimu”. Pradėti treniruotis galima net kambaryje ar lauke, ramioje aplinkoje, kur niekas netrukdo ir neblaško dėmesio nei jums, nei šuniui. Iš anksto pasiruoškite atlygį šuniui – jo mėgstamų skanėstų ar žaislą, jei šuo žaisti mėgsta labiau, nei smaližiauti. Kaskart, kai šuo atkreipia dėmesį į jus, paskatinkit jį skanėstu ar numeskit žaisliuką. Labai svarbu tai atlikti tiksliai tuo momentu, kai šuo atkreipė dėmesį į jus. Jei nesate užtikrintas, ar jums gerai sekasi, galbūt verta kreiptis į dresuotoją ar elgesnos specialistą, sužinoti, ar nedarote klaidų. Po kurio laiko šuo supras, kad vos pažvelgus į jus nutinka kažkas gero. Nesustokite! Kad susiformuotų tvirtas įprotis, skatinti šunį prireiks ne vieną mėnesį. Kai šuo suvoks, kad jūs – neišsemiamas džiaugsmo šaltinis, dėmesio atkreipimą galima sieti su komanda (‘eikš”, “pas mane” ar kita, svarbu, kad žodis visada būtų tas pats). Ištarkite komandą ir, šuniui atkreipus dėmesį, paskatinkite. Taip šuo išmoks, kad į šį žodį reikia reaguoti. Vėliau treniruotes palaipsniui perkelkite į intensyvesnę aplinką su daugiau dirgiklių.
Kai šuo jau žino, kad atkreipti į jus dėmesį verta, galima išbandyti ir kitus paskatinimo metodus. Jei šuo tempia pavadėlį norėdamas ką nors pauostyti – sustokite. Ramiai palaukite, kol šuo nustos tempti ir atkreips dėmesį į jus – girkite šunį ir drauge bėkite link šunį sudominusio objekto. Taip šuo supras, kad tempti neverta, nes šeimininkas tada kažkodėl “sugenda”.
Jei šuo tempia iš baimės, geriau pasikonsultuoti su specialistu, kaip elgtis, kad dar labiau neišgąsdintumėte šuns. Tik konsultuotis reikėtų pas asmenį, kuris specializuojasi socializacijos sferoje, ir aiškiai išsakyti kamuojančias problemas – bendras paklusnumas ar dresūra čia nepadės, kol šuo nebus tinkamai socializuotas.
Jei šuo jaunas ir/arba energingas – pasidomėkite būdais, kaip tinkamai nukreipti ir suvaldyti jo energiją. Tai gali būti uoslės žaidimai, triukų dresūra, interaktyvūs žaislai ar kitos veiklos, kurios nėra labai sudėtingos, nesuteikia didelio fizinio krūvio šeimininkui, tačiau padeda augintiniui iškrauti energijos perteklių per uostymą ar protinę veiklą. Svarbu suprasti vieną dalyką: energijos perteklius niekur nedings, o fiziškai nuvarginti tokį ištvermingą gyvūną, kaip šuo daugeliui gali būti pernelyg sudėtinga (o ir laiko daug užima), tad geriau griebtis išmanesnių veiklių, nuvarginant ne tiek šuns kojas, kiek smegenis. Tai išeis į naudą tiek gyvūnui, tiek jūsų santykiams su šunimi. O galbūt būtent taip atrasite naują pomėgį, juk veiklų su šunimis šiais laikais tiek daug!
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus punktas: atpraskite tempti pavadėlį! Jei šuo susidomėjęs kažką uosto, netempkite jo šalin, leiskite jam pabūti šunimi. Na, nebent situacija keltų grėsmę ir šunį tikrai reikėtų nutempti saugumo sumetimais. Netempkite pavadžio į save, jei šuo susidomėjo praeiviais – geriau skirkite pastangų ryšio kūrimui ir įpratinkite šunį tokiose situacijose reaguoti į kvietimą. Vedžiodami šunį nepamirškite, kad turite ne tik rankas, bet ir kojas, ir, jei šuo pernelyg įsiaudrino ir tempia į nieką nebereaguodamas, tiesiog sustokite. Gyvūnai bendrauja kūno kalba, tad šuniui bus daug lengviau suprasti, kad jūs nenorite eiti, jei jūs sustosite, nei tuo atveju, jei tempsite pavadėlį, bet vis tiek judėsite pirmyn.
Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Ne paslaptis, jog profesionalios specialistų paslaugos kainuoja didelius pinigus, o šių pinigų daugelis organizacijų negali sau leisti. Tokioms ne pelno siekiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI), patyrę įvairių sričių specialistai – ypatingai reikalingi, norint kurti pokyčius bei pasiekti organizacijos užsibrėžtus tikslus. Laimei, atsiranda žmonių, kuriems pinigai nėra pagrindinis „arkliukas“, šie žmonės, dėl gyvūnų gerovės bei aistros savo profesijai laiko neskaičiuojantys savanoriai – GGI projekto neBrisius.lt fotografai.
Ne pelno siekiančiai organizacijai nėra nieko svarbiau kaip atsidavę bei savo darbą mylintys savanoriai. Tokio tipo organizacijos veikla – beveik visiškai priklausoma nuo joje savanoriaujančių žmonių užsidegimo bei dedamų pastangų.
Žinoma, savanoriai atėję į ne pelno siekiančią organizaciją taip pat gali tikėtis gauti neįkainojamos profesinės bei gyvenimiškos patirties, kuri šiems gali ženkliai pagelbėti tolimesniuose karjeros bei gyvenimo etapuose. Na ir vertėtų prisiminti visus karmos taškus, už kilnius bei geranoriškus poelgius prisidedant prie gerovės siekiančių organizacijų tikslų.
GGI projektas „neBrisius.lt“
Pasakojant apie GGI vykdomą projektą „neBrisius.lt“, kurio tikslas pasidalinti gražiomis istorijomis apie augintinius, kurie buvo priglausti iš prieglaudos, gatvės ar kitais būdais išgelbėti bei apdovanoti naujų šeimininkų meile, svarbu paminėti, jog šio projekto gyvavimas yra ženkliai paremtas projekte aktyviai veikiančių savanorių – fotografų, kurie, neskaičiuodami savo laiko bei kaštų, geranoriškai prisideda prie projekto įgyvendinimo proceso.
Tai savanoriai, nebijantys prisitaikyti prie skirtingų augintinių charakterio bruožų, pasiryžę išsitepti purvu, norint pagauti spalvingesnį kadrą. Žmonės, ieškantys ir nebijantys iššūkių, jaučiantys aistrą savo profesijai bei siekiantys tobulėti, o svarbiausia – siekiantys gyvūnų gerovės. GGI skatindama savanorius prisijungti į organizacijos bei projekto „neBrisius.lt“ gretas bei padėkoti dabartiniams savanoriams, kviečia susipažinti su keletu šio projekto komandos narių – fotografų.
„neBrisius.lt“ projekto fotografai
Greta Kniežaitė – Novikovienė
Septynerius metus savanoryste užsiimanti Greta jau nuo pat vaikystės fotografijai jautė didelį pašaukimą. Viskas prasidėjo nuo gyvūnų, gamtos bei žmonių fiksavimų kadre.
Kas Jus pastūmėjo užsiimti šia savanoryste bei prisidėti prie neBrisius.lt projekto įgyvendinimo?
Kai iš pajūrio išvykau studijuoti į sostinę, susipažinus su savo jau vyru, šis pamatęs mano daromas nuotraukas, pastūmėjo įsigyti veidrodinį fotoaparatą. Sutaupiau, įsigijau ir pradėjau dar daugiau fotografuoti, mokytis iš savo klaidų, tobulėti. Fotografuodavau ir šventes, pradėjau daryti fotosesijas nemokamai, kad tik įgyčiau daugiau patirties. Ir tada vieną dieną sėdint prie kompiuterio atėjo vadovas ir padėjo lankstinuką, kad projektas neBrisius.lt ieško fotografų savanorių. Akys tik sužibo, paskambinau, susitariau susitikti su projekto vadove Elena Mituze ir po darbų ten skuodžiau. Pakalbėjom, buvau labai užsidegusi, nes supratau, kad turėsiu didžiulį šansą tobulėti kaip fotografė ir tuo pačiu padėsiu tūkstančiams išgirsti ir pamatyti neįkainojamas istorijas, susipažinti su nuostabiais žmonėmis ir juos pradžiuginti mylimų augintinių nuotraukomis.
Fotografė GGI organizaciją pasirinko dėl ypač artimo ryšio gyvūnams, o svarbiausia – didžiulės aistros savo profesijai. Daugiau nei 400 fotosesijų, negailėjimas savo brangaus laiko bei atsidavimas organizacijai ir gyvūnams – dalykai, kuriais Greta gali drąsiai didžiuotis bei pasigirti. Greta dirba nekilnojamo turto įmonėje, profesionaliai daro šeimos, vestuvių, krikštynų, asmenines ir kitokio tipo fotografijas. Anot fotografės, dėl didelio bagažo fotografijų organizacijos viduje, fotosesijų su gyvūnais užsakymų skaičius taip pat sparčiai auga.
Kuo gyvūnų fotografija Jums ypatinga?
Kai tik susitinku su fotosesijos dalyviais – augintiniu ir šeimininku, pirmiausia mane gyvūnas pajaučia, nes nespinduliuoju baime, visada ramiai nusiteikusi. Kartais net šeimininkai nustemba, kaip jų augintinis iš nesuvaldomo, būdamas su manimi tampa ramesnis. Pamačiusi gyvūną, iš karto susikuriu apie jį vaizdinį, koks jis. Visi išgelbėtieji gyvūnai, ypatingai šunys, labai aiškiai išspinduliuoja savo istoriją, ką patyrė, koks jo gyvenimas buvo. Pagal tą vaizdinį stengiuosi, kad ir nuotraukose atsispindėtų ryšys su šeimininku, koks augintinis laimingas, ką jis dabar turi. Nerealu yra tai, kad visuose gyvūnuose matau dėkingumą jį išgelbėjusiam šeimininkui, akys viską pasako.
Ar fotografuojant gyvūnus susiduriate su sunkumais, iššūkiais?
Didelių sunkumų neteko patirti. Nors tikrai būna ir taip, kad fotografavau šunį, kuris labai nemėgsta svetimų žmonių, o ypač jei tiesiogiai žiūri į jį ir yra atsistojęs. Tad fotosesiją atlikau sėdėdama, tik kilstelėjus sulaukdavau nemalonaus urzgimo. Bet bijot nebijojau, nes, manau, kad jei ir įkastų man ar įbrėžtų, tai tik mano pačios kaltė, nes lindau, o jis tik norėjo išvengti kontakto. Taip pat dar buvo taip, kad atvykau į butą nufotografuoti katino, o jis iš karto pasislėpė po sunkiai pakeliama lova, tai prasėdėjau 30 min kalbėdama su šeimininke ir pasakiau, kad kol nenufotografuosiu, niekur neisiu. Tada ėmiausi savo taktikos, tiesiog kiek įmanoma palindau po lova, pakalbinau katiną ir jis jau mano rankose. Baimė katinui dingo, fotosesija atlikta. Taigi, kiekvienas gyvūnas turi skirtingą charakterį, tik reikia mokėti prie jo prieiti ir suprasti, kas jam patinka, o kas nelabai.
Ar šios savanorystės metu pasisėmėte kažko ypatingo, kas praturtino Jūsų profesinę bei gyvenimišką patirtį?
Praturtina ši savanorystė mane visapusiškai: ir patirtimi fotografijoje, ir gyvenime. Kiekviena fotosesija man iššūkis, koks gyvūnas manęs laukia, kaip sugebėsiu perteikti nuotraukose jo emociją. O kalbant apie gyvenimišką patirtį, tai daug giliau ir rimčiau žiūriu į atsakomybės jausmą pasiimant gyvūną, kad tai ne žaisliukas, juo reikia rūpintis, jis tampa pilnaverčiu šeimos nariu ir jeigu nori, kad gyvūnas tave mylėtų, tu turi jam duoti kur kas daugiau nei jis gali.
Ar rekomenduotumėte kitiems savanoriams prisidėti prie šio projekto ir kodėl?
Tikrai rekomenduočiau prisidėti prie šio projekto visiems norintiems ir mylintiems gyvūnus, nes ši patirtis tikrai neįkainojama.
Elena Mituzė
Elena organizacijoje savanoriauja jau 7 metus bei visą šį laiką koordinuoja „neBrisius.lt“ projektą. Projekto vadovė organizaciją pasirinko dėl šios inicijuojamų veiklų su gyvūnais, o projektą koordinuoti nusprendė, nes pati yra fotografė bei tiesiogiai galėjo prisidėti prie projekto įgyvendinimo, taip siekė skleisti gerąjį pavyzdį kitiems.
Kuo šis projektus Jums ypatingas?
Ypatingas, nes šiame projekte susijungia mano du gyvenime mylimiausi dalykai, tai gyvūnai ir fotografija, projektas yra pozityvus, rodo garąjį pavyzdį, na trumpai tariant, laimingos istorijos, kurios užkrečia kitus..
Projekto vadovė stengiasi įkvėpti bei motyvuoti kitus projekto dalyvius, lyderiauja ieškant naujų būdų, kaip toliau plėtoti projektą. Elena per 7 metus yra padariusi išties didelį skaičių fotografijų, kurio net negalėtų įvardinti. Šiuo metu fotografija užsiima mažiau, nes išsiplėtus komandai atsirado daugiau atsakomybių.
Organizacijoje Elena įgavo vertingos patirties, pasak Elenos, didelė patirtis yra vien tas, kad neturint finansinių išteklių galima organizuoti darbus ir nuveikti daug kilnių veiklų gyvūnų labui. Fotografė – projekto vadovė pasakoja, kad gyvūnų fotografija – vienas iš sudėtingesnių fotografijos žanrų, nes pakartoti akimirkos su gyvūnu dažnai neįmanoma, todėl tokiose fotosesijose vertėtų neprarasti budrumo. Fotografės teigimu, fotografuojant svarbu išlikti kantriam bei skirti tam laiko, tuomet išlauktas kadras anksčiau ar vėliau ateina.
Projekto vadovė visus mylinčius bei siekiančius gyvūnams gerovės, mielai kviečia prisidėti prie projekto įgyvendinimo bei tapti jo dalimi.
Živilė Stavarytė
Živilė „neBrisius.lt“ projekto dalimi tapo prieš pusę metų, tad daugelis fotosesijų dar priešakyje. Fotografė prieš prisijungiant prie projekto jau turėjo patirties su gyvūnų fotografija, tad šiuo metu nekantrauja realizuoti save šioje organizacijoje bei pasisemti daugiau vertingos patirties.
Kas Jus pastūmėjo užsiimti šia savanoryste bei prisidėti prie projekto įgyvendinimo?
Be galo myliu gyvūnus, todėl kiekviena sėkmės istorija labai džiugina ir motyvuoja, o kadangi pradedu savo fotografijos pradžią, tai puiki praktika augti kaip specialistei, tuo pačiu susipažįstant su daug žmonių, patiriant geras emocijas ir svarbiausia daryti, ką labiausiai mėgsti – fotografuoti ir būti šalia gyvūnų.
Kodėl pasirinkote savanoriauti būtent šią organizaciją, o ne kitą?
Na turbūt taip jau sutapo, kad pati prieš kelis metus dalyvavau sėkmės istorijos fotosesijoje, atradau neBrisių, kaip puikų projektą ir net nebuvo abejonių, kad noriu būtent čia savanoriauti, nes mano sėkmės istorijos visas procesas buvo labai sklandus ir smagus. Apie kitus tokio pobūdžio projektus net nebuvau girdėjusi.
Kuo jums gyvūnų fotografija ypatinga?
Labai ypatinga, nes be galo myliu gyvūnus, nes jie nesivaržo prieš kameras, būna savimi, rodo tikras savo emocijas, kurios dažniausiai būna geros ir taip mane motyvuoja. O taip pat, fotografuoti gyvūnus yra ir nelengvas iššūkis, todėl tai puiki terpė užsigrūdinti ir įgyti praktikos.
Ar fotografuojant gyvūnus susiduriate su sunkumais?
Taip susiduriu, kadangi gyvūnams negali įsakyti vienaip ar kitaip atsisėsti, pozuoti, jie nori būti laisvi, o laisvumą reikia mokėti pagauti gražiuose kadruose, iš paskos lakstyti, bandyti nulaikyti sunkų fotoaparatą su viena ranka, o su kita sudominti gyvūną. Taip pat ir laiko atžvilgiu, tai gali užtrukti daug ilgiau nei fotografuojant žmogų. Neapsieinama ir be purvo ant drabužių, lipimo į purvynus ir panašiai, tačiau su tuo viskas tvarkoje, nes žinau, kur einu, todėl reikia tiesiog tinkamai pasiruošti tiek fiziškai, tiek išvaizdos prasme.
Živilė fotosesijų metu stengiasi pasisemti kuo daugiau gerų emocijų, nes fotografuojamos – būtent sėkmės istorijos, kurios beveik visada ir būna paremtos geromis emocijomis. Pasak fotografės, toliau seka pažintys su žmonėmis, kurias plečiant pradeda atsirasti ir klientai fotosesijoms.
Ar rekomenduotumėte kitiems savanoriams prisidėti prie šio projekto ir kodėl?
Rekomenduočiau prisidėti, nes reikia šviesti mūsų visuomenę apie tai, kad gyvūnas yra laimė. Žinoma, be visų laimių, žaidimų yra ir kita pusė, jog gyvūnui reikia pasišvęsti ir juo rūpintis, tačiau kuo mūsų komanda bus didesnė, tuo plačiau sklis ši žinia.
GGI nori padėkoti visiems fotografams, iš skirtingų Lietuvos miestų bei likusiems organizacijos savanoriams, kurie prisideda prie organizacijos inicijuojamų projektų įgyvendinimo. Geranoriškas savanorių indėlis – esminis pamatas, kuris leidžia organizacijai sėkmingai vykdyti bei plėtoti savo veiklas. Norinčius prisidėti prie komandos, GGI kviečia nedvejoti bei užpildyti anketą: https://ggi.lt/savanoriams/, o išgelbėtų gyvūnų istorijas skaityti www.neBrisius.lt.
Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Kovo mėnesio 3 dieną švenčiame Pasaulinę laukinės gamtos dieną. Tačiau gamtoje šventės nesimato – per pastaruosius 5 dešimtmečius nustatytas spartus gyvūnų bei laukinės gamtos nykimas. Neatsakingas žmonių vartotojiškumas, godumas bei industrializacijos skatinamos komercinės veiklos – pagrindiniai veiksniai, sukėlę biologinės įvairovės krizę. Mokslininkai nerimauja, kad per ateinančius dešimtmečius galime prarasti šimtus tūkstančių gyvūnų rūšių. Ne pelno siekiančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI) komanda skatina rūpintis gamta bei pateikia naudingus patarimus, padėsiančius kovoti su daroma žala gamtai bei gyvūnams.
Galbūt sunku patikėti, tačiau gamta bei gyvūnai žmonių kasdienybėje yra žalojami kur kas dažniau nei atrodo. Atsisakymas savo mėgiamiausio šokolado, gali ženkliai prisidėti prie laukinės gamtos bei joje gyvenančių gyvūnų gerovės saugojimo. Pasaulyje gyvena beveik 8 milijardai žmonių, jei bent trečdalis stropiau prisidėtų prie gamtos puoselėjimo, tuomet didelė dalis gyvūnijos atitoltų nuo išnykimo slenksčio.
Naudinga susipažinti bei pasverti dažniausius veiksnius, kurie žmonių kasdienybėje kelia pavojų laukinei gamtai bei jos gyventojams.
Plastiko naudojimas. Apsipirkdamas parduotuvėje dažnas net nesusimąstęs griebia plastikinį maišelį ir sekančią minutę jį meta į šiukšlinę. Remiantis moksliniais tyrimais, neatsakingas disponavimas plastikiniais maišeliais sudaro net 70 % namų ūkyje sukaupiamų šiukšlių, kurios atsidūrusios laukinėje gamtoje atneša didelio masto žalą. Žinoma, plastikas egzistuoja visur, tad visiškai jo išvengti ar atsisakyti tampa rimtu iššūkiu. Tačiau vos keletą kartų atsisakę įsigyti tą patį maišelį, gamtai padarysite nemenką paslaugą.
Plastikas patenka į gamtą ne vien per neatsakingą maišelių vartojimą. Prausiant veidą su prausikliu, kuris turi plastikinių mikrogranulių, visiškai nesusimąstoma, kad šios keliaudamos nutekamaisiais vamzdžiais patenka į vandens gyventojų organizmus. Stengiantis išsaugoti gamtą, derėtų vengti produktų savo sudėtyje turinčių plastiko elementų. Anksčiau ar vėliau, žuvys atsiduria ant pietų stalo, tad plastikas galiausiai patenka ir į žmogaus organizmą.
Tingėjimas rūšiuoti. Atliekų rūšiavimas – su plastiku glaudžiai susijusi tema. Šiukšlių rūšiavimas daugeliui gali pasirodyti kaip laiko švaistymas, tačiau tai ypač reikšminga siekiant tausoti gamtą bei gelbstint gyvūnus. Pavyzdžiui, telefonai ir kompiuteriai yra gaminami iš mineralų, kurie yra išgaunami iš Afrikoje gyvenančių beždžionių bei gorilų buveinių. Šie mineralai gali būti perdirbami bei panaudojami naujų įrenginių gamybai, o nerūšiuojant, į aplinką skleidžia ypač nuodingus chemikalus, nuodijančius gamtą bei gyvūnus.
Šiukšlės kelia grėsmę gyvūnų gyvybėms – ko gero, daugumai teko matyti internete plačiai paplitusius vaizdo įrašus su lapėmis bei lokiais, įstrigusiais į stiklainius, vėžlius, springstančius plastikiniais maišeliais ir kitas panašias situacijas. Tad vertėtų atminti, kad po kiekvienos iškylos gamtoje būtina deramai susitvarkyti ir nepalikti šiukšlių.
Neatsakingas vartojimas. Palmių aliejus yra plačiai naudojamas begalėje produktų: duonoje, sausainiuose, šampūne, muile, šokolade. Dėl to yra sparčiai kertami atogrąžų miškai, kurie suteikia namus daugybei gyvūnų rūšių. Miškai – ypatingai svarbi ekosistemos grandis, tai pagrindinis deguonies, kuriuo kvėpuojame, gamintojas. Skaitant informacines etiketes bei atsisakant produktų, kuriuose yra palmių aliejaus, galima ženkliai prisidėti prie gamtos gerovės.
Neatsakingas vartojimas ir vartotojiškumas ypač pasireiškia įsigyjant nereikalingas prekes. Daugelis prekių yra pagaminama gyvūnų gyvybių bei gamtos sąskaita. Apsipirkinėjant populiariose internetinėse parduotuvėse ar gyvai, derėtų įsivertinti, ar prekė išties reikalinga. Atsisakydami nereikalingų prekių sumažinsite jų paklausą bei padėsite mažinti tokias veiklas kaip nelegalus prekiavimas gyvūnais komerciniais tikslais.
Popieriaus vartojimas. Ko gero, daugelyje namų ūkių pasitaiko galybė nereikalingų sąskaitų-faktūrų. Darbe bei mokykloje gausiai naudojame popierių, kurio gamyba skaudžiai atsiliepia miškams. Medžiai – žaliava, iš kurios gaminamas popierius. Aplinkinių skatinimas persikelti į elektronines platformas, taip stengiantis sumažinti neatsakingą popieriaus vartojimą – teigiamas žingsnis saugant miškus bei išlaikant gyvūnų buveines.
Neatsakingas vandens naudojimas. Jei mėgstama ilgiau pastoviniuoti duše ar patingima užsukti kraną besivalant dantis, prisidedama prie gyvūnų buveinių griovimo. Sutrumpinus rytinį stovėjimą po dušu, ilguoju laikotarpiu galima sutaupyti išties nemažai vandens bei smarkiai prisidėti prie gamtos gerovės.
Nesuvalgyti maisto likučiai. Remiantis Visuomenės sveikatos biuro (toliau – VSB) duomenimis, lietuviai išmeta net trečdalį nesuvalgyto maisto. Gaminant maisto produktus yra naudojami gyvūnijos bei gamtos resursai. Išmetus gerą maistą, šis laikui bėgant gamtai sukelia taršos efektą, tad padaroma dviguba žala. Užuot išmetus, nesuvartotam maistui derėtų surasti alternatyvą. Pavyzdžiui, maistą galima paaukoti benamiams ar „Maisto bankui“. VSB skatina edukuoti aplinkinius bei šeimos narius apie sąmoningą maisto vartojimą.
Šiltnamio efektas. Globalinis atšilimas – vienas pagrindinių veiksnių, keliančių gyvūnijai didžiausią pavojų. Prie šio katastrofiško proceso kasdien yra prisidedama nevalingai, to nesuvokiant ar nesureikšminant. Kasdieninis automobilių eksploatavimas, nors kelionės tikslą galima pasiekti pėsčiomis, dviračiu arba viešuoju transportu. Cigarečių rūkymas, kuris ne vien prisideda prie šiltnamio efekto, bet taip pat kenkia sveikatai. Tai vieni populiariausių būdų, kuomet sparčiai šildome savo planetą.
Remiantis Purdue universiteto duomenimis, net 30 % išmetamųjų dujų atsiranda gaminant elektrą bei deginant iškastinį kurą. Vertėtų propaguoti atsakingą elektros energijos vartojimą namuose, nenaudojamus įrenginius išjungti iš elektros lizdo. Dėl šiltnamio efekto kasmet sparčiai didėja temperatūra, dėl ko vėl pažeidžiamos gyvūnų buveinės, įvairios rūšys nyksta arba atsiduria prie išnykimo ribos. Taigi, dažniau renkantis ekologišką transportą bei gyvenimo stilių yra tausojama ne tik sveikata, tačiau ir visus supanti gamta.
Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (toliau – JTGA) dėka, Pasaulinė laukinės gamtos diena pradėta švęsti 2013 metais. Šventės metu skatinama tapti ekologiškesniais gyventojais, siekiama edukuoti visuomenę, jog gamta yra trapi, reikalaujanti apsaugos, puoselėjimo bei glaudžiai susijusi su visa žmonija.
JTGA ir GGI nori paskatinti visuomenę būti atsakingesniais gamtos bei gyvūnų atžvilgiu. Skatina prisijungti prie kasmetinių švaros, medelių sodinimo akcijų, kurios yra organizuojamos įvairių savivaldybių. Vos keletas pokyčių kasdienybėje gali padaryti didelę įtaką gamtos gerovei. Norint kažką pakeisti – svarbu veikti vieningai, artimųjų ir draugų rato paskatinimas bei edukavimas gali smarkiai prisidėti prie gamtos spalvų išsaugojimo.
Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju Contribee ir Patreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).
Šaltiniai:
Dviguba grandine apvytas žmogaus kelių nesiekiančio kiemsargio šuns kaklas, viena grandinės dalis įaugusi į šuns kaklo audinius iki vos matomų, išorėje tebestyrančių kraštų, antra – bebaigianti panirti po oda, – tokį vaizdą pamatė Pakruojo rajono gyventoja (toliau vadinama „Pranešėja“), nutarusi atidžiau apžiūrėti negyvenamoje sodyboje paliktus porą šunų.
Nepaisant moters liudijimo ir į šuns kaklą įaugusios grandinės nuotraukų, atsakingosios institucijos žiauraus elgesio su gyvūnais fakto nenustatė, o tarp tyrimo nutraukimą lėmusių argumentų – veterinaro išvada, kurioje konstatuojama, jog jo (veterinaro) praktikoje į kaklą įaugusios grandinės yra dažnas atvejis ir tai yra ne nepriežiūra ar žiaurus elgesys su gyvūnais, o pačių šunų polinkis tai plonėti, tai storėti, dėl ko grandinės ir įauga…
Dėl kokių priežasčių nustatyti gyvūnų nepriežiūrą ir / ar žiaurų elgesį su gyvūnais bei patraukti kaltininkus atsakomybėn būna itin sunku ir kaip reikėtų elgtis pastebėjus panašius atvejus, pasakoja gyvūnų gerovės srityje veikiančios ir viešąjį interesą teisiniu keliu ginančios VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė bei teisininkė Raminta Ramanauskienė.
Nei patys rūpinosi gyvūnais, nei kitiems leido
Iki kreipėsi į atsakingąsias institucijas su skundais, Pranešėja (organizacijai asmuo yra žinomas) apie metus laiko dviem negyvenamoje sodyboje paliktais šunimis rūpinosi pati. Mat išsiaiškino, jog sodybos šeimininkas – miręs, o šunys atrodė alkani, neprižiūrėti.
Pastebėjusi vienam iš šunų į kaklą įaugusią grandinę, 2020 m. pavasarį moteris savo iniciatyva bei lėšomis pasirūpino gyvūnui padėti – kreipėsi į Panevėžio miesto veterinarą, kuris išoperavo grandinę, paskyrė tolesnį gydymą. Apžiūros metu veterinaras pakomentavo, jog aplink įaugusį metalą buvo prasidėjęs puvimo procesas ir gyvūnas šį skausmą turėjo kęsti keletą metų. Būtent pas veterinarą buvo padarytos nuotraukos su kraujuojančiomis žaizdomis kakle bei įaugusiomis grandinėmis.
Tų pačių metų vasarą minimoje sodyboje Pranešėja atsitiktinai susipažino su sodybos paveldėtojais, kurie leido jai prižiūrėti šunis, patys sakė negalį to daryti, nes gyvena Klaipėdoje, nors ir yra giminaitis, kuriam pavesta rūpintis gyvūnais. Ir išties, vidutiniškai kartą per savaitę Pranešėja šunų dubenyse rasdavo pamestų kiaulių odų – skūrų, o vieną karštą vasaros dieną, po to, kai sodyboje buvo nušienauta žolė, šunų vandeniui skirtus lovius rado prikrautus žolės. Matydama tokią „priežiūrą“, moteris ir toliau rūpinosi šunimis iki kartą sodyboje susitiko su žmogumi, kuriam buvo pavesta prižiūrėti šunis – šis pareiškė nepageidaująs, kad Pranešėja lankytųsi sodyboje.
Neapsikentusi šeimininkų abejingumo ir netekusi galimybės rūpintis šunimis, o vieno iš jų – ir gydyti, mat gyvūnas sirgo odos liga, Pranešėja kreipėsi į atsakingąsias institucijas: Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), Pakruojo rajono savivaldybės administraciją ir policiją, tai pat į VšĮ GGI. GGI padedama, moteris prašė nustatyti ir patraukti atsakomybėn asmenis, atsakingus už, jos manymu, šunų nepriežiūrą ir žiaurų elgesį su gyvūnais. Anot jos, buvo akivaizdu, jog šunys buvo nuolat alkani, neprižiūrimi, sergantys ir sužaloti.
„Visgi vėliau paaiškėjo, jog į institucijas buvo kreiptasi per vėlai, mat nelikusi abejinga gyvūnų kančioms ir rūpinusis jais, moteris pagerino jų būklę tiek, jog tik po kurio laiko iškviestoms tarnyboms nebepavyko nustatyti žiauraus elgesio su šunimis fakto. Į Pranešėjos kreipimąsi sureagavusios tarnybos šuns kakle rado nebe įaugusią ir supūliavusią grandinę, o tik gyjantį randą. Nepaisant nuotraukų, veterinaro padaryto gyvūno aprašo bei Pakruojo rajono savivaldybės atsakyme Pranešėjai pripažinimo fakto, jog vienam iš minėtoje sodyboje rastų šunų buvo įaugusi grandinė, policijos pareigūnai, nusprendę nutraukti tyrimą, padarė išvadą, kad gyjantis randas šuns kakle neįrodo, jog jame buvo įaugusi grandinė, – pasakojo R. Ramanauskienė.
– Tad kad ir kaip skaudu bebūtų matyti gyvūno kančias ir kad ir kaip norėtųsi jam padėti čia ir dabar, nieko nelaukiant, visgi pirmiausia būtina kuo skubiau kreiptis į atsakingąsias institucijas, kad įvykis būtų tinkamai užfiksuotas, surinkti įkalčiai. Jei nuotraukas darote patys, pabandykite nufotografuoti gyvūną ir visu ūgiu, o ne tik sužalotą vietą, kas vėliau labai palengvina gyvūno identifikavimą. Jei kreipiatės pagalbos į veterinarą, gyvūnas turi būti aprašytas kuo išsamiau.“
Tarp institucijų – prieštaringi vertinimai
„Kadangi Lietuvoje tiek VMVT, tiek policija, tiek savivaldybė yra atsakingos už gyvūnų gerovę – kiekviena už savo sritį, Pranešėja kreipėsi raštu į jas visas, – pasakojo B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė. – Visos institucijos turi reaguoti į atvejį, taip pat koordinuoti veiksmus tarpusavyje, dėl ko mūsų, gyvūnų gerovės ir teisių atstovų nuomone, dažnai atsiranda funkcijų dubliavimasis, procesai užsitęsia ir tampa neefektyvūs, o galiausiai – atsiranda ir galutinės atsakomybės prisiėmimo vengimas. Nes juk gyvūnas, jei tik neįsikiša kokia gyvūnų gerovę ir teises ginanti organizacija, pats biurokratija nepasiskųs.“
Pranešėja kreipusis į GGI dėl teisinės pagalbos komunikacijoje su institucijoms dėl žiauraus elgesio su šunimi atvejo ištyrimo, GGI padėjo Pranešėjai, parengdama jos vardu skundus prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat pateikdama savarankišką prašymą dėl AN teisenos pradėjimo.
Institucijos į atvejį reagavo skirtingai. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija suorganizavo patikrinimą sodyboje, tačiau gyvūnų nepriežiūros nenustatė. Tiesa, randas kakle buvo užfiksuotas, klausimo dėl to, kad būtent šiam šuniui buvo įaugusi į kaklą grandinė, savivaldybės administracijos atstovams nekilo, jie šunis prižiūrintį asmenį įspėjo ateityje užtikrinti tinkamas gyvūnų laikymo sąlygas. Visgi savivaldybės administracija atsiųstame atsakyme teigė, jog nėra galimybės išsiaiškinti, kas yra šunų tikrasis šeimininkas ir kas atsakingas dėl grandinės įaugimo į šuns kaklą, atitinkamai nėra ir ką patraukti atsakomybėn.
VMVT tuo tarpu pažeidimų apskritai nenustatė. Remdamasis šių dviejų institucijų išvadomis, Pakruojo rajono policijos komisariatas nusprendė teisenos nepradėti. „Ir išties, nustatyti pažeidimus jau po kurio laiko yra žymiai sudėtingiau, mat gyvūnų būklė – pagerėjusi,“ – keblią ir institucijų situaciją minėjo GGI vadovė.
Veterinaro išvada: į kaklą įaugusi grandinė nėra gyvūnų nepriežiūra ar žiaurus elgesys
Dėl šio atvejo VšĮ GGI dar kartą kreipusis į VMVT, šįkart gyvūnų laikymo sąlygų pažeidimai jau buvo nustatyti, tačiau būtent VMVT atkreipė dėmesį, jog nėra galimybės nustatyti, ar sodyboje rastas šuo su randu kakle yra tas pats šuo, kuriam, anot Pranešėjos, išoperuota įaugusi grandinė.
Įgaliotas Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos, į kurią kreipėsi Pranešėja, Pakruojo rajono policijos komisariatas tyrimą pradėjo. Vis dėlto nepaisant to, jog jau ir VMVT išvados pasikeitę, policija tyrimą nutraukė, nepriežiūros ir žiauraus elgesio su gyvūnu fakto nenustatė, rėmėsi gydytojo veterinaro pateikta išvada (toliau veterinaras cituojamas iš oficialių dokumentų), kurioje jis teigia, kad „šuniui įaugusi grandinė yra dažnas atvejis jo praktikoje ir tai susiję ne su žiauriu elgesiu su gyvūnu, o su tuo, kad gyvūnai turi savybę tai sukūsti, tai priaugti svorio, todėl ir kaklai jų tai paplonėja, tai sustambėja, kas ir įtakoja tokio pavadėlio ar grandinės ant kaklo situaciją“.
„Labiausiai šokiruoja tai, jog šias išvadas pateikė tas Panevėžio miesto veterinaras, kuris prieš pusmetį operavo tam pačiam šuniui į kaklą įaugusią grandinę ir užfiksavo audinių puvimą, paminėjo kelis metus trukusias kančias. Žmogus, kuris, jo paties žodžiais, nuolat susiduria su į gyvūnus įaugusiomis grandinėmis savo darbe, užuot kreipęsis į atsakingąsias institucijas dėl nepriežiūros ir žiauraus elgesio, aiškina, kad tai nėra žiaurus elgesys, o tik gyvūno kaklo savybė plonėti ir storėti. Mano galva, tai išskirtinis ciniškumo, abejingumo ir net prieštaravimo gydytojo etikai atvejis, į kurį dėmesį turėtų atkreipti visa gydytojų veterinarų bendruomenė,“ – pasipiktinimo neslėpė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
O koks dviejų bešeimininkių kiemsargių likimas?
Ištisus mėnesius trukusių susirašinėjimų tarp Pranešėjos ir institucijų bei tyrimų procese, šunis prižiūrėti turėjęs sodybos šeimininko giminaitis atsisakė tai daryti po to, kai buvo VMVT informuotas apie nustatytus pažeidimus ir supažindintas su prievole, jei šunimis negali rūpintis pats, perduoti gyvūnus naujiems šeimininkams. Taigi gyvūnų (ne)šeimininkas perdavė juos UAB „Pakruojo komunalininkas“, o ši – gyvūnų prieglaudai „Šiaulių letenėlė“. „Prieglaudos darbuotojai sako, jog abu šunys, nors daug vargo patyrę ir seni, yra atsigavę ir guvūs – pasiruošę iškeliauti pas naujus, juos mylėsiančius ir atsakingai prižiūrėsiančius šeimininkus,“ – sakė gyvūnų likimu besidominti R. Ramanauskienė.
Gyvūnų teisėms ir interesams atstovaujanti GGI apgailestauja, kad šiuo atveju dėl pavėluoto oficialaus kreipimosi į institucijas ar pačią GGI trūksta teisinių priemonių patraukti buvusius gyvūnų šeimininkus atsakomybėn, tačiau džiaugiamasi bent tuo, kad gyvūnai yra išgelbėti iš ilgą laiką trukusių kančių ir šiandien yra saugūs.
Informacija paruošta Elenos Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju Contribee ir Patreon platformose. Dėkojame, kad nesate abejingi gyvūnų patiriamoms kančioms.
