Spalio 27 d. mūsų projekto „Gyvūnų gerovės mokykla“ koordinatorė Vita Stankevičiūtė lankėsi Eišiškių miesto bibliotekoje ir vedė pamoką apie tai, kad gyvūnai jaučia taip pat, kaip mes – džiaugsmą, baimę, skausmą. Kartu su mokiniais kalbėjome apie empatiją gyvūnams, apie vis dar vykstančius bandymus su gyvūnais laboratorijose ir apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie pokyčio – renkantis cruelty-free produktus bei skleisdami žinias apie gyvūnų gerovę.
Kartu mes mokomės būti jautresni visoms gyvoms būtybėms 
Jei norėtumėte, kad Vita atvyktų ir į jūsų mokyklą – rašykite el. paštu vita@ggi.lt. Pamokos gali būti įvairiomis temomis, susijusiomis su gyvūnų gerove ir empatijos ugdymu 
Gaila, kad įrašą apie netinkamomis sąlygomis laikomus gyvūnus vėl turime pradėti žodžiais – kasdienė istorija.
Į mus kreipėsi žmogus, pranešęs apie viename Kauno rajono kaime netinkamomis sąlygomis laikomą šunį: dubenys tušti, voljeras nevalomas, visur išmatos.
Mes kreipėmės į Kauno rajono savivaldybę, prašydami patikrinti gyvūno laikymo sąlygas, sveikatos būklę, ženklinimą, skiepijimą ir kitą būtiną dokumentaciją.
Gavome atsakymą, kad informacija pasitvirtino: teritorijoje laikomi trys šunys, voljerai neišvalyti, sklinda nemalonus kvapas. Savininkas pažeidė gyvūnų laikymo taisykles ir kviečiamas pasiaiškinti – jam bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas.
Kadangi Kauno rajono savivaldybės atsakyme nėra atsakyta į visus GGI pranešime keltus klausimus, mat dalis jų perduota spręsti VMVT, laukiam likusių atsakymų.
Apie ką ši neprižiūrimų šunų istorija? Apie žmogiškumą, pareigą ir sąžiningumą prieš save.
Kiekviena savivaldybė yra priėmusi gyvūnų laikymo taisykles, kurios nustato pareigas, draudimus bei bendruosius ir specialiuosius gyvūnų laikymo reikalavimus.
Kiekviena savivaldybė turi ne mažiau svarbią užduotį – užtikrinti, kad gyvūnai būtų laikomi tinkamai, o nepriežiūros atvejai būtų sprendžiami vietoje, greitai ir efektyviai.
Savivaldybių ar seniūnijų darbuotojai – tie, kurie geriausiai mato, kas vyksta jų teritorijose, lankydamiesi ir vykdydami savo funkcijas. Jie galėtų greičiausiai, be visuomenės raginimų, padėti gyvūnams, laikomiems netinkamomis sąlygomis.
Tad kyla klausimas – kodėl jie to nemato? Gal nežino, kad už gyvūnų gerovę atsakinga ne tik Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba?
Mes pažadame, kad ne tik stengsimės apginti skriaudžiamus, neprižiūrimus gyvūnus, bet ir toliau šviesime visuomenę bei valdininkus. Kaip sako liaudies patarlė – lašas po lašo ir akmeninę valdininko širdį pratašo. Ir tikrai ateis ta diena, kai valdininkai, važinėdami po savo rajonus, kaimus ir seniūnijas, pastebės ne tik, kaip gyvena žmonės, bet ir kaip jų aplinkoje gyvena gyvūnai.
Startuoja prasmingas projektas „Į viršūnę už tuos, kurie neturi balso“, kurio metu kviečiama aukoti gyvūnų gerovės problemoms Lietuvoje spręsti. Projekto metu iniciatyvos autorė, sportininkė Raimonda Petrošienė kartu su sūnumi, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos studentu Gustu kops į Kilimandžaro kalną. Kelionė prasideda šių metų gruodžio 10 dieną. Keliautojus įkvepia tie, kurie patys kalbėti ir paprašyti pagalbos negali – beglobiai ir skriaudžiami gyvūnai.
Per aukok.lt surinktą paramą planuojama skirti nevyriausybinei organizacijai „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI). Organizacijos pagrindinis tikslas – spręsti ne beglobių gyvūnų problemos pasekmę, o priežastį, užkertant kelią tolimesniam beglobių gyvūnų atsiradimui.
Kelionės tikslas – atkreipti dėmesį į gyvūnų gerovės problemą Lietuvoje
„Kai su sūnumi nusprendėme įveikti šį iššūkį ir įkopti į aukščiausią Afrikos viršukalnę – Kilimandžarą, norėjome, kad tai būtų ne apie mus, kad kelionė būtų prasminga. Supratau, kad labiausiai reikia pagalbos gyvūnams“ – teigia Raimonda.
Kviesti žmones aukoti būtent skriaudžiamiems gyvūnams paskatino problemos mastas Lietuvoje: perpildytos prieglaudos, pastoviai pasirodančios žinutės viešojoje erdvėje apie išmestus, mušamus, kitaip skriaudžiamus naminius gyvūnus.
„Patys turime šunį, kurį labai mylime, todėl gyvūnų tema mums labai artima. Iš tiesų, kai pamatau kiek Lietuvoje vis dar daug skriaudžiamų gyvūnų, suspaudžia širdį. Todėl net nesuabejojau – padėti sieksime būtent jiems“ – teigia Raimonda Petrošienė.
Raimonda su sūnumi, kuris kviečia aukoti organizacijai “Gyvūnų gerovės iniciatyvos” dėl jos misijos. „Man labai svarbu tai, kad ši organizacija gyvūnų gerovės srityje dirba jau ne vienerius metus, savo veikla siekdami iš esmės spręsti gyvūnų gerovės problemų priežastis. GGI gyvūnais rūpinasi teikdami teisinę pagalbą, šviesdami visuomenę – o būtent to mano manymu Lietuvoje labai trūksta“ – apie sprendimą paramą skirti GGI pasakoja Raimonda.
Į kalną kops 6 dienas, bet laukia ilgas pasirengimas
Idėja kopti į Kilimandžarą kilo Raimondos sūnui prie kurio Raimonda nusprendė prisijungti. Daug metų kartu su sūnumi sportuojanti moteris teigia, kad kelionės laukia su nekantrumu ir jauduliu, tačiau neslepia, kad pasiruošimo reikia nemažai.
„Kai sūnus pasakė, kad nori kopti, aš jam iš karto pritariau, bet naktį labai kirbėjo, kad noriu ir aš prisijungti į šią kelionę. Ryte atsikėlusi ėmiau „googlinti“ apie kalną, jo sudėtingumą, supratau, kad noriu prisijungti. Kai pabudo Gustas, sakau kopiame kartu, jis pritarė. Sportas mane lydi visą gyvenimą, tačiau kopiant į kalną gali įvairių netikėtumų atsirasti, dalykų, kurių negali numatyti iš anksto. Pavyzdžiui, sudėtingos oro sąlygos. Todėl labai svarbu būti pasirengus ir psichologiškai“ – pasakoja Raimonda.
Raimonda savo pasirengimo kelionei procesu, treniruočių akimirkomis ir kelionės užkulisiais dalinsis savo Youtube kanale @Raimonda_sports.
Į kelionę moteris su sūnumi leisis jau gruodžio 10 d., kopti į kalną numatoma 6 dienas. Į Lietuvą iniciatyvos autoriai planuoja grįžti gruodžio 20 d.
Šio projekto rėmuose skirti paramą organizacijai VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos” per aukok.lt platformą galima jau dabar: https://www.aukok.lt/projektai/I-virsune-uz-tuos-kurie-neturi-balso
Kiekviena jūsų parama – svarbus žingsnis link šios misijos įgyvendinimo. Prisidėkite, juk kartu galime ne tik įkopti, bet ir nuversti kalnus!
Dažnai tokią frazę išgirsta žmonės, kurie sudrausmina šuns šeimininkus, paleidžiančius savo augintinius lakstyti be pavadžio.
Neseniai gavome pranešimą: viename gyvenamajame rajone šuo nuolat laksto palaidas, lenda prie kitų žmonių, tuštinasi ir kelia grėsmę aplinkiniams. Pokalbiai su šeimininkais nepadėjo.
Dėl šio atvejo kreipėmės į savivaldybę – specialistai nuvyko, supažindino šeimininkus su Gyvūnų laikymo taisyklėmis ir įspėjo, kad pakartotinis pažeidimas sukels atsakomybę pagal ANK 346 str.
Istorijos moralas?
Pragmatiškai žiūrint – šunelį gali nutrenkti automobilis, jį gali sužeisti didesnis šuo. Konkrečiai šis šunelis madingos bei brangios veislės, tad praradimas būtų dar ir finansinis nuostolis.
Tad sunku suprasti, kodėl žmonėms trūksta proto ir atsakomybės, kad jie paleidžia savo gyvūnus palaidus?
Ką galite padaryti jūs?
Nepalikite mūsų vienų kovoje su tokiais „šeimininkais”. Esame paruošę gyvūnų gelbėjimo instrukciją, kurioje nurodyti visi žingsniai, kaip padėti gyvūnams, kai jų šeimininkai yra neatsakingi, tad jei nepadeda pokalbis, informuokite atsakingas institucijas apie neatsakingus šeimininkus.
Kad galėtume imtis šio ir kitų atvejų, padėsiančių gyvūnams, prašome prisidėti prie mūsų veiklos:
– Bankiniu pavedimu AB Swedbank LT77 7300 0101 3323 1565, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, įmonės kodas 302842427
– PayPal https://www.paypal.com/paypalme/AnimalWelfare2012
Šis atvejis – apie žmones, jų neatsakingumą, abejingumą ir apie tai, kaip dėl to kenčia gyvūnai.
Mūsų savanorės Karina ir Oksana vykdė eilinį reidą viename Vilniaus rajono kaime. Važiuodamos jos pamatė keliu šlubuojantį šunelį. Sustojo, pakalbino šuniuką, tada pasidomėjo pas vietinius gyventojus ir sužinojo jo liūdną istoriją.
Pasirodo, šunelis gyveno pas vieną kaimo gyventoją „ant lenciūgo“. Jo šeimininkas jau du mėnesius gydosi ligoninėje. Likęs be priežiūros, gyvūnas nebuvo nei šeriamas, nei girdomas. Po kurio laiko kaimynai jį tiesiog paleido – nuo tada šuo klaidžiojo kaime. Viena moteris iš gailesčio pradėjo jį maitinti, tačiau jos sūnus ne kartą buvo jį mušęs. Kaimynų teigimu, kartą šunelis buvo sumuštas taip smarkiai, kad vos galėjo paeiti. Šiuo metu gyvūnas kiek atsigavo, bet vis dar šlubuoja priekine dešine koja.
Mūsų savanorės paėmė šunį, nuvežė jį į veterinarijos kliniką, o dabar jis yra „Tautmilės prieglaudos“ globoje.
Mes kreipėmės į Lietuvos policija su prašymu pradėti tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu ir taikyti poveikio priemones – gyvūno konfiskavimą bei draudimą laikyti gyvūnus asmeniui, žiauriai su jais pasielgusiam. Tyrimas vyksta – apie jo rezultatus informuosime vėliau.
O mus vis dar stebina, kad žmonės ne tik nemyli gyvūnų – juos laiko „ant lenciūgo“, bet ir nepagalvoja apie dieną X – kas nutiks su jų augintiniu, jei patys susirgs ar, neduok Dieve, išeis anapilin. O ką galvoti apie tų žmonių artimuosius, ar socialinius darbuotojus, ar seniūną, kuriems nekyla klausimas – kas pasirūpins likusiu gyvūnu. Visiškas serialas „Nemylimi“ – niekas nieko nemyli, o dėl to labiausiai kenčia gyvūnai.
Liūdna, kad ir mūsų valstybėje nėra algoritmo, ką daryti su gyvūnais, jei jie lieka vieni. Negi tikrai civilizuočiausia išeitis yra paleisti juos „nuo lenciūgo”.
Į GGI kreipėsi pranešėjas, nurodęs, kad portale skelbiu.lt parduodami rusų tojterjerų veislės šuniukai, laikomi netinkamomis sąlygomis.
Potencialiems pirkėjams nuvykus apžiūrėti norimo įsigyti šuniuko, jų dėmesį patraukė gyvūnų laikymo sąlygos – šunys buvo laikomi narvuose, dauginami tarpusavyje ir prižiūrimi netinkamai. Paklausus pardavėjo apie šunims duodamą maistą, buvo atsakyta, kad jie maitinami „šlapke“.
Viešame skelbime nurodyta, kad šuniukai gimę dar sausį, tačiau veisėja registruota tik balandžio mėnesį.
Dėl šios informacijos kreipėmės į VMVT, kuri atlikusi patikrinimą ir nustatė:
Gyvūnai neženklinti, neregistruoti, nevakcinuoti nuo pasiutligės.
Laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Yra didelė tikimybė, kad šunys dauginasi nekontroliuojamai.
VMVT patvirtino – pažeidimai nustatyti, veisėjai bus taikoma administracinė atsakomybė.
Šis atvejis rodo, kad dabartinė veisėjų registravimo tvarka neužtikrina realios gyvūnų gerovės kontrolės. Sistema leidžia daugintojams tapti „teisėtais veisėjais“.
Kokia būtų Jūsų nuomonė – ar turėtų „legalūs” daugintojai ir veisėjai būti atskirti? Kokius sprendimo būdus matote?
Vis daugiau ES šalių įveda draudimą rišti šunis prie grandinės. Pavyzdį parodė ir kaimynė Lenkija, kur prieš savaitę Seime dauguma nubalsavo už šio draudimo įvedimą. Prieš metus tokį draudimą įsivedė ir Latvija. Pristatome žemėlapį, rodantį, kuriose šalyse yra aiškus ir tiesiogiai įvardintas šunų rišimo draudimas, įtvirtintas teisės aktuose.
Kai kuriose šalyse, įskaitant ir Lietuvą, vis dar trūksta tiesioginio ir nedviprasmiško draudimo laikyti šunis pririštus. Nors galiojantys teisės aktai nurodo, kad gyvūnams turi būti užtikrinta tinkama judėjimo laisvė ir gerovė, konkretaus draudimo nėra. Tai palieka vietos interpretacijoms ir, deja, toliau leidžia egzistuoti praktikai, kuri kenkia gyvūnų fizinei ir psichinei sveikatai.
Kitos šalys jau rado būdų užtikrinti gyvūnų gerovę šiuo klausimu. Laikas šį žingsnį žengti ir Lietuvai.
ŠUO – ŠEIMOS NARYS, O NE GRANDINĖS KALINYS.
Prie kampanijos prisidėti gali: www.ggi.lt/parama
Ankstesnėmis veiklomis aplankėme net 21 mokyklą ir pasiekėme daugiau kaip 1800 mokinių.
Šiais mokslo metais projektą vėl vykdysime kartu su @bella_vita_mission
Kaip galite prisidėti?
– Norite, kad apsilankytume jūsų mokykloje – rašykite vita@ggi.lt
– Norite bendradarbiauti (pvz., įsteigti prizus mokiniams ar prisidėti prie pamokų) – rašykite beatrice@ggi.lt
– Norite, kad projektas pasiektų daugiau vaikų – paremti galite čia: www.ggi.lt/parama
Kartu galime daug! Jaunoji karta – mūsų gyvūnų ateitis
Į GGI kreipėsi pranešėjas, informavęs apie galimai netinkamomis sąlygomis laikomus tris šunis – nuolat pririštus grandinėmis sodų teritorijose. Nors jie neatrodė sulysę, tačiau buvo palikti vieni, be tinkamos pastogės nuo saulės, lietaus ar šalčio. Taip pat kilo abejonių, ar jie reguliariai maitinami bei girdomi.
Atsižvelgdami į tai, susipažinę su pateikta vaizdo medžiaga, kreipėmės į VMVT, prašydami patikrinti gyvūnų laikymo sąlygas, sveikatos būklę bei dokumentaciją.
Į mūsų prašymą pradėti tyrimą dėl netinkamų laikymo sąlygų VMVT atsakė, kad patikrinimo metu nenustatyta gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų.
Neseniai sulaukėme žinių iš pranešėjo, kad vienas šuo jau surado naujus namus, kitą šeimininkas parsivedė į namus, o trečiajam, likusiam prie didelio namo, buvo pastatyta nauja būda. Džiaugiamės, kad pranešimas ir kilęs visuomenės susirūpinimas paskatino pagerinti šių gyvūnų gyvenimą, tačiau vis dar abejojame, ar tokia būda žiemą suteiks likusiam lauke šuneliui pakankamą apsaugą nuo sniego, lietaus ir vėjo.
Ši situacija ir vėl atskleidžia, kad gyvūnų gerovę visuomenė ir atsakingos institucijos neretai supranta skirtingai. Todėl mums visiems belieka išlikti kantriais bei nesustoti atsakingoms institucijoms teikti pranešimus apie gyvūnų nepriežiūrą ir taip skatinti inspektorius matyti gyvūno gerovę ne tik „pagal įstatymo raidę“, bet ir kaip jaučiančią gyvą būtybę.
