Arkliai, tuoj patrūksiantys nuo tempiamo gėrybių vežimo – gera reklama ar bloga? Gera žmonėms, nes tiek gėrybių, kad net pavežti neįmanoma. Bet ar gera gyvūnams? Taip, ši Lidl Lietuva reklama akivaizdžiai pieštinė, tikri gyvūnai išnaudoti nebuvo, bet kokią žinutę ji neša?
Vakar @lietuvos diskusijų festivalyje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba buvo paruošusi testą, kurio vienas klausimų buvo, ar reklamose gali būti rodomi šokantys lokiai. Atsakymas – taip, jei jie pieštiniai. Nuo kada draudžiamo fakto nupiešimas padaro patį faktą leidžiamu? Jei draudžiame šokančius lokius reklamose, tai gal jų ir nepieškime? Kitaip labai jau plona riba vaikštome, kur video su prievartaujamomis moterimis ir vaikų iššaudymai mokyklose bus leistini platinti, nes jie sukurti su dirbtiniu intelektu.
Mes nenorime skambėti kaip išprotėję radikalai, bet GGI tikrai stengiasi pakeisti žmonių požiūrį į gyvūnus apskritai. Lietuvoje dar labai toli iki to, kad į gyvūną žiūrėtume kaip į jaučiančią būtybę, o ne priemonę. Ir tokie, gal atrodytų, maži dalykai tam tikrai nepadeda.
Papildomai verta pagalvoti apie kelis aspektus:
Reklamos kuria kultūrą. Jos ne tik parduoda, bet ir formuoja vertybes. Jei kartojame vaizdinius, kuriuose gyvūnas yra patarnautojas, tai stipriname ir kasdienę nuostatą, kad taip yra „normalu“.
Empatijos ugdymas. Vaikai ypač imlūs vizualams. Pamatę juokingai kenčiančius gyvūnus, jie gali priimti tai kaip natūralų dalyką, o ne kaip problemą. Tokiu būdu prarandama galimybė auginti empatišką, jautrią kartą.
Etikos testas prekės ženklams. Tokios reklamos parodo, kad net ir didelės, socialiai atsakingos įmonės gali nepastebėti moralinių niuansų. Bet būtent šioje erdvėje slypi galimybė išsiskirti – parodyti, kad matai daugiau nei tik „pardavimus“.
Kūrybinės alternatyvos. Juk galima perteikti gausos idėją ir kitais būdais – per humorą, per žmones, per fantastiškus elementus, kurie nekerta į jautrias temas. Tai būtų stipresnis kūrybinis sprendimas, nes parodytų atsakomybę už siunčiamą žinutę.
