Kodėl sakome, kad gyvūno likimas Lietuvoje priklauso nuo „žmogiškojo faktoriaus“? Štai jums paveikslas be filtrų. Du analogiški atvejai, bet reakcijos – lyg iš skirtingų planetų.
JURBARKAS (vakar): Pareigūnai sureagavo greičiau nei per parą. Verdiktas – žiaurus elgesys. Šuo paimtas ir perduotas į laikiną globą. Operatyvu, profesionalu, žmogiška. Pagarba.
KAUNAS (sausio 9 d.): Vaizdo įrašas, kuriame vedžiojamas šuo tiesiog spardomas, apskriejo visą Lietuvą. Praėjo daugiau nei mėnuo. Rezultatas? „Atvejis tiriamas“. Policija kreipėsi į VMVT, kad jie patartų, ar elgesys matomas vaizdo įraše yra laikomas žiauriu. Įdomu išgirsti, ką patarė, jeigu išvis kažką patarė… Na, o kol institucijos vertina, kur šis atvejis įkrenta žiaurumo skalėje, šuo nenukeliavo labai toli nuo savo skriaudėjos – yra prižiūrimas (bent jau to tikimės) jos šeimos narių.
Kuo šie atvejai skiriasi? Kodėl vienu atveju smurtas yra akivaizdus, o kitu – tampa mėnesius trunkančia biurokratine mįsle? Ar sausio mėnesio incidentas tiesiog taip ir tyliai užsimirš laikui bėgant?
Klausiame jūsų ir pačių Lietuvos policija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba: ar šie atvejai tikrai tokie skirtingi? Pasidalinkite pamąstymais komentaruose.