Italijoje atlikto tyrimo, kurio metu buvo apklausta 426 šunų savininkai, kurių vienas augintinis mirė, 86 procentai respondentų teigė pastebėję negatyvius likusio augintinio elgesio pokyčius.
32 procentai respondentų nurodė, kad šie pokyčiai truko nuo poros iki šešerių mėnesių, 25 procentai – kad truko ilgiau,nei pusmetį.
Paprašius apibūdinti elgesio pokyčius, 67 procentai respondentų nurodė išaugusį dėmesio poreikį, 57 procentai paminėjo, kad augintinis mažiau žaidžia, o 46 procentai teigė,kad šuo apskritai tapo mažiau aktyvus.
35 procentai respondentų teigė, kad šunys tapo bailesni ir daugiau, nei įprastai, miega, 32 procentai nurodė, kad šuns apetitas sumažėjo, taip pat 30 procentų respondentų paminėjo padažnėjusį inkštimą ar lojimą.
Įvertinus šunų gyvenimo drauge trukmę ir santykių pobūdį, tyrėjai padarė išvadą, kad elgesio pokyčius labiau įtakoja šunų tarpusavio santykiai, tai yra bičiulystė, nei laiko, kurį šunys gyveno drauge, trukmė. Taip pat daroma prielaida, kad šuo ne tik gali gedėti draugo, tačiau tuo pačiu išgyventi ir dėl šeimininko jaučiamo liūdesio.
Tyrimo autoriai daro išvadą, kad į šunų jaučiamą gedulą ir su juo susijusį elgesį dažnai nekreipiamas dėmesys, kas neigiamai veikia gyvūnų gerovę.
Informaciją parengė Stebuklingi draugai .