“Visiškai beprasmė, nereikalinga mirtis, tokia kokių civilizuotoje visuomenėje būti neturėtų. Juk tai šuo net ne laukinis, turėjo tą dvikojį, kuris drįso save vadinti šeimininku. Tas, kuris drįso mažylę vadinti savo šuniu, kas ten žino, gal net draugu, savo neveikimu pasmerkė mergytę jausti ką reiškia mirti. Po mažą lopinėlį mirti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę ir sekundę ir taip kelis mėnesius…”
