Ką pasakytumėt apie žmogų, kuris leidžia savo mažam vaikui bėgioti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui? Neatrodo labai išmintinga, tiesa? O kaip jums skambėtų pasiteisinimas tokiu atveju: bet juk jis kiek kartų bėgo ir nieko, nepakliuvo po ratais. O jeigu pakliūtų, kaip manote, kas liktų kaltas?
Šiame video matome analogišką situaciją, tik raudonus signalus demonstruoja ne šviesoforas, o šuo. Galima stebėti visą spektrą kūno kalbos ženklų, rodančių,kad šuniui nėra smagu ir jis įspėja, kad jam šios glamonės visiškai ne prie širdies. Ir kad jo kantrybė – ne geležinė. Galvos nusukimas, apsilaižymas, pasitraukimas – visa tai yra subtilūs ženklai, kuriais šuo prašo nutraukti nemalonų jam elgesį ir duoti asmeninės erdvės. Ne tokie subtilūs, o greičiau jau įspėjantys – įtampa kūne, sustingęs žvilgsnis ir urzgimas.
Video užfiksuotas tiesiog vadovėlinis pavyzdys, kaip negalima elgtis su šunimi,ir tuo labiau negalima taip elgtis leisti vaikams. Vien dėl to, kad vaiko oda plonesnė, audiniai gležnesni ir užtenka lengvo grybštelėjimo, kad atsirastų rimti sužalojimai. O pasaulinė statistika rodo, kad mažiems vaikams tenka daugiausiai įkandimų į galvos sritį. Pažiūrėjus į video tai nekeista, nes akivaizdu, kur šuniui būtų patogiausia kąsti – į aktyviai prie šuns kišamą veiduką. Ir galima tvirtinti, kad šuo neturi teisės kąsti vaikui, tačiau randai nuo to gyja nė kiek ne lengviau. Šuo yra gyvūnas ir už vaiko saugumą atsakingas ne jis, o tėvai. Galbūt šuns kantrybė auksinė ir jis niekada neįkas vaikui, bet kam žaisti su ugnimi?
* Medžiaga paimta iš Lietuvos tėvelių, savanoriškai tokius video keliančių viešai į socialinę erdvę.
