Gyvūnų išpirkinėjimas: išeitis ar skatinama mirtis?

Paskelbta: 28 spalio, 2019 8:30

Informacija paruošta Evelinos Žičkutės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

@jesseschoff

@jesseschoff

Internete gausu gyvūnų skelbimų. Dauguma jų su nuotraukomis. Vienos padarytos paskubomis, kaip išėjo, kitos – profesionaliai, pabrėžiant žiovaujančio kačiuko mielumą ar lekuojančio šuns „šypseną“. Tokios sulaukia daug dėmesio. Tiesa, dar daugiau dėmesio sulaukia nuotraukos, kuriose gyvūnai išsišovusiais šonkauliais pririšti prie radiatorių. O šalia parašyta – mokėkite pinigus, arba jie mirs.

Ne, tai nėra įvadas į kažkokią naują sensacingą istoriją, kuri sukrės visą Lietuvą, trumpam sukels bangas teisėsaugos pasaulyje ir suvirpins net šalčiausias širdis. Šįkart – apie „kasdienį“ žiaurumą.

Būti gyvūnų mylėtoju, arba, kaip kai kurie žmonės mieliau įsivardija – asmeniu, gerbiančiu gyvūnus, yra veiksmažodis. Jis reiškia nėjimą į cirką, kuriame išnaudojami gyvūnai, nėjimą į zoologijos sodą, kurio ankštuose narvuose vos yra vietos apsisukti, nepirkimą su gyvūnais išbandytų produktų ir dalinį ar net visišką mėsos atsisakymą.

Idealiame pasaulyje visi gyvūnai gyventų laisvėje, kaip gamta sutvėrė, tačiau realybė tokia, jog žmonės dalį prisijaukino ir nuo tada neša atsakomybę.

Šunys, katės, žirgai – išskyrus, žinoma, gatvėje gimusias ir prisitaikiusias, pagauk-sterilizuok-paleisk programos kates – yra naminiai gyvūnai, kuriems reikalinga žmogaus globa. Nusprendęs ją suteikti, žmogus eina į skelbimus ir renkasi naująjį šeimos narį.

„Visi jie mieli, visus paimčiau, jei galėčiau“, galvoja žmogus… Ir tada užtinka nė kiek ne mielą, o bauginančią nuotrauką – prie radiatoriaus pririštą šunį, sulysusį arklį, nuplikusią katę. Skelbimo tekstas trumpas ir griežtas: išvykstame į užsienį/vaikui alergija, jei per savaitę neparduodam, migdom. Kaina simbolinė – 100 eurų.

Toks skelbimas išmuša iš vėžių. Pasimiršta visi planai apie kilmingą augintinį ar prieglaudos globotinį – juk veislynas palauks, prieglaudoje gyvūnais jau irgi pasirūpinta, o čia toks skubus atvejis… Greitai greitai, reikia nedelsti, nustatytas laikas tiksi, reikia imti ir…

STOP.

Neprisidėkite prie žiauraus elgesio su gyvūnais!

NEPIRKITE ŠIO GYVŪNO!

Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai nuraminti emocijas ir įjungti protą. Įsigilinkime į situaciją (nors ji ir išgalvota – į jokį užsienį niekas nevyksta ir jokių alergiškų vaikų nėra!) – tarkim, jūsų paties šeimoje įvyksta kažkas tokio, dėl ko gyvūno nebegalite auginti. Taip būna – miršta vieniši senoliai ir jų katinėlis ar šuniukas lieka vienužis visame pasaulyje. Ligos, negalios, kalėjimas – taip gali įvykti, ir gerai, jei draugai ar giminės sutinka padėti, tačiau užkrauti naštos irgi negalima. Ką tokiu atveju darytumėte? Ar pirma – ką ten pirma, antra, trečia, kažkelinta – mintis būtų bandyti šeimos narį parduoti ir dar grasinant, kad užmigdysite? Tikrai ne. Vadinasi, skelbimo savininkai neieško savo gyvūnui gerų naujų namų. Ko jie ieško? Kitaip tariant – ką jie gaus, atsikratę gyvūnu? Atsakymas – pinigus. Ir pinigai šiuo atveju yra pats esmingiausias dalykas.

Už pinigus ir motiną parduotų – tokia liaudies išmintis. Yra žmonių, kurie nesibodi uždarbiauti pačiais bjauriausiais būdais. Vienas jų – raginimas išpirkti gyvūnus, antraip jie esą bus užmigdyti. Deja, į šiuos emocinius spąstus kartais pakliūna net prieglaudos. Tačiau reikia žiūrėti realiai: šiandien išpirksite šunelį iš X šeimos už šimtą eurų. Rytoj bus paskelbta apie katinėlį, už kurį ponai nori dviejų šimtų eurų, arba migdys dar tos pačios dienos vakare. Ką darysite tada? Iš kur trauksite tokias sumas pinigų? Kur dėsite visus tuos gyvūnus?

Ar vis dar manote, kad sprendimas išpirkti gyvūną yra teisingiausias šioje situacijoje?

Reikia suprasti, kad tai nieko asmeniško, tik verslas. Pavasariais ir vasarom kačiukų yra tiek, kad nei pavieniai globėjai, nei prieglaudos nesusitvarko – fiziškai negali priimti, o galiausiai dar ir priimtus neskiepytus pasiglemžia maras. Serga ir likusieji lauke. Jų pilna. Kas nori, tas gali ateiti ir pasiimti. Ir įkelti į internetą – nebegalim pasirūpinti, tai parduodam. Balkšvos spalvos, na, tai bus siamas. Šimtas penkiasdešimt eurų. Koks dar mišrūnas, grynaveislis! Dokumentai? O kam? Čia gi „draugas“, ne prekė! Ką? Ne, kainos nenuleisime.

Apeliuoti į tokių žmonių sąžinę – bergždžias reikalas. Buvo atvejų, kada „ūkininkai“ pirmiausia nugaluodavo arklius ir tik tada siūlydavo išpirkti, kad matant jų būklę būtų sunkiau atsispirti išgelbėti. Lygiai tas pats su gyvuliais, šunimis bei katėmis – suvargęs, sulysęs, parazitų kamuojamas gyvūnas kels didesnį gailestį ir didesnė tikimybė, jog koks nors minkštaširdis sumokės išpirką. Kas tuomet? O ką daro prekybininkai, kai išparduoda prekes? Pildo asortimentą. „Ūkininkai“ gali už centus nupirkti kito žmogaus gyvulius ir paskelbti už daug didesnę kainą – ir, žinoma, su prierašu, kad laikas tiksi. Nenustebkite, kai prieš Kalėdas išvysite parašytą skelbimą, kad paukščiai dreba laukdami dvidešimt penktos dienos, nes kirvukas jau paruoštas. Gelbėkite gelbėkite gerieji žmonės! Kaina – sutartinė!

Pamačius tokį skelbimą, galima imti rimtai svarstyti apie vištos laikymą bute. Tačiau supraskite – iš tikrųjų jūs negelbėjate. Jūs skatinate ratą – randu/nuperku už centus/pavogiu-grasinu nužudyti-parduodu-randu/nuperku už centus/pavogiu-grasinu nužudyti-parduodu-randu… Sukantis šiam ratui, auga skaičiukas beširdžio banko sąskaitoje… Tai jam geriausia motyvacija tęsti šią purviną veiklą.

Vienintelė išeitis – neduoti to, ko „verslininkas“ nori – pinigų. Nepelninga veikla ilgai tęsiama nebus.

Taip, tai gali reikšti, kad konkretus gyvūnas mirs.

Tačiau jeigu žmonės taps sąmoningi – ta mirtis nebus veltui. Nes po jos nebus kitos. Ši praktika žlugs. Supratę, kad vargšai gyvūnai neneša finansinės naudos, pseudoverslininkai paliks juos ramybėje.

Jeigu žmogus dėl rimtų priežasčių turi atsisakyti savo šeimos nario, jis ieškos tik ir tik mylinčių, atsakingų naujų šeimininkų. Kai kurie buvę šeimininkai netgi siūlosi mokėti naujiems savininkams už gyvūno išlaikymą – kad tik mylimu augintiniu būtų gerai pasirūpinta. Tai yra tikrasis rūpestis, o ne būdas prisikimšti piniginę.

Mokėti galima nebent už nukirmintą, skiepytą, ženklintą tam tikros veislės atstovą, perkamą iš patikimo, oficialaus veislyno. Kuris turi dokumentus, įrodančius, kas jo tėvai, kokie jiems atlikti sveikatos tyrimai. Kitaip tariant, kad nepirktumėte katės maiše. Katė maiše – tai katė ar šuo be dokumentų, pardavėjo teigimu – kažkurios veislės atstovas. Kartais tokie pardavėjai net nesivargina, kad būtų įtikinama – pavyzdžiui, išpopuliarėjus Sibiro haskiams, atsirado krūva skelbimų, siūlančių „haskius“. Jei tema nebūtų tokia rimta, būtų buvę juokinga – net apie veisles nieko nenusimanantys, tik nuotraukas paguglinę žmonės galėjo atskirti, jog parduodami šunys nė neprimena haskių, greičiau yra laikų ar kitų šiaurinių šunų mišrūnai, bet pavadinimas „haskis“ tuo metu garantavo prestižą, nesvarbu, kad nesutapo su realiu faktu. Mažas šuniukas, koks jis bebūtų, dar padžiugindavo, o kai užaugdavo (pavyzdžiui, iki kelių – juk jis visiškas mišrūnas, kodėl turėtų augti iki veislinio haskio dydžio?), kažkaip net patys šeimininkai praregėdavo, jog sumokėjo pinigus už visišką „kaimo lenciūginį“. „Lenciūgas“ irgi vertas paminėjimo. Tam, kad šunys kergtųsi, vedžioti jų nereikia. Skiepyti, nukirminti irgi. Užtenka lašo vandens ir trupučio maisto, kad pastovėtų ant kojų – o stovėti gali ir savo išmatų krūvoj, tamsiam narve garaže. Tai – realios gyvūnų gelbėtojų patirtys.

Retkarčiais pinigų už šunį ar katę prašo prieglaudos – tikrai simbolinės, penkiolikos-dvidešimt eurų sumos, už kurią globotinis bus nukirmintas ir paskiepytas. Tai visai kas kita ir tokiu atveju galima paaukoti, kad būtų išgelbėtas kitas nelaimėlis. Kita vertus, nebūtina skubėti to daryti – pasidomėkite, įsitikinkite, ar prieglauda padori, jos veikla skaidri, gyvūnai prižiūrėti.

Apie išpirkinėjimą kaip gyvūnų gerovę pažeidžiantį veiksmą kalbame su Rūta Rosson, Žirgų globos asociacijos vadove.

Ar gyvūnų išpirkinėjimas – tai išeitis?

ŽGA: Mūsų organizacija neskatina išpirkinėti gyvūnų iš savininkų, kurie jų neprižiūri, o ypač pasiduoti šantažui, nes esame pastebėję, kad tokie savininkai puikiai tuo manipuliuoja ir vos pagrasinę, jog gyvūnas bus parduotas mėsai, sulaukia didelio gelbėtojų susidomėjimo. Išpirkinėdami gyvūnus iš netinkamų sąlygų, o ypač mokėdami rinkos kainą už suluošintą, neprižiūrėtą, dažnu atveju turintį begalę sveikatos problemų gyvūną tik skatiname bujoti nepriežiūros atvejus ir leidžiame tokiems savininkams vietoj vieno nustekento gyvūno į jo vietą įsigyti kitą ir su juo elgtis taip pačiai, be jokių pasekmių ar atsakomybės prisiėmimo už netinkamą elgesį. Išpirkinėdami neužkertame kelio gyvūnų nepriežiūros problemai. Nepriverčiame savininko susimąstyti.

Galbūt galite pasidalinti kokia nors konkrečia istorija iš savo patirties?

ŽGA: Buvo situacija, kai žmogus taip nustekeno kumelę, kad ji nebegalėjo atsistoti, net ėdė gulėdama – rimtai grėsė mirtis. Savininkas pasakė, kad jeigu norim, galim išpirkti už 400 litų arba rytoj jos nebebus, nes atvažiuos čigonai ir paims. Nors jau buvome pradėję procesą su VMVT, biurokratijos kelias – ilgas, o savininkas kumele buvo pasiryžęs atsikratyti per naktį. Tad sprendimą reikėjo priimti greitai. Tą kartą pasidavėm emocijai ir išpirkome gyvūną. Po kiek laiko mus pasiekė informacija, kad tas pas asmuo vėl įsigijo naują arklį. Kaip jam sekėsi su juo – informacijos neturime.

Tokios situacijos yra tikrai labai labai sudėtingos. Kartais vieno teisingo atsakymo nebūna. Gyvūnams tikrai reikia mūsų pagalbos, bet tam, kad tokie atvejai nesikartotų – savininkai turi būti baudžiami. Ir rasti tą balansą, kad ir gyvūnui padėtume, ir savininkas būtų nubaustas, be galo sunku. Kartais reikia klausyti širdies, įvertinus situaciją blaiviu protu.

Kokių veiksmų galima imtis?

ŽGA: Tokius atvejus yra būtina spręsti pagal LR įstatymus, įtraukiant Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, policiją, prireikus net ir žiniasklaidą bei siekti, kad savininkas būtų nubaustas ir prisiimtų atsakomybę už netinkamą gyvūnų priežiūrą. Ir kartais toks sprendimo kelias tikrai reikš, kad gyvūnas turės būti paaukotas“. Bet tai geriausia, ką galime padaryti dėl gyvūnų gerovės Lietuvoje. Nes visų gyvūnų iš neprižiūrėtų ūkių neišpirksi. 

Kraštutiniu atveju, jeigu nubausti savininko niekaip nepavyksta, arba situacija yra kritinė, galima bandyti pardavimo kainą derėti iki minimumo – kad suma būtų tiesiog simbolinė.

Jeigu dvejojate, kaip elgtis, galite susisiekti su „Gyvūnų gerovės iniciatyvomis“ ar kita gyvūnų teisėmis besirūpinančia organizacija ir, išsamiai nupasakoję situaciją, paprašyti patarimo ir pagalbos.