Rytojus niekam nėra garantuotas. Bet jei šiandien būtų jūsų paskutinė diena, kas nutiktų su jūsų augintiniu?
Ar tikrai mirus žmogui už jo gyvūną turi atsakyti prieglaudos ar pašaliniai žmonės, o ne giminės, paveldėję turtą?
Teisiškai augintinis Lietuvoje yra turtas, todėl paveldėjimo principu atsakomybė už jį turėtų keliauti kartu su sodybomis ir kitomis gėrybėmis. Deja, praktikoje gyvūnas dažnai tampa „nematoma“ palikimo dalimi apie kurios lemtį mažai pagalvojama.
Vienas iš tokių pavyzdžių – Bela. Penkerius metus Bela nematė nieko, išskyrus savo būdą, o netekties akivaizdoje ji liko visiškai viena. Tačiau Belos istorija nesibaigė kartu su jos šeimininko gyvenimu. Mantas Meškerys dėka ji buvo surasta ir gavo antrąjį šansą – šiandien ji džiaugiasi laikina globa ir kantriai laukia savo naujų namų (gal būsimi šeimininkai skaito šį įrašą? 
). Tai įrodymas, kad neabejingumas gali pakeisti tragišką baigtį.
Ką galite padaryti jūs? Nustokite tikėtis, kad situacija pati „kaip nors susitvarkys“. Pasirūpinkite savo augintiniais, kol dar nevėlu – jie irgi yra jūsų šeimos nariai:
Planuokite iš anksto. Karuselėje paruošėme gaires, kaip užtikrinti augintinio saugumą po jūsų mirties.
Naudokite teisinę apsaugą. Jei perleidžiate gyvūną kitiems, nepasitikėkite vien „geru žodžiu“. Pasirašykite oficialią GGI dovanojimo sutartį, kurią rasite čia:
Nelikite abejingi. Išsamią instrukciją, kaip atpažinti ir spręsti nepriežiūros atvejus, rasite mūsų nuorodoje: https://ggi.lt/gyvunu-neprieziuros-atvejai/