Kaip suprasti gyvūnų kūno kalbą?

Paskelbta: 21 gruodžio, 2022 20:13

Informacija paruošta gyvūnų elgesenos specialistės Ugnės Nedzinskaitės, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

„Kaip sako šuniukas? O kačiukas? O arkliukas? O karvytė?“, – šiuos klausimus visi girdėjome kai mokėmės kalbėti ir pažinti pasaulį. Tačiau – koks paradoksas – būtent bandymas gyvūnų kalbą „pritempti“ prie žmonių kalbos atitolina galimybę suprasti gyvūnus.

Ar gyvūnai bendrauja garsais? Žinoma! Tačiau neįgudusiai žmogaus ausiai (daugumos gyvūnų klausa kur kas jautresnė, nei žmonių) ši kalba sunkiai suprantama. Mokslininkai netgi bandė suklasifikuoti ir užrašyti, pavyzdžiui kačių verbalinę kalbą. Deja, matant rezultatus ant popieriaus aiškiau netapo. Skirtumą tarp „miAaauuuu“ ir „miaauuU“ mums gali būti sunku suvokti.

Tačiau ar dažnai matote valandomis viena su kita miauksinčias kates ar draugiškai susiamsinčius šunis?

Dažniausiai gyvūnų kalba lieka negirdima. Tačiau ją galima stebėti.

Gyvūnai bendrauja kūno kalba – judesiais, pozoms, išraiškomis, mimika ir elgesiu. Kiekvienos rūšies kalba šiek tiek skiriasi, tačiau yra ir tam tikrų panašumų.

  • Atsitraukimas ar nusisukimas paprastai byloja apie nenorą bendrauti.
  • Susigūžimas, sustingimas – apie baimę.
  • Iššiepti dantys – grasinimą, kuris neretai atsiranda iš tos pačios baimės („nekišk prie manęs rankų, arba…“).
  • Įdėmus žvilgsnis rodo susidomėjimą, priartėjimas, glaustymasis – kontaktą ir pasitikėjimą.
  • Sustingęsl „kietas“ žvilgsnis gali byloti apie ketinimą pulti.

Uodega ir kailio šiaušimas

Tačiau kiekviena rūšis turi savo „žargoną“ – plačiai ir energingai vizginama uodega, jeigu ji priklauso šuniui, greičiausiai rodys džiaugsmą. Jeigu katei – susierzinimą. Plačiais uodegos mostais blogą nuotaiką gali pademonstruoti ir žirgai. Tačiau pabrukta tarp kojų uodega tiek šunų, tiek kačių atveju rodys baimę. Pašiauštas kailis (piloerekcija) bylos apie įtampą, gąsdinimą ar agresiją. Tačiau šunys ir katės kailį šiaušia skirtingai – katėms paprastai pavyksta daug efektingiau, o pašiaušto šuns kailio kai kuriais atvejais galima netgi nepastebėti.

Lekavimas ir žiovulys

Lekavimas gali atsirasti dėl karščio ar didesnio fizinio krūvio. Tačiau jį gali iššaukti ir stresas. Tai labiau būdinga šunims, katės lekuoja palyginus retai. Dar pora šunims būdingų kūno kalbos aspektų bylojančių apie patiriamą įtampą yra žiovulys (ne, šunys žiovauja ne dėl to, kad nori miego) ir lūpų laižymas. Jeigu paglostytas šuniukas nusisuko ir apsilaižė ar pradėjo lekuoti – kažkas yra ne taip. Gal nepatinka tai, kuri vieta glostoma, gal pats glostantis, gal kažką skauda, o gal gyvūnas šiuo metu tiesiog nori būti paliktas ramybėje. Ir tokių kūno kalbos ženklų yra daugybė. Ir dar yra menas mokėti juos sujungti į rišlią kalbą.

Kodėl reikia mokėti suprasti gyvūno kūno kalbą?

Pagrindinis bendrumas tarp žmogaus ir gyvūno kalbos – pradžioje visada pasakoma pakankamai tyliai ir mandagiai. Tačiau, jeigu žmogus ar gyvūnas lieka neišgirstas, jis pradeda „kelti balsą“ tokiais būdais, kurie jo rūšiai priimtiniausi. Mes galime rėkti, vartoti necenzūrinius žodžius, įžeidinėti. Kartais net paleisti į darbą kumščius. Gyvūnai neturi verbalinės kalbos galimybių, leidžiančių subtiliai pajuokti ar grubiai įžeisti. Tačiau jų kalbos arsenale yra dantys ir nagai, ar, priklausomai nuo rūšies, kanopos, ragai, snapai. Ir, jeigu mes nesuprasime subtilesnės kalbos, jie pasitelks šiuos argumentus, kurie paprastai būna suprantami tik dalinai – gyvūnas paliekamas ramybėje, tačiau jam užklijuojama „agresyvaus“ ar „neprognozuojamo“ etiketė. Nors iš tikrųjų neprognozuojami, nesupratingi ir baisūs jam buvome mes, žmonės. Kai kurie šunų elgesį tyrinėjantys mokslininkai linkę manyti, kad didžioji dalis to, ką mes vadiname „nepageidaujamu elgesiu“ iš tiesų yra pagalbos prašymas, kai gyvūnas nesugeba susidoroti su jo patiriamomis problemomis savarankiškai. Padėti jam galima tik jį suprantant. Jei mes suprantame gyvūną, mums tampa lengviau užtikrinti jo gerovę ir juo tinkamai pasirūpinti. Be to, tinkamai skaitydami kūno kalbą, galime geriau įvertinti gyvūno ketinimus ir nuotaikas, kas užtikrina saugumą.