Dažnas vaizdas Lietuvos kaimuose: prie ūkio pastato pririštas šuo ir skylė sienoje arba duryse, o kitoje pusėje – nežinia kas. Ar ten yra sausas guolis? Ar ten saugu, o gal šuo priverstas tūnoti tarp senų rakandų, šiukšlių ar kenksmingų medžiagų? Mes nežinome. Ir, panašu, niekas nežino.
Kreipėmės į Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba prašydami išaiškinti, ką tokiais „skylės pastate“ atvejais tarnyba laiko tinkamomis laikymo sąlygomis. Gavome atsakymą (jį matote vizuale), kuris dar kartą patvirtina biurokratinį aklumą: statinio tipas nevertinamas, o kiekviena situacija vertinama „individualiai“.
Mums sako, kad pastatas gali saugoti nuo vėjo geriau nei kiaura būda. Teoriškai – galbūt. Tačiau praktiškai tokios „skylės“ tampa nepermatoma zona, kurioje gyvūno gerovė tiesiog pranyksta. Jei iš lauko pusės neįmanoma pamatyti nei švaraus vandens dubenėlio, nei poilsio vietos, kaip galime konstatuoti, kad „pažeidimų nėra“?
Mes kreipiamės į tarnybas ne todėl, kad mums patinka pildyti popierius ar gaišinti valdininkų laiką. Mes kreipiamės, nes mums iš tiesų rūpi tas grandine prirakintas šuo, kurio „namai“ yra neaiškios paskirties sandėliukas. Lakoniški atsakymai, kurie visiškai nenuramina, neturėtų būti norma.
Žinote, kas iš tiesų išspręstų šią pilkąją zoną? Draudimas laikyti šunis prie grandinių. Taškas. Tada nebereikėtų matuoti grandinės ilgio, spėlioti, kas slepiasi malkinėje, ar ginčytis dėl „individualių aplinkybių“. Tai būtų aiškus žingsnis į priekį, paliekant biurokratines interpretacijas praeityje.
Beveik 36 tūkst. žmonių pasirašė už tai, kad atėjo laikas įvesti šį draudimą – pasirašykite ir jūs, pakvieskite pasirašyti ir kitus:
Palaikykite mūsų kovą už gyvūnus skirdami savo 1,2 % GPM: