Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme bešeimininkis gyvūnas apibūdinamas kaip gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui. Plačiau tokie gyvūnai yra valkataujantys, gyvenantys gatvėse, išmesti buvusių šeimininkų, palikti negyvenamose sodybose pririšti prie būdų, išgelbėti nesterilizuotos kalytės naujagimiai ar gyvūnų prieglaudų gyventojai.
Jų atsiradimo priežastys įvairios – nesterilizuojami/nekastruojami gyvūnai, gyvūnai, kuriais atsikratoma, kai suserga, padovanojama ar pasensta, taip pat, nelegali gyvūnų prekyba ir veisimas. Tokie gyvūnai gali būti ligų platintojai, agresyvūs žmonėms, nevaldomai daugindamiesi jie tampa našta prieglaudoms.
Pagrindiniai benamių gyvūnų problemos sprendimo būdai – aktyvus valstybės institucijų įsitraukimas ir atsakomybė, kad Lietuva taptų geresnė vieta gyvūnams bei benamių gyvūnų problemos sprendimas ne tik tvarkantis su pasekmėmis, bet ir užkertant kelią jų atsiradimui.
Norint užkirsti kelią benamių gyvūnų populiacijos didėjimui ir problemos sprendimui mūsų nuomone reikėtų:
• Problemos masto ir priežasčių žinojimo aiškumo;
• Vieningos beglobių gyvūnų skaičiaus mažinimo strategijos bei taisyklių, kurias parengtų Aplinkos ministerija/VMVT/ Gyvūnų gerovės organizacijos;
• Aiškaus kontrolės mechanizmo;
• Jei reikia – teisės aktų koregavimo;
• Vieningo % biudžeto, kuris skiriamas beglobiams gyvūnams, prieglaudoms, PSP programoms, edukacijai;
• Visuotinės sterilizacijos. Sterilizacija pasiteisina tada, kai ji daroma pastoviai, dideliu mastu;
• Edukacijos, pastovios informacinės kampanijos;
• Baudų.
Deja, įstatymas įvardytas pradžioje neveikia ir benamių gyvūnų nemažėja. Jų nesumažės, kol benamiai bus NVO ar geros širdies žmonių, o ne Valstybės prioritetas.
