Birželio pradžioje į mus kreipėsi pranešėjas, pastebėjęs itin prastomis sąlygomis laikomą šunį vienoje Klaipėdos rajono sodyboje. Pasak jo, anksčiau šuo būdavo judrus, lodavo praeiviams, tačiau dabar gyvūnas atrodo apatiškas, tylus, purvinas ir susivėlęs. Šuo buvo pririštas grandine prie būdos, aplink nematyti nei maisto, nei vandens indų. Laikymo aplinka – netvarkinga, pilna šiukšlių ir ekskrementų. Pranešėjas taip pat rašė, kad šuns šeimininkai pasirodo itin retai ir akivaizdžiai nesirūpina gyvūnu.
Gavę informaciją, kreipėmės į Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ir paprašėme:
Įvertinti gyvūno laikymo sąlygas, sveikatos būklę, ženklinimą ir vakcinaciją;
Pradėti tyrimą dėl galimų gyvūnų gerovės pažeidimų.
Operatyviai (net patys nustebome) sulaukėme VMVT atsakymo, kad šuo buvo patikrintas, jis turi ženklinimą, šėrimas atitinka reikalavimus, yra pavėsį suteikianti būda, o šuo fiziškai atrodo sveikas. Tačiau buvo nustatyta viena problema – gyvūnas nėra paskiepytas nuo pasiutligės.
Šis atsakymas mus nustebino. Ar šuo, gyvenantis tarp ekskrementų, be reguliaraus šeimininkų dėmesio, gyvena pilnavertį gyvenimą? Ar tikrai vien tik šėrimas ir būda atspindi tinkamą rūpinimąsi gyvūnu?
Tokie atvejai liudija, kiek dar reikia sisteminių pokyčių, kad gyvūnų gerovė Lietuvoje būtų vertinama ne tik formaliai, bet ir žmogiškai.
Kaip manote – ar šuo, gyvenantis tarp ekskrementų, ant pliko betono, pririštas, be skiepų ir be akivaizdžios priežiūros, tikrai atitinka „gyvūno gerovės“ standartą, kurį, regis, mato VMVT inspektorius?
