Neseniai rašėme įrašą pavadinimu „Šuo pradingo ir problemos nebėra?“ (skaityti galite https://www.facebook.com/share/p/WPYsdGioYeYuDQYC/), tad norime pasidžiaugti, kad pavyko išsiaiškinti, jog šunelis nepradingo taip, kaip bijojome, kad pradingti galėjo, o turi naujus namus ir yra oficialiai perregistruotas naujiems globėjams.
Pasidoro, šuns šeimininkui mirus jis liko sodyboje, kur nelabai kam rūpėjo. Neabejojame, kad sodyba giminaičiams tai labai rūpėjo paveldėti ir pasidalinti, bet va žmogaus augintas gyvūnas gali skęsti fekalijų karalystėje ir niekam neįdomu. Dar keisčiau, kad niekas už tai neatsakingas, nes institucijos už akivaizdžius pažeidimus, kuriuos matote įrašo nuotraukose ir kurios buvo nusiųstos VMVT, nenubaudė nieko. Vienavertus, smagu, kad šunelis gyvas sveikas naujuose namuose, kitavertus kodėl iki tol jis niekam nerūpėjo, kai kažkam rūpėti turėjo?
GGI yra ne kartą susidūrusi su tokiais atvejais, kai mirus gyvūno savininkui, būstą ir kitą turtą giminaičiai išsidalina, o gyvūnas paliekamas likimo valiai. Keturkojai įkalinami vieni sodybose, pririšti prie būdų ar voljeruose ir dažnai vienintelė galimybė jiems išgyventi – neabejingi kaimynai, kurie imasi rūpintis gyvūnu ar perduoda jį prieglaudai.
Tačiau ar tikrai mirus šeimininkui už jo gyvūną turi atsakyti prieglauda ar pašaliniai žmonės, o ne giminės, paveldėję turtą? Kodėl giminaičiai puola dalintis, pardavinėti sodybas, o gyvūnas lieka kažkieno kito, bet ne jų atsakomybe? Teisiškai gyvūnai Lietuvoje irgi yra turtas, todėl turėtų lygiai taip pat paveldėjimo principu atitekti giminaičiams su visomis sodybomis ir kitomis gėrybėmis. Tuomet, pasiimdami turtą, giminaičiai turėtų pasirūpinti ir mirusiojo augintiniu – suženklinti jį savo vardu ir tuomet jau toliau spręsti, ar gyvūną pasilikti, ar ieškoti jam naujų namų. Tačiau, deja, taip yra toli gražu ne visada.
Ir nors šiuo konkrečiu atveju reiktų pasidžiaugti, kad gyvūnas liko gyvas ir dabar turi naujus namus, tačiau, deja, dėl žmonių atsakomybės vengimo, taip nutinka ne visada. Kai kurie gyvūnai, paliekami vieni, taip ir nesulaukia pagalbos. Dar blogiau, kai nepatikrinus sodybos ar namo, rūsio patalpų, užkalamos durys, langai ir gyvūnai paliekami žūti.
Taigi, norisi priminti, kad gyvūnas yra jusli būtybė ir už jį, kaip ir kitą mirusiojo turtą, atsakomybė pereina šeimai, giminaičiams. Kaip GGI jau yra rašiusi anksčiau (nuoroda: https://www.lrytas.lt/…/ka-daryti-su-gyvunu-susirgus-ar…) – tinkamas rūpestis mirusiojo augintiniais – tai ir atsakomybė už gyvą būtybę, ir pagarbos ženklas žmogui, kuris ne vienerius metus augino, šėrė, vedžiojo ir dažnai mylėjo augintinį kaip savo šeimos narį.
Prie GGI veiklos prisidėti galite per aukok.lt -> https://www.aukok.lt/…/Stabdykime-ziauru-elgesi-su…, PayPal -> https://www.paypal.com/paypalme/AnimalWelfare2012 ir kitais Jums patogiais paramos būdais -> https://ggi.lt/parama/.
