Žmogus įprastai jaučia pareigą padėti kitam žmogui, kai jam gresia pavojus. Tačiau kai akivaizdžiai skriaudžiamas gyvūnas arba jam gresia žūtis, ši pareiga dažnai kažkur dingsta.
Tokiose situacijose žmonės neretai renkasi parašyti žinutę „Facebook’e“ ar nevyriausybinei organizacijai, o dar „geriau“ – užtaginti kokią organizaciją tarp šimto komentarų ir laukti, kol sureaguos kažkas kitas. Kodėl taip yra, galėtų paaiškinti psichologai, o mes norime papasakoti, kaip tai atrodo iš mūsų pusės.
Esame nevyriausybinė organizacija, dirbanti gyvūnų gerovės srityje. Mūsų pagrindinė veikla – teisinė pagalba, siekiant, kad gyvūnų nepriežiūros atvejai ateityje būtų sprendžiami sistemiškai. Įprastai mūsų darbas yra apie pranešimų apie gyvūnų nepriežiūrą gavimą, jų nagrinėjimą, reidai, pareiškimų atsakingoms institucijoms rengimą ir bendravimą su jomis, siekiant padėti gyvūnui.
Tačiau realybėje dažnai nutinka taip, kad, matydamos institucijų ir žmonių neveiklumą, pačios vykstame į gelbėjimo misijas. Dažniausiai tai daro mūsų savanorė Lina – mesdama viską, aukodama savo laiką, energiją ir nervus. Savanorės Oksana ir Karina taip pat, laisvu nuo tiesioginių darbų laiku, vyksta į reidus.
Neseniai gavome pranešimą apie neva alkaną ir sušalusį šunį, laikomą narve. Pranešime nebuvo tikslaus adreso, o pateikta nuotrauka buvo neinformatyvi. Paprašėme papildomos vaizdinės medžiagos, kad galėtume realiai padėti ir kreiptis į institucijas. Vietoje patikslinimo sulaukėme kaltinimų, kad mums nerūpi, o kol pranešėjas rinko papildomą informaciją, šuo esą mirė per mus.
Kaltė ir skausmas buvo tokie stiprūs, kad Lina, metusi viską, išvažiavo ieškoti to šuns. Neturėdama tikslaus adreso, ji klaidžiojo po vietovę ir po ilgo ieškojimo rado šunį – gyvą ir guvų. Taip, vanduo inde buvo užšalęs, maistas – prišalęs, aplinka netvarkinga. Tačiau esant tokiam šalčiui lauke užšąla viskas. Prie tvarto buvo šieno, durys – atidarytos. Kokios sąlygos šuniui sudarytos tvarte, įvertins institucijos, į kurias ir kreipėmės. Tačiau faktas lieka faktu – šuo net nesiruošė mirti.
Kita neseniai nutikusi istorija – kai pranešėjas prisiekinėjo, jog kaimynai badu marina šunį: „belikę vien kaulai, tuoj mirs“, tačiau jokios vaizdinės medžiagos niekaip negalėjo pateikti. Ir vėl Lina metė viską ir vėlų vakarą vyko į vietą. Į butą patekti negalėjo, todėl kvietė policiją. Visa tai – tam, kad paaiškėtų, jog šuo ne tik kad nemiršta ir visai nėra kūdas, bet – kaip reikiant storulis.
O kur dar visi pranešimai, kai kaimynai per gyvūnus tarpusavyje aiškinasi santykius… Reaguodami į tokius pranešimus, mes galimai nespėjame sureaguoti į tuos, kur kažkas iš tiesų miršta.
Šios istorijos – ne tik apie šunis. Jos apie pranešėjų atsakomybę. Jei kreipiatės į mus prašydami padėti gyvūnui, kuriam patys dėl tam tikrų priežasčių negalite ar nenorite padėti, labai prašome, pateikite aiškią, tikslią ir kiek įmanoma objektyvią informaciją.
Jei mes klausiame – tai ne iš smalsumo. Be faktų ir įrodymų veikti negalėsime: jokia institucija nepriims pareiškimo, paremto emocijomis, o ne faktais. Kaltinti mus neveiklumu vien todėl, kad užduodame klausimus, sutikite, yra nesąžininga. Vargu ar taip elgtumėtės su policijos tyrėju, kuris pirmiausia privalo išsiaiškinti aplinkybes, prieš imdamasis veiksmų.
Taip pat svarbu suprasti, kad ypač šaltuoju metų laiku pranešimų gauname labai daug – iš visos Lietuvos. Į visus sureaguoti, o juo labiau fiziškai nuvykti, tiesiog neįmanoma. Todėl prioritetą skiriame tiems atvejams, kurie iš pateiktos informacijos atrodo kritiniai.
Todėl labai prašome ne kaltinimų, o bendradarbiavimo. Aiškios informacijos, kantrybės ir supratimo, kad klausimai yra pagalbos dalis. Tik veikdami kartu galime realiai padėti tiems, kurie patys apsiginti negali.
Ir galiausiai – jei jums atrodo, kad gyvūnui gresia tiesioginė žūtis, nei taginkite, nei pildykite anketas. Nedelsdami skambinkite 112.
Ačiū, kad Jums rūpi gyvūnai 
GGI komanda