Šis atvejis – apie žmones, jų neatsakingumą, abejingumą ir apie tai, kaip dėl to kenčia gyvūnai.
Mūsų savanorės Karina ir Oksana vykdė eilinį reidą viename Vilniaus rajono kaime. Važiuodamos jos pamatė keliu šlubuojantį šunelį. Sustojo, pakalbino šuniuką, tada pasidomėjo pas vietinius gyventojus ir sužinojo jo liūdną istoriją.
Pasirodo, šunelis gyveno pas vieną kaimo gyventoją „ant lenciūgo“. Jo šeimininkas jau du mėnesius gydosi ligoninėje. Likęs be priežiūros, gyvūnas nebuvo nei šeriamas, nei girdomas. Po kurio laiko kaimynai jį tiesiog paleido – nuo tada šuo klaidžiojo kaime. Viena moteris iš gailesčio pradėjo jį maitinti, tačiau jos sūnus ne kartą buvo jį mušęs. Kaimynų teigimu, kartą šunelis buvo sumuštas taip smarkiai, kad vos galėjo paeiti. Šiuo metu gyvūnas kiek atsigavo, bet vis dar šlubuoja priekine dešine koja.
Mūsų savanorės paėmė šunį, nuvežė jį į veterinarijos kliniką, o dabar jis yra „Tautmilės prieglaudos“ globoje.
Mes kreipėmės į Lietuvos policija su prašymu pradėti tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu ir taikyti poveikio priemones – gyvūno konfiskavimą bei draudimą laikyti gyvūnus asmeniui, žiauriai su jais pasielgusiam. Tyrimas vyksta – apie jo rezultatus informuosime vėliau.
O mus vis dar stebina, kad žmonės ne tik nemyli gyvūnų – juos laiko „ant lenciūgo“, bet ir nepagalvoja apie dieną X – kas nutiks su jų augintiniu, jei patys susirgs ar, neduok Dieve, išeis anapilin. O ką galvoti apie tų žmonių artimuosius, ar socialinius darbuotojus, ar seniūną, kuriems nekyla klausimas – kas pasirūpins likusiu gyvūnu. Visiškas serialas „Nemylimi“ – niekas nieko nemyli, o dėl to labiausiai kenčia gyvūnai.
Liūdna, kad ir mūsų valstybėje nėra algoritmo, ką daryti su gyvūnais, jei jie lieka vieni. Negi tikrai civilizuočiausia išeitis yra paleisti juos „nuo lenciūgo”.