Gegužę įsigaliojo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (GGAĮ) pataisos, pagal kurias įvedamas privalomasis gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – ženklinimas bei jų registravimas valstybiniame Gyvūnų augintinių registre. Skubėk suženklinti savo augintinį. Daugiau informacijos rasi www.pazenklinkmane.lt.
Gyvenimas teisinėje valstybėje susijęs ne tik su bendrai kuriama gerove bei galimybe ja naudotis, bet ir atsakomybėmis. Vieną tokių – atsakomybę už savo augintinį – Seimas priminė dar šiemet, pritardamas privalomam šunų, kačių ir šeškų ženklinimui.
„Galimybė identifikuoti gyvūną ir jo savininką yra vienas svarbiausių įrankių, kuris ilgainiui padės užtikrinti geresnę gyvūnų padėtį Lietuvoje. Sykiu privalomasis ženklinimas verčia darsyk pergalvoti, įsisąmoninti gyvūno savininkui tenkančią atsakomybę, mat prisiimame ją ir už savo elgesį su gyvūnu, ir už paties gyvūno veiksmus bei galimą jo padarytą žalą“, – sako Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.
Pagal Lietuvos civilinį kodeksą, gyvūnas yra laikomas daiktu, kitaip – turtu, gyvuoju turtu. Bet kokio turto turėjimas įpareigoja savininką juo rūpintis ir už jį atsakyti. Gyvūną laikantis asmuo turi užtikrinti ne tik paties gyvūno, kaip gyvos ir jaučiančios būtybės, gerovę, bet ir aplinkinių asmenų ir jų turto saugumą. T. y. jei gyvūnas padarė žalos žmonių sveikatai ar jų turtui, už tai atsakingas gyvūno savininkas.
VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė teigia, jog bene daugiausia žalos pridaro neprižiūrimi, prie namų palaidi ir neaptvertose teritorijose laikomi ar be pavadžio vedžiojami šunys: „Tokie gyvūnai apkandžioja suaugusius, vaikus ar kitus gyvūnus, taip pat išbėga į gatvę ir tampa eismo įvykių, iš kurių kai kurie pasibaigia tragiškai, priežastimi. Tačiau iki kol tokia nelaimė neįvyksta, iki lemtingo pirmojo karto, dažnas gyvūnų augintojas nė nesusimąsto apie tokį scenarijų, sulig kuriuo gresia administracinė ar, žmonių žūties atveju, baudžiamoji atsakomybė. Todėl privalomas gyvūnų ženklinimas, labai aiškiai susiejantis gyvūną su jo savininku, taps dar viena priežastimi su savo gyvūnais ir supančia aplinka elgtis atsakingai“.
Advokatė Evelina Nevulienė pastebi, kad privalomas gyvūnų ženklinimasis – aiškus, patikimas gyvūno ir jo savininko identifikavimas – bus itin pravartus nuo gyvūnų nukentėjusiems ir teismuose teisybės ieškantiems žmonėms: „Kol gyvūnų ženklinimas buvo tik kiekvieno asmeninis pasirinkimas, įrodyti, kad konkretus augintinis priklauso konkrečiam asmeniui, būdavo labai sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma. Tačiau dabar, atsiradus patikimam identifikavimo būdui, bus daugiau sėkmingai išnagrinėjamų bylų – tiek nukentėjusių konkrečių žmonių naudai, tiek ir viešojo intereso gynimo atvejais, kuomet bylos pasiekia teismus dėl netinkamo elgesio su gyvūnais“.
Pasak E. Nevulienės, dažniausiai bylose, kuomet kreipiamasi dėl gyvūno padarytos žalos, teisiamasi siekiant gauti piniginę kompensaciją.
„Mano praktikoje didžiausia prisiteista neturtinė žala siekė 800 eurų. Moteriai į ranką įkando šuo ir jo šeimininkas gavo atlyginti nukentėjusiajai ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir patirtą neturtinę žalą. Tokie atvejai ir yra dažniausi: palaidas gyvūnas apkandžioja žmogų ir tuomet keliama civilinė byla dėl gydymo išlaidų, sugadintų drabužių ar moralinės žalos, pavyzdžiui, išgąsčio, ir prisiteisiamos tam tikros sumos.
Tai tokios bylos yra dažnos ir ženklinimas jose – labai svarbu, nes jei nėra aiškaus šeimininko, nėra nei kaip savo teises apginti, nei kam pareikšti pretenzijas“, – pabrėžia advokatė.
Advokatė atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos civilinį kodeksą žalos atveju baudžiamas ne gyvūnas, kuris mūsų teisinėje sistemoje yra traktuojamas kaip daiktas, o jo savininkas, kuris atsako už savo „daiktą“ – turtą.
„Suvokti kartu su įsigyjamu gyvūnu tenkančią atsakomybę ir imtis veiksmų saugumui užtikrinti – būtina. Nors tokio atvejo mano praktikoje nėra buvę, tačiau teoriškai, dėl sunkaus kūno sužalojimo ar net mirties gyvūno savininkas galėtų būti tiesiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą, t. y. gali būti nuteistas kalėti.
Greičiausiai, pavyzdžiui, jei dėl į kelią išbėgusio gyvūno kaltės įvyktų sunkiu sužalojimu ar mirtimi pasibaigęs eismo įvykis, būtų keliama byla dėl netyčinio sužalojimo ar neatsargus gyvybės atėmimo. Nes savininkas neužtikrino saugumo, nesiėmė priemonių, kad toks įvykis neįvyktų, t. y. gyvūnas nebuvo vedamas už pavadėlio, laikomas voljere ar aptvertoje teritorijoje“, – sako advokatė.
Jei nelaimės metu gyvūną vedžiojo ne pats savininkas, atsakomybė tenka ir vedžiojusiam asmeniui, kuris neužtikrino saugumo, ir savininkui, kuris patikėjo gyvūną nepatikimam asmeniui. Jei gyvūnus vedžioja vaikai, už gyvūnų padarytą žalą atsako suaugusieji.
„Dažnai išgirstame teiginių, neva teisinė atsakomybė, sulig privalomuoju gyvūnų ženklinimu aiškiai priskiriama konkrečiam asmeniui, bus dar viena priežastis gyvūnų neženklinti. Bet būtent apie atsakomybę, kurią prisiimame nusprendę įsigyti gyvūną, ir turime kalbėti.
O jei ieškosime būdų kaip pateisinti nenorą prisiimti atsakomybės ir dėl to neženklinti gyvūno, tai ir toliau nuo to kentės ir žmonės, ir patys gyvūnai“, – sako GATO vadovė.
Tuo tarpu GGI vadovė primena, jog atsakomybė už savo gyvūną – jokia naujiena: „Juk yra bendražmogiškai normalu, kad šeimininkas atsako už savo gyvūną ir jo padarytą žalą, nepriklausomai nuo to, ženklintas jis ar ne.
Visgi itin dažnu atveju komplektas yra toks: neženklintas ir neprižiūrėtas gyvūnas, kurio savininkas, dėl šuns nutikus nelaimei, tiesiog neprisipažįsta, kad yra gyvūno savininkas. Jei norime išgyvendinti tokius atvejus, kviečiu visus atsakingus ir sąmoningus žmones palaikyti visuotinį naminių augintinių ženklinimą ir daryti tai kuo aktyviau. Ne ženklinimas, o to nedarymas turėtų kelti nuostabą“.
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pavyzdžiui, juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos.
Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Šį kartą kalendorių paskyrėme GGI – Gyvūnų gerovės iniciatyvos komandos išgelbėtiems gyvūnams, kurie laimingai gyvena su mūsų komandos nariais, nes norėjome pabrėžti – kiekvienas iš mūsų gali apversti kito gyvenimą aukštyn kojomis! 
Įsigydami kalendorių remiate neBrisius.lt projekto veiklą. Kaina 11 EUR, įskaitant siuntimo paštomatu išlaidas. Kiekis ribotas. 𝐑𝐞𝐳𝐞𝐫𝐯𝐮𝐨𝐭𝐢 𝐠𝐚𝐥𝐢𝐭𝐞 𝐣𝐚𝐮 𝐝𝐚𝐛𝐚𝐫 𝐞𝐥. 𝐩𝐚𝐬̌𝐭𝐮 𝐢𝐧𝐟𝐨@𝐠𝐠𝐢.𝐥𝐭, atgal gausite visas reikalingas instrukcijas, o išsiųsime jau lapkričio 8 d.
Už prisidėjimą dėkojame Mars Lietuva, Spaustuvė – UAB Friskas, dizainerei Paulinai Stalionytei-Kaikarienei.
Statistiškai apie 70 proc. namų ūkių Lietuvoje turi bent po vieną šunį arba katę. O žinant, kad kas antra mūsų šalyje sudaroma santuoka – nutraukiama, tampa akivaizdu, kad skyrybos paliečia visus šeimos narius, tarp jų – ir gyvūnus. Specialistai paaiškina, kaip skyrybų atveju dalijamasi augintiniu ir ar šis procesas skiriasi, jei turtą dalijasi ne sutuoktiniai, o sugyventiniai, t. y. jei oficialiai santuoka nebuvo įregistruota? Taip pat atkreipiamas dėmesys į gyvūno ženklinimą, kuris leidžia patikimai identifikuoti gyvūną, todėl ir per skyrybas jo pasidalijimas teisiniu keliu tampa gerokai aiškesnis ir civilizuotesnis.
Gyvūnų gerovės organizacijų atstovai tvirtina, jog skambučių šiuo klausimu, kuomet skiriamasi ir aiškinamasi kaip pasidalyti ar, priešingai, nesidalyti gyvūnu, sulaukiama vis dažniau.
„Skambinantieji dažniausiai domisi, kaip skiriantis užsitikrinti, kad gyvūnas liktų su konkrečiu asmeniu, mat prie gyvūnų prisirišama, jie tampa tikrais šeimos nariais. Ir nors tie pokalbiai sukasi ne apie pačią maloniausią temą – apie skyrybas – džiugina kintantis požiūris į gyvūną, kuris yra branginamas, dėl kurio ginčijamasi kaip dėl brangiausio turto“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.
Kad didžiuma tokiais klausimais besikreipiančiųjų rūpinasi būtent gyvūno gerove, taip pat emociniu prisirišimu, patvirtina ir VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė: „Tikrai retas kuris domisi pinigine išmoka, kuri gali būti skiriama tuo atveju, jei augintinis atitektų buvusiam sutuoktiniui“.
Didėjantį pasidalijimo gyvūnais aktualumą patvirtina ir teisininkai, kurių praktikoje šis klausimas vis dažniau tampa vienu iš susitarimo ar ginčų objektų.
„Remdamasi dabar sprendžiamais atvejais, manau, po 2–3 metų nutraukiant santuoką augintiniai bus tiek pat svarbūs, kiek ir turto dalybos. Labai tikėtina, jog ir sulig įvestu privalomuoju gyvūnų ženklinimu į teisininkus dėl gyvūno dalybų, kaip kad ir dėl viso kito turto, besikreipiančiųjų padaugės, mat atsiradęs patikimas būdas identifikuoti gyvūną procesą padaro aiškesnį,“ – sakė advokatų kontoros „Baltic juris“ advokatė Evelina Nevulienė.
Jei pora yra sudariusi civilinę santuoką, nepriklausomai nuo to, kurio iš sutuoktinių vardu gyvūnas yra įgytas ar registruotas, jungtinės nuosavybės teisėmis jis priklauso abiem sutuoktiniams, lygiai taip pat kaip ir visas kitas santuokoje įgytas turtas. Tad skyrybų atveju ir augintinis būtų dalintinas turtas. Žinoma, logiška, kad gyvūnas fiziškai negalėtų būti padalytas perpus, todėl, greičiausiai, jis būtų priskirtas vienam iš sutuoktinių, o kitam būtų nustatyta sumokėti piniginę kompensaciją. Asmuo, gavęs piniginę kompensaciją, savininko teisių į gyvūną nebeturėtų. Jei toks variantas nepriimtinas, tuomet abu sutuoktiniai lieka gyvūno savininkai ir nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, pagal kurią sutariama, kaip toliau bus abipusiškai rūpinamasi augintiniu, kaip jis bus išlaikomas ir visa kita.
Visgi pastaraisiais metais pastebimai daugėja atvejų, kuomet besiskiriantys sutuoktiniai pageidauja ne kompensacijos, o nustatyti bendravimo tvarką su gyvūnu pagal analogiją su vaikais, t. y. kai matytis su gyvūnu ir juo rūpintis gali abu šeimininkai.
„Sutartis, kuomet besiskiriančiųjų sutarimu nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, jau esu rengusi. Tačiau ginčo tvarka, kuomet teisiamasi teisme, tokio klausimo spręsti neteko. Todėl negalėčiau pasakyti, ar teisme būtų nustatoma bendravimo su gyvūnu tvarka, ar visgi teismas liktų prie nuomonės, kad augintinis, kaip kad dabar yra įvardyta Civiliniame kodekse, yra daiktas (turtas, gyvasis turtas), todėl gali būti nustatoma tik naudojimosi juo tvarka, arba gyvūnas atitektų vienam asmeniui, o kitam būtų išmokama piniginė kompensacija. Manau, labai daug kas priklausytų nuo teisėjo požiūrio. O realių atvejų, kuomet teisme būtų nustatyta bendravimo su gyvūnu tvarka ir kuriais būtų galima remtis kitose panašiose bylose, mano žiniomis, Lietuvoje kol kas nėra. Visgi manau, kad mes prie tokių sprendimų artėjame šviesos greičiu“, – sakė E. Nevulienė.
Santuokos nutraukimo atveju gyvūnas nebūtų laikomas bendru turtu tik tuo atveju, jei būtų sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurią sutuoktinių turtas atskiriamas. Tokiu atveju, jei gyvūnas ženklintas ir registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, santuoką nutraukus, jis jam ir priklausytų.
Jei pora gyveno nesusituokusi ar nesudariusi partnerystės sutarties, santykių nutraukimo atveju gyvūno savininku laikomas tas asmuo, kurio vardu Gyvūnų augintinių registre gyvūnas yra registruotas. Mat nesusituokusių asmenų turtas nėra bendras.
Visgi advokatė E. Nevulienė pastebi, kad ir nesusituokę asmenys, sukdami skirtingais keliais, gana dažnai kreipiasi į teismą prašydami pripažinti, kad gyveno faktinėje santuokoje, turėjo bendrą ūkį ir įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybė, įgyjama oficialioje santuokoje, skiriasi nuo bendrosios dalinės nuosavybės. Jei pirmu atveju abiem sutuoktiniams po santuokos registravimo įgyjamas turtas priklauso po lygiai, tai siekiant nustatyti bendrąją dalinę nuosavybę, savo dalį reikia įrodinėti, o teismas gali ją nustatyti įvairiomis proporcijomis, t. y. nebūtinai lygiomis dalimis. Jei sugyventinis, kurio vardu gyvūnas nėra registruotas, siekia bendrosios dalinės nuosavybės teisės į augintinį, jis turi įrodyti, kad savo lėšomis pirko ar prisidėjo prie gyvūno įsigijimo ir vėliau nuolat prisidėjo prie jo išlaikymo, gydymo ir t. t.
Ženklinant gyvūną mikroschema, Gyvūnų augintinių registre nurodomas vienas savininkas. Visgi, kaip jau minėta, santuokoje įgytas gyvūnas automatiškai tampa bendra nuosavybe. Jei savininko statusą būtina apsibrėžti papildomai, gali būti sudaryta nuosavybės sutartis, kurioje abu asmenys įvardijami kaip bendraturčiai.
„Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, visų pasiutligei imlių gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pvz., juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos“, – priminė GGI vadovė.
Pagal Lietuvos respublikos įstatymus, gyvūno laikyti nebegalintis asmuo privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad gyvūnui būtų surastas kitas savininkas. Naujas savininkas yra ieškomas senojo savininko pastangomis ir lėšomis. Perduodant gyvūną naujam savininkui, įforminama pardavimo arba dovanojimo sutartis, o gyvūnas pagal jį identifikuojančią mikroschemą Gyvūnų augintinių registre perregistruojamas kito savininko vardu.
„Labai daug žmonių Lietuvoje linkę galvoti, kad gyvūnų prieglaudos yra ta vieta, į kurią keliauja nebereikalingi, nebepatogūs gyvūnai. Visgi gyvūnų prieglaudos neturi prievolės priimti beglobį ar potencialiai beglobį gyvūną. Žinoma, visuomet galima pasiskambinti į tokias įstaigas ir pasiteirautu dėl galimybės palikti gyvūną ar kreiptis pagalbos ieškant gyvūnui naujų savininkų. Visgi itin dažni atvejai, kai žmonės skambina į prieglaudas ne prašydami, ne teiraudamiesi, o reikalaudami ar grasindami tiesiog išmesti gyvūną į gatvę. Tad norisi dar kartą pabrėžti, kad prieglauda nėra resursas asmeninėms problemoms spręsti. Jau nekalbant apie tai, kad gyvūnui patekti į prieglaudą, lyginant su vienų namų pakeitimu kitais, joks gėris“, – sakė GATO atstovė.
Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Daugiau informacijos www.ggi.lt.
2020 m. liepos pradžioje socialiniame tinklapyje “Facebook” viešai nuaidėjus piliečio nusiskundimui autobuso vairuotojo veiksmais, gandrui atsitrenkus ir įstrigus autobuso korpuse, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ 2020-07-03 Pranešimu dėl žiauraus elgesio su gyvūnu kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą bei Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių
rajono agentūrą, pranešdama apie tai, kad 2020-07-01 važiuojant UAB „Mažeikių autobusų parkas“ priklausančiu autobusu maršrutu Klaipėda – Mažeikiai iš Sedos (maršruto laikas 12:43 val.) maždaug pusiaukelėje į autobusą atsitrenkė skrendantis gandras ir įstrigo išorinėje priekinėje autobuso dalyje vairuotojo pusėje. Autobuso vairuotojas nesustojo, nors keleivis garsiai suriko, jog gandras gyvas ir būtina jį išvaduoti. Anot keleivio, autobuso vairuotojas tik kažką sumurmėjo ir važiavo toliau, sustojo tik artėjant prie Tirkšlių pušyno, stotelėje. Gandras stabdant autobusą išsivadavo ir nukrito ant asfalto. Vairuotojas išlipo pasižiūrėti, ar gandras nepadarė žalos autobusui. Kai kažkas iš keleivių vairuotojui vėl įlipus į autobusą paragino jį patraukti gandrą nuo kelio, šis atkirto: „Eik ir patrauk“, o pats uždaręs duris važiavo toliau. Pasižiūrėjęs pro langą keleivis matė, kaip gandras, leisgyvis, užsimerkęs, tupi ant asfalto beveik viduryje kelio. Minėtu Pranešimu GGI prašė atlikti išsamų tyrimą dėl šio atvejo.
Telšių AVPK Mažeikių r. PK Veiklos skyriaus 2020-09-18 nutarimu atsisakyta
pradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis LR BK 3 str. 1 d. 1 p., nurodant, kad vertinant nagrinėjamą situaciją sutiktina, jog sprendimas galimai sveikatos problemų turintį paukštį palikti šalikelėje nebuvo tinkamas, tačiau žiaurus elgesys su gyvūnais yra tyčinis ir sąmoningas nusižengimas, kai gyvūno savininkas ar kitas asmuo suvokia, jog jo veiksmai gyvūnui suteiks skausmą ir kančią ir sąmoningai to siekia, ko nagrinėjamu atveju nenustatyta.
Kategoriškai nesutikdami su tokia Nutarimo išvada, 2021-02-18 skundu Nutarimą apskundėme Šiaulių apygardos prokuratūrai. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2021-03-01 nutarimu, tenkinant GGI skundą, buvo panaikintas pirminis nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu ir nutarta tyrimą pradėti.
Deja, 2021-05-26 Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal LR BK 310 str. 1 d., nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pavedant Telšių AVPK Mažeikių raj. PK spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės už nustatytą administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 346 str.
Esame tikri, kad atvejo iškėlimas teisėsaugos lygmenį ir viešąją erdvę privertė susimąstyti ne tik šį, bet ir visus vairuotojus.
Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju Contribee ir Patreon platformose ir skirti 1,2% GPM.
Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!
