Visuomenei piktinantis dėl dar vieno gyvūnų nuodytojų išpuolio, kuris šįkart užfiksuotas Vilniaus Naujamiesčio rajone, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) primena, jog dėl žiauraus elgesio su gyvūnais gresia baudžiamoji atsakomybė. Ir nors gyvūnų nuodytojai dažnai jaučiasi nepagaunami ir nebaudžiami, o nuo jų nukentėjusiems ir ieškantiems teisybės – svyra rankos, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ atstovė Ieva Sebeckytė primena, jog Lietuvos teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai gyvūnų nuodytojų kaltė buvo įrodyta ir pastarieji gavo atsakyti pagal įstatymo raidę.
Už žiaurų elgesį su gyvūnu, jo kankinimą baudžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1-ąją dalį. Jei dėl žiauraus elgesio gyvūnas yra suluošinamas ar žūva, baudžiama bauda arba viešaisiais darbais, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
„Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė, turi būti padariniai – gyvūnas žuvo arba yra suluošintas. Vertinant šių dienų įvykius Vilniuje, matyti, jog ne vienas apsinuodijęs gyvūnas žuvo. Tokiu atveju turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas būtent pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1-ąją dalį“, – sakė teismuose GGI atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Constat“ atstovė.
Ji taip pat pabrėžė, jog tam, kad asmuo ar asmenų grupė, kurie nuodija gyvūnus, būtų nustatyti, itin svarbu kreiptis į policiją, o pastaroji privalo imtis atitinkamų veiksmų: „Policijos pareigūnai pagal kompetenciją turi imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, tam, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas išsamus tyrimas: apklausti liudininkai, peržiūrėtos miestuose esančios vaizdo kameros ir kita“.
I. Sebeckytė ragino nenuleisti rankų ir nepasiduoti sklandančioms nuostatoms, neva tokie nuodytojai – nepagaunami, nebaudžiami. „Teismų praktika rodo, kad asmenys, kurie nuodija gyvūnus, yra surandami ir nubaudžiami įstatymų nustatyta tvarka. Kaip pavyzdį galima pateikti 2017 metų lapkričio 9 dienos Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-203-446/2017 sprendimą, kuriuo asmens, nuodijusio gyvūnus, kaltė buvo visiškai įrodyta remiantis liudininkų parodymais“, – sakė ji.
GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė atkreipė dėmesį, jog dėl kartu su maistu primėtytų nuodų gali nukentėti ne tik gyvūnai, bet ir patys žmonės: „Jei kam augintinių, kurie juos laikantiems žmonėms yra tikri šeimos nariai, mirtys neatrodo tragedija, tai kitą kartą tą užnuodytą šlapdešrę nuo žemės pakels mažas vaikas ar benamis. Tad jokio aplaidumo tiriant tokius nusikaltimus negali būti“.
Neabejingai visuomenei buriantis ir atidžiau stebint aplinką, ji rekomendavo atkreipti dėmesį į netoli pamesto apnuodyto maisto įrengtas vaizdo kameras, kuriose, galbūt, nusikaltėliai jau yra užfiksuoti: „Verta pasvarstyti ir apie papildomų vaizdo kamerų įrengimą ten, kur šunys vedžiojami dažniausiai ar kur, įtariama, paberiama nuodų. Stebėti įtartinus asmenis, pasiteirauti aplinkinių, ar kas ko nėra girdėjęs apie gyvūnų nuodytojus, ir informacija pasidalinti su policija – visa tai gali susibūrusi bendruomenė. Juk ir patys gyvūnų nuodytojai galėjo kam nors pasipasakoti apie savo ketinimais ar pasigirti jau padarytais veiksmais, todėl ką nors žinantys kviečiami kreiptis į policiją ar į GGI“.
O kol situacija tokia, kokia yra, B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė rekomenduoja gyvūnus itin saugoti – stebėti, ką vedžiojamas šuo uodžia ar kelia nuo žemės. Jei gyvūnas neklauso komandos „palik“ ir yra linkęs ėsti randamą maistą, taip pat kai tamsu ir sunku įžiūrėti, ką jis veikia, rekomenduojama vedžioti gyvūną su antsnukiu, kuris neleistų paimti maisto nuo žemės. Pastebėjus, kad augintinis po pasivaikščiojimo ir ko nors užėdimo lauke tapo vangus, abejingas savo maistui, vemia ar viduriuoja, vemia su krauju ar kraujuoja iš kūno ertmių, būtina kuo skubiau kreiptis į veterinarijos kliniką. Laikas apsinuodijus – itin svarbu.
Pateisinimų gyvūnų nuodijimui nėra ir tai darantys asmenys turi atsakyti už savo veiksmus. Visgi ir patys gyvūnų augintojai raginami elgtis atsakingai.
„Šunys, nepriklausomai nuo jų dydžio ar šeimininko nuomonės apie savo augintinius, turi būti vedžiojami už pavadėlių. Tai leis ne tik labiau kontroliuoti bei tokiu būdu apsaugoti nuosavą gyvūną, bet ir aplinkiniai jausis saugiau, ramiau – tiek gyvūnų bijantys žmonės, tiek ir kiti šunis vedžiojantys asmenys. O kur dar atvejai, kai be pavadžių vedžiojami gyvūnai išbėga į judrią gatvę ir tampa skaudžios nelaimės kaltininkais, – be pavadėlių vedžiojamų gyvūnų keliamas problemas vardijo B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
„Itin neigiamai žmonės reaguoja į šunų augintojų nesusirenkamas fekalijas, taip pat piktinamasi, kai šeimininkai leidžia savo šunims šlapintis, tuštintis prie namų puoselėjamuose gėlynuose. Gyvūnų šeimininkai turi elgtis atsakingai ir rūpintis ne tik savo augintiniu, bet ir gerbti aplinką ir pasistengti nesuteikti dingsties keršyti gyvūnams, kurie dėl savo elgesio yra nekalti“, – sakė GGI vadovė.
Gyvūnų nuodijimas – visoje Lietuvoje aktuali problema, o pranešimų apie juos gaunama jau eilę metų. Pavyzdžiui, 2015 metais gyvūnai nuodyti Klaipėdoje, Vasaros estrados teritorijoje, 2019 metais – Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, palei Nemuną. Nuodijami ne tik šunys, bet ir katės, tik tokiais atvejais užnuodytas maistas dedamas kiek kitose vietose – po balkonais, pakrūmėse. Kai nuodijami šunys, užnuodytas maistas dedamas šunų vedžiojimo vietose.
GGI vadovė atkreipia dėmesį, jog nunuodijimas – itin žiauri susidorojimo su gyvūnais priemonė, mat gyvūnas kankinasi. Jei dėl greitos šeimininkų reakcijos ir laiku suteiktos veterinarinės pagalbos gyvūną pavyksta išgelbėti, vėliau jo reabilitacija gali trukti ištisus mėnesius. Todėl jei pastebėjote primėtyto neaiškios kilmės maisto ar pašaro bei įtariate, kad jis gali būti apnuodytas, o gal net žinote, kas užsiima gyvūnų nuodijimu, nelikite abejingi, praneškite https://ggi.lt/pranesk/ arba bendruoju pagalbos telefono numeriu 112.
Taip laikomas šunelis Ukmergėje. Mums atrodo, kad nei gerai, nei saugu jam čia, na ir tikrai nepadeda Lietuvai žengti į aukštesnį gyvūnų gerovės lygį, bet Ukmergės rajono savivaldybė bei VMVT pažeidimų nemato ir į mūsų klausimą apie išvadą dėl gyvūno laikymo vietos konstrukcijų – šiferio ir kito statybinio laužo, šuns apdengimo juo ir natūralios šviesos uždengimo atsako, kad „šunelis per dvi voljero puses mato išorę, pro ten ir patenka dienos šviesa”. Na jau net nekalbame apie tai, kad atsakymo pateikti pusmetį nesiteikė jokio, kol patys jo ieškoti nepradėjome.
Mums toks institucijų požiūris į gyvūno gerovės sąlygų užtikrinimą ir apskritai į gamtos taršos prevenciją, statybinio laužo utilizavimą, apdangstant juo gyvūno pastogę mažų mažiausiai kelia didelį nusivylimą ir abejones Savivaldybės darbuotojų kompetencija atlikti jiems skirtas pareigas ir čia vėl kyla klausimas – ar tikrai ties gyvūnų gerove turėtų dirbti savivaldybių darbuotojai, kurie gyvūnų gerovės srityje neturi kvalifikacijos? O tokios neturi, nes šioms funkcijoms atlikti tai nėra reikalaujama.
Tolimesnis kelias, norint pasiekti šuneliui geresnių sąlygų, yra dar absurdiškenis nei pati situacija: pirmiausia turėtume kreiptis į administracinį teismą, prašydami įpareigoti savivaldybę vietoje el. laiškų rašinėjimo atsiųsti normalų nutarimą. Toliau – patį nutarimą turėtume skųsti apygardos teismui. Tai sunaudotų neadekvačiai daug laiko ir finansinių resursų, na o ne paslaptis, kad finansai atkeliauja iš neabejingų žmonių ir įmonių kišenių.
Po viešo GGI įrašo Ukmergės savivaldybės darbuotojas nuvyko pažiūrėti, kokia šunelio situacija yra dabar. Smagu matyti, kad rado sutvarkytas atliekas, kas leidžia pilnai patekti šviesai ir matyti aplinką, bei sąlyginai švarų voljerą. Nesmagu tai, kad, mūsų supratimu, savininkas pats pasidarė išvadas ir padarė pagerinimus, nes juk nei savivaldybė, nei VMVT patikrinimo metu buvusioje situacijoje PAŽEIDIMŲ NENUSTATĖ. Žinoma, mums toli gražu neatrodo, kad šuo gali gyventi niekada nevedžiojamas ar turi gerti vandenį iš pažaliavusių indų, bet, deja, Lietuvoje situacija tokia, kad reikia džiaugtis, jog vandens išvis turi. Kaip ten bebūtų, pasidžiaukime, kad šuneliui sąlygos pagerintos ir tolimesnei kovai negaiškime laiko, nes atvejų išties labai daug.
Šunų osteoartritas – tai neišvengiamai aktuali tema kiekvienam šunų augintojui, treneriui, veisėjui, veterinarijos gydytojui. Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu su sąnarių problemomis susiduria beveik kiekvienas šuo. Veterinarijos klinikos ir vaistinės siūlo platų priemonių pasirinkimą šunų sąnarių ligų gydymui, tačiau norint išsirinkti tinkamiausią priemonę – svarbu gerai suprasti sprendžiamą problemą! Kodėl šunims pasireiškia sąnarių uždegimas? Kaip pastebėti ankstyvuosius simptomus ir suprasti, jog šuniui reikalinga pagalba? O svarbiausia – kaip geriausiai galime padėti mylimam augintiniui?
Osteoartritu vadiname aktyvų viso sąnario uždegimą kuris apima kaulą, kremzlę, raiščius ir kitus jungiamuosius sąnario audinius. Uždegimo metu sąnario audiniai patinsta, paburksta, tampa jautrūs ir skausmingi judant, taip pat sumažėja sąnarinio skysčio, kuris sutepa sąnarį ir apsaugo nuo trinties. Osteoartrito vystymuisi įtakos turi amžius, sveikatos būklė, veislė, augimo tempas, gyvūno aktyvumo lygis, mityba, traumos ir net genetika!
Dažnai manoma, jog osteoartritas – tai senyvo amžiaus šunų liga, tačiau tai netiesa. Jauni šuniukai, ypač didesnių veislių, dažnai patiria sąnarių skausmą itin greito augimo periodu, 5-9 mėn. amžiaus. Jiems osteoartritas atsiranda dėl paprastos priežasties – sparčiai augant kaulams ir bendrai gyvūno masei, sąnariai nespėja prisitaikyti, staigiai padidėjęs gyvūno svoris sukelia didesnį spaudimą, intensyvesnę apkrovą, ko pasekoje prasideda uždegimas sąnaryje. Taip pat nemažą dalį šiame procese vaidina ir mityba – nepakankamas, nesubalansuotas racionas, įvairių medžiagų trūkumas gali apsunkinti sklandų sąnarių audinių vystymąsi, o to pasekoje atsiranda skausmas ir uždegimas.
Osteoartritas neaplenkia ir jaunų suaugusių šunų – didelių veislių, nutukę ar aktyviai sportuojantys šunys gali susidurti su sąnarių uždegimu, kuris kyla dėl padidėjusios apkrovos sąnariams. Tuo tarpu dažniausia senyvo amžiaus šunų osteoartrito priežastis – tai degeneraciniai procesai, sąnario audinių, kremzlių susidėvėjimas, atsiradusios kremzlės erozijos, sąnarinio skysčio sumažėjimas.
Tiek žmonių, tiek gyvūnų organizmai – nuostabūs, beveik stebuklingi bei geba atnaujinti, regeneruoti net sunkiai sužalotus audinius, užgydyti žaizdas, formuoti randus ir net atstatyti kai kurių organų dalis! Tačiau senatvėje regeneracija nebėra tokia sparti, o kitais atvejais regeneraciniams procesams paprasčiausiai stinga “statybinės medžiagos”. Tam, kad sąnario kremzlės regeneracija būtų efektyvi – organizmui turime pateikti kaip įmanoma natūralesnę ir prieinamesnę “statybinių medžiagų” formą. Dažnas pasirinkimas nuo senų laikų – gliukozamino bei chondroitino preparatai, kuriuos rekomenduoja dauguma veterinarijos gydytojų ir vaistininkų. Tačiau veterinarinė medicina nestovi vietoje – jau turime žymiai efektyvesnių, inovatyvių sprendimų augintinių sąnarių uždegimo gydymui. Tikrai daugeliui pažįstamas ar bent girdėtas baltymas kolagenas įeina į visų organizmo jungiamųjų audinių sudėtį bei sudaro net iki 30% visų kūne esančių baltymų! Nekyla abejonių, kad ir vientisai bei sveikai sąnario struktūrai – kolagenas yra kritiškai reikalingas. Jau kurį laiką ir žmonių medicinoje aktyviai naudojamas, spiralinės formos nedenatūruotas II tipo kolagenas – tai artimiausia kolageno forma natūraliai medžiagai esančiai organizme. Nedenatūruotas antro tipo kolagenas yra tiesioginė sąnario kremzlės sudedamoji dalis, tad organizmui nebereikia dėti papildomų pastangų tokios formos kolageno perdirbimui į reikalingas medžiagas – taip užtikrinamas geras pasisavinamumas ir greita kremzlės regeneracija.
Nors tiesiogiai dėl nepilnavertės mitybos osteoartritas išsivysto itin retai, tačiau nepakankama, nesubalansuota mityba, mineralinių medžiagų, vitaminų, amino ir riebalų rūgščių trūkumas stipriai prisideda prie sąnarių ligų atsiradimo, esant kitiems rizikos faktoriams. Sergant sąnarių ligomis vienos iš svarbiausių medžiagų, kurių kiekius būtina užtikrinti racione – Omega-3 riebalų rūgštys bei vitaminas E. Šie elementai organizme veikia kaip antioksidantai t.y. skatina natūralius organizmo regeneracijos, atsistatymo procesus ląsteliniame lygmenyje, pagerina uždegimo valdymą, neutralizuoja laisvuosius radikalus bei padeda išvengti kitų ligų – širdies, akių, odos, vėžinių susirgimų. Omega-3 riebalų rūgštys ypač vertinamos dėl gebėjimo slopinti ne tik vietinį uždegimą bei skausmą, bet ir lėtinį viso organizmo uždegimą, tad labai rekomenduojamos vyresnio amžiaus augintiniams ir kenčiantiems nuo nutukimo. Omega-3 riebalų rūgščių gausu žuvies produktuose, bet norint pasiekti terapinį efektą, t.y. akivaizdžius teigiamus jaučiamų simptomų pokyčius – žuvies produktų augintinis turėtų gauti didžiulėmis porcijomis kasdien!
Įvertinti gyvūno sveikatą – sudėtingas darbas – jie niekada nepasako kuo skundžiasi! Tad turime nuolat ir itin akylai stebėti savo mažuosius augintinius, kad galėtume įspėti ar jie jaučiasi gerai. Prasidėjus uždegiminiams procesams sąnariuose, šunys:
Svarbu suprasti, kad sąnarių uždegimas dažniausiai yra lėtinė liga, tad jis, kaip ir stipriai išreikštas skausmas – neatsiras staiga. Tai ilgas procesas ir pastebėjus pirmuosius požymius anksti, galima išvengti ligos paūmėjimo, stipraus skausmo, riboto judėjimo. Susidūrus su liga norime, kad gyvūnas galėtų laisvai judėti nejausdamas skausmo ir kai kuriais atvejais skiriami Nesteroidiniai Vaistai Nuo Uždegimo (NVNU). Šios grupės vaistai itin stipriai neigiamai veikia skrandžio sienelę, tad jei tik įmanoma – jų naudojimo reikėtų išvengti. Laimei yra ir kitų išeičių – stipriu priešuždegiminiu poveikiu pasižymi Bosvelijos ekstraktas – medicinoje žinomas ir tūkstančius metų naudojamas natūralus papildas, puikiai slopinantis uždegimą ir skausmą, gerinantis kraujo mikrocirkuliaciją uždegimo epicentre. Bosvelijos ekstraktas savo savybėmis prilygsta nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo ir netgi juos lenkia, vertinant sąnarių skausmo malšinimą. Skirtingai nei NVNU – šis natūralus papildas niekada nesukels stipraus šalutinio poveikio skrandžio sienelei, tad jį nesibaiminant galima naudoti ilgą laiką.
Osteoartrito gydymas susideda iš dviejų pagrindinių dalių – skausmo valdymo ir regeneracijos skatinimo. Svarbu suprasti, kad vaistais nuslopintas uždegimas ir skausmas nesprendžia pačios problemos. Ilgesnį laiką naudojami NVNU ne tik gali sukelti nepageidaujamų reakcijų, bet ir nutraukus tokį gydymą – didelė tikimybė, jog grįšime į tą patį skausmo ir uždegimo, sąnario pažeidimo lygi, koks buvo iki gydymo priešuždegiminiais vaistais. Sąnario audinių regeneracijos skatinimas yra esminė gydymo dalis – tai papildai sąnariams, “statybinė medžiaga”, kurią pateikiame organizmui, kad audinio vientisumo atstatymas būtų įmanomas. Skausmo valdymas vaistais yra reikalingas ir turėtų būti skiriamas tik gijimo laikotarpiui!
Naujas, unikalios sudėties, šunų sąnariams skirtas papildas – padės tau ir tavo augintiniui mėgautis gyvenimu kartu. Tai vienintelis šunims skirtas sąnarių papildas, kurio sudėtyje yra:
Analogų veterinarijoje neturinčio papildo sudėtyje – tik geriausiomis savybėmis pasižymintys ingredientai, kurie užtikrins:
Ir pabaigai džiugi žinia – Flexadin Advanced papildo nereikės slėpti augintinio vakarienėje, nei trinti ar maišyti su konservuotu maistu – papildo forma yra puikiausias skanėstas, kurį su malonumu ėda net 95% šunų! Gydymo priemonių sudavimas nei šeimininkams nei augintiniams neturėtų asocijuotis su stresu ar neigiamomis emocijomis, juk mes darome kai ką puikaus – mylimas augintinis ir vėl galės judėti lengvai ir be skausmo!
Nors augintinio dažniausiai norisi vaikams, visgi sprendimą įsigyti gyvūną priima suaugusieji. Nepilnametis formaliai negali būti gyvūno savininkas. Vadinasi, ne vaikams, kurie prašo šuniuko ar kačiuko, o būtent suaugusiesiems tenka atsakomybė ir už augintinio gerovę, ir už jo aplinkiniams padarytą žalą.
Gyvūnas – ne dovana, o didžiulis tėvams tenkantis įsipareigojimas ir atsakomybė. Net jei vaikas laikosi prieškalėdinių pažadų ir kantriai vedžioja augintinį į lauką, nutikus nelaimei, kurios kaltininkas – vaiko nesuvaldytas šuo, už padarinius bus atsakingi tėvai. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus vaikui vedžioti gyvūną nėra draudžiama, tačiau ir už vaikus, ir už augintinius atsako jo tėvai.
Kokių nelaimių gali nutikti? Pasitaiko atvejų, kai vaikas tiesiog nenulaiko šuns ir šis užpuola kitą gyvūną, žmogų ar išbėga į judrią gatvę, taip sukeldamas eismo įvykį.
Visais šiais atvejais, kai nukenčia kitų žmonių ar gyvūnų sveikata bei turtas, o nukentėjusieji kreipiasi į teismą, už padarytą žalą atsako vaiko tėvai, kurie yra juridiniai gyvūno savininkai.
„Tėvai, leidžiantys vaikams vedžioti šunis be suaugusiųjų palydos, turėtų įvertinti jų fizines ir psichologines galimybes bei turėti omenyje, kad gali tekti atsakyti už padarytą žalą, pavyzdžiui, sumokėti piniginę kompensaciją už šuns suplėšytus drabužius ar atlyginti gydymo išlaidas, jei tokių būtų dėl šuns įkandimų.
Jei dėl gyvūno sukelto eismo įvykio nustatomi sunkūs kūno sužalojimai ar mirtis, greičiausiai, būtų keliama byla dėl netyčinio sužalojimo ar neatsargaus gyvybės atėmimo. Tad į gyvūną reikia žiūrėti ne kaip į pramogą ar didelio vaiko noro išpildymą, bet kaip į didelę atsakomybę, prisiimamą tiek už gyvūną ir supančią aplinką, tiek ir už vaiką, kurio gyvenimas sulig gyvūno atsiradimu taip pat pasikeis labiau, nei jis pats įsivaizduoja“, – sako Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.
Kadangi pagal Lietuvos civilinį kodeksą gyvūnas laikomas daiktu ar turtu, panašiai kaip namas ar automobilis, jis įgyjamas sudarant sandorį – pirkimo–pardavimo arba dovanojimo.
„Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, nepilnamečiai iki 14 metų negali savarankiškai sudaryti sandorio, išskyrus smulkius buitinius sandorius, tokius kaip autobuso bilieto įsigijimas ir panašius. Gyvūno įsigijimas, nepriklausomai nuo jo dydžio ar kainos, negalėtų būti laikomas smulkiu sandoriu.
Tad sudaryti pirkimo–pardavimo ar dovanojimo sandorį ir įsigyti gyvūną, kai vaikui dar nesukako 14 metų, gali tik suaugusieji“, – paaiškina advokatė Evelina Nevulienė.
Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų galėtų įsigyti augintinį, tačiau tam reikalingas tėvų sutikimas. Tokio amžiaus vaikas galėtų būti registruojamas gyvūno savininku, tačiau tik su rašytiniu tėvų sutikimu.
„Visgi ir tuomet, kadangi augintis yra turtas, o visą nepilnamečio vardu turimą turtą valdo ir uzufrukto teise disponuoja tėvai, tai ir atsakomybė už vaiko vardu registruotą augintinį tektų tėvams“, – sako advokatė.
Pagal Civilinį kodeksą, atsakomybė priklauso nuo vaiko amžiaus. Pavyzdžiui, už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai. Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar globėjai.
„O štai nuo 16 metų jau yra taikoma administracinė atsakomybė, todėl jei 16 metų ir vyresnis gyventojas pažeistų gyvūno laikymo ar jo gerovės sąlygas, arba jam priklausantis ar vedžiojamas augintinis pridarytų žalos aplinkiniams, atsakomybė būtų taikoma ir jam“, – vardija E. Nevulienė.
Artėjant didžiosioms metų šventėms, kai nemažai tėvų sužinos, kad didžiausia vaikų svajonė – augintinis, B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė ragina nesivadovauti emocijomis, neskubėti ir tinkamai įvertinti savo galimybes.
„Juk iš tikrųjų ne vaikas, o tėvai taps ir faktiniais, ir juridiniais gyvūno šeimininkais. Ir jei sprendimas – teigiamas, gyvūnėlio atkeliavimui į namus reikia pasiruošti, o šventinė karštinė – anaiptol ne pats tinkamiausias metas papildomiems rūpesčiams su gyvūnu, kurių neišvengiamai bus“, – sako GGI vadovė.
O štai VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė primena, kad pagal nuo šių metų gegužės galiojančią tvarką kiekvienas naujam savininkui perduodamas, t. y. parduodamas ar dovanojamas, gyvūnas – šuo, katė ar šeškas – privalo būti paženklintas mikroschema.
„Mikroschema nepažymėto gyvūno pardavimas, dovanojimas ir jo įsigijimas laikomi administraciniu nusižengimu. Gyvūną parduodantys ar dovanojantys bei jį įsigyjantys asmenys turi sudaryti gyvūno perdavimo dokumentą, kuriame turi būti nurodomas konkretus pagal mikroschemą identifikuojamas gyvūnas“, – tvirtina B. Kymantaitė.
Patikrinti, ar gyvūnas ženklintas ir registruotas Gyvūnų augintinių registre, pagal mikroschemai priskirtą numerį galima čia. Ar gyvūnas turi mikroschemą, galima patikrinti specialiu skaitytuvu, kurį turi dauguma veterinarijos gydyklų.
„Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, visų pasiutligei imlių gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pavyzdžiui, juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos“, – primena GATO vadovė.
Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Daugiau informacijos www.ggi.lt.
