Dėkojame, kad registruojatės anketoje dėl gyvūnų priėmimo į savo namus ar pagalbos juos transportuojant, jūsų jau virš 1500! Kviečiame ir toliau registruotis: https://bit.ly/UkrainosGyvūnai
Dedame visas pastangas bendraujant su Ukraina ir Lenkija, tačiau gyvūnų išvežimas šiuo metu yra per sudėtingas, o galbūt ir ne reikalingiausias žingsnis. Dabar ypatingai svarbu padėti prieglaudoms, kurios rūpinasi ne tik savo gyvūnais, bet ir likusiais be šeimininkų. Dauguma jų neturi pakankamai maisto atsargų ir finansų joms įsigyti, kol įsigijimas vis dar yra įmanomas, todėl pradėsime kelti informaciją apie kiekvieną iš jų, ko ir kiek tiksliai reikia, kaip padėti.
Aukoti galėsite arba tiesiogiai prieglaudoms į jų sąskaitas, arba į mūsų sąskaitą, atidarytą būtent Ukrainos prieglaudų reikmėms. VISI PINIGAI PASIEKS PRIEGLAUDAS, kurioms pagalbos reikia labiausiai, projekto administravimui jokia dalis nebus skirta:
VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”
LT897300010171249917
Taip pat kontaktuojame su institucijomis Ukrainoje dėl galimybės įvažiuoti teikti humanitarinę (gal reikėtų vadinti animalitarinę) pagalbą vietoje, tad jei atsirastų žmonių, kurie pasiryžtų važiuoti esant tokioms galimybėms – susisiekite su mumis beatrice@ggi.lt.
Lenkija piliečių, kertančių Ukrainos-Lenkijos sieną su gyvūnais, neskiepytus augintinius žada suvakcinuoti, o jei reikalinga – paženklinti ir užregistruoti vietoje.
Lietuva, jeigu ukrainiečiai atvyks su paskiepytu gyvūnu, kuriam nebus praėjęs karantino laikotarpis, per kurį susiformuoja imunitetas ligai, gyvūno karantinavimui sudarys lanksčias sąlygas. Jokių papildomų procedūrų iš gyvūnų savininkų nebus reikalaujama.
Jei Ukrainos piliečiai atvyks kirsdami ne ES šalies sieną, bus priimti su neskiepytais augintiniais bei bus organizuojamas gyvūnų vakcinavimas bei ženklinimas sienos kirtimo vietoje.
* Gyvūnų augintinių įvežimo į ES pakeitimai taikomi išimtinai Ukrainos piliečiams. Komercinio gyvūnų augintinių įvežimo į ES tvarka, kol kas, lieka nepakitusi.
Dėkojame Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba už priimtą operatyvų ir teisingą sprendimą.
Vykstant karui Ukrainoje nukentės ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, todėl kviečiame registruotis, kas esant poreikiui galėtumėte suteikti laikiną prieglobstį gyvūnams. Prašome užpildyti anketą paspaudus ČIA
Seime jau nuo 2017-ųjų teikiamos pataisos įvesti draudimą iki 5 metų laikyti gyvūnus asmenims, kurie yra su jais žiauriai pasielgę ar yra juos kankinę. Visgi siūlymas vis atmetamas, paskutinį sykį – 2021-ųjų pavasario sesijoje, argumentuojant sunkumais tokį draudimą įgyvendinti praktiškai. Neseniai Seime šiuo klausimu surengta diskusija, kurioje dalyvavo įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Tikimasi, jog kuo daugiau suinteresuotųjų pusių bus išklausyta, tuo kokybiškiau bus pasirengta pakartotiniam siūlymui priemonės, kurią dešimtys Europos ir kitų pasaulio šalių jau yra įsivedusios ir taiko.
Diskusiją dėl teisės laikyti gyvūną atėmimo ir jo įgyvendinimo mechanizmo problematikos organizavo Seimo Laisvės frakcijos narė Ieva Pakarklytė. Seime, Konstitucijos salėje, vykusiame susitikime dalyvavo ir savo komentarus, siūlymus išsakė gyvūnų gerovės srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), Lietuvos policijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovai ir kiti dalyviai. Visi, norėję dalyvauti diskusijoje, galėjo tai padaryti gyvai ar nuotoliniu būdu. Diskusijos įrašą galima rasti čia.
„Teisės laikyti gyvūną atėmimas – kompleksiška ir sudėtinga tema. Šiuo metu asmuo, kuris žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį suluošino ar net nužudė, gali legaliai įsigyti kitą augintinį. Tokia teisės aktų spraga sudaro sąlygas smurtautojams ir toliau kartoti savo elgesį. Daugelyje Europos šalių tokiems asmenims taikomas ribojimas įsigyti ir laikyti gyvūną nuo kelerių iki 10 metų ar net visam gyvenimui. Lietuvoje tokio reguliavimo vis dar nėra“, – sakė I. Pakarklytė.
Praktiškai visi diskusijoje pasisakę dalyviai draudimui laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims pritaria – diskutuojamas tik pats priemonės mechanizmas: kas ir kaip turėtų užtikrinti, kad draudimo būtų laikomasi.
„Dabar galiojančiuose teisės aktuose yra įvardyta, jog už gyvūnų gerovę atsakingos institucijos yra VMVT, Policija ir savivaldybės. Manytume, jog jei draudimas laikyti gyvūną būtų taikomas pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK), prievolės vykdymą turėtų užtikrinti minėtosios įstaigos. Jei draudimas būtų taikomas pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), prievolės vykdymo užtikrinimas priklausytų Lietuvos probacijos tarnybai“, – sakė diskusijoje pranešimą skaičiusi VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) atstovė, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ advokato padėjėja Ieva Sebeckytė.
Ji pabrėžė, jog įsivedus draudimą laikyti gyvūnus jis nebus veiksmingas, jei nebus taikoma kontrolė, t. y. valstybinės tarnybos turėtų stebėti asmenį ir reguliariai tikrinti, ar jis laikosi prievolės neturėti gyvūno nustatytą laiką.
Draudimo laikyti gyvūnus įvedimo tikslas yra dvejopas: siekiama apsaugoti naujus gyvūnus, kurie, patekę į jau anksčiau žiauriai su gyvūnais pasielgusių asmenų rankas, tampa potencialiomis aukomis; ir sykiu rūpinamasi sumažinti dėl gyvūnų konfiskavimo tenkančius kaštus, kurie yra didžiuliai.
„Pagal naujausias ANK pataisas visais atvejais, kai gyvūnui gresia žūtis ar suluošinimas, gyvūnas yra kankinamas, konfiskavimas yra privalomas. Tokiu atveju institucijos nebegali rinktis būtina ar nebūtina konfiskuoti gyvūną. Bet jau kitą dieną asmuo gali visiškai teisėtai įsigyti naują gyvūną ir šis ydingas ratas gali niekada neužsidaryti, – sakė I. Sebeckytė. – Kyla klausimas, ar konfiskavimo procedūra yra prasminga, jei nėra draudžiama įsigyti kito gyvūno? Nes galima vieną po kito atėminėti iš asmens gyvūnus, kai kaskart į šį procesą turės įsitraukti policija, savivaldybės, VMVT darbuotojai, gyvūnų gerovės organizacijos ar susirūpinę kaimynai, o kur dar ištisus mėnesius trunkantys teisminiai procesai tuo atveju, jeigu gyvūno savininkas nuspręstų institucijų sprendimus apskųsti? O juk kiekvieną konfiskuotą gyvūną dar reikia išlaikyti, dažniausiai jam reikia veterinaro paslaugų“.
Teisininkė pateikė finansinių išlaidų, kurios yra patiriamos konfiskuojant gyvūnus, pavyzdžius: „Iš daugintojų konfiskuoto šuns Ričio, kuris gyvūnų prieglaudoje „Dogspotas“ buvo laikomas 9 mėnesius, gydymas ir išlaikymas kainavo 2550 eurų. Iš daugintojų paimto šuns Melin, kuris buvo laikomas 7 mėnesius, išlaikymas ir gydymas kainavo 1235 eurus. Ir visa tai yra tik tos išlaidos, kurias prisiėmė gyvūnų prieglaudos. Bet dar reikėtų skaičiuoti ir valstybės dėl konfiskavimo procedūrų, teismų patirtas išlaidas“. Teisininkė teigė, jog konfiskuojamų gyvūnų daugėja, todėl ir jų išlaikymo našta – auga.
Į didžiules dėl konfiskuojamų gyvūnų patiriamas išlaidas dėmesį atkreipė ir pranešimą skaitęs VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas Egidijus Mecelis: „Kovojame su pasekmėmis, o konfiskuojamų gyvūnų našta visuomeninėms ir vyriausybinėms organizacijoms yra didžiulė“. Jis išsakė nuomonę, jog apskritai Lietuvoje gyvūnas yra įsigyjamas per lengvai.
Teisingumo ministerijos atstovas priminė, jog paskutinį kartą siūlymas įvesti tokį draudimą Teisės ir teisėtvarkos komiteto buvo atmestas kaip neįmanomas įgyvendinti, argumentuojant, jog iš teisinės pusės kontroliuoti gyvūno laikymo neįmanoma jau vien dėl to, jog gyvūno įsigijimas teisiškai nėra reglamentuojamas. Visgi nevyriausybinių gyvūnų gerovės organizacijų atstovų jam buvo replikuota, jog jau kurį laiką Lietuvoje visos gyvūno įsigijimo formos – pirkimas, dovanojimas, paėmimas iš prieglaudos, net gyvūno radimas – privaloma tvarka turi būti apibrėžiamos sutartimis. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 1 d. vyksta pereinamasis laikotarpis, per kurį Lietuvoje turi būti suženklinti visi šunys, katės ir šeškai, taigi ne tik gyvūno įsigijimo, bet ir jo savininkystės klausimai bei atsakomybės, tvarkai įsigalėjus, Lietuvoje taps aiškesni.
Apibendrindama diskusiją ir kalbėdama apie draudimo įgyvendinimą, Seimo narė I. Pakarklytė pabrėžė, jog jo problematiškumas nėra priežastis atsitraukti apskritai: „Teisės laikyti gyvūną atėmimo įgyvendinimo mechanizmą reikia gryninti ir konkretinti. Daug neaiškumo ir probleminių klausimų, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog nereikia ieškoti sprendimų. Todėl ir toliau dirbsime ties įstatymo projektu – jo korekcijomis bei redakcijomis“.
Artimiausiu metu, atsižvelgiant į diskusijoje išsakytas nuomones bei komentarus, siūlymas įsivesti draudimą laikyti gyvūnus su jais žiauriai pasielgusiais asmenims bus redaguojamas, ypatingą dėmesį skiriant tokios priemonės įgyvendinimo mechanizmui, bei siūlomas Seimui svarstyti iš naujo.
Didžiuma šunų – aktyvūs, protingi ir smalsūs, todėl patenkinti jų fizinius, intelektinius bei emocinius poreikius paprastų kasdienių pasivaikščiojimų gali būti negana. Besirūpinantiems, kaip užimti gyvūnus ir suteikti jiems galimybę ne tik išsikrauti, bet ir labiau atsiskleisti, rekomenduojama pasidomėti „Agility“ – šunų judrumo, vikrumo sportu.
„Sportinės užduotys atliekamos dviese, šuns ir jo vedlio, todėl „Agility“ – ne tik fizinės treniruotės, bet ir augintinio bei jo šeimininko tarpusavio ryšį stiprinanti veikla“, – sakė Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja, „Abu2“ klube trenerės asistente dirbanti Diana Makarovaitė.
@Rasa Photography
„Dog Agility“ arba „Agility“, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia šunų judrumą, vikrumą, yra visame pasaulyje ir Lietuvoje populiarėjanti komandinė sporto rūšis. Komandą sudaro šuo ir jo vedlys, kuris dažniausiai yra gyvūno šeimininkas. „Agility“ treniruočių ar varžybų tikslas – kuo greičiau ir be klaidų įveikti specialiai sudarytą kliūčių ruožą, leidžiantį pademonstruoti išlavintą šuns vikrumą, sumanumą, drąsą bei abipusį pasitikėjimą, mat užduotis gyvūnas atlieka be pavadėlio.
„Dog Agility“ sportas kildinamas iš Didžiosios Britanijos. Pirmieji vieši pasirodymai su šunimis pradėti rengti aštuntajame dešimtmetyje. „Agility“ dažnai siejamas su kitu taip pat iš Didžiosios Britanijos kilusiu sportu – jojimu žirgais arba konkūru, kuriame taip pat dalyvaujama su gyvūnu – joja žirgas ir žokėjus. „Agility“ entuziastų išsikeltas tikslas – kad šunų sportas, kaip ir žirgų, ateityje taptų viena olimpinių sporto rūšių.
Pasaulyje ir Lietuvoje organizuojamos profesionalų ir mėgėjų „Agility“ sporto varžybos. Geriausiai žinomas profesionalų varžybas organizuoja Tarptautinė kinologų federacija (angl. Federation CynologiqueInternationale – FCI), kuri yra FCI varžybų taisyklių kūrėja. Lietuvoje su šia organizacija bendradarbiauja Lietuvos kinologų draugija, tačiau veikia ir kitų klubų, kurie organizuoja profesionalų ar mėgėjų varžybas bei ruošia joms gyvūnus.
„Nors fiziškai užsiimti „Agility“ gali didžiuma šunų, kai kurios organizacijos varžyboms registruoja tik veislinius gyvūnus. Pavyzdžiui, tokie apribojimai taikomi minėtose FCI varžybose. Visgi yra rengiamos ir visiems šunims – veisliniams ir mišrūnams – atviros „Agility“ varžybos, o veislė šiam sportui svarbu tik tiek, kiek jai būdinga fiziologija leidžia gyvūnui užsiimti aktyvia veikla. Kadangi didelių ir mažų gyvūnų galimybės skiriasi, varžybos skirstomos pagal gyvūnų ūgį į S (Small), M (Medium) ir L (Large) kategorijas“, – pasakojo D. Makarovaitė.
„Agility“ sportą sudaro tam tikra tvarka išdėstytų rungčių kompleksas, kurį gyvūnas nurodytu eiliškumu turi įveikti nuo pradžios iki pabaigos. Dažniausiai tai – įvairūs barjerai, kuriuos šuo turi peršokti, perbėgti, pralįsti, pvz., standžiu tuneliu. Kai kurioms „Agility“ rungtims skirtus įrenginius, pvz., nuo žemės į tam tikrą aukštį pakeltą buomą, kuriuo šuo turi pereiti, galima pamatyti ir miestuose įrengtose aptvertose šunų vedžiojimo ir dresavimo aikštelėse. Tarp kitų populiariausių šunų sporto užduočių – gyvūnas turi peršokti per ore kybantį žiedą, užlipti ir nulipti nuo piramidės, taip pat – slalomas, kuomet šuo turi teisingai pereiti tarp kartelių arba stulpelių.
Kliūčių trasos gali būti įvairaus sudėtingumo – nuo A1 iki A3. Dar gali būti A0 lygio trasa, nuo kurios pradeda „Agility“ sporto naujokai ir kurioje nėra zoninių kliūčių. Sėkmingai įveikę trasas ir išlaikę „Agility“ egzaminus, gyvūnas ir jo vedlys pereina į sudėtingesnes trasas. Varžybų metu vedlys gali duoti komandas ženklais ir balsu, tačiau gyvūnas negali būti liečiamas ar skatinamas skanėstais.
Nors per treniruotes mokomasi įveikti kliūtis ir dalyvauti varžybose, visgi vykti į jas ar ne – gyvūno šeimininko pasirinkimas. Tačiau jau vien „Agility“ treniruotės teikia didžiulę vertę – tai laikas kartu, užsiimant abiem įdomia ir smagia, fiziškai aktyvia veikla.
Nuolatiniai „Agility“ užsiėmimai gerina fizinę gyvūno (o ir šeimininko) formą, padeda jam išsikrauti. Pakankamai dažna, jog būtent dėl nepakankamo fizinio krūvio gyvūnai siaubia namus, graužia daiktus ar atsiranda elgsenos ydų. Mokantis įveikti „Agility“ kliūtis, gyvūnas gauna pakankamai fizinės ir protinės veiklos, jis išsikrauna ir fiziškai, ir emociškai, todėl, sugrįžus namo, graužti batą gali būti tiesiog nebeįdomu.
„Pastebima, jog šunų sportas ne tik gerina fizinę gyvūno formą bei patenkinami jo protiniai, emociniai poreikiai, bet ir didinamas abipusis – žmogaus ir augintinio – supratimas. Per treniruotes gyvūnas turi nuolat stebėti šeimininką, tad jie ima geriau „susišnekėti“, suprasti vienas kitą vien iš kūno kalbos“, – „Agility“ naudas vardijo D. Makarovaitė.
Didžiuma šunų nori jaustis naudingi. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie įsitraukia į pagalbą žmogui: šunys talkina policininkams, gelbėtojams, yra neįgaliųjų vedliai. „Agility“ užduočių, komandų įvykdymas, šeimininko pagyrimas už gerai atliktas užduotis leidžia gyvūnams jaustis naudingiems ir laimingiems. Todėl šunų sportas yra vienas iš būdų padėti savo augintiniui jaustis gerai – naudingu, reikalingu, bendradarbiaujančiu. O gyvūno ir šeimininko daroma pažanga, žaidimo forma suteiks užsiėmimams smagumo, malonumo, abipusiai patiriamo azarto.
Kadangi „Agility“ treniruočių metu gyvūnas būna laisvas, be pavadėlio, norintiems užsiimti šiuo sportu gali būti rekomenduojamos bazinio paklusnumo pamokos, mat šuo turi neutraliai reaguoti į kitus šunis ir žmones, nebūti agresyvus. Įgijus tokių įgūdžių, gyventi su gyvūnu apskritai pasidaro nepalyginamai lengviau, mat kuo labiau valdomas ir kuo socialesnis yra šuo, tuo laisviau gali jaustis jo šeimininkas planuodamas savo laisvalaikį ir tuo daugiau laiko bus praleidžiama su šuniu.
„Agility“ gali užsiimti visi šunys nuo 1 metų amžiaus, kai fiziškai jau yra susiformavę. Jei gyvūnas jau suaugęs, amžius, veislė, dydis – nesvarbu. Svarbu tik, kad sportuoti leistų sveikata. Pavyzdžiui, jei gyvūnas serga ar yra linkęs sirgti širdies, sąnarių ligomis, „Agility“ treniruotės jam netiks. Taip pat svarbu, kad „Agility“ užduotys ir treniruočių programa būtų sudaroma individualiai, atsižvelgiant į konkretaus šuns galimybes. Ir draugystė su šunimi peraugs į visiškai kitokią kokybę.
