Naujienos

Šią vasarą gauname daug užklausų dėl gyvūnų balkonuose. Apie kiekvieną atskirai nerašysime, tačiau norime supažindinti, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose: Nuotrauka asociatyvi iš CBS8 - pirmiausia reikėtų įvertinti, ar gyvūnas tikrai paliktas balkone uždarytas, ar turi patekimą į vidų. Jei paliktas balkone, įvertinkite, ar turi pavėsį, vandens, kaip elgiasi. Galbūt galite pasikalbėti tiesiai su savininkais; - manant, kad gyvūnas laikomas netinkamai, fiksuokite adresą, aplinkybes ir vaizdinę medžiagą (video arba foto) bei siųsti mums pranešimą info@ggi.lt; - manant, kad situaciją reikia spręsti skubiai, išsiuntus pranešimą prašome mums ir paskambinti, kadangi ne visada galime operatyviai sureaguoti į laiškus; - gyvūno keliamas triukšmas nėra gyvūnų gerovės pažeidimas ir dėl jo reikėtų kreiptis į savivaldybės viešosios tvarkos skyrių (nebent galvojate, kad keliamas triukšmas signalizuoja apie blogą gyvūno būklę);  - taip pat, visada galite kreiptis tiesiogiai į atsakingas institucijas. Prisidėkite prie tokių atvejų sprendimo per PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).  Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose.  Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!

Skaitykite visą straipsnį paspaudę: ČIA

2021-01-16 į VšĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvas (toliau – VšĮ GGI) kreipėsi moteris, pranešdama, kad Grigiškėse, jos kaimynystėje esančioje apleistoje sodyboje, gyvena paliktas šuo. Šuo pririštas grandine prie būdos, kaukia naktimis, būda be jokio pakloto, be pakėlimo, kiaura. Anot pranešėjos, sodybos savininkas yra emigravęs į užsienį, o šunį tik retsykiais aplanko svetimas asmuo. Moteris labai nerimavo dėl šuns gyvybės, nes artimiausiomis naktimis buvo prognozuojamas 25 laipsnių šaltis. VšĮ GGI atstovė tos pačios dienos vakare paskambino skubios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 ir pranešė apie minėtą situaciją, nes artėjo naktis ir reikėjo reaguoti operatyviai. 2021-01-17, atvykus policijai, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovams, pareigūnų sprendimu šuo buvo perduotas laikinai globai kitai nevyriausybinei organizacijai. Darytina išvada, kad policijos pareigūnai, įvertinę šuns laikymo sąlygas, laikė jas netinkamomis, todėl nutarė šunį paimti, kad būtų užtikrinta gyvūno gerovė ir tinkamos laikymo sąlygos.  Pablogėjus šuns sveikatai, laikinieji šuns globėjai vežė jį pas veterinarą, kur buvo nustatyta, kad šuo nevakcinuotas, nors Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau - VMVT) dar 2020 m. gruodžio mėnesį, atlikusi patikrinimą, įspėjo šunį prižiūrintį vyriškį ir davė nurodymą gyvūną vakcinuoti. Be to, gyvūnui buvo nustatytas gastroenterokolitas, pankretitas ir pūlingas gimdos uždegimas, buvo atlikta chirurginė operacija, nes kitaip gyvūnas būtų žuvęs.  Per visą šį laiką minėtas vyras ne kartą skambino laikiniesiems globėjams ir reikalavo grąžinti jam šunį. Kai pastarasis buvo informuotas apie atliktą operaciją ir patirtas gydymo išlaidas, šis atsakė: „Tai kam operavot, jei būtų numirus, tai būtų numirus ir tiek.“ Administracinės teisenos tyrimo metu vyras paaiškino, kad prižiūrį į užsienį išvykusios giminaitės sodybą, šuo paliktas negyvenamojoje sodyboje, kad atbaidytų vagis, kasdien šeriamas ir girdomas. Taip pat paaiškino, kad dėl kaimynų skundų 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais pas jį jau lankėsi VMVT specialistai. Patikrinimo metu VMVT nenustatė gyvūnų gerovės pažeidimų požymių, tačiau nebuvo pateiktas vakcinaciją prieš pasiutligę įrodantis dokumentas ir atsakomybę už šunį prisiėmusiam vyriškiui skirta žodinė pastaba. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ajame policijos komisariate buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio nusižengimo teisenos pagal minėtą VšĮ GGI pareiškimą, nes negauta objektyvių duomenų, kad būtų padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 346 straipsnyje, ir šuo turi būti grąžintas savininkui. Šį nutarimą VšĮ GGI, bendradarbiaudami su advokatų profesine bendrija „Constat“, apskundė teismui.  Vilniaus miesto apylinkės teismas žodinio posėdžio metu, kuriame dalyvavo VšĮ GGI ir advokatų profesinė bendrija „Constat“, išnagrinėjęs VšĮ GGI pateiktą skundą, konstatavo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-asis policijos komisariatas nepakankamai išsamiai ištyrė galimą administracinį nusižengimą ir skubotai priėmė nutarimą nepradėti administracinio nusižengimo teisenos. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų nuvykę ir apžiūrėję įvykio vietą, užfiksavę gyvūno laikymo sąlygas, nėra nuotraukų, vaizdo įrašų, neapklausti liudininkai, neapklausti pareigūnai davę leidimą paimti šunį, neįvertinta, kokia buvo padaryta turtinė žala dėl šuns gydymo išlaidų, o vadovaujamasi tik vyriškio, prisistatančio šuns savininku, paaiškinimais ir 2020 m. gruodžio mėnesio VMVT patikrinimo aktu, kad neplaninio patikrinimo metu gyvūnų gerovės pažeidimų požymių nenustatyta. Šioje byloje itin keista, jog VMVT jokių pažeidimų, išskyrus tai, jog gyvūnas nėra vakcinuotas, nematė, nors savo išvadoje pažymėjo, kad gyvūnas sunkiai vaikšto. VMVT atstovai gyvūno sveikatingumą vertino be jokios apžiūros ir nusprendė, kad gyvūnas sveikas. Tuo tarpu laikiniems gyvūno globėjams nuvedus gyvūną pas vet. gydytoją paaiškėjo, jog gyvūnas yra sergantis ir laiku nesuteikus vet. pagalbos, jam būtų grėsusi žūtis. Primintina, jog įsigaliojus naujam LR administracinių nusižengimų kodekso nuostatoms, tuo atveju, kai gyvūnui gresia žūtis/suluošinimas konfiskavimas apskritai yra privalomas.  Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino VšĮ GGI ir advokatų profesinės bendrijos „Constat“ skundą, nusprendė panaikinti nutarimą nepradėti administracinio nusižengimo teisenos ir grąžinti bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ajam policijos komisariatui atlikti tyrimą iš naujo, kad veikos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai, visapusiškai ir objektyviai. Kalbant apie gyvūnų nepriežiūros atvejus nagrinėjamus VMVT, VšĮ GGI pastebi, kad VMVT dažnu atveju jokio išsamesnio tyrimo neatlieka, vizualiai nefiksuoja įrodymų ir apsiriboja vien pabendravimu su gyvūno savininku. Pareiškėjui VšĮ GGI nutarimų apie priimtus sprendimus nesiunčia, tik informuoja, ar buvo skirta nuobauda. Apie nuobaudos rūšį ir dydį informacija taip pat nėra siunčiama. Negalėdami susipažinti su VMVT surinkta medžiaga ir negavę sprendimų, VšĮ GGI negali jų apskųsti, taip VMVT užkerta kelią priimto sprendimo teisėtumo patikrinimui. Todėl VšI GGI džiaugiasi, kad dirbant su policija ir teismais yra formuojama visai priešinga praktika ir siekiama teisingumo. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Informacija paruošta Agatos Žalneravičienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).  Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!

Didžiuma šunų savininkų paklausti prisipažintų, kad viena labiausiai erzinančių frazių yra: „žiūrėk, koks šuniukas, eik paglostyk, koks mielas“. Tokį pasiūlymą neretai savo dar nedidukėms atžaloms pateikia tėveliai, be abejonės, norėdami tik gero. Tačiau šunų ir jų augintojų pasaulyje egzistuoja tam tikras etiketas. Kaip, beje, ir tarp žmonių – juk nesiunčiate savo vaikų paglostyti ana tos labai mielos močiutės ant suoliuko parke? Tad ir su šunimis taip pat reikėtų elgtis pagarbiai. Tam yra net kelios rimtos priežastys. Pirma, tai yra gyvūnas – gyva, mąstanti, jaučianti, savo patirtis ir nuomonę (bent jau kai kuriais klausimais) turinti būtybė, kuri gali reaguoti į tai, kas vyksta. Ir kadangi šuo yra visiškai kitokios rūšies nei žmogus, žmonėms ta reakcija gali pasirodyti nepriimtina.  Antroji priežastis, dėl kurios nereikėtų vos tik įsigeidus artintis prie svetimo šuns ir jo liesti, yra ta, kad daugelis šunų turi šeimininką. O šeimininkas turi teisę spręsti, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali glostyti jo augintinį. Šuo gali būti sergantis, po operacijos ar traumos, turėjęs negatyvių patirčių su vaikais ar suaugusiais, tiesiog nemėgti nepažįstamų žmonių arba glostymo. Beje, kartais tokiais atvejais šeimininkai užriša geltoną kaspiną ant šuns pavadėlio ar užsako petnešas, antkaklį ar liemenę su įspėjančiu užrašu, tad  verta atkreipti dėmesį ir į šias detales. Trečia priežastis neliesti nepažįstamo šuns – nors daugelis mūsų stengiasi būti mandagūs ir draugiški, visiems pasitaiko visokių dienų. Prasta savijauta, blogos naujienos, neseniai įvykęs konfliktas – visa tai gali padidinti tiek žmonių, tiek šunų irzlumą ir tapti priežastimi nedraugiškai sureaguoti į aplinkinių norą bendrauti.  Tad kaip teisingai paglostyti šunį? Visų pirma, labai svarbu pasiklausti pirmiausia šeimininko, o vėliau ir šuns (taip!) leidimo. Jei šeimininkas neleidžia – ką gi, vadinasi, negalima. Jei leidžia, galima pakalbinti šunį. Būtent, pradžioje pakalbinti, o ne pulti glostyti. Juk jums nepatiktų, jei skubant su reikalais, skaitant intriguojančias žinias ar naršant telefone  ant kaklo staiga pultų džiaugsmingai nusiteikęs nepažįstamasis ir imtų glėbesčiuotis bei tampyti už ausų. Kas mums atrodo beprasmis šniukštinėjimas pakrūmėse, šuniui yra ir laikraštis, ir socialiniai tinklai, ir svarbūs reikalai, ir įtraukiantis trileris. Trukdyti savais reikalais užsiėmusiam šuniui yra taip pat nemandagu, kaip trikdyti užsiėmusį žmogų. Todėl reikia tiesiog pakalbinti (galima paklausti šuns vardo ir pašaukti vardu), paplekšnoti ranka sau per šlaunį, negarsiai švilptelti. Daugeliui šunų nepatinka, kai žmogus pasilenkia virš jų lyg pabaisa iš fantastinio filmo virš bejėgės aukos. To nemėgsta daugelis gyvūnų, nes gamtoje virš tavęs palinkęs daug didesnis kitos rūšies gyvūnas paprastai reiškia grėsmę. Todėl geriau pritūpti, ypač jei šuo – labai mažo ūgio.  Nereikėtų kišti rankos tiesiai šuniui į snukutį. Nors šunų pasaulyje sveikinamasi apsiuostant, nepamirškite, kad šuns uoslė pakankamai jautri ir jūsų kvapą jis kuo puikiausiai užuos, jei ranką laikysite vos vos prieš save. Be to, rankos laikymas netoli jūsų leis šuniui pačiam nuspręsti, kokio pobūdžio kontakto jis nori. Jei šuo pribėga, vizgina uodegą, džiaugsmingai šokinėja – viskas akivaizdu, bendrauti jis tikrai nusiteikęs. Jei šuo ramiai vizguliuodamas uodega prieina, ramiai apuosto ranką ir lieka stovėti prie jūsų – jis tai pat nusiteikęs bendravimui, tiesa, galbūt kiek ramesniam. Jei šuo prieina, bet stovi taip, kad jūs jo nepasiektumėte – jis nusiteikęs draugiškai, tačiau būti glostomas nenori. Jei šuo glostomas traukiasi – tai taip pat reiškia prašymą jo neglostyti. Jeigu šuo gūžiasi, traukiasi, laiko pakėlęs priekinę koją, nusisuka, dreba – globstymas jam kelia ne džiaugsmą, o baimę ar kitus nemalonius pojūčius, tad reikėtų nedelsiant liautis. Juk nenorite būti tas, kuris savo malonumui baugina gyvūną? Jei šuo atrodo įsitempęs, sustingęs, nesvarbu, prieš glostant ar glostymo metu – tai labai rimtas signalas, kad gyvūnas jaučia labai didelį diskomfortą ir prie jo rankų geriau nekišti.  Jei šuo urzgia, rodo dantis, šiaušiasi, šiepiasi – tai labai griežtas ir aiškus NE! Nuo tokio gyvūno reikia ramiai ir lėtai atsitraukti. Kiek laiko glostyti?  Tiek, kiek šuniui smagu būti glostomam. Paprasčiausias būdas tai patikrinti – trijų ar penkių sekundžių taisyklė. Ji labai paprasta – glostant šunį kas trys ar penkios sekundės reikia visiškai patraukti rankas nuo gyvūno ir stebėti jo reakciją. Jei šuo nesitraukia, jei nerodo toliau aprašytų įtampą rodančių ženklų, galima glostyti dar keletą sekundžių – iki kito patikrinimo. Tikrai nepralošite šios taisyklės išmokę mažuosius, nes vaikų glamonės dažnai būna pernelyg intensyvios ir būtent vaikai dažniausia užsimiršta besidžiaugdami keturkojo artumu. Deja, tai atsispindi ir apkandžiojimų statistikoje – įvairiose šalyse nuo šunų įkandimų dažniausia nukenčia vaikai.  Į ką svarbu atkreipti dėmesį glostant?  Šunys – socialūs gyvūnai ir stengiasi su žmonėmis bendrauti. Teisybė, savo kalba – mūsų vokalizacijai jų balso stygos nepritaikytos. Taigi, į ką atkreipti dėmesį glostant šunį? Jei šuo prie jūsų glaustosi, atsišlieja į jus, kiša jums po rankomis kurias nors savo kūno dalis, tai reiškia, kad jis mėgaujasi jūsų dėmesiu ir glamones galima tęsti. Jei šuo nusisuka nuo jūsų, vaidinasi, jis tyliai sako, kad jam jūsų dėmesio, ko gero, jau užteks. Jei šuo nusipurto, tai rodo, kad jūsų veiksmai jam kėlė įtampą ar kažkokius nemalonius pojūčius. Į tai derėtų atsižvelgti ir pakoreguoti lietimo intensyvumą, vietą ar kryptį. Jei šuo laižosi sau lūpas, jis jaučia įtampą, tad geriau jį palikti ramybėje. Jei šuo žiūri taip, kad matosi akių baltymo krašteliai – tai ženklas, kad jis bijo, nervinasi ar jaučia įtampą, tad geriau rankų prie jo nekišti. Išimtis gali būti kai kurių veislių atstovai ar mišrūnai, turintys išsprogusias akis ir dėl to beveik nuolat matomus akių baltymus. Jei šuo sustingsta ir atrodo įsitempęs – labai svarbu sureaguoti į šitą kūno kalbos signalą ir ramiai atsitraukti.  Kur glostyti?  Tai labai individualu, tačiau keletas bendrų taisyklių yra. Kai kurie šunys patys kuo puikiausia praneša, kur jie norėtų būti glostomi ar kasomi – kiša galvas ar nugaras po rankomis, bruka galvą į skreitą, kad pakasytumėt paausį ar atsiremia pasturgaliu jums į kojas ir prašosi būti kasomi būtent ten. Beje, kai kuriems šunims kasymas patinka daug dažniau nei glostymas. Ar galima glostyti galvą? Mokslininkų teigimu, maždaug 60 procentų šunų nemėgsta, kai jiems glostoma galva. Bet kuriuo atveju, nereiktų brukti rankos šuniui į snukutį ar akis, siekiant viršugalvio. Geriau pabandyti pakasyti paausius, ir, jei šuo neprieštaraus, pabandyti paliesti ir aplink ausis esančias vietas. Kad uodegos, kokia graži ir pūkuota ji bebūtų, glostyti nevalia, turbūt ir sakyti nereikia. Taip pat nereikėtų liesti snukučio, kojų, kišti rankos stovinčiam šuniui po pilvu, o štai krūtinę pakasyti galima. Jei šuo moka „duoti labas“, jokiu būdu negalima suspausti letenos – šunų letenos jautrios spaudimui, o mažus šunis taip galima ir sužaloti. Taip pat nereikėtų apkabinti šuns, ypač nepažįstamo. Šunų pasaulyje šilti jausmai rodomi kitais būdas, apkabinimas jiems svetimas ir ne itin malonus veiksmas, kuris, tikėtina, primena spąstus.  Kas dar?  Labai svarbus dalykas: jei su šuns šeimininku susitarėte, kad jūsų vaikas gali paglostyti jo šunį, stebėkite šuns kūno kalbą, paklauskite šeimininko, kur ir kaip geriau glostyti šunį, jei vaikas labai mažas – padėkite jam šunį paglostyti tinkamai. Kartais vaikai užsimiršę pradeda tyrinėti šuns kūną, liesdami ten, kur liesti nereikėtų, arba tiesiog užuot glostę ima plekšnoti, kas šuniui gali visiškai nepatikti. Todėl dalyvaukite glostymo procese ir būkite pasirengę sureaguoti. Nepamirškite, kad ne visada šuns šeimininkas tinkamai interpretuoja šuns siunčiamus signalus. Be to, žmogus šunį gali būti įsigijęs visai neseniai ir nežinoti, kas jam patinka, o kas – ne. Būkite dėmesingi ir bendravimas su šunimis taps smagesnis ir saugesnis.  Informacija paruošta gyvūnų elgsenos specialistės, kinologės ir kaniterapeutės Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

LRT radijo laidoje "10-12" GGI atstovė Ieva Sebeckytė bei VMVT atstovas Giedrius Blekaitis kalbėjo apie tai, ar pasistūmėjome siekdami užtikrinti gyvūnų gerovę. Kviečiame klausyti. https://youtu.be/u5RH_oZSTQc

Dėmesys gyvūnų gerovei tampa vis globalesne ir ryškesne tendencija, atspindinčia bendraeuropines vertybes. Apklausos, kurių dalį užsakė pati Europos Komisija, rodo, jog Europos Sąjungos šalių narių piliečiai tikisi efektyvesnės ES teisės aktais užtikrinamos gyvūnų apsaugos.  Šiuo metu ES šalyse vyksta kampanija, kuria siekiama aiškesnio atsakingųjų ES institucijų įsitraukimo – #EUforAnimals peticija reikalaujama paskirti už gyvūnų gerovę atsakingą Europos Komisijos narį, – komisarą.  Lietuva per VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) taip pat yra prisijungusi prie šios kampanijos bei prisiėmusi įsipareigojimą įgyvendinti išsikeltus tikslus.   Peticiją pasirašė apie 90 tūkst. europiečių  Šiuo metu Europos Komisijoje už gyvūnų gerovę atsakingas Sveikatos ir maisto saugos padalinys (generalinis direktoratas SANTE), tačiau nei jo pavadinime, nei jam atstovaujančio Komisijos nario pareigybėse gyvūnų gerovė nėra įvardyta. Peticija siekiama, kad Komisijos nario pareigybėse bei Europos Komisijos padalinio pavadinime gyvūnų gerovė būtų aiškiai įvardyta. Tokiu atveju Europos Komisijos padalinio atsakomybės sritis galėtų būti apibrėžta kaip apimanti žmonių sveikatą, gyvūnų gerovę ir maisto apsaugą.  Tikimasi, jog aiškus atsakomybių įvardijimas padės efektyviau rūpintis gyvūnų gerove, o procesai taps sklandesni.  Po peticijos tekstu jau pasirašė apie 90 tūkst. europiečių – peticijos puslapyje parašų daugėja kas kelias minutes ar net sekundes. Europos Parlamente šią tarptautinę kampaniją palaiko 109 iš 705 europarlamentarų. Tarp pritariančiųjų – 24-ių šalių narių atstovai iš 27-ių. Aktyviausiai kampaniją palaiko Prancūzijos, Lenkijos, Graikijos, Belgijos europarlamentarai.  Iš Lietuvos tikimasi iki 3000 parašų  Šiuo metu ES parlamente dirba 11 atstovų iš Lietuvos. Iniciatyvą „#EUforAnimals“ remia Petras Auštrevičus, priklausantis frakcijai „Renew Europe“. „#EUforAnimals“ partnere bei ambasadore Lietuvoje tapusiGGI kvies ir kitus Lietuvos deleguotus europarlamentarus aktyviai įsitraukti į kampaniją bei ją viešai palaikyti. Taip pat Lietuvai iškeltas tikslas – surinkti 2795 peticiją remiančių parašų, t. y. po 1 parašą tūkstančiui gyventojų.  „Prisijungėme prie šios kampanijos ir tapome jos ambasadoriais Lietuvoje, nes manome, jog  gyvūnų gerovės organizacijos skirtingose šalyse turi vienytis, dalytis gerąja patirtimi ir siekti pokyčių platesniu nei nacionalinis lygiu“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, GGI vadovė.  Už „#EUforAnimals“ kampanijos įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga GGI savanorė Neringa Mzavanadzė. Kartu su augintiniu, labradoru Sidniu, ji yra žinoma kaip GGI projekto „Draugiški gyvūnams“ ambasadorė Klaipėdoje.   „Prisijungdama prie šios kampanijos, GGI kartu su kitomis Europos nevyriausybinėmis gyvūnų gerovės organizacijomis siekia atkreipti visuomenės ir atsakingųjų institucijų dėmesį į įstatymų spragas gyvūnų gerovės srityje. Vienas svarbiausių šios kampanijos tikslų – sulaukti kuo didesnio visuomenės palaikymo ir surinkti kuo daugiau parašų po peticija, kuria siekiama už gyvūnų gerovę aiškiai įvardytos atsakomybės konkretaus Europos Komisijos padalinio ir kompetentingo Komisijos nario pareigų pavadinimuose. Tikimės, kad įtraukus gyvūnų gerovę į pareigybinį aprašymą bei priskyrus aiškias atsakomybes, gyvūnų padėtis gerės visoje Europos Sąjungoje“, – sakė N. Mzavanadzė.  Tarptautinę kampaniją „#EUforAnimals“ inicijuoja nuo 1992 m. Belgijoje veikianti gyvūnų gerovės organizacija GAIA. Prie kampanijos jau prisijungė 24 organizacijos, dirbančios gyvūnų gerovės srityje visoje ES. Pasirašyti peticiją galima čia.  Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Daugiau informacijos www.ggi.lt.

Skaitykite visą straipsnį paspaudę: ČIA

Kol kas būtent tokius scenarijus leidžia įstatymai Lietuvoje. Mat net ir už žiaurų elgesį su gyvūnais – jų kankinimą, suluošinimą ar tyčinį nužudymą – teisti ir bausti asmenys jau tą pačią dieną gali parsivesti į namus naują augintinį, t. y. naują potencialią auką. Kaip, beje, prieš porą metų ir įvyko Panevėžyje mirtinai užkapoto šuns atveju, kurio savininkas labai greitai apsirūpino nauju gyvūnu.  Artimiausiu metu Seime bus siūlomos Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis prašoma kaip papildomą poveikio priemonę įteisinti draudimą iki 5 metų laikyti gyvūnus asmenims, nuteistiems už žiaurų elgesį su gyvūnais.  „Nors Seime panašios pataisos teiktos jau ir anksčiau, tačiau tikslas iki šiol nepasiektas“, – sakė Seimo Laisvės frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė, kurios iniciatyva prie siūlymo įvesti draudimą laikyti gyvūnus tam tikroms asmenų grupėms bus sugrįžta jau šiemet.  Žiaurų elgesį linkę kartoti  „Teismų praktika rodo, kad už žiaurų elgesį su gyvūnais teisti asmenys linkę savo veiksmus kartoti. Dažnai jie nė nesigaili dėl savo elgesio – priešingai, įrašus, kuriuose užfiksuota kankinamo gyvūno agonija, viešina socialiniuose tinkluose. Todėl tokiems asmenims įvesti apribojimai įsigyti naują gyvūną ar laikyti jį savo gyvenamojoje vietoje veiktų kaip prevencinė priemonė, kuri apsaugotų nuo kančių kitus gyvūnus, o šį draudimą pažeidus, atsakingosios institucijos turėtų teisėtą pagrindą neteisėtai įsigytus gyvūnus konfiskuoti skubos tvarka“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI). Pastaroji organizacija daugiausia užsiima būtent žiauraus elgesio su gyvūnais atvejais, kartu su teisininkais atstovauja viešajam interesui ikiteisminiuose ir teisminiuose procesuose.  „Šiuo metu tokia priemonė – draudimas laikyti gyvūnus augintinius asmenims, kurie yra patraukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, nėra numatytas jokiame teisės akte. Kadangi turime nemažai žiauraus elgesio su gyvūnais bylų, atstovaujame tiek nevyriausybinėms organizacijoms, tiek fiziniams asmenims, galiausiai dažnas teismo sprendimas vis tiek nuliūdina, nes net ir gyvūną konfiskavus, tas pats asmuo turi teisę vėl įsigyti gyvūną ir laikyti jį tokiomis pačiomis sąlygomis. Tiesa, mūsų teismų praktikoje yra buvę bent keli atvejai, kuomet teisėjai savo pačių iniciatyva pritaikė tokią priemonę – draudimą laikyti gyvūnus, tačiau toks sprendimas lieka teismo ar sprendimą priėmusios institucijos valioje. Padėtis pasikeistų iš esmės, jei toks draudimas būtų įtvirtintas teisės aktuose, būtent taip, kaip yra ir kitose pažangiose valstybėse“, – teigia advokatų profesinės bendrijos „Constat“ vadovaujantis partneris Donatas Petrauskas. Analogiška priemonė veikia daugelyje valstybių   Draudimas įsigyti ir laikyti gyvūnus kaip poveikio priemonė, kuria siekiama užkardyti žiaurų elgesį, įvestas daugelyje Europos valstybių, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Dažniausiai šis draudimas yra taikomas terminuotai, pavyzdžiui, Suomijoje ir Švedijoje – 2 m., Vokietijoje – 1–5 m. arba visam laikui, Rumunijoje ir JAV – 5 m., Norvegijoje ir Italijoje – 3 m.,  Belgijoje, Prancūzijoje ir Maltoje – 3–5 m. Lenkijoje žiauriai su gyvūnu pasielgęs žmogus jokio kito augintinio nebegali laikyti net 10 metų.  Seimo Kaimo reikalų ir Teisės ir teisėtvarkos komitetams svarstyti teikiamu projektu siūloma koreguoti tiek Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnį, tiek ir Baudžiamojo kodekso 310 straipsnį, kuriais apibrėžiamos baudos ir bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais, t. y. siekiama, kad draudimas laikyti gyvūnus galėtų būti taikomas tiek skiriant administracinę nuobaudą, tiek ir nuteisiant asmenį už žiaurų elgesį su gyvūnu pagal Baudžiamąjį kodeksą. Taip pat siekiama, kad tai būtų ne alternatyvi, o papildoma priemonė, t. y. kad draudimas laikyti gyvūną neleistų išvengti bausmės. Tikslas – apsaugoti gyvūnus  „Pagrindinis šio draudimo tikslas – gyvūnų apsauga, kuomet sudaromos teisinės kliūtys potencialiam nusikaltimo pasikartojimui. Siekiame, kad žiauraus elgesio su gyvūnais mažėtų, – sakė GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė. – Žinoma, norint padaryti tokį nusikaltimą, galimybių atsiranda. Visgi šio įstatymo priėmimas ir aiškus žiauraus elgesio netoleravimas teisiniu lygiu būtų dar vienas veiksmingas įrankis kovoti su žiauriu elgesiu, mat dabar visuomenė nuolat nusivilia dėl veiksmingų teisinių priemonių nebuvimo“.  „Viskas, ko pavyko pasiekti mačete mirtinai užkapoto šuns atveju, kuomet jo savininkas A. V. netruko įsigyti naują gyvūną ir apie tai viešai skelbė tiek Panevėžio miesto gyventojai, tiek vietos gyvūnų gerovės organizacijos, tebuvo prevencinis pokalbis, kurį Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pravedė A. V. kaip rizikos grupės asmeniui pagal advokatų profesinės bendrijos „Constat“ paruoštus aprašymus. „Policijos pareigūnams esame labai dėkingi ir už tokią pagalbą, tuo labiau, kad, remiantis dabartiniais įstatymais, nieko daugiau jie ir negali padaryti. Tačiau, sutikite, pasikalbėti su kelerius metus savo gyvūną nuolat kankinusiu, jį mačete užmušusiu ir galimai su naujuoju taip pat besielgiančiu asmeniu kažin ar yra veiksminga ir pakankama priemonė. Tuo labiau, kad gyvūnus šis asmuo nuolat keičia“, – teigia GGI atstovė, advokato padėjėja Ieva Sebeckytė. Mokesčių mokėtojų lėšos – į balą  Ne skubos tvarka konfiskuoti gyvūną iš žiauriai su juo besielgiančio savininko užtrunka nuo kelių mėnesių iki metų. Tiek pat laiko gali trukti teisminis procesas. „Ir net jei jis baigiasi viešojo intereso naudai, t. y. smurtavęs asmuo nubaudžiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą arba Administracinių nusižengimų kodeksą, o konfiskuotas gyvūnas jam nebesugrąžinamas, niekas nedraudžia tam asmeniui tą pačią dieną įsigyti naujo augintinio ir ydingas ratas sukasi vėl. Vieneri, dveji metai darbo, kuomet į procesą įsitraukia daugybė visuomeniniais pagrindais veikiančių bei valstybinių, iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomų, institucijų, yra nubraukiami per vieną dieną ar net kelias valandas, nes mes iki šiol neturime įstatymo, draudžiančio žiauriai su gyvūnais pasielgusiems žmonėms bent kurį laiką įsigyti ar laikyti gyvūnus, – sakė I. Sebeckytė. – Manome, kad toks draudimas padėtų taupyti atsakingųjų institucijų resursus – laiką ir lėšas, jos galėtų dirbti efektyviau“.  2019–2020 m. Lietuvoje dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, dėl Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio taikymo, buvo pradėta 166 ikiteisminiai tyrimai. Iš jų nagrinėti teismui perduoti 52.  „Iki šiol Seime teiktiems panašiems siūlymams dažniausiai būdavo prieštaraujama teigiant, jog bus sudėtinga kontroliuoti, ar nuteistieji asmenys iš tikrųjų paisys draudimo laikyti gyvūnus. Vis dėlto bendraujame su tokią kontrolę vykdančiomis institucijomis ir sulaukiame iš jų palaikymo. Įstatymo laikymosi užtikrinimas yra realus ir jei norime sumažinti žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų, stiprinti gyvūnų gerovę ir apsaugą, pataisas turime priimti. Įstatymo projektą su kolegomis teiksime artimiausiu metu, o didesnio palaikymo Seimo salėje ieškosime jau rudenį“, – sako I. Pakarklytė. Seimo narei antrina ir D. Petrauskas: „Kartais pasigirsta nuogąstavimų, neva problema – ne tokios poveikio priemonės patvirtinimas, o jo taikymas, t. y. asmens, kuriam draudžiama įsigyti gyvūną, kontrolė. Visgi sistema jau sukurta – tokios atsakingosios institucijos kaip Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi prievolę reguliariai tikrinti tam tikras problemines vietas. Taip pat ir Savivaldybių atstovai nuolat lanko rizikos grupių asmenis. Kalbant apie bausmių, paskirtų pagal Baudžiamąjį kodeksą, vykdymą, atsakingos yra Lietuvos probacijos tarnyba – Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga. Juolab kad jei jau dabar tos valstybinės lėšos keliauja pasekmių šalinimui, tokių kaip gyvūnų konfiskacijos ir teismai, konfiskuotų gyvūnų gydymas bei išlaikymas, tai prevencija pareikalautų žymiai mažesnių lėšų“.  Siekdama padėti valstybinėms institucijoms dėl minimos pataisos įgyvendinimo, GGI kreipėsi į tokią poveikio priemonę – draudimą laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims – jau įsivedusių šalių atsakingąsias institucijas, kad šios pasidalytų gerosiomis patirtimis, kaip tokios priemonės įgyvendinimas užtikrinamas jų šalyse. Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Gavę pranešimą ir vaizdinę medžiagą iš neabejingo asmens apie Lietuvių liaudies buities muziejuje (Rumšiškės) netinkamai laikomus arklius organizavome Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad muziejaus ekspozicijoje "Dirgalės sodyba" 7 arkliai laikomi gyvūnų gerovės reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. https://youtu.be/7vKe9c-teGU Subjektui raštu nurodyta nedelsiant sudaryti tinkamas laikymo sąlygas, užtikrinant galimybę sausai atsigulti bei išvengti susižalojimo. Arkliams buvo skubiai sudarytos laikinos tinkamos sąlygos, kol buvo įrengtos pastovios. Šiuo metu arkliai jau yra perkelti į gyvūnų gerovę atitinkančią pastovią laikymo vietą muziejaus teritorijoje, o atsakingam asmeniui taikytos administracinio poveikio priemonės (kokios tiksliai nežinome, nes VMVT tokia informacija su mumis nesidalina). Esame dėkingi už pranešimą ir norime paraginti visus nelikti abejingais, pamačius abejotiną situaciją fiksuoti vaizdine medžiaga (foto, video) ir konsultuotis su mumis, ar tai yra gyvūnų gerovės pažeidimai. Jei lankysitės šiame muziejuje, taip pat prašome atkreipti dėmesį, ar gyvūnai vis dar laikomi tinkamomis sąlygomis, ir pranešti mums. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju Contribee ir Patreon platformose.

Gegužę įsigaliojo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (GGAĮ) pataisos, pagal kurias įvedamas privalomasis gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – ženklinimas bei jų registravimas valstybiniame Gyvūnų augintinių registre. Gyvūnų gerovės organizacijų atstovai pasakoja, kaip vyksta gyvūnų ženklinimas ir pataria, kaip šį procesą organizuotis kuo paprasčiau.  Šiuo metu ženklinti gyvūnus mikroschemomis gali tik gydytojai veterinarai. Mikroschemos įvedimo procedūra nėra sudėtinga ir trunka kelias sekundes – ryžio dydžio mikroschema švirkštu sušvirkščiama gyvūnui į poodį, ties ketera, tad procedūrą atlikti galima kasmetinio gyvūno skiepijimo nuo pasiutligės metu.  „Įstatymu numatyta, kad visi pasiutligei imlūs gyvūnai augintiniai – šunys, katės ir šeškai – privalo būti skiepijami kartą metuose, nepriklausomai nuo to, ar jie išeina į lauką, ar ne. Tad tvarkingai savo augintinius skiepijantiems žmonėms ženklinimas neturėtų sukelti didesnių rūpesčių“, – sakė Brigita Kymantaitė, VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė.  Juolab kad visų augintinių suženklinimui numatytas pakankamai ilgas periodas – kalendoriniai metai. Iki 2021 m. gegužės 1 d. atvesti gyvūnai turi būti suženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos. Jaunikliai, atvesti po 2021 m. gegužės 1 d., turi būti suženklinami per 4 mėnesius nuo gimimo. Jei atvestų jauniklių savininkas nori gyvūnus atiduoti ar parduoti ankščiau nei 4 mėn., prieš perduodamas juos kitam asmeniui jis privalo suženklinti ir registruoti gyvūnus savo vardu.  Rajonuose paplitusi paslauga – mobilieji veterinarai  Patekti pas veterinarą gyvūnas gali dviem būdais: jis gali būti atvežtas į veterinarijos gydyklą arba galima pasinaudoti mobiliųjų veterinarų, kurie pas gyventojus atvyksta patys, paslaugomis. „Pavyzdžiui, rajonuose šis klausimas yra išspręstas nuo neatmenamų laikų – yra įprasta, kad veterinarai atvyksta į gyventojų sodybas ir vienu važiavimu suteikia visas skirtingiems gyvūnams reikalingas paslaugas. Tai čia sistema sukurta ir dviračio iš naujo išradinėti nereikia – skiepyti atvykstantis veterinaras to paties vizito metu gali gyvūną ir paženklinti. Tereikia apie tokį norą veterinarą informuoti iš anksto“, – sakė GATO  vadovė. Atlikti administracinę procedūros dalį – užregistruoti mikroschema pažymėtą gyvūną Gyvūnų augintinių registre – gali tiek veterinaras, kuris paženklina gyvūną, tiek ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Į pastarosios  teritorinius padalinius pačiam savininkui reikia kreiptis su prašymu.  Ženklindamas gyvūną, savininkas turi pasirašyti prašymą, kuriame nurodomi jo ir gyvūno identifikaciniai duomenys – gyvūną apibūdinantys požymiai (veislė, lytis, amžius, išvaizda, vardas), taip pat nurodomas savininko vardas, pavardė, asmens kodas, adresas, kontaktiniai duomenys. Gyvūną paženklinus, į jo pasą įklijuojamas unikalus mikroschemos numeris. Patikrinti, ar gyvūnas registruotas Gyvūnų augintinių registre ir kokie duomenys įvesti, pagal turimą mikroschemos numerį galima čia. Į namus atvykstantys mobilūs veterinarai leidžia spręsti pačias įvairiausias problemas – nuo sudėtingai transportuojamų gyvūnų, nuosavo automobilio neturėjimo ar paties savininko sveikatos būklės iki atvejų, kai namie – keli gyvūnai ir visus juos reikia tiek paskiepyti, tiek ir suženklinti. Jei veterinaras informuotas apie pageidavimą gyvūną paženklinti, atvykdamas jis atsiveš visus reikiamus dokumentus.  Kai kam gyvūnų ženklinimą kompensuos  Gyvūnų ženklinimas yra vienkartinis veiksmas, t. y. kartą paženklinus gyvūną mikroschema, ji lieka jo poodyje visą gyvenimą. Vidutinė ženklinimo kaina – apie 15 eurų, skirtingose veterinarijos gydyklose ji gali skirtis.  Visgi tam, kad gyvūnų gerovė netaptų didesne našta, valstybė yra įsipareigojusi gyvūnų ženklinimo išlaidas kompensuoti socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Kam ir kaip gyvūnų ženklinimas bus kompensuojamas, paaiškės artimiausiu metu. Visgi ši grupė sudarys iki 5 proc. gyventojų, tad visi kiti turėtų ženklinti gyvūnus nieko nelaukdami.  „Kartais pasigirsta gąsdinimų, neva dėl privalomojo gyvūnų ženklinimo padaugės į gatvę išmetamų gyvūnų, mat taip elgsis jų ženklinti nenorintys ar negalintys asmenys. Visgi remiamės kitų šalių pavyzdžiais ir matome, kad ženklinimas didesne problema nevirto nė vienoje privalomąjį ženklinimą įsivedusių valstybių. Beje, Europos Sąjungoje esame vieni paskutiniųjų, įvedusių privalomąjį gyvūnų augintinių ženklinimą“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.  Alternatyvos veterinarams dar teks palaukti  Kad gyvūnų ženklinimas būtų kuo paprastesnis ir pigesnis tiems jų laikytojams, kuriems tai aktualu dažniau, pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudoms, kurios prieš perduodamos gyvūnus naujiems savininkams privalo juos paženklinti, pasiūlyta alternatyva veterinarams – įstatyme numatyta galimybė, jog ateityje ženklinti gyvūnus galės ir specialius mokymus išėję bei leidimus tam turintys, registruoti ir griežtai kontroliuojami asmenys. „Visgi nors tokiai alternatyvai galimybės atvertos, kol kas apie ją kalbėti – anksti, mat dar nėra sukurta tvarka kaip šis procesas bus organizuojamas. Tad artimiausiu metu gyvūnų ženklinimas išlieka veterinarine paslauga “, – sakė B. Kymantaitė.   Gyvūno paženklinimas ir sulig juo atsirandanti galimybė gyvūną patikimai identifikuoti suteikia papildomo saugumo tais atvejais, kuomet augintinis pabėga, pasimeta ar yra pavagiamas. Taip pat ženklinimas padeda atgauti pinigus jei įsigytas jauniklis numiršta dėl pardavėjo kaltės ar ūgtelėjęs nebeatitinka veislės požymių, t. y. parduodant buvo sukčiaujama.   Gyvūnų ženklinimas ir registravimas – itin svarbu gyvūnų gerovei  Visuotinis gyvūnų ženklinimas ir registravimas yra itin svarbus žingsnis gerinant gyvūnų padėtį Lietuvoje, mat padidėja netinkamo ar žiauraus elgesio su gyvūnais atsekamumas. „Yra daugybė atvejų, kuomet savininkai neprisiima atsakomybės ne tik už žiaurų elgesį su savo gyvūnu, bet ir už gyvūnų daromą žalą kitiems žmonėms – asmenys tiesiog neprisipažįsta, kad gyvūnas yra jų ir taip išvengia atsakomybės, o problema tampa besikartojančia ir sunkiai sprendžiama. Gyvūnų identifikavimas sutaupytų daugybę už gyvūnų gerovę atsakingų valstybinių institucijų resursų – laiko ir lėšų, vadinasi, ir mokesčių mokėtojų pinigų, mat specialistai ir pareigūnai galėtų dirbti efektyviau, o gyventojai, tikėtina, elgtųsi atsakingiau“, – pabrėžė GGI atstovė.  „Neprižiūrimi ir valkataujantys gyvūnai, kuriuos tarnybos privalo gaudyti ir pašalinti iš gatvės tiek dėl jų pačių, tiek ir visuomenės saugumo, būtų lengviau identifikuojami ir grąžinami šeimininkams. Taip pat būtų lengviau identifikuoti ir spręsti nuolatinės nepriežiūros atvejus. Net atradus nužudytą, nukankintą gyvūną išlieka galimybė atsekti, kas buvo jo šeimininkas“, – ženklinimo naudas vardijo B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Ji kvietė į gyvūnų ženklinimą žiūrėti solidariai, suvokiant, jog patikimas gyvūno identifikavimas yra neatsiejama gyvūnų padėties Lietuvoje gerinimo dalis. O visuomenės švietimas ir žinia, jog po metų Lietuvoje nebegalės būti neženklinto nei suaugusio gyvūno, nei jo jauniklio, taps dar patikimesne prevencija tiek žiauriam elgesiui su gyvūnais, tiek ir nelegaliai prekybai gyvūnų jaunikliais.    Tuo tarpu B. Kymantaitė pastebėjo, jog privalomuoju ženklinimu ir registravimu gyvūno savininkui sugrąžinama atsakomybė, kurią jis prisiima įsigydamas gyvūną: „Per metus Lietuvos prieglaudose atsiduria virš 15 tūkstančių kačių ir šunų, kurie valstybei ir įvairioms visuomeninėms organizacijoms, kurias remia Lietuvos piliečiai, per metus kainuoja apie 2 milijonus eurų. Tad privalomasis ženklinimas pareikalautų ir pačių gyvūnų savininkų atsakomybės už tą situaciją, kokia dabar yra Lietuvoje“.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Skaitykite visą straipsnį paspaudę: ČIA

Norime trumpai Jums priminti apie šią situaciją prieš gyvūnų daugintojus Ratušėlių kaimo (Jonavos rajono) daugykla (55 gyvūnai) GGI rašė pareiškimą policijai  pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 310 str. BK 246 str. ANK 346 str ir ANK 127 str, kuris buvo atmestas. Vėliau kreipėmės į VMVT  pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 346 str ir ANK 127 str. Prašėme kreiptis į policiją su įrodymais dėl BK 246 str. ir laukėme VMVT reakcijos ir įtraukimo į bylą. Nepaisant to, jog GGI dėjo milžiniškas pastangas ruošdama procesinius dokumentus, VMVT į bylą GGI ruoštų procesinių dokumentų neprijungė, o prieglaudų nepripažino nukentėjusiaisiais - visgi džiaugiamės, kad kitų advokatų siūlomą pagalbą vėliau VMVT priėmė. Informuojame, byla nagrinėjama apeliacinėje instancijoje birželio 14 dieną, sprendimo tikimės liepos pirmoje pusėje.

2021 m. gegužės 18 d. Seimas po svarstymo pritarė Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui. Esame be galo laimingi, jog mūsų motyvuoti rašytiniai pasiūlymai buvo galutinai išgirsti ir įgyvendinti - atsisakoma įspėjimo kaip nuobaudos už žiaurų elgesį su gyvūnu ir svarbiausia, pagaliau gyvūno konfiskavimas bus privalomas, kai gyvūnas kankinamas (ANK 346 str. 16 d.) ar kai gyvūnui gresia suluošinimas arba žūtis (ANK 346 str. 18 d.). Deja, klausimas dėl draudimo laikyti gyvūnus taip ir liko neišspręstas. Taigi toliau tęsiame darbus ir sieksime, jog draudimas laikyti gyvūnus būtų įtvirtintas ir įstatyme.  Pilnas straipsnio pakeitimas: https://www.lrs.lt Be Jūsų pagalbos šių pokyčių nebūtų.

Informacija paruošta gyvūnų elgsenos specialistės, kaniterapeutės Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Lietuvoje šunų augintojų bendruomenė sparčiai auga ir vis daugiau žmonių į gatves, į parkus išeina pasivaikščioti su savo keturkoju bičiuliu. Visgi tikrai ne kiekvienas šuns savininkas žino, kaip reikėtų prasilenkti su kitu vedžiojamu gyvūnu.  Kokių taisyklių reikėtų paisyti tam, kad pasivaikščiojimas nesibaigtų konfliktu ar net sužalojimais, pasakoja gyvūnų elgsenos specialistė Ugnė Nedzinskaitė.  Jei šuo neatbėga šeimininko pakviestas, vedžioti jo be pavadėlio – nevalia  Viena šiurkščiausių klaidų – gatvėje, miške, parke ar bet kurioje kitoje atviroje vietoje paleisti nuo pavadžio gyvūną, kuris neatbėga pas jus iškart, vos tik jį pakviečiate. Net jei jis – draugiškiausias sutvėrimas žemėje,  komandos sugrįžti nepaisantis gyvūnas gali sukelti pavojų tiek aplinkiniams, tiek ir sau pačiam.  Pavyzdžiui, susidomėjęs kitu jo akiratyje pasirodžiusiu šunimi ar katinu ir staiga patraukęs jo kryptimi, gyvūnas gali papulti po važiuojančiu automobiliu. Taip pat šuo kitą gyvūną ar jo pėdsakais gali nusekti per toli, kad surastų kelią atgal, ir taip pasiklysti“, – elementariausias nelaimes, kurios gali nutikti palaidam ir šeimininko neklausančiam šuniui vardijo U. Nedzinskaitė.  Tačiau yra ir tokių situacijų, kuomet šuns be pavadžio vedžiojimas baigiasi žiauriais gyvūnų apsikandžiojimais ar net vieno iš jų žūtimi bei teismais.  Mitas, jog visi šunys mėgsta bendrauti tarpusavyje Visuomenėje gajus įsitikinimas, jog šunys vieni kitų atžvilgiu yra draugiški ir noriai bendrauja tarpusavyje, tačiau tai – netiesa. „Tik labai nedidelė šunų dalis mėgsta bendrauti su visais šunimis be išimčių. Didžiuma šunų mėgsta bendrauti tik su kai kuriais šunimis, o kitų – nemėgsta. O kai kurie šunys kitų šunų apskritai nemėgsta ir tai yra normalu, nes juk ir žmogus nenori bendrauti su kiekvienu sutiktu prašalaičiu. Tai lygiai taip pat ir šunys turi savo simpatijas ir antipatijas, – pasakojo U. Nedzinskaitė.  – Išties dažnai girdžiu šunų savininkų nusiskundimus, kuomet, susidūrę su svetimais palaidais gyvūnais, jie priversti daug labiau rūpintis, kad nenukentėtų ne savas už pavadžio laikomas, o svetimas palaidas šuo, kai tuo tarpu jo šeimininko – nė akiratyje nematyti“.  Nors dažnas besikandžiojantį šunį laiko agresyviu, visgi dažniau tai yra gynyba, kuomet šuo jaučiasi nesaugus, bijo, o gindamasis šuo, kaip ir puldamas, naudojasi tuo, ką turi – dantimis. Jei gyvūnų dydis ir jėga smarkai skiriasi, pavyzdžiui, be pavadėlio vedžiojamas šuo sveria 3 kg, o laikomas už pavadžio – 30 kg, tokie susidūrimai gali baigtis ir mažesniojo žūtimi.  Teisybė to šuns augintojo pusėje, kurio rankoje – pavadėlis  Kad tokie liūdnos baigties incidentai vyksta, patvirtina ir gyvūnų gerovės teisėje besispecializuojančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė: „Pranešimai ir skundai dėl tokių įvykių, kurių metu netinkamai vedžiojami skirtingų savininkų gyvūnai susikimba ir dėl to nukenčia, yra pakankamai dažni. Deja, dažniausiai tie atvejai yra tragiški, pasibaigę vieno iš gyvūnų žūtimi ir būtent žuvusio šunelio savininkai mėgina ieškoti teisybės. Visgi tokiais atvejais dažniausiai teisus yra tas gyvūno savininkas, kuris savo augintinį vedžiojo laikydamasis taisyklių, t. y. su pavadžiu, išlaikydamas saugų atstumą.  – Kartais mėginama įrodyti, jog su pavadžiu vedžiojamas šuo – neva agresyvus, neva jis turėjo būti su antsnukiu. Vis dėlto pagal Lietuvos Respublikos įstatymus antsnukiai privalomi tik kovinių veislių šunims. O vedžiojant visus kitus šunis privalomas yra tik pavadėlis, kuris, esant poreikiui saugiai prasilenkti ar kitose viešose erdvėse, pavyzdžiui, lifte ar laiptinėje, gatvėje, turi būti sutrumpintas iki 1 metro ar net mažiau. Visgi galiausiai ne pavadėlis ir ne pats šuo, o jį vedžiojantis asmuo pirmiausia yra atsakingas už savo augintinio elgesį ir aplinkinių saugumą“.    Tad jeigu šuo nelinkęs atbėgti kviečiamas, geriau paleisti jį pasilakstyti tam skirtoje aptvertoje šunų aikštelėje ar kitoje saugioje teritorijoje. O vedžioti šunį reikėtų tik su pavadėliu.  Prieiti prie gyvūno negavus jo šeimininko leidimo – nemandagu ir nesaugu  Nors ir nerašytose, visgi daugeliui savaime suprantamose etiketo taisyklėse skelbiama, jog leisti savo šuniui prieiti prie kito pavadėliu vedamo nepažįstamo šuns, negavus jo šeimininko sutikimo – ir labai nemandagu, ir labai nesaugu. Ir ši taisyklė galioja ne tik palaidiems, bet ir su pavadėliu vedžiojamiems šunims. T. y. du šunininkai, vedantys savo gyvūnus už pavadėlių, negali leisti fizinio jų kontakto be abipusio šeimininkų sutikimo. Beje, taisyklė neliesti šuns be šeimininko leidimo galioja ne tik kitiems gyvūnams, bet ir žmonėms.  Be jau minėtos baimės ar tiesiog nenoro bendrauti su kitais šunimis, gali būti ir kitų priežasčių, dėl kurių kontaktas tarp gyvūnų – nepageidaujamas. Pavyzdžiui, šuo gali būti senas, ligotas, jis gali būti patyręs rimtą traumą ar operaciją, todėl bet koks staigus ar neatsargus judesys jam gali sukelti skausmą. Taip pat būna, kad asmuo vedžioja ne savo šunį ar tik neseniai iš prieglaudos pasiimtą suaugusį gyvūną ir jis dar nežino, kaip bus reaguojama į kitus gyvūnus. Taip pat gali būti, jog šuo yra neseniai nukentėjęs nuo kitų šunų, todėl gali sureaguoti agresyviai.  Tad artinantis prie kito vedžiojamo nepažįstamo šuns, rekomenduojama užmegzti akių kontaktą su gyvūną vedančiu žmogumi. Taip pat būtina išlaikyti saugų atstumą nuo kito gyvūno ir, jei reikalinga saugiai prasilenkti, sutrumpinti pavadį.  „Kartais šeimininkai, nenorėdami, kad prie jų augintinio artintųsi kiti šunys, ant pavadėlio užriša geltoną kaspiną. Tačiau Lietuvoje šis būdas nėra plačiai paplitęs, tad saugiausias ir patikimiausias metodas – pasiklausti ir sulaukti atsakymo“, – sakė U. Nedzinskaitė.  Šunį turi vedžioti suaugęs žmogus  Dar vienas svarbus aspektas – šunį turi vedžioti suaugęs žmogus. Žinoma, skatinti vaiką rūpintis augintiniu – puikus ir teisingas sprendimas. Tačiau reikia nepamiršti, kad kartais vaikščiojantis su šunimi vaikas gali pakliūti į situacijas, kurių suvaldyti nepajėgs. Pavyzdžiui, kad ir susidūrimas su agresyviai nusiteikusiu palaidu šunimi. Tokios situacijos gali traumuoti ne tik šunį, bet ir vaiką, tad, saugumui užtikrinti, pasivaikščioti su vaiku ir šunimi turėtų eiti ir suaugusysis. 

Š. m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo žodiniame posėdyje bus nagrinėjama byla pagal GGI skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato 2021 m. kovo 1 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo teiseną. Gyvūnas – šuo buvo paliktas negyvenamoje sodyboje prie -25 šalčio, be vandens ir maisto, kiauroje būdoje. Ar Jums tai yra žiaurus elgesys su gyvūnu? Mums atrodo, kad dėl to gyvūnui grėsė žūtis ir suluošinimas (ANK 346 str. 18 d.) ir gyvūnas turi būti konfiskuotas. Kaip atrodo Jums? Dėkojame Advokatų profesinė bendrija „Constat“ (www.constat.lt), kurios advokatai atstovaus mus šiame žodiniame teismo posėdyje.

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, jog Panevėžiuko kaime (Kauno r.) girtas vyras, atvykęs pas savo tėvą į svečius, metaliniu strypu užmušė savo tėvo šunį, kuris buvo senas ir aklas. GGI jau turėjo panašų atvejį, kai ikiteisminis tyrimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnu buvo nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju pripažintu šuns savininku. Šiuo atveju, nukentėjusysis yra kaltininko tėvas, todėl tikėtina, jog pareigūnai ir vėl gali neteisingai taikyti baudžiamąjį įstatymą ir leisti kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikyti. Skubos tvarka parengėme pareiškimą, kuriame nurodėme, jog įstatymų leidėjas baudžiamajame kodekse žiaurų elgesį su gyvūnais priskiria prie nusikaltimų dorovei, o ne prie nusikaltimų asmens nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, todėl neteisinga šunį traktuoti kaip daiktą, dėl kurio sugadinimo ar sunaikinimo atsirado žala jo savininkui.

Vakar dalyvavome Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba organizuotame susitikime su internetinių skelbimų portalų administracijomis dėl nuo gegužės 1 d. įsigaliojančių Mažmeninės prekybos taisyklių pakeitimo (https://www.e-tar.lt/.../c3a828006d2f11eb9601893677bfd7d8), kurių 26.141 papunkčiu nustatoma prievolė: „26.141. prieš parduodamas gyvūnus vartotojui, nurodyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka suteiktą veterinarinio patvirtinimo ar registracijos numerį, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka paženklinto ir Ūkinių gyvūnų registre registruoto ūkinio gyvūno bandos ir individualų numerį (taikoma individualiu atpažinties numeriu registruojamiems ūkiniams gyvūnams), paženklinto ir Gyvūnų augintinių registre registruoto gyvūno augintinio (šuns, katės, šeško) mikroschemos numerį, gyvūno atvedimo datą (jeigu žinoma) arba amžių, gyvūno kilmės (gyvūno atvedimo vietos) šalį“. Mes kėlėme klausimą, prie kurio jau kurį laiką su VMVT ir skelbiu.lt dirbame - automatizuoto tikrinimo įdiegimo galimybės. VMVT patvirtino, kad tai yra siekiamybė ir yra ieškoma kelių tai įgyvendinti. Taip pat susipažinome su naujai paskirtu VMVT direktoriumi Mantu Staškevičiumi, džiaugiamės, kad jis asmeniškai dalyvavo susitikime. Dėkojame Giedriui Blekaičiui už pristatymą, Vidmantui Paulauskui už aktyvų įsitraukimą į diskusiją ir visai VMVT komandai už įdedamą darbą idant liktų kuo mažiau daugintojų skelbimų tiksliniuose portaluose.

Nuo gegužės 1 d. Lietuvoje įsigalios Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (GGAĮ) pataisos, tarp kurių – ir visuotinis privalomasis gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – ženklinimas bei registravimas valstybiniame Gyvūnų augintinių registre. Pereinamasis periodas, per kurį turėtų būti suženklinti visi Lietuvoje laikomi šunys, katės ir šeškai – 1 metai.     Kuo augintinių ženklinimas pravartus kiekvienam gyvūno savininkui pasakoja Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė ir Brigita Kymantaitė, VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė.  Beatričė Vaitiekūnaitė-PliuskėBrigita Kymantaitė Augintinių ženklinimas Lietuvoje – ne naujiena Naująja įstatymo pataisa numatyta, kad iki 2021 m. gegužės 1 d. atvesti gyvūnai, tarp kurių pateks didžiuma jau suaugusių keturkojų, turi būti suženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos. Po 2021 m. gegužės 1 d. atvesti gyvūnai turi būti suženklinami per 4 mėnesius nuo gimimo.  Visgi veisėjams, prieglaudoms ir nemažai daliai gyventojų ženklinimas – jokia naujiena, mat jau nuo 2016 m. gyvūnų ženklinimas ir jų įtraukimas į Gyvūnų augintinių registrą privalomas tuomet, kai keičiasi jų savininkai, t. y. kuomet gyvūnas yra parduodamas, dovanojamas ar perduodamas kitiems savininkams, pvz., emigracijos, savininko ligos, mirties ir kitais atvejais. „Tad tiek gyvūnų veisėjai, prekiaujantys gyvūnų jaunikliais, tiek prieglaudos, perduodančios ar dovanojančios suaugusius gyvūnus ar jų jauniklius naujiems savininkams, ženklinimo mechanizmą jau yra įvaldę – kaip kad ir šią paslaugą teikiantys veterinarai“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Ji atkreipė dėmesį, jog dalis gyventojų, kurie namie laiko šunį ar katę, gyvūnus ženklina ir be jokios prievolės, dėl ženklinimo teikiamų naudų, kurių – ne viena.  Aktualu tiek miesto, tiek kaimiškų vietovių gyventojams  Gyvūno paženklinimas sudaro galimybę jį patikimai identifikuoti, kas suteikia daugiau saugumo tiek gyvūnui, tiek ir jo savininkui. Iš ryžio dydžio mikroschemos, kuri ženklinant gyvūną yra įvedama į poodį ties ketera, tarp menčių, galima sužinoti, kam gyvūnas priklauso, o tai itin pravartu gyvūnui pabėgus, paklydus ir yra aktualu tiek mieste, tiek ir kaimiškose vietovėse gyvenantiems žmonėms.  „Itin paplitusi klaidinga nuomonė, neva jei gyvūnas laikomas namie ir į lauką neišeina, tai ir mikroschema jam – nereikalinga. Visgi ir tokie namie ar uždarose teritorijose laikomi gyvūnai pabėga ir tų istorijų – tiek pat daug kiek ir skelbimų internete apie dingusius gyvūnus: katinai iškrinta per balkonus ar išsprūsta pro lauko duris, iššoka iš automobilio, šunys nubėga paskui rujojančias pateles, o sužiūrėti šešką – apskritai iššūkis. Net ir pačiam atsakingiausiam gyvūno savininkui gali nutikti visko, todėl mikroschema yra būdas apsidrausti nuo įvykių, kurių niekas neplanuoja, bet kurių, deja, pasitaiko dažniau nei įsivaizduojame – gyvūnai pabėga ir pasimeta, dėl ko galiausiai turime perpildytas prieglaudas“, – sakė B. Kymantaitė.  Ji pastebėjo, jog pastaruoju metu žmonės tampa vis atidesni, jautresni gyvūnams, kas yra gerai, bet sykiu daugėja ir tokių situacijų, kai gatvėje rastas gyvūnas priglaudžiamas namuose kaip benamis arba nuvežamas automobiliu į kito miesto prieglaudą. Taip gyvūnas atsiduria toli nuo namų ir nuo savo savininkų, gal net kitame rajone ir vienintelė patikima priemonė jį sugrąžinti tikriesiems savininkams yra gyvūną identifikuoti leidžianti mikroschema. „Žinoma, nemažai žmonių savo pasimetusių gyvūnų aktyviai ieško – skambina ar važiuoja per šalies prieglaudas, deda skelbimus į internetą ar kabina juos gatvėse. Tačiau yra labai nemaža vyresnių gyventojų dalis ir mieste, ir kaimiškose vietovėse, kurie nesinaudoja internetu ar tiesiog nežino kaip ieškoti dingusio augintinio, neturi tam galimybių, todėl tokiais atvejais gyvūnų ženklinimas būtų itin didelė pagalba pasimetusiam gyvūnui sugrįžti namo“, – sakė GATO vadovė.  Prieglaudos ieško gyvūnams naujų savininkų, nors galimai tebėra ir senieji  „Per metus į Lietuvos prieglaudas patenka apie 15 tūkstančių suaugusių kačių ir šunų. Kadangi dažniausiai tai nėra jaunikliai, vadinasi, didžiuma jų kažkam priklausė ar tebepriklauso, tai yra iš tikrųjų jų savininkai yra. Ir jei dalis tų gyvūnų bus neatsakingai išmesti į gatvę, tai kitą sunkiai suskaičiuojamą dalį sudaro pabėgę gyvūnai, kurie galėtų būti sugrąžinti savo tikriesiems savininkams, jei tik jie būtų identifikuojami. O dabar, praėjus įstatyme numatytoms 14-ai dienų, prieglaudos neturi kitos išeities kaip tik ieškoti tiems gyvūnams naujų namų“, – sakė B. Kymantaitė.  Tuo tarpu mikroschema, kurią specialiu skaitytuvu nuskaityti gali praktiškai kiekviena veterinarijos gydykla ar prieglauda, labai smarkiai padidina tikimybę, kad pasimetęs, nuklydęs gyvūnas parkeliaus namo, pas savo tikruosius savininkus. Radus pamestą, paklydusį gyvūną, gyventojai yra skatinami atvežti jį į prieglaudą ar veterinarijos kliniką, kurios turi galimybę patikrinti ar yra mikroschema, leidžianti nustatyti gyvūno savininką.  Pasak GATO vadovės, idealiu atveju gyvūnų prieglaudos turėtų būti laikinos instancijos, kuomet pasimetęs gyvūnas paimamas iš gatvės, kur jam nesaugu, atvežamas į prieglaudą, kur būtų identifikuojamas pagal mikroschemą, ir saugiai lauktų jo pasiimti atvykstančių savininkų. Tačiau šiuo metu, kadangi į prieglaudas patenka vos vienas kitas paženklinta gyvūnas, situacija yra visiškai kitokia.  Beje, svarbu žinoti, jog tam, kad ženklinimas būtų veiksmingas, mikroschema turi būti susieta su informacija apie konkretų gyvūną ir jo savininką, t. y. būtina gyvūną ne tik paženklinti mikroschema, bet ir registruoti jį valstybiniame Gyvūnų augintinių registre (pagal skaitytuvu nuskaitomą kodą ar tiesiog mikroschemos numerį informaciją apie konkretų gyvūną galima matyti čia). Registravimo paslaugą teikia gyvūną ženklinančios veterinarijos klinikos arba galima kreiptis į teritorinius Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius.  Apsaugo nuo vagysčių  B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė atkreipia dėmesį ir į gyvūnų vagystes: „Jei nėra mikroschemos, įrodyti, kam gyvūnas priklauso, labai sudėtinga. Lietuvos teisminėje praktikoje yra buvę tokių bylų, kai žmonės savo gyvūnų taip ir neatgavo. Įrodyti, kas yra gyvūno savininkas, nuotraukų nepakanka, mat tiek veisliniai, tiek ir neveisliniai gyvūnai gali būti labai panašūs. Identifikuojant gyvūną kažkiek pagelbėti gali nebent veterinaras, jei pas jį buvo lankomasi nuolat ir jis gali bei nori prisiimti tokią atsakomybę“.  Gyvūnų gerovės teisėje besispecializuojančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė pasakojo, jog būna atvejų, kai savininkai patys suranda pavogtus, neteisėti „priglaustus“ jų augintinius, pavyzdžiui, išgirsta kaukiančius kur nors uždarytus gretimoje gatvėje, tad jei yra mikroschema, jau ir kviečiant policiją tai yra svarus argumentas, kad gyvūnas bus identifikuotas.  Ji atkreipė dėmesį, jog mikroschemos yra veiksmingas įrankis atpažinti gyvūną ir kai jis pradingsta ir būna surastas po kelių mėnesių ar net metų: „Naminis gerai įmitęs katinas po ilgesnio lauke praleisto laiko gali pasidaryti nebeatpažįstamas, nes jis ne tik sulįsta ir smarkiai pasikeičia visas jo kūnas, eisena, bet ir pakinta elgesys – dažnas tampa baikštesnis ar sulaukėja, tad net ir savininkų gali nebeprisileisti“.  B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė pastebėjo, jog mikroschemos svarbu ir dėl finansinių priežasčių. „Pavyzdžiui, brangių, retų veislių savininkai itin rūpinasi įsigyti jau paženklintą gyvūną, kas iš dalies apsaugo ne tik nuo vagystės, bet ir padeda susigrąžinti pinigus, pavyzdžiui, apgavystės atveju, kai parduotas jauniklis dėl veisėjo kaltės nugaišo ar, pasirodo, nėra grynaveislis ir panašiai. Gyvūno ir jo savininko atsekamumas leidžia apsidrausti nuo tokių atvejų ir atgauti sumokėtus pinigus. Taip pat yra tokių šunų veislių, kurios pagal savo prigimtį yra labiau linkusios nuklysti, pavyzdžiui, haskiai, tad jų savininkai taip pat noriai naudojasi galimybe pažymėti gyvūną mikroschema“.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Koronaviruso krizės metu karališkosios žuvies brakonieriavimas ženkliai išaugo. Airijoje žuvies kaina juodojoje rinkoje už vienetą kartais siekia net 50 eurų. Nenuostabu, kad Lietuvos brakonieriai taip pat skuba pasipelnyti: brutalios bei nesportiškos žvejybos atvejų pastebima vis daugiau. Dėl šių priežasčių lašišų populiacija patiria pavojingus svyravimus, ko pasekoje iškyla grėsmė upių ekosistemoms.  Užsienio žinių portaluose pastebimas nelegalios lašišų žvejybos atvejų pagausėjimas, tai rodo, jog brakonieriai nebijo tūkstantinių baudų bei toliau rizikuoja. Ypatingai ženklus pažeidimų skaičiaus augimas pastebėtas Airijoje bei Kanadoje, įstatymų laužytojai dažniausiai pagaunami su tradiciniais brakonierių instrumentais – tinklais. Šis pamėgtas brakonierių metodas kelia grėsmę ir kitoms žuvų rūšims, kurios į tinklą papuola kartu su lašišomis.  Nors aplinkosaugininkai įspėja, kad už nelegaliai pagautą žuvį bus taikomos tūkstantinės baudos, Lietuvoje brakonieriavimo skaičiaus augimas taip pat pastebimas. Tiesa, galime išvysti dar žiauresnių metodų: žvejyba šakėmis, elektra. Tokie neetiški žvejybos metodai kaip elektros šokas smarkiai žaloja trapią upių ekosistemą. Pavyzdžiui, Danės upėje neršti gali atplaukti vos 200 lašišos patelių, tad pagavus vos 10 – ženkliai sutrikdoma trapi populiacijos pusiausvyra.  Norint suprasti kodėl privaloma ginti bei saugoti šias nykstančias žuvis, vertėtų artimiau susipažinti su jų nešama verte įvairioms upių ekosistemoms bei gamtai.  Ryšys su miškais Lašišų migracija į upių aukštumas nerštui – įvykis svarbus ne tik pasipelnyti ištroškusiems brakonieriams. Pasak Vašingtono gamtos ekspertų, lašišos savo migracijos metu ženkliai įtakoja dar 137-ias gyvūnų rūšis, neskaitant augalų. Žinant, jog lašišos didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia druskinguose vandenyse, neršto laikotarpiu atnešdamos įvairius mineralus, žuvys tampa svarbiu maistu lokiams, orkoms bei net medžiams. Neršti pasiruošusios žuvys keliauja į žemynuose tekančias upes bei ten perneša tokias medžiagas kaip fosforas, azotas, kurie yra ypač svarbūs miškams. Mokslininkų teigimu, tai kertinė rūšis, kurios išnykimas dramatiškai paveiktų daugelį gamtos ekosistemų.   Formuoja kraštovaizdį Galbūt sunku patikėti, kad žuvys galėtų formuoti gamtos kraštovaizdį, tačiau remiantis Vašingtono universiteto tyrimais, lašišos turi nemažai įtakos upių bei kalnų formavimuisi. Neršto laikotarpiu žuvys suminkština upės vagą, kuri laikui bėgant būna išjudinama bei išnešiojama upės srovės. Lašišos suvaidino didelį vaidmenį Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose esančių upių vagų susiformavime. Pasak mokslininkų, lašišų nerštavietėse esančios upės vagos būtų net trečdaliu aukštesnės jei jose neegzistuotų ši žuvų rūšis.  Ryšys su kultūromis Senovės gentys jau tūkstančius metų maitinasi lašišomis, ši žuvis yra glaudžiai susieta su jų kultūriniu gyvenimu, įvairiomis ceremonijomis bei menu. Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regione gyvenančioms senovės gentims bei to krašto vietiniams gyventojams ši žuvis yra dalis jų identiteto.  Šiaurės Kalifornijoje gyvenanti senovės Karukų gentis savo gyvavimo laikotarpiu suvartodavo apie pusę kilogramo lašišos per dieną, tačiau šiuo laikotarpiu suvalgo apytiksliai 2 kilogramus per metus. Šie skaičiai puikiai atspindi žalos mastą šiai žuvų rūšiai, smulkus ar stambaus masto komercinis brakonieriavimas ženkliai prisideda prie senovės genčių nykimo.  Maisto medžiagų šaltinis Ne be reikalo lašiša laikoma prestižine žuvimi, kuri yra įtraukiama į daugelį sveikatingumo dietų. Lašišoje yra gausu baltymų, tokių svarbių mineralinių medžiagų kaip: vitaminas B-12, magnis, kalis, selenas, omega-3 taukai. Norint turėti galimybę mėgautis šiomis žuvimis bei pasinaudoti teigiamais sveikatinimo privalumais, žmonės privalo saugoti šią rūšį. Žuvų fermose užaugintos lašišos neturi tiek mineralų bei vitaminų, kiek natūralioje aplinkoje augusios žuvys.  Įtaka upių užtvankoms  Žvelgiant iš gamtos gerovės perspektyvos, lašišos vaidina didelį vaidmenį statomų bei jau pastatytų užtvankų reguliavime. Ne paslaptis, jog daugelis užtvankų trukdo žuvims migruoti į jų nerštavietes, tuomet yra padaroma ženkli žala upių ekosistemoms bei žuvų populiacijoms. Karališkosios žuvies įtaka gerinti gamtos sąlygas upės ekosistemoms teigiamai įtakoja ir kitas upėse gyvenančias žuvų rūšis. Pavyzdžiui, siekiant atkurti upės gyvybingumą, Elwha upėje buvo įgyvendintas didžiausias užtvankos nugriovimas istorijoje. 2020 metais atnaujintas planas Klamath upėje nugriauti dar 4 užtvankas, siekiant atstatyti upės gerovę bei atkurti ženkliai sumažėjusią lašišų migraciją.  Kauno hidroelektrinės (toliau – HE)  pastatymas žuvų migraciją sumažino net 60%. Tema apie elektrinės pritaikymą žuvų migracijai išlieka miglota. Aplinkosaugininkai diskutuoja, jog HE rekonstrukcija gali kainuoti ypač brangiai, o pats įrengimas gali ir nepasiteisinti. Aplinkosaugos teigimu, tikslingiau lėšas skirti kitoms Lietuvos upėms bei ten gerinti migruojančių žuvų sąlygas.  Brakonieriavimas, be abejonės, skaudžiai atsiliepia lašišų populiacijai, tačiau šių žuvų gyvavimui kelia grėsmę ir kitos nūdienos aplinkybės. Viena iš jų – staigi klimato kaita. Lašišos yra ypatingai jautrios upės temperatūros pokyčiams, tad vos keletos laipsnių pakitimas gali sunaikinti didelę populiacijos dalį. Puikus to pavyzdys – 2015 metų Kolumbijos upės temperatūros šoktelėjimas. Tais metais upėje temperatūrai pakilus vos keletą laipsnių buvo prarasta apytiksliai pusė migravusių lašišų populiacijos.  Lašišos yra reikalingos ne vien dėl jų skonio ar ikrų, svarbu saugoti bei palaikyti sveiką populiacijos skaičių, nes ši žuvis – daugelio upių bei miškų ekosistemos pamatas. Ne pelno siekianti organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ ir aplinkosaugininkai ragina nelikti abejingais bei pastebėjus apie vykstančius ar potencialius pažeidimus, nedelsiant pranešti telefonu 112 arba (8 5) 2732995.  Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekte „Draugiški gyvūnams“ jau yra išvardyta daugiau nei 1000 vietų, kurias galite drąsiai lankyti su savo augintiniais. Puslapyje pateiktos 445 kavinės, 418 viešbučių, 7 paplūdimiai bei dar 364 kitokio pobūdžio vietos, kuriose savo mylimą augintinį galite turėti šalia. Projekto tikslas – viešinti vietas, į kurias galite patekti kartu su savo augintiniu. Taip pat pateikiamas papildomas 115 vietovių sąrašas visoje Lietuvoje, kurias galima aplankyti kartu su savo keturkoju.   Ko gero, kasdien vedžioti augintinį tais pačiais takais atsibosta ne vien šeimininkui, bet ir patiems augintiniams – jais eiti. Laimei, Lietuvoje gausu pažintinių takų, kuriais galite paįvairinti savo pasivaikščiojimą. Išsirinkti tinkamiausią taką galite pagal planuojamą pasivaikščiojimo nuotolį bei laiką, taip pat taką galite pasirinkti pagal jus dominančią vietovę bei ją supantį kraštovaizdį.  Tauragės apskritis: Akmenos pažintinis takas; Lūksto gintarų takas; Lylavos pažintinis takas; Plynosios pažintinis takas; Šereiklaukio miško takas; Šilinės pažintinis takas; Viešvilės gamtinis pažintinis pėsčiųjų maršrutas.  Šiaulių apskritis: Akmenų rūžos pažintinis takas; Giliaus ežero pažintinis takas; Juodlės pažintinis takas; Molotovo gynybinės linijos pažintinis takas; Mūšos tyrelio pažintinis takas; Vainagių miško pažintinis takas;Žagarės ozo pažintinis takas.  Marijampolės apskritis: Amalvos pelkės pažintinis takas; Buktos gamtinis pažintinis takas; Gelgaudiškio pažintinis takas; Kazlų Rūdos pažintinis miško takas; Lekėčių pažintinis takas.  Alytaus apskritis: Ančios ežero pakrante – pėsčiųjų takas; Bijotų-Širvinto miško pažintinis takas; Girinio sveikatingumo takas; Girios aido skulptūrų takas; Ilgininkų miško pėsčiųjų takas; Pažintinis takas „Žodis girios draugui“; Prelomciškės kalvomis – pažintinis takas; Skroblaus pažintinis takas; Trako miško pėsčiųjų pažintinis takas; Vidzgirio miško takai;Vidzgirio mokomasis takas; Zackagirio pažintinis takas; Žiežulio pėsčiųjų takas; Žilvino takas.  Kauno apskritis: Arlaviškių pažintinis takas; Daugėliškių miško bunkerio pažintinis takas; Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas; Gastilonių pažintinis takas; Girelės pažintinis takas; Jiesios kraštovaizdžio draustinio pažintinis takas;Kamšos pažintinis takas;Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takas; Padubysio pažintinis takas; Pakalniškių pažintinis takas; Šaltinių takas; Škėvonių pažintinis takas; Velniabliūdžio gamtos takas; Žiegždrių geologinis takas; Plauginių miško pažintinis takas.  Klaipėdos apskritis: Aukštumalos pažintinis takas;Dendrologinis pažintinis takas; HBH pelkių takas; Kintų girininkijos pažintinis takas; Litorinos pažintinis takas; Nemirsetos botaninis pažintinis takas; Plokščių pažintinis takas; Žalgirių pažintinis takas.  Utenos apskritis: Ąžuolas – pažintinis takas; Ąžuolijos mokomasis gamtos takas; Degučių pažintinis takas; Dubingių piliavietės pažintinis takas; Dusetų girios pažintinis takas; Eko basų kojų pažintinis takas; Gurakalnės pelkės pažintinis takas; Ilgašilio pažintinis takas; Jaskoniškių pažintinis takas; Jurkiškio upelio pažintinis takas; Kačėniškės piliakalnio pažintinis takas; Maršrutas „Briedžių takais“; Medžių lajų takas; Paliesiaus dvaro sveikatingumo takas; Palūšės botaninis pažintinis takas; Pažintinis maršrutas „Algimanto apygardos partizanų kovų takais“; Salako pažintinis takas; Šavašos pažintinis takas; Šventosios aukštupio pažintinė trasa; Šventosios gamtinis pažintinis takas; Troškūnų girininkijos miško pažintinis takas.  Panevėžio apskritis: Eko basų kojų takas; Girinio pažintinis takas; Nevėžio upės slėnio pažintinis takas; Pašilių stumbryno pažintinis takas; Pažintinis takas „Į girią“; Pojūčių takas; Smegduobės Barsuko ola pažintinis takas; Užušilių pažintinis takas.  Telšių apskritis: Liepijų pėsčiųjų trasa; Paršežerio pažintinis takas.  Vilniaus apskritis: Cirkliškio pažintinis takas; Dūkštos pažintinis takas; Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas; Gaujos mokomasis takas; Grabijolų pažintinis takas; Grybiškių ąžuolo pėsčiųjų maršrutas; Karmazinų pažintinis takas; Kernavės turistinis poilsinis takas; Labanoro pažintinis takas; Miško turtų pažintinis takas; Mitologinis pažintinis takas; Peršokšnos pažintinis takas; Petroškų miško takas; Protėvių takas; Pūčkorių pažintinis istorinis takas; Pūčkorių pažintinis takas; Ribiškių takas; Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas; Saidės pažintinis takas; Sapieginės pažintinis poilsinis takas; Senųjų kaimų pažintinis takas; Šilėnų pažintinis takas; Skrebio miško pažintinis pėsčiųjų takas; Strėvos įgriuvos pažintinis takas; Strielčiukų žygtakis; Varnikų pažintinis takas; Velnio duobės paslapčių takas; Žaliasis takas.  Vedžiojant šunis pažintiniais takais bei trasomis, svarbu nepamiršti laikytis savivaldybių nustatytos tvarkos bei turėti priemones, skirtas surinkti šuns ekskrementus. Už viešosios tvarkos nesilaikymą yra numatyta atsakomybė.  Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.