Naujienos

Kasmet žiemos šventės gyvūnų savininkams atneša ne tik džiaugsmą, bet ir rūpestį – jei augintinis bijo fejerverkų ir petardų šūvių, sprogimų, kitų stiprių garsų, naujametinė naktis gali tapti rimtu iššūkiu ne tik visai šeimai, bet ir kaimynams, kuriems tenka klausytis išsigandusio gyvūno kaukimo. Be to, kiekvieną žiemą socialiniuose tinkluose pasipila pranešimai apie nuaidėjusio sprogimo išsigandusius, iš antkaklių išsinėrusius, ar iš kiemų pabėgusius šunis, kurie neretai susižeidžia ar net patenka po automobilių ratais. Tiesa, ne mažiau streso šventinis triukšmas gali kelti ir katėms.  Daugelis šeimininkų šią problemą sprendžia artėjant šventiniam vidurnakčiui uždarydami augintinius į vonios kambarį ar kitą garsui mažiau pralaidžią vietą, tačiau pirotechnikos mėgėjai metų sandūra neapsiriboja ir sprogdinti petardas pradeda dar gruodžio pradžioje bei nenurimsta iki sausio pabaigos ar net ilgiau. Netikėtai gatvėje sprogusi petarda gali tapti šuns ilgalaikio streso priežastimi su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis – nenoru eiti į lauką, triukšmavimu, tuštinimusi namuose, nervingumu, perdėtu savo kūno laižymu, namų niokojimu ir net baimės agresija. Nerimą bei stresą patiriančios katės taip gali tapti nervingos, tuštintis ne tam skirtoje vietoje, slėptis, kartais iki žaizdų nusilaižyti letenas.  Vienas iš veiksmingų būdų apsaugoti ir augintinį, ir save nuo nereikalingo streso, yra tam skirtų preparatų naudojimas. UAB „Vetfarmas“ jautriems, stresuojantiems šunims ir katėms rekomenduoja naudoti Zylkene preparatą milteliais arba kapsulėmis, kuris mažina gyvūnų nerimą susidūrus su neįprastomis, stresinėmis situacijomis. Iš natūralių medžiagų pagamintą preparatą ilgalaikiam naudojimui reikėtų duoti gyvūnui 1-2 mėnesius, tačiau esant reikalui Zylkene miltelius ar kapsules galima duoti ir likus kelioms dienoms iki numatomos stresinės situacijos. Šis preparatas tiek šunims, tiek katėms gali būti sumaitinamas su sausu ar drėgnu maistu, skanėstais ar sulakinamas su vandeniu, milteliai pasižymi geru skoniu ir gyvūnai noriai juos ėda.  Tiesa, fejerverkai ir petardos nėra vienintelis švenčių metu gyvūnams stresą keliantis veiksnys. Išvykus šeimininkams ne tik šunys, bet ir katės gali išgyventi išsiskyrimo nerimą, o į svečius užsukę draugai ar artimieji, šventinis šurmulys taip pat toli gražu nevisada gyvūnams kelia tik geras emocijas. Zylkene tinka naudoti ir kelionėse, pasikeitus gyvūno gyvenimo sąlygoms, pavyzdžiui, jei jam tenka keisti šeimininkus, laikinai apsistoti gyvūnų viešbutyje, jeigu namuose įvyksta reikšmingų pasikeitimų, pavyzdžiui, atsiranda kūdikis arba persikrausčius. Zylkene efektyviai padeda taip pat ir prasidėjus perkūnijų sezonui, kuris neretai būna keliantis ne mažiau nerimo, nei Naujųjų metų pirotechnikos entuziastų pasirodymai.  Zylkene preparatas pagamintas iš natūralių medžiagų – raminančiai veikia alfa casozepine, patentuotas dekapeptidas, kuris išgaunamas iš pieno baltymo kazeino, todėl gali būti naudojamas vaikingoms katėms ir kalėms bei nujunkomiems kačiukams ar šuniukams. Alfa casozepine atrastas tada, kai mokslininkai pastebėjo raminantį motinos pieno poveikį kūdikiams ir sėkmingai išnaudojo šį atradimą kurdami raminančiai veikiantį, konservantų ir laktozės neturintį, gerai toleruojamą Zylkene preparatą šunims ir katėms.  Ruošiantis šventėms ar kitiems svarbiems įvykiams būtų svarbu nepamiršti iš anksto pasirūpinti ir augintinio – šuns ar katės – gerbūviu, apsaugoti mylimą gyvūną nuo nereikalingo streso, nerimo bei baimės. Pasitarus su veterinarijos specialistu, raminančiai veikiančio preparato vertėtų visada turėti savo augintinio vaistinėlėje. 

Visuomenei piktinantis dėl dar vieno gyvūnų nuodytojų išpuolio, kuris šįkart užfiksuotas Vilniaus Naujamiesčio rajone, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) primena, jog dėl žiauraus elgesio su gyvūnais gresia baudžiamoji atsakomybė. Ir nors gyvūnų nuodytojai dažnai jaučiasi nepagaunami ir nebaudžiami, o nuo jų nukentėjusiems ir ieškantiems teisybės – svyra rankos, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ atstovė Ieva Sebeckytė primena, jog Lietuvos teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai gyvūnų nuodytojų kaltė buvo įrodyta ir pastarieji gavo atsakyti pagal įstatymo raidę.  Laisvės atėmimas – iki vienerių metų  Už žiaurų elgesį su gyvūnu, jo kankinimą baudžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1-ąją dalį. Jei dėl žiauraus elgesio gyvūnas yra suluošinamas ar žūva, baudžiama bauda arba viešaisiais darbais, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.  „Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė, turi būti padariniai – gyvūnas žuvo arba yra suluošintas. Vertinant šių dienų įvykius Vilniuje, matyti, jog ne vienas apsinuodijęs gyvūnas žuvo. Tokiu atveju turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas būtent pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1-ąją dalį“, – sakė teismuose GGI atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Constat“ atstovė.  Ji taip pat pabrėžė, jog tam, kad asmuo ar asmenų grupė, kurie nuodija gyvūnus, būtų nustatyti, itin svarbu kreiptis į policiją, o pastaroji privalo imtis atitinkamų veiksmų: „Policijos pareigūnai pagal kompetenciją turi imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, tam, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas išsamus tyrimas: apklausti liudininkai, peržiūrėtos miestuose esančios vaizdo kameros ir kita“.  I. Sebeckytė ragino nenuleisti rankų ir nepasiduoti sklandančioms nuostatoms, neva tokie nuodytojai – nepagaunami, nebaudžiami. „Teismų praktika rodo, kad asmenys, kurie nuodija gyvūnus, yra surandami ir nubaudžiami įstatymų nustatyta tvarka. Kaip pavyzdį galima pateikti 2017 metų lapkričio 9 dienos Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-203-446/2017 sprendimą, kuriuo asmens, nuodijusio gyvūnus, kaltė buvo visiškai įrodyta remiantis liudininkų parodymais“, – sakė ji. Užnuodytą dešrą pakelti gali ir vaikas  GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė atkreipė dėmesį, jog dėl kartu su maistu primėtytų nuodų gali nukentėti ne tik gyvūnai, bet ir patys žmonės: „Jei kam augintinių, kurie juos laikantiems žmonėms yra tikri šeimos nariai, mirtys neatrodo tragedija, tai kitą kartą tą užnuodytą šlapdešrę nuo žemės pakels mažas vaikas ar benamis. Tad jokio aplaidumo tiriant tokius nusikaltimus negali būti“.  Neabejingai visuomenei buriantis ir atidžiau stebint aplinką, ji rekomendavo atkreipti dėmesį į netoli pamesto apnuodyto maisto įrengtas vaizdo kameras, kuriose, galbūt, nusikaltėliai jau yra užfiksuoti: „Verta pasvarstyti ir apie papildomų vaizdo kamerų įrengimą ten, kur šunys vedžiojami dažniausiai ar kur, įtariama, paberiama nuodų. Stebėti įtartinus asmenis, pasiteirauti aplinkinių, ar kas ko nėra girdėjęs apie gyvūnų nuodytojus, ir informacija pasidalinti su policija – visa tai gali susibūrusi bendruomenė. Juk ir patys gyvūnų nuodytojai galėjo kam nors pasipasakoti apie savo ketinimais ar pasigirti jau padarytais veiksmais, todėl ką nors žinantys kviečiami kreiptis į policiją ar į GGI“.   O kol situacija tokia, kokia yra, B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė rekomenduoja gyvūnus itin saugoti – stebėti, ką vedžiojamas šuo uodžia ar kelia nuo žemės. Jei gyvūnas neklauso komandos „palik“ ir yra linkęs ėsti randamą maistą, taip pat kai tamsu ir sunku įžiūrėti, ką jis veikia, rekomenduojama vedžioti gyvūną su antsnukiu, kuris neleistų paimti maisto nuo žemės. Pastebėjus, kad augintinis po pasivaikščiojimo ir ko nors užėdimo lauke tapo vangus, abejingas savo maistui, vemia ar viduriuoja, vemia su krauju ar kraujuoja iš kūno ertmių, būtina kuo skubiau kreiptis į veterinarijos kliniką. Laikas apsinuodijus – itin svarbu.  Šunų augintojai raginami elgtis atsakingai  Pateisinimų gyvūnų nuodijimui nėra ir tai darantys asmenys turi atsakyti už savo veiksmus. Visgi ir patys gyvūnų augintojai raginami elgtis atsakingai.  „Šunys, nepriklausomai nuo jų dydžio ar šeimininko nuomonės apie savo augintinius, turi būti vedžiojami už pavadėlių. Tai leis ne tik labiau kontroliuoti bei tokiu būdu apsaugoti nuosavą gyvūną, bet ir aplinkiniai jausis saugiau, ramiau – tiek gyvūnų bijantys žmonės, tiek ir kiti šunis vedžiojantys asmenys. O kur dar atvejai, kai be pavadžių vedžiojami gyvūnai išbėga į judrią gatvę ir tampa skaudžios nelaimės kaltininkais, – be pavadėlių vedžiojamų gyvūnų keliamas problemas vardijo B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  „Itin neigiamai žmonės reaguoja į šunų augintojų nesusirenkamas fekalijas, taip pat piktinamasi, kai šeimininkai leidžia savo šunims šlapintis, tuštintis prie namų puoselėjamuose gėlynuose. Gyvūnų šeimininkai turi elgtis atsakingai ir rūpintis ne tik savo augintiniu, bet ir gerbti aplinką ir pasistengti nesuteikti dingsties keršyti gyvūnams, kurie dėl savo elgesio yra nekalti“, – sakė GGI vadovė.  Visoje Lietuvoje opi, įsisenėjusi problema  Gyvūnų nuodijimas – visoje Lietuvoje aktuali problema, o pranešimų apie juos gaunama jau eilę metų. Pavyzdžiui, 2015 metais gyvūnai nuodyti Klaipėdoje, Vasaros estrados teritorijoje, 2019 metais – Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, palei Nemuną. Nuodijami ne tik šunys, bet ir katės, tik tokiais atvejais užnuodytas maistas dedamas kiek kitose vietose – po balkonais, pakrūmėse. Kai nuodijami šunys, užnuodytas maistas dedamas šunų vedžiojimo vietose.  GGI vadovė atkreipia dėmesį, jog nunuodijimas – itin žiauri susidorojimo su gyvūnais priemonė, mat gyvūnas kankinasi. Jei dėl greitos šeimininkų reakcijos ir laiku suteiktos veterinarinės pagalbos gyvūną pavyksta išgelbėti, vėliau jo reabilitacija gali trukti ištisus mėnesius. Todėl jei  pastebėjote primėtyto neaiškios kilmės maisto ar pašaro bei įtariate, kad jis gali būti apnuodytas, o gal net žinote, kas užsiima gyvūnų nuodijimu, nelikite abejingi, praneškite https://ggi.lt/pranesk/ arba bendruoju pagalbos telefono numeriu 112. 

Taip laikomas šunelis Ukmergėje. Mums atrodo, kad nei gerai, nei saugu jam čia, na ir tikrai nepadeda Lietuvai žengti į aukštesnį gyvūnų gerovės lygį, bet Ukmergės rajono savivaldybė bei VMVT pažeidimų nemato ir į mūsų klausimą apie išvadą dėl gyvūno laikymo vietos konstrukcijų – šiferio ir kito statybinio laužo, šuns apdengimo juo ir natūralios šviesos uždengimo atsako, kad „šunelis per dvi voljero puses mato išorę, pro ten ir patenka dienos šviesa". Na jau net nekalbame apie tai, kad atsakymo pateikti pusmetį nesiteikė jokio, kol patys jo ieškoti nepradėjome. Mums toks institucijų požiūris į gyvūno gerovės sąlygų užtikrinimą ir apskritai į gamtos taršos prevenciją, statybinio laužo utilizavimą, apdangstant juo gyvūno pastogę mažų mažiausiai kelia didelį nusivylimą ir abejones Savivaldybės darbuotojų kompetencija atlikti jiems skirtas pareigas ir čia vėl kyla klausimas - ar tikrai ties gyvūnų gerove turėtų dirbti savivaldybių darbuotojai, kurie gyvūnų gerovės srityje neturi kvalifikacijos? O tokios neturi, nes šioms funkcijoms atlikti tai nėra reikalaujama. Tolimesnis kelias, norint pasiekti šuneliui geresnių sąlygų, yra dar absurdiškenis nei pati situacija: pirmiausia turėtume kreiptis į administracinį teismą, prašydami įpareigoti savivaldybę vietoje el. laiškų rašinėjimo atsiųsti normalų nutarimą. Toliau - patį nutarimą turėtume skųsti apygardos teismui. Tai sunaudotų neadekvačiai daug laiko ir finansinių resursų, na o ne paslaptis, kad finansai atkeliauja iš neabejingų žmonių ir įmonių kišenių. Po viešo GGI įrašo Ukmergės savivaldybės darbuotojas nuvyko pažiūrėti, kokia šunelio situacija yra dabar. Smagu matyti, kad rado sutvarkytas atliekas, kas leidžia pilnai patekti šviesai ir matyti aplinką, bei sąlyginai švarų voljerą. Nesmagu tai, kad, mūsų supratimu, savininkas pats pasidarė išvadas ir padarė pagerinimus, nes juk nei savivaldybė, nei VMVT patikrinimo metu buvusioje situacijoje PAŽEIDIMŲ NENUSTATĖ. Žinoma, mums toli gražu neatrodo, kad šuo gali gyventi niekada nevedžiojamas ar turi gerti vandenį iš pažaliavusių indų, bet, deja, Lietuvoje situacija tokia, kad reikia džiaugtis, jog vandens išvis turi. Kaip ten bebūtų, pasidžiaukime, kad šuneliui sąlygos pagerintos ir tolimesnei kovai negaiškime laiko, nes atvejų išties labai daug. 

https://youtu.be/MMnoNtvr3kw

Kviečiame pastatyti žiemos namelį katėms. Tai galite padaryti pagal mūsų brėžinį patys arba pas bet kurį stalių. Prieš statant viešose vietose - suderinkite su vietine savivaldybe. Su Vilniaus miesto savivaldybe šis brėžinys yra suderintas ir tvarka aprašyta čia: https://ggi.lt/ziemos-nameliai-katems/ Žiemos namelis katėms

Šunų osteoartritas - tai neišvengiamai aktuali tema kiekvienam šunų augintojui, treneriui, veisėjui, veterinarijos gydytojui. Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu su  sąnarių problemomis susiduria beveik kiekvienas šuo. Veterinarijos klinikos ir vaistinės siūlo platų priemonių pasirinkimą šunų sąnarių ligų gydymui, tačiau norint išsirinkti tinkamiausią priemonę - svarbu gerai suprasti sprendžiamą problemą! Kodėl šunims pasireiškia sąnarių uždegimas? Kaip pastebėti ankstyvuosius simptomus ir suprasti, jog šuniui reikalinga pagalba? O svarbiausia - kaip geriausiai galime padėti mylimam augintiniui?  Sąnarių uždegimas  Osteoartritu vadiname aktyvų viso sąnario uždegimą kuris apima kaulą, kremzlę, raiščius ir kitus jungiamuosius sąnario audinius. Uždegimo metu sąnario audiniai patinsta, paburksta, tampa jautrūs ir skausmingi judant, taip pat sumažėja sąnarinio skysčio, kuris sutepa sąnarį ir apsaugo nuo trinties. Osteoartrito vystymuisi įtakos turi amžius, sveikatos būklė, veislė, augimo tempas, gyvūno aktyvumo lygis, mityba, traumos ir net genetika!  Dažnai manoma, jog osteoartritas - tai senyvo amžiaus šunų liga, tačiau tai netiesa. Jauni šuniukai, ypač didesnių veislių, dažnai patiria sąnarių skausmą itin greito augimo periodu, 5-9 mėn. amžiaus. Jiems osteoartritas atsiranda dėl paprastos priežasties - sparčiai augant kaulams ir bendrai gyvūno masei, sąnariai nespėja prisitaikyti, staigiai padidėjęs gyvūno svoris sukelia didesnį spaudimą, intensyvesnę apkrovą, ko pasekoje prasideda uždegimas sąnaryje. Taip pat nemažą dalį šiame procese vaidina ir mityba - nepakankamas, nesubalansuotas racionas, įvairių medžiagų trūkumas gali apsunkinti sklandų sąnarių audinių vystymąsi, o to pasekoje atsiranda skausmas ir uždegimas.  Osteoartritas neaplenkia ir jaunų suaugusių šunų - didelių veislių, nutukę ar aktyviai sportuojantys šunys gali susidurti su sąnarių uždegimu, kuris kyla dėl padidėjusios apkrovos sąnariams. Tuo tarpu dažniausia senyvo amžiaus šunų osteoartrito priežastis - tai degeneraciniai procesai, sąnario audinių, kremzlių susidėvėjimas, atsiradusios kremzlės erozijos, sąnarinio skysčio sumažėjimas. Regeneracija ir gijimas Tiek žmonių, tiek gyvūnų organizmai - nuostabūs, beveik stebuklingi bei geba atnaujinti, regeneruoti net sunkiai sužalotus audinius, užgydyti žaizdas, formuoti randus ir net atstatyti kai kurių organų dalis! Tačiau senatvėje regeneracija nebėra tokia sparti, o kitais atvejais regeneraciniams procesams paprasčiausiai stinga “statybinės medžiagos”. Tam, kad sąnario kremzlės regeneracija būtų efektyvi - organizmui turime pateikti kaip įmanoma natūralesnę ir prieinamesnę “statybinių medžiagų” formą. Dažnas pasirinkimas nuo senų laikų - gliukozamino bei chondroitino preparatai, kuriuos rekomenduoja dauguma veterinarijos gydytojų ir vaistininkų. Tačiau veterinarinė medicina nestovi vietoje - jau turime žymiai efektyvesnių, inovatyvių sprendimų augintinių sąnarių uždegimo gydymui. Tikrai daugeliui pažįstamas ar bent girdėtas baltymas kolagenas įeina į visų organizmo jungiamųjų audinių sudėtį bei sudaro net iki 30% visų kūne esančių baltymų! Nekyla abejonių, kad ir vientisai bei sveikai sąnario struktūrai - kolagenas yra kritiškai reikalingas. Jau kurį laiką ir žmonių medicinoje aktyviai naudojamas, spiralinės formos nedenatūruotas II tipo kolagenas - tai artimiausia kolageno forma natūraliai medžiagai esančiai organizme. Nedenatūruotas antro tipo kolagenas yra tiesioginė sąnario kremzlės sudedamoji dalis, tad organizmui nebereikia dėti papildomų pastangų tokios formos kolageno perdirbimui į reikalingas medžiagas - taip užtikrinamas geras pasisavinamumas ir greita kremzlės regeneracija.  Nors tiesiogiai dėl nepilnavertės mitybos osteoartritas išsivysto itin retai, tačiau nepakankama, nesubalansuota mityba, mineralinių medžiagų, vitaminų, amino ir riebalų rūgščių trūkumas stipriai prisideda prie sąnarių ligų atsiradimo, esant kitiems rizikos faktoriams. Sergant sąnarių ligomis vienos iš svarbiausių medžiagų, kurių kiekius būtina užtikrinti  racione  - Omega-3 riebalų rūgštys bei vitaminas E. Šie elementai organizme veikia kaip antioksidantai t.y. skatina natūralius organizmo regeneracijos, atsistatymo procesus ląsteliniame lygmenyje, pagerina uždegimo valdymą, neutralizuoja laisvuosius radikalus bei padeda išvengti kitų ligų - širdies, akių, odos, vėžinių susirgimų. Omega-3 riebalų rūgštys ypač vertinamos dėl gebėjimo slopinti ne tik vietinį uždegimą bei skausmą, bet ir lėtinį viso organizmo uždegimą, tad labai rekomenduojamos vyresnio amžiaus augintiniams ir kenčiantiems nuo nutukimo. Omega-3 riebalų rūgščių gausu žuvies produktuose, bet norint pasiekti terapinį efektą, t.y. akivaizdžius teigiamus jaučiamų simptomų pokyčius - žuvies produktų augintinis turėtų gauti didžiulėmis porcijomis kasdien!  Kaip suprasti, kad šuo kenčia sąnarių skausmus? Įvertinti gyvūno sveikatą - sudėtingas darbas - jie niekada nepasako kuo skundžiasi! Tad turime nuolat ir itin akylai stebėti savo mažuosius augintinius, kad galėtume įspėti ar jie jaučiasi gerai. Prasidėjus uždegiminiams procesams sąnariuose, šunys: Juda lėčiau, pastebima pasikeitusi eisena;Nenoriai leidžia laiką lauke, dažnokai stabteli pailsėti ar net prigula;Sunkiai lipa laiptais;Sunkiai gulasi ir stojasi po gulėjimo;Dažnai laižo sąnarių sritis;Sunkiai užšoka ant baldų, nebeįlipa į automobilį;Po didesnio nei įprasta fizinio krūvio daugiau guli, atrodo vangūs ar net inkščia. Svarbu suprasti, kad sąnarių uždegimas dažniausiai yra lėtinė liga, tad jis, kaip ir stipriai išreikštas skausmas - neatsiras staiga. Tai ilgas procesas ir pastebėjus pirmuosius požymius anksti, galima išvengti ligos paūmėjimo, stipraus skausmo, riboto judėjimo. Susidūrus su liga norime, kad gyvūnas galėtų laisvai judėti nejausdamas skausmo ir kai kuriais atvejais skiriami Nesteroidiniai Vaistai Nuo Uždegimo (NVNU). Šios grupės vaistai itin stipriai neigiamai veikia skrandžio sienelę, tad jei tik įmanoma - jų naudojimo reikėtų išvengti. Laimei yra ir kitų išeičių - stipriu priešuždegiminiu poveikiu pasižymi Bosvelijos ekstraktas - medicinoje žinomas ir tūkstančius metų naudojamas natūralus papildas, puikiai slopinantis uždegimą ir skausmą, gerinantis kraujo mikrocirkuliaciją uždegimo epicentre. Bosvelijos ekstraktas savo savybėmis prilygsta nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo ir netgi juos lenkia, vertinant sąnarių skausmo malšinimą. Skirtingai nei NVNU - šis natūralus papildas niekada nesukels stipraus šalutinio poveikio skrandžio sienelei, tad jį nesibaiminant galima naudoti ilgą laiką.  Kaip padėti augintiniui judėti lengvai ir be skausmo? Osteoartrito gydymas susideda iš dviejų pagrindinių dalių - skausmo valdymo ir regeneracijos skatinimo. Svarbu suprasti, kad vaistais nuslopintas uždegimas ir skausmas nesprendžia pačios problemos. Ilgesnį laiką naudojami NVNU ne tik gali sukelti nepageidaujamų reakcijų, bet ir nutraukus tokį gydymą - didelė tikimybė, jog grįšime į tą patį skausmo ir uždegimo, sąnario pažeidimo lygi, koks buvo iki gydymo priešuždegiminiais vaistais. Sąnario audinių regeneracijos skatinimas yra esminė gydymo dalis - tai papildai sąnariams, “statybinė medžiaga”, kurią pateikiame organizmui, kad audinio vientisumo atstatymas būtų įmanomas. Skausmo valdymas vaistais yra reikalingas ir turėtų būti skiriamas tik gijimo laikotarpiui! Naujas, unikalios sudėties, šunų sąnariams skirtas papildas – padės tau ir tavo augintiniui mėgautis gyvenimu kartu. Tai vienintelis šunims skirtas sąnarių papildas, kurio sudėtyje yra: Nedenatūruotas II tipo kolagenas - UC-IIBosvelijos ekstraktasOmega-3 riebalų rūgštysVitaminas E Analogų veterinarijoje neturinčio papildo sudėtyje - tik geriausiomis savybėmis pasižymintys ingredientai, kurie užtikrins: Osteoartrito sukelto skausmo valdymą gijimo laikotarpiuSąnarių lankstumą - lengvą judėjimą, aktyvumo padidėjimąSveiką sąnario struktūrą bei sąnario kremzlės ir kitų jungiamųjų audinių regeneraciją, naudojant artimiausias organizmui medžiagasAntioksidantai pagerins bendrą organizmo būklę ir padės suvaldyti uždegimo procesus Ir pabaigai džiugi žinia - Flexadin Advanced papildo nereikės slėpti augintinio vakarienėje, nei trinti ar maišyti su konservuotu maistu - papildo forma yra puikiausias skanėstas, kurį su malonumu ėda net 95% šunų! Gydymo priemonių sudavimas nei šeimininkams nei augintiniams neturėtų asocijuotis su stresu ar neigiamomis emocijomis, juk mes darome kai ką puikaus - mylimas augintinis ir vėl galės judėti lengvai ir be skausmo!

Nors augintinio dažniausiai norisi vaikams, visgi sprendimą įsigyti gyvūną priima suaugusieji. Nepilnametis formaliai negali būti gyvūno savininkas. Vadinasi, ne vaikams, kurie prašo šuniuko ar kačiuko, o būtent suaugusiesiems tenka atsakomybė ir už augintinio gerovę, ir už jo aplinkiniams padarytą žalą.  Tėvai atsako ir už vaikus, ir už naminius gyvūnus   Gyvūnas – ne dovana, o didžiulis tėvams tenkantis įsipareigojimas ir atsakomybė. Net jei vaikas laikosi prieškalėdinių pažadų ir kantriai vedžioja augintinį į lauką, nutikus nelaimei, kurios kaltininkas – vaiko nesuvaldytas šuo, už padarinius bus atsakingi tėvai. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus vaikui vedžioti gyvūną nėra draudžiama, tačiau ir už vaikus, ir už augintinius atsako jo tėvai.   Kokių nelaimių gali nutikti? Pasitaiko atvejų, kai vaikas tiesiog nenulaiko šuns ir šis užpuola kitą gyvūną, žmogų ar išbėga į judrią gatvę, taip sukeldamas eismo įvykį.  Visais šiais atvejais, kai nukenčia kitų žmonių ar gyvūnų sveikata bei turtas, o nukentėjusieji kreipiasi į teismą, už padarytą žalą atsako vaiko tėvai, kurie yra juridiniai gyvūno savininkai.  „Tėvai, leidžiantys vaikams vedžioti šunis be suaugusiųjų palydos, turėtų įvertinti jų fizines ir psichologines galimybes bei turėti omenyje, kad gali tekti atsakyti už padarytą žalą, pavyzdžiui, sumokėti piniginę kompensaciją už šuns suplėšytus drabužius ar atlyginti gydymo išlaidas, jei tokių būtų dėl šuns įkandimų. Jei dėl gyvūno sukelto eismo įvykio nustatomi sunkūs kūno sužalojimai ar mirtis, greičiausiai, būtų keliama byla dėl netyčinio sužalojimo ar neatsargaus gyvybės atėmimo. Tad į gyvūną reikia žiūrėti ne kaip į pramogą ar didelio vaiko noro išpildymą, bet kaip į didelę atsakomybę, prisiimamą tiek už gyvūną ir supančią aplinką, tiek ir už vaiką, kurio gyvenimas sulig gyvūno atsiradimu taip pat pasikeis labiau, nei jis pats įsivaizduoja“, – sako Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.  Sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį gali tik suaugusieji   Kadangi pagal Lietuvos civilinį kodeksą gyvūnas laikomas daiktu ar turtu, panašiai kaip namas ar automobilis, jis įgyjamas sudarant sandorį – pirkimo–pardavimo arba dovanojimo.  „Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, nepilnamečiai iki 14 metų negali savarankiškai sudaryti sandorio, išskyrus smulkius buitinius sandorius, tokius kaip autobuso bilieto įsigijimas ir panašius. Gyvūno įsigijimas, nepriklausomai nuo jo dydžio ar kainos, negalėtų būti laikomas smulkiu sandoriu.  Tad sudaryti pirkimo–pardavimo ar dovanojimo sandorį ir įsigyti gyvūną, kai vaikui dar nesukako 14 metų, gali tik suaugusieji“, – paaiškina advokatė Evelina Nevulienė.  Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų galėtų įsigyti augintinį, tačiau tam reikalingas tėvų sutikimas. Tokio amžiaus vaikas galėtų būti registruojamas gyvūno savininku, tačiau tik su rašytiniu tėvų sutikimu.  „Visgi ir tuomet, kadangi augintis yra turtas, o visą nepilnamečio vardu turimą turtą valdo ir uzufrukto teise disponuoja tėvai, tai ir atsakomybė už vaiko vardu registruotą augintinį tektų tėvams“, – sako advokatė.  Pagal Civilinį kodeksą, atsakomybė priklauso nuo vaiko amžiaus. Pavyzdžiui, už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai. Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar globėjai.  „O štai nuo 16 metų jau yra taikoma administracinė atsakomybė, todėl jei 16 metų ir vyresnis gyventojas pažeistų gyvūno laikymo ar jo gerovės sąlygas, arba jam priklausantis ar vedžiojamas augintinis pridarytų žalos aplinkiniams, atsakomybė būtų taikoma ir jam“, – vardija E. Nevulienė. Įsigydami gyvūną patikrinkite, ar yra mikroschema  Artėjant didžiosioms metų šventėms, kai nemažai tėvų sužinos, kad didžiausia vaikų svajonė – augintinis, B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė ragina nesivadovauti emocijomis, neskubėti ir tinkamai įvertinti savo galimybes.  „Juk iš tikrųjų ne vaikas, o tėvai taps ir faktiniais, ir juridiniais gyvūno šeimininkais. Ir jei sprendimas – teigiamas, gyvūnėlio atkeliavimui į namus reikia pasiruošti, o šventinė karštinė – anaiptol ne pats tinkamiausias metas papildomiems rūpesčiams su gyvūnu, kurių neišvengiamai bus“, – sako GGI vadovė.   O štai VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė primena, kad pagal nuo šių metų gegužės galiojančią tvarką kiekvienas naujam savininkui perduodamas, t. y. parduodamas ar dovanojamas, gyvūnas – šuo, katė ar šeškas – privalo būti paženklintas mikroschema.  „Mikroschema nepažymėto gyvūno pardavimas, dovanojimas ir jo įsigijimas laikomi administraciniu nusižengimu. Gyvūną parduodantys ar dovanojantys bei jį įsigyjantys asmenys turi sudaryti gyvūno perdavimo dokumentą, kuriame turi būti nurodomas konkretus pagal mikroschemą identifikuojamas gyvūnas“, – tvirtina B. Kymantaitė. Patikrinti, ar gyvūnas ženklintas ir registruotas Gyvūnų augintinių registre, pagal mikroschemai priskirtą numerį galima čia. Ar gyvūnas turi mikroschemą, galima patikrinti specialiu skaitytuvu, kurį turi dauguma veterinarijos gydyklų.  „Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, visų pasiutligei imlių gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pavyzdžiui, juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos“, – primena GATO vadovė.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Daugiau informacijos www.ggi.lt.

https://youtu.be/taKnQI5NTck Gegužę įsigaliojo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (GGAĮ) pataisos, pagal kurias įvedamas privalomasis gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – ženklinimas bei jų registravimas valstybiniame Gyvūnų augintinių registre. Skubėk suženklinti savo augintinį. Daugiau informacijos rasi www.pazenklinkmane.lt. 

Gyvenimas teisinėje valstybėje susijęs ne tik su bendrai kuriama gerove bei galimybe ja naudotis, bet ir atsakomybėmis. Vieną tokių – atsakomybę už savo augintinį – Seimas priminė dar šiemet, pritardamas privalomam šunų, kačių ir šeškų ženklinimui. „Galimybė identifikuoti gyvūną ir jo savininką yra vienas svarbiausių įrankių, kuris ilgainiui padės užtikrinti geresnę gyvūnų padėtį Lietuvoje. Sykiu privalomasis ženklinimas verčia darsyk pergalvoti, įsisąmoninti gyvūno savininkui tenkančią atsakomybę, mat prisiimame ją ir už savo elgesį su gyvūnu, ir už paties gyvūno veiksmus bei galimą jo padarytą žalą“, – sako Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.  Daugiausia nelaimių – dėl palaidų šunų  Pagal Lietuvos civilinį kodeksą, gyvūnas yra laikomas daiktu, kitaip – turtu, gyvuoju turtu. Bet kokio turto turėjimas įpareigoja savininką juo rūpintis ir už jį atsakyti. Gyvūną laikantis asmuo turi užtikrinti ne tik paties gyvūno, kaip gyvos ir jaučiančios būtybės, gerovę, bet ir aplinkinių asmenų ir jų turto saugumą. T. y. jei gyvūnas padarė žalos žmonių sveikatai ar jų turtui, už tai atsakingas gyvūno savininkas.  VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė teigia, jog bene daugiausia žalos pridaro neprižiūrimi, prie namų palaidi ir neaptvertose teritorijose laikomi ar be pavadžio vedžiojami šunys: „Tokie gyvūnai apkandžioja suaugusius, vaikus ar kitus gyvūnus, taip pat išbėga į gatvę ir tampa eismo įvykių, iš kurių kai kurie pasibaigia tragiškai, priežastimi. Tačiau iki kol tokia nelaimė neįvyksta, iki lemtingo pirmojo karto, dažnas gyvūnų augintojas nė nesusimąsto apie tokį scenarijų, sulig kuriuo gresia administracinė ar, žmonių žūties atveju, baudžiamoji atsakomybė. Todėl privalomas gyvūnų ženklinimas, labai aiškiai susiejantis gyvūną su jo savininku, taps dar viena priežastimi su savo gyvūnais ir supančia aplinka elgtis atsakingai“.  Sėkmingai išnagrinėtų bylų bus daugiau  Advokatė Evelina Nevulienė pastebi, kad privalomas gyvūnų ženklinimasis – aiškus, patikimas gyvūno ir jo savininko identifikavimas – bus itin pravartus nuo gyvūnų nukentėjusiems ir teismuose teisybės ieškantiems žmonėms: „Kol gyvūnų ženklinimas buvo tik kiekvieno asmeninis pasirinkimas, įrodyti, kad konkretus augintinis priklauso konkrečiam asmeniui, būdavo labai sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma. Tačiau dabar, atsiradus patikimam identifikavimo būdui, bus daugiau sėkmingai išnagrinėjamų bylų – tiek nukentėjusių konkrečių žmonių naudai, tiek ir viešojo intereso gynimo atvejais, kuomet bylos pasiekia teismus dėl netinkamo elgesio su gyvūnais“.  Pasak E. Nevulienės, dažniausiai bylose, kuomet kreipiamasi dėl gyvūno padarytos žalos, teisiamasi siekiant gauti piniginę kompensaciją. „Mano praktikoje didžiausia prisiteista neturtinė žala siekė 800 eurų. Moteriai į ranką įkando šuo ir jo šeimininkas gavo atlyginti nukentėjusiajai ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir patirtą neturtinę žalą. Tokie atvejai ir yra dažniausi: palaidas gyvūnas apkandžioja žmogų ir tuomet keliama civilinė byla dėl gydymo išlaidų, sugadintų drabužių ar moralinės žalos, pavyzdžiui, išgąsčio, ir prisiteisiamos tam tikros sumos.  Tai tokios bylos yra dažnos ir ženklinimas jose – labai svarbu, nes jei nėra aiškaus šeimininko, nėra nei kaip savo teises apginti, nei kam pareikšti pretenzijas“, – pabrėžia advokatė.  Atsakomybė tenka ne gyvūnui, o savininkui  Advokatė atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos civilinį kodeksą žalos atveju baudžiamas ne gyvūnas, kuris mūsų teisinėje sistemoje yra traktuojamas kaip daiktas, o jo savininkas, kuris atsako už savo „daiktą“ – turtą.  „Suvokti kartu su įsigyjamu gyvūnu tenkančią atsakomybę ir imtis veiksmų saugumui užtikrinti – būtina. Nors tokio atvejo mano praktikoje nėra buvę, tačiau teoriškai, dėl sunkaus kūno sužalojimo ar net mirties gyvūno savininkas galėtų būti tiesiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą, t. y. gali būti nuteistas kalėti.  Greičiausiai, pavyzdžiui, jei dėl į kelią išbėgusio gyvūno kaltės įvyktų sunkiu sužalojimu ar mirtimi pasibaigęs eismo įvykis, būtų keliama byla dėl netyčinio sužalojimo ar neatsargus gyvybės atėmimo. Nes savininkas neužtikrino saugumo, nesiėmė priemonių, kad toks įvykis neįvyktų, t. y. gyvūnas nebuvo vedamas už pavadėlio, laikomas voljere ar aptvertoje teritorijoje“, – sako advokatė. Jei nelaimės metu gyvūną vedžiojo ne pats savininkas, atsakomybė tenka ir vedžiojusiam asmeniui, kuris neužtikrino saugumo, ir savininkui, kuris patikėjo gyvūną nepatikimam asmeniui. Jei gyvūnus vedžioja vaikai, už gyvūnų padarytą žalą atsako suaugusieji.  Atsakyti už savo gyvūną – nieko naujo  „Dažnai išgirstame teiginių, neva teisinė atsakomybė, sulig privalomuoju gyvūnų ženklinimu aiškiai priskiriama konkrečiam asmeniui, bus dar viena priežastis gyvūnų neženklinti. Bet būtent apie atsakomybę, kurią prisiimame nusprendę įsigyti gyvūną, ir turime kalbėti.  O jei ieškosime būdų kaip pateisinti nenorą prisiimti atsakomybės ir dėl to neženklinti gyvūno, tai ir toliau nuo to kentės ir žmonės, ir patys gyvūnai“, – sako GATO vadovė.   Tuo tarpu GGI vadovė primena, jog atsakomybė už savo gyvūną – jokia naujiena: „Juk yra bendražmogiškai normalu, kad šeimininkas atsako už savo gyvūną ir jo padarytą žalą, nepriklausomai nuo to, ženklintas jis ar ne.  Visgi itin dažnu atveju komplektas yra toks: neženklintas ir neprižiūrėtas gyvūnas, kurio savininkas, dėl šuns nutikus nelaimei, tiesiog neprisipažįsta, kad yra gyvūno savininkas. Jei norime išgyvendinti tokius atvejus, kviečiu visus atsakingus ir sąmoningus žmones palaikyti visuotinį naminių augintinių ženklinimą ir daryti tai kuo aktyviau. Ne ženklinimas, o to nedarymas turėtų kelti nuostabą“.  Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pavyzdžiui, juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

This content is password-protected. To view it, please enter the password below. Slaptažodis:

Šį kartą kalendorių paskyrėme GGI - Gyvūnų gerovės iniciatyvos komandos išgelbėtiems gyvūnams, kurie laimingai gyvena su mūsų komandos nariais, nes norėjome pabrėžti - kiekvienas iš mūsų gali apversti kito gyvenimą aukštyn kojomis! Įsigydami kalendorių remiate neBrisius.lt projekto veiklą. Kaina 11 EUR, įskaitant siuntimo paštomatu išlaidas. Kiekis ribotas. 𝐑𝐞𝐳𝐞𝐫𝐯𝐮𝐨𝐭𝐢 𝐠𝐚𝐥𝐢𝐭𝐞 𝐣𝐚𝐮 𝐝𝐚𝐛𝐚𝐫 𝐞𝐥. 𝐩𝐚𝐬̌𝐭𝐮 𝐢𝐧𝐟𝐨@𝐠𝐠𝐢.𝐥𝐭, atgal gausite visas reikalingas instrukcijas, o išsiųsime jau lapkričio 8 d. Už prisidėjimą dėkojame Mars Lietuva, Spaustuvė - UAB Friskas, dizainerei Paulinai Stalionytei-Kaikarienei.

Statistiškai apie 70 proc. namų ūkių Lietuvoje turi bent po vieną šunį arba katę. O žinant, kad kas antra mūsų šalyje sudaroma santuoka – nutraukiama, tampa akivaizdu, kad skyrybos paliečia visus šeimos narius, tarp jų – ir gyvūnus. Specialistai paaiškina, kaip skyrybų atveju dalijamasi augintiniu ir ar šis procesas skiriasi, jei turtą dalijasi ne sutuoktiniai, o sugyventiniai, t. y. jei oficialiai santuoka nebuvo įregistruota? Taip pat atkreipiamas dėmesys į gyvūno ženklinimą, kuris leidžia patikimai identifikuoti gyvūną, todėl ir per skyrybas jo pasidalijimas teisiniu keliu tampa gerokai aiškesnis ir civilizuotesnis.   Dalijimosi augintiniu klausimas tampa aktualus  Gyvūnų gerovės organizacijų atstovai tvirtina, jog skambučių šiuo klausimu, kuomet skiriamasi ir aiškinamasi kaip pasidalyti ar, priešingai, nesidalyti gyvūnu, sulaukiama vis dažniau.  „Skambinantieji dažniausiai domisi, kaip skiriantis užsitikrinti, kad gyvūnas liktų su konkrečiu asmeniu, mat prie gyvūnų prisirišama, jie tampa tikrais šeimos nariais. Ir nors tie pokalbiai sukasi ne apie pačią maloniausią temą – apie skyrybas – džiugina kintantis požiūris į gyvūną, kuris yra branginamas, dėl kurio ginčijamasi kaip dėl brangiausio turto“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.   Kad didžiuma tokiais klausimais besikreipiančiųjų rūpinasi būtent gyvūno gerove, taip pat emociniu prisirišimu, patvirtina ir VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė: „Tikrai retas kuris domisi pinigine išmoka, kuri gali būti skiriama tuo atveju, jei augintinis atitektų buvusiam sutuoktiniui“.  Didėjantį pasidalijimo gyvūnais aktualumą patvirtina ir teisininkai, kurių praktikoje šis klausimas vis dažniau tampa vienu iš susitarimo ar ginčų objektų.  „Remdamasi dabar sprendžiamais atvejais, manau, po 2–3 metų nutraukiant santuoką augintiniai bus tiek pat svarbūs, kiek ir turto dalybos. Labai tikėtina, jog ir sulig įvestu privalomuoju gyvūnų ženklinimu į teisininkus dėl gyvūno dalybų, kaip kad ir dėl viso kito turto, besikreipiančiųjų padaugės, mat atsiradęs patikimas būdas identifikuoti gyvūną procesą padaro aiškesnį,“ – sakė advokatų kontoros „Baltic juris“ advokatė Evelina Nevulienė.  Santuokoje įgytas gyvūnas – bendras turtas  Jei pora yra sudariusi civilinę santuoką, nepriklausomai nuo to, kurio iš sutuoktinių vardu gyvūnas yra įgytas ar registruotas, jungtinės nuosavybės teisėmis jis priklauso abiem sutuoktiniams, lygiai taip pat kaip ir visas kitas santuokoje įgytas turtas. Tad skyrybų atveju ir augintinis būtų dalintinas turtas. Žinoma, logiška, kad gyvūnas fiziškai negalėtų būti padalytas perpus, todėl, greičiausiai, jis būtų priskirtas vienam iš sutuoktinių, o kitam būtų nustatyta sumokėti piniginę kompensaciją. Asmuo, gavęs piniginę kompensaciją, savininko teisių į gyvūną nebeturėtų. Jei toks variantas nepriimtinas, tuomet abu sutuoktiniai lieka gyvūno savininkai ir nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, pagal kurią sutariama, kaip toliau bus abipusiškai rūpinamasi augintiniu, kaip jis bus išlaikomas ir visa kita.  Visgi pastaraisiais metais pastebimai daugėja atvejų, kuomet besiskiriantys sutuoktiniai pageidauja ne kompensacijos, o nustatyti bendravimo tvarką su gyvūnu pagal analogiją su vaikais, t. y. kai matytis su gyvūnu ir juo rūpintis gali abu šeimininkai.  „Sutartis, kuomet besiskiriančiųjų sutarimu nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, jau esu rengusi. Tačiau ginčo tvarka, kuomet teisiamasi teisme, tokio klausimo spręsti neteko. Todėl negalėčiau pasakyti, ar teisme būtų nustatoma bendravimo su gyvūnu tvarka, ar visgi teismas liktų prie nuomonės, kad augintinis, kaip kad dabar yra įvardyta Civiliniame kodekse, yra daiktas (turtas, gyvasis turtas), todėl gali būti nustatoma tik naudojimosi juo tvarka, arba gyvūnas atitektų vienam asmeniui, o kitam būtų išmokama piniginė kompensacija. Manau, labai daug kas priklausytų nuo teisėjo požiūrio. O realių atvejų, kuomet teisme būtų nustatyta bendravimo su gyvūnu tvarka ir kuriais būtų galima remtis kitose panašiose bylose, mano žiniomis, Lietuvoje kol kas nėra. Visgi manau, kad mes prie tokių sprendimų artėjame šviesos greičiu“, – sakė E. Nevulienė.  Santuokos nutraukimo atveju gyvūnas nebūtų laikomas bendru turtu tik tuo atveju, jei būtų sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurią sutuoktinių turtas atskiriamas. Tokiu atveju, jei gyvūnas ženklintas ir registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, santuoką nutraukus, jis jam ir priklausytų.  Nesusituokusiems gyvūno ženklinimas ir registracija – itin svarbu   Jei pora gyveno nesusituokusi ar nesudariusi partnerystės sutarties, santykių nutraukimo atveju gyvūno savininku laikomas tas asmuo, kurio vardu Gyvūnų augintinių registre gyvūnas yra registruotas. Mat nesusituokusių asmenų turtas nėra bendras.  Visgi advokatė E. Nevulienė pastebi, kad ir nesusituokę asmenys, sukdami skirtingais keliais, gana dažnai kreipiasi į teismą prašydami pripažinti, kad gyveno faktinėje santuokoje, turėjo bendrą ūkį ir įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybė, įgyjama oficialioje santuokoje, skiriasi nuo bendrosios dalinės nuosavybės. Jei pirmu atveju abiem sutuoktiniams po santuokos registravimo įgyjamas turtas priklauso po lygiai, tai siekiant nustatyti bendrąją dalinę nuosavybę, savo dalį reikia įrodinėti, o teismas gali ją nustatyti įvairiomis proporcijomis, t. y. nebūtinai lygiomis dalimis. Jei sugyventinis, kurio vardu gyvūnas nėra registruotas, siekia bendrosios dalinės nuosavybės teisės į augintinį, jis turi įrodyti, kad savo lėšomis pirko ar prisidėjo prie gyvūno įsigijimo ir vėliau nuolat prisidėjo prie jo išlaikymo, gydymo ir t. t.   Ženklinant gyvūną mikroschema, Gyvūnų augintinių registre nurodomas vienas savininkas. Visgi, kaip jau minėta, santuokoje įgytas gyvūnas automatiškai tampa bendra nuosavybe. Jei savininko statusą būtina apsibrėžti papildomai, gali būti sudaryta nuosavybės sutartis, kurioje abu asmenys įvardijami kaip bendraturčiai.  „Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, visų pasiutligei imlių gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pvz., juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos“, – priminė GGI vadovė.  O jei po skyrybų gyvūno nebereikia nė vienam?  Pagal Lietuvos respublikos įstatymus, gyvūno laikyti nebegalintis asmuo privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad gyvūnui būtų surastas kitas savininkas. Naujas savininkas yra ieškomas senojo savininko pastangomis ir lėšomis. Perduodant gyvūną naujam savininkui, įforminama pardavimo arba dovanojimo sutartis, o gyvūnas pagal jį identifikuojančią mikroschemą Gyvūnų augintinių registre perregistruojamas kito savininko vardu.  „Labai daug žmonių Lietuvoje linkę galvoti, kad gyvūnų prieglaudos yra ta vieta, į kurią keliauja nebereikalingi, nebepatogūs gyvūnai. Visgi gyvūnų prieglaudos neturi prievolės priimti beglobį ar potencialiai beglobį gyvūną. Žinoma, visuomet galima pasiskambinti į tokias įstaigas ir pasiteirautu dėl galimybės palikti gyvūną ar kreiptis pagalbos ieškant gyvūnui naujų savininkų. Visgi itin dažni atvejai, kai žmonės skambina į prieglaudas ne prašydami, ne teiraudamiesi, o reikalaudami ar grasindami tiesiog išmesti gyvūną į gatvę. Tad norisi dar kartą pabrėžti, kad prieglauda nėra resursas asmeninėms problemoms spręsti. Jau nekalbant apie tai, kad gyvūnui patekti į prieglaudą, lyginant su vienų namų pakeitimu kitais, joks gėris“, – sakė GATO atstovė. Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose arba prisidėti pinigine auka portale aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Daugiau informacijos www.ggi.lt.

2020 m. liepos pradžioje socialiniame tinklapyje "Facebook" viešai nuaidėjus piliečio nusiskundimui autobuso vairuotojo veiksmais, gandrui atsitrenkus ir įstrigus autobuso korpuse, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ 2020-07-03 Pranešimu dėl žiauraus elgesio su gyvūnu kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą bei Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikiųrajono agentūrą, pranešdama apie tai, kad 2020-07-01 važiuojant UAB „Mažeikių autobusų parkas“ priklausančiu autobusu maršrutu Klaipėda – Mažeikiai iš Sedos (maršruto laikas 12:43 val.) maždaug pusiaukelėje į autobusą atsitrenkė skrendantis gandras ir įstrigo išorinėje priekinėje autobuso dalyje vairuotojo pusėje. Autobuso vairuotojas nesustojo, nors keleivis garsiai suriko, jog gandras gyvas ir būtina jį išvaduoti. Anot keleivio, autobuso vairuotojas tik kažką sumurmėjo ir važiavo toliau, sustojo tik artėjant prie Tirkšlių pušyno, stotelėje. Gandras stabdant autobusą išsivadavo ir nukrito ant asfalto. Vairuotojas išlipo pasižiūrėti, ar gandras nepadarė žalos autobusui. Kai kažkas iš keleivių vairuotojui vėl įlipus į autobusą paragino jį patraukti gandrą nuo kelio, šis atkirto: „Eik ir patrauk“, o pats uždaręs duris važiavo toliau. Pasižiūrėjęs pro langą keleivis matė, kaip gandras, leisgyvis, užsimerkęs, tupi ant asfalto beveik viduryje kelio. Minėtu Pranešimu GGI prašė atlikti išsamų tyrimą dėl šio atvejo. Telšių AVPK Mažeikių r. PK Veiklos skyriaus 2020-09-18 nutarimu atsisakytapradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis LR BK 3 str. 1 d. 1 p., nurodant, kad vertinant nagrinėjamą situaciją sutiktina, jog sprendimas galimai sveikatos problemų turintį paukštį palikti šalikelėje nebuvo tinkamas, tačiau žiaurus elgesys su gyvūnais yra tyčinis ir sąmoningas nusižengimas, kai gyvūno savininkas ar kitas asmuo suvokia, jog jo veiksmai gyvūnui suteiks skausmą ir kančią ir sąmoningai to siekia, ko nagrinėjamu atveju nenustatyta. Kategoriškai nesutikdami su tokia Nutarimo išvada, 2021-02-18 skundu Nutarimą apskundėme Šiaulių apygardos prokuratūrai. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2021-03-01 nutarimu, tenkinant GGI skundą, buvo panaikintas pirminis nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu ir nutarta tyrimą pradėti.  Deja, 2021-05-26 Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal LR BK 310 str. 1 d., nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pavedant Telšių AVPK Mažeikių raj. PK spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės už nustatytą administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 346 str. Esame tikri, kad atvejo iškėlimas teisėsaugos lygmenį ir viešąją erdvę privertė susimąstyti ne tik šį, bet ir visus vairuotojus. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt, PayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju Contribee ir Patreon platformose ir skirti 1,2% GPM. Dėkojame už neabejingumą gyvūnų gerovei!

Skaitykite visą straipsnį paspaudę: ČIA

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje parengti profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursai „Gyvūnų registracija ir ženklinimas". Kursų apimtis 8 ak. val., minimalus kursanto išsilavinimas-vidurinis. Kursai patvirtinti Veterinarijos fakulteto Taryboje 2021-05-24 protokolu Nr. VF10-09. Kursų programa registruota ir patalpinta LSMU Podiplominių studijų profesinės kvalifikacijos tobulinimo renginių administravimo sistemoje www.medas.lt.  2021 m. spalio 2 d. LSMU Veterinarijos akademijoje dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje organizuojami kursai, kurių tema „Gyvūnų registracija ir ženklinimas".   Programos apimtis 8 ak. val. (0,3 ECTS).   Vadovaujantis LSMU Rektoriaus įsakymu 2021-06-30 Nr. V-0383 kursų kaina vienam asmeniui 120,00 EUR (+ 6 eur už pažymėjimą).  Norintys dalyvauti kursuose turi registruotis www.medas.lt. Kurso kodas KMU923 (https://medas.lsmu.lt/kursas/1913689213).  Medo sistemoje spausti „naujo specialisto registracija", užpildyti savo vartotojo paskyrą ir susikurti prisijungimo duomenis: vartotojo vardą ir slaptažodį. Prisijungę pagal šiuos duomenis, tapsite sistemos vartotoju ir galėsite pateikti paraišką į kursą. Jei, pildant savo paskyrą, nerasite reikiamos įstaigos, pasirinkite brūkšnelį.  Registracija vyksta iki spalio 1 d. Užsiregistravusiems kursų dalyviams bus išsiųstas kvietimas su sąskaita apmokėjimui.  Dėl registracijos klausimų kreiptis: marija.ivaskiene@lsmuni.lt (tel.: 869934060). 

2021 m. balandžio mėn. į VšĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvas (toliau – VšĮ GGI) kreipėsi Vynupės kaimo Panevėžio rajone gyventojai, pranešę, kad jų kaimynė jau ketverius metus augina daugiau nei trisdešimt mažų šunų, kuriais nesirūpina. Iš neaptverto sklypo šunys bėga į gretimus sklypus – minta kaimynų daržovėmis, paukščių išmatomis, iškapsto žemę, gąsdina naminius paukščius. Pranešėjai nurodė, kad neseniai iš kaimynės sklypo pas juos atklydusi kalytė atsivedė šešis šuniukus. Gyvūnai auginami asocialiai, be tinkamos priežiūros. Augintiniai nevakcinuoti, nekontroliuojamai besidauginantys tarpusavyje  VšĮ GGI kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybės administraciją su prašymu šuns laikytojos atžvilgiu pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 16 dalį dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir būtinybės šunis konfiskuoti. VšĮ GGI prašymą argumentavo tuo, kad moteris laiko didelį skaičių gyvūnų netinkamomis sąlygomis, jų neprižiūri, jais tinkamai nesirūpina, tuo sukeldama grėsmę ne tik pačių gyvūnų sveikatai, gerovei, bet ir aplinkinių žmonių turtui bei sveikatai. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) Panevėžio departamentas atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad sodybos teritorijoje yra keli apgriuvę ūkiniai pastatai. Ūkiniame pastate ir prie gyvenamojo namo pastato rasti du šunys pririšti prie trumpų grandinių, neapsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų, jų induose vandens ir pašaro atsargų nebuvo. Atkreiptas dėmesys, jog sodybos teritorija netvarkinga, gausu šiukšlių, o teritorijoje laikomi šunys nepakankamai šeriami, negirdomi, nevedžiojami, nevakcinuoti nuo pasiutligės, nekontroliuojamai dauginasi tarpusavyje, dalis šunų laikomi uždaryti namo viduje tamsoje. Šunys yra baikštūs, išsigandę, prislėgti. Teritorijoje rastas vienas jaunas nugaišęs šuo. Nustatyti Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimai. Atsipirko 50 eurų bauda  Panevėžio rajono savivaldybės administracija VšĮ GGI informavo, kad gyvūnų savininkei sutikus, geranoriškai buvo paimta dvylika neprižiūrimų šunų, kurie buvo perduoti prieglaudai, o gyvūnų savininkei surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 16 dalį ir skirta 50 eurų dydžio bauda. Atkreiptinas dėmesys, kad VMVT patikrinimo akte pažymėta, jog dėl nepriežiūros rastas vienas nugaišęs šuo. Už žiaurų elgesį su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo, yra taikoma nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė ir šunų savininkė jau neatsipirktų 50 eurų dydžio bauda. Liūdna, kad šiuo atveju tarnybos nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nustatyta jauno šuns nugaišimo priežastis. Nesant objektyvių duomenų iš tarnybų, galima tik spėti, ar gaišenos būklė buvo netinkama tyrimui, ar neužteko pačių tarnybų noro ištirti atvejį iki galo. Šioje situacijoje taip pat iškyla draudimo įsigyti ir laikyti gyvūnus įteisinimo poreikis. Šiuo metu jokie teisės aktai asmenims, žiauriai pasielgusiems su gyvūnu, nedraudžia ir toliau įsigyti bei laikyti naujų gyvūnų. Administracine tvarka nubausta moteris iš Vynupės kaimo gali netrukdoma priglausti naujų šunų ir vėl jų tinkamai neprižiūrėti. VšĮ GGI siekia, kad įstatymuose, kaip baudžiamojo ir administracinio poveikio priemonė, būtų įtvirtintas draudimas įsigyti ir laikyti gyvūną atitinkamą laikotarpį asmenims, kurie žiauriai elgėsi su gyvūnais, taip siekiant išvengti situacijos, kai reikia spręsti pakartotinus žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojame, kad nesate abejingi gyvūnų gerovei. Informacija paruošta Agatos Žalneravičienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Seimo rudens sesijoje bus pakartotinai svarstomas siūlymas įvesti draudimą iki 5 metų laikyti gyvūnus asmenims, teistiems už žiaurų elgesį su gyvūnais. Šiuo metu Lietuvoje jokie įstatymai nedraudžia, pavyzdžiui, gyvūną nužudžiusiam ar jį žiauriai kankinusiam asmeniui įsigyti kito augintinio. Pagrindinė priežastis, dėl kurios nuo 2017-ųjų svarstyti teikiamas siūlymas jau yra kelis kartus atmestas – kvestionuojamas jo įgyvendinimas: kas ir kaip turėtų užtikrinti, kad draudimo būtų iš tikrųjų laikomasi? VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) atstovai pasidomėjo, kaip tokią poveikio priemonę jau įsivedusios šalys vertina jos efektyvumą bei užtikrina, kad draudimo būtų paisoma.  Sistema jau sukurta – tereikia pritaikyti Draudimą laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiais asmenims taiko dešimtys Europos, JAV ir kitų pasaulio šalių. Dažniausiai šios priemonės įgyvendinimą užtikrina valstybinės regioninės institucijos, kurios yra atsakingos ir už gyvūnų gerovę bei veikia (ar turi padalinius) arčiausiai stebėti reikalingų asmenų. Pagal savo funkcijas Lietuvoje šioms institucijoms artimiausios – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) bei savivaldybės.  „Manau, jog ir Lietuvoje dviračio išradinėti nereikia – už gyvūnų gerovę atsako VMVT. Šios tarnybos padaliniai pasiskirstę po visą Lietuvą – iš viso jų yra 43“, – sakė GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Ji atkreipė dėmesį, jog jau ir dabar VMVT turi prievolę reguliariai tikrinti problemines gyvūnų laikymo, auginimo vietas, tad iš esmės sistema – jau sukurta: „Jei reikalinga, į pagalbą VMVT galėtų įtraukti ir savivaldybes, kurios yra atsakingos už gyvūnų laikymo sąlygas ir kurios taip pat lanko didesnės socialinės rizikos asmenis“.  Seimui teikiamu siūlymu bus siekiama, kad draudimas laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims būtų taikomas tiek pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, tiek ir pagal Baudžiamąjį kodeksą. Jei toks draudimas visgi būtų taikomas tik pagal Baudžiamąjį kodeksą, pagal šiuo metu galiojančią tvarką užtikrinti bausmės vykdymą turėtų probacijos tarnyba.  „Įdomu, jog, pavyzdžiui, Švedijoje draudimas laikyti gyvūnus ar jų kiekio bei tam tikrų gyvūnų rūšių apribojimas (pvz., asmuo gali laikyti kates, tačiau neturi tinkamų sąlygų laikyti šunis ar arklius) nelaikomas bausme, todėl jam nereikia teismo proceso – draudimą taiko už gyvūnų gerovę atsakingos vietos tarnybos. Pasak švedų gyvūnų gerovės organizacijos „Djurensratt“ atstovų, tokios tvarkos privalumai – procesai vyksta greitai, o sprendimą priima veterinarinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie nuvykę į vietą gali įvertinti padėtį objektyviau nei teisėjai teismo salėje“, – švedų patirtimi dalijosi B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Draudimas laikyti gyvūnus – įstatymu įtvirtintos moralinės nuostatos  „Žinoma, reikia pripažinti, jog nemažai draudimą jau įsivedusių šalių, lygiai taip pat kaip kad baiminamasi ir Lietuvoje, susiduria su kontrolės problema – užtikrinimu, jog draudimo būtų laikomasi. Visgi tai nėra pagrindas kvestionuoti pastangą atriboti prieš gyvūnus smurtavusį asmenį nuo kitų gyvūnų, taip siekiant juos apsaugoti ir sumažinti naujų galimų aukų skaičių“, – sakė GGI vadovė.  Šveicarijos „Tierschutz“ organizacijos atstovai atkreipė dėmesį, jog, nepaisant priemonės efektyvumo užtikrinimo klausimo, kiekviena tokia apsaugos priemonė palaiko visą kovos dėl gyvūnų gerovės sistemą bei procesą, nes tai, kas parašyta įstatyme, iš esmės aiškinama kaip teisinga arba neteisinga, t. y. kalbama ir apie visuotinai priimtinas arba nepriimtinas moralines nuostatas gyvūnų atžvilgiu, įtvirtintas teisiškai.   „Moralinis, vertybinis tokio draudimo aspektas – itin svarbus. Kol neturime įstatymo ir ką tik už gyvūno nužudymą nuteistam asmeniui niekas nedraudžia čia pat įsigyti kito, gyvūnams neabejingus ir apskritai elementarias žmogiškas, humaniškas vertybes puoselėjančius asmenis toks priemonių nebuvimas veikia itin demoralizuojančiai”, – aiškino B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Pažeidus tokį draudimą, t. y. įsigijus naują augintinį, atsiranda galimybė jį konfiskuoti nedelsiant. O kol tokio draudimo nėra, belieka tik laukti, kol asmuo pakartos savo žiaurų elgesį ir tik tada rinkti įrodymus bei bandyti konfiskuoti gyvūną, kas gali užtrukti ir kelis mėnesius.  Šalyse, kuriose draudimas laikyti gyvūnus yra įvestas, už jo nesilaikymą ne tik konfiskuojamas naujas augintinis, bet ir skiriamos piniginės baudos. Vokietijoje už tvarkos nepaisymą asmuo gali 1–2 metams patekti į kalėjimą.  Geriausia prevencija – pilietiška, neabejinga visuomenė  Draudimą laikyti gyvūną jau turintys šveicarai, švedai (pastarieji – nuo 1969 m.!), latviai, vokiečiai tvirtina, jog efektyviausias priemonės užtikrinimo būdas  – vizitas į asmens gyvenamąją vietą. Tarnybos gali organizuoti tokį patikrinimą preventyviai ar kilus įtarimams, taip pat gavus pranešimą iš trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kaimynų.  „Apskritai tokio draudimo veiksmingumui itin svarbu budri ir pilietiška visuomenė, nes juk kaimynai bus pirmieji, kurie pamatys, jog asmuo, žiauriai elgęsis su gyvūnu ir už tai baustas, turi kitą keturkojį. Tokiu atveju pakaks skambučio į vieną iš gyvūnų gerove besirūpinančių tarnybų ir draudimas suveiks taip, kaip ir turėtų, – sakė GGI vadovė. – Džiugu, kad Lietuvoje yra vis daugiau žmonių, netoleruojančių smurto prieš gyvūnus“.  Daugelyje šalių už žiaurų elgesį su gyvūnais bausti asmenys yra įtraukiami į specialius registrus, kurie, nors ir nėra viešai prieinami dėl asmens duomenų apsaugos, visgi, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti peržiūrėti oficialiai susisiekus su institucijomis. Pavyzdžiui, jei gyvūnus parduodančiam ar perduodančiam asmeniui kyla įtarimų dėl potencialaus savininko.   „Draudimo laikyti gyvūnus skeptikai argumentuoja, jog šios priemonės vykdymo kontrolei reikės papildomų lėšų iš valstybės biudžeto. Visgi jau dabar tos pačios lėšos keliauja žiauraus elgesio su gyvūnais pasekmių šalinimui: į procesą turi įsitraukti policija, savivaldybės, VMVT ir teismai, taip pat kainuoja konfiskuotų gyvūnų išlaikymas ir gydymas. Teismų praktika rodo, kad už žiaurų elgesį teisti asmenys savo elgesį linkę kartoti, todėl prevencinės priemonės, tai yra tam tikrų asmenų, gavusių draudimą laikyti gyvūnus, stebėjimas ir tikrinimas, tikėtina, kainuotų mažiau nei iš naujo pasikartojantys nusikaltimai. Juolab kad, manome, toks atidesnis stebėjimas būtų reikalingas tik pavieniams asmenims,“ – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  Vaikas augs be šuniuko, nes tėvas baustas už žiaurų elgesį?  Įvairiose šalyse draudimas laikyti gyvūnus taikomas skirtingai. Vienose draudimas siejamas tik su konkrečiu asmeniu, o kitur – su gyvenamąja vieta, t. y. su visu namų ūkiu. Taip pat skiriasi pats draudimo pobūdis – gali būti draudžiama laikyti gyvūną arba draudžiama juo rūpintis: vedžioti, maitinti, dresuoti ar užsiimti bet kuria kita veikla.  „Kartais tenka išgirsti graudžių kalbų, neva neteisinga už vieno asmens prasižengimą bausti visą šeimą ir atimti galimybę laikyti gyvūną. Visgi jei viename namų ūkyje gyvenę asmenys toleravo žiaurų elgesį su gyvūnais, vadinasi, jie taip pat yra atsakingi už pasekmes, todėl draudimas galioja ir jiems. Gyvūnui tokioje aplinkoje pavojinga, o už jos sukūrimą yra atsakingi visi to namų ūkio nariai“, – sakė GGI vadovė.  Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Šunis žmonės įsigyja dėl skirtingų priežasčių, visgi vienas populiariausių lūkesčių – gyventi aktyviau, sveikiau. Dažnas tikisi dėl kasdienių pasivaikščiojimų su šuniu numesti svorio, daugiau būti gryname ore ir apskritai tapti judresniu, labiau mėgautis gyvenimu. Visgi jei nepasidomima, kaip teisingai vedžioti šunį, šis procesas gali kaip reikiant apkarsti ir net vidutinio dydžio šuns savininkai ima skųstis skaudančiomis, ištampytomis rankomis ir pečiais, mat šuo neklauso, vedžiojamas tamposi į visas puses.  Ką daryti, kad vaikščioti su šuniu, o ir šuniui – su jumis, būtų smagu, pasakoja gyvūnų elgsenos specialistė, kinologė ir kaniterapeutė Ugnė Nedzinskaitė iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.    Šuo vedžiojamas kojomis – ne rankomis   Visų pirma, labai svarbu šunį mokyti ir pačiam mokytis tinkamo bendravimo, kūno kalbos supratimo. Bendraudami gyvūnai nenaudoja žodžių, tačiau yra tikri gestų ir pozų skaitymo meistrai. Suvokti kūno kalbą jiems – kur kas lengviau nei mums. O štai mūsų kalbos kaip pagrindinės komunikacinės priemonės įsitvirtinimas kiek prislopino gebėjimą bendrauti vien tik kūno kalba. Visgi kiek pasistengus, įmanoma pasiekti abipusio – žmogaus ir gyvūno – supratimo. Tad ką daryti, kad šuo „neištrauktų“ rankų? Pirmiausia – įsisąmoninti, kad šuo vedžiojamas kojomis. Rankomis pavadėlis yra tik prilaikomas, kad šuo nenuklystų ir kad būtų kaip perduoti signalus be žodžių. Tačiau dažniausia žmonės elgiasi atvirkščiai: traukia pavadėlį iš peties ar lenkdami alkūnes, ir, jei šuo didesnis, nenuostabu, kad rankos kenčia – jų raumenys žymiai silpnesni nei kojų.  Tad kitą kartą išvedę šunį, pabandykite tokį triuką: susikaupkite ir kontroliuokite rankas, kad jos netemptų pavadėlio. Savo judėjimo kryptį šuniui parodykite lėtai, bet užtikrintai traukdamiesi atgal ar sukdami į vieną ar kitą pusę. Galite pašaukti augintinį, taip jam bus lengviau susigaudyti. Pasiimkite skanėstų – dar niekas niekada neprašovė paskatinęs gyvūną už tinkamą elgesį.  Šuo kalba kūno kalba  Kodėl šuo turėtų teigiamai sureaguoti į tokį jūsų elgesį? Nes informaciją apie judėjimo kryptį ir tempą gyvūnai perduoda judesiais. Jei einantis šuo sustoja, ne pauostinėti kažko, bet tiesiog sustoja, tai reiškia, kad jis nenori eiti. Jei atsisėda, vadinasi, jis tikrai nenori niekur eiti. Jei šuo atsigula, jis tikrai tikrai, tikrų tikriausia niekur eiti net nesiruošia. Priežastys gali būti įvairios: baimė, nepasitikėjimas, skausmas, tiesiog nenoras žinant, kad nieko įdomaus nelaukia ir t. t. Ore pakelta priekinė koja byloja, kad gyvūnas neapsisprendžia, kaip jam elgtis ir kuria kryptimi judėti. Jei šuo nori eiti kuria nors kryptimi, jis tą ir parodo tiesiog ten eidamas. Jei jam svarbu, kad eitume kartu, jis gali kelis kartus atsisukti, pribėgti prie mūsų ir vėl grįžti. Naudodami tokius pat kūno kalbos signalus, galime lengviau parodyti šuniui, ko iš jo tikimės. Žinoma, galbūt iš karto sklandžiai viskas nevyks, nes kūno kalbos, kaip ir visų kitų kalbų, įgūdžius reikia tobulinti. Tačiau galiausiai jie labai palengvina gyvenimą tiek žmogui, tiek šuniui.  Pabandykite paeksperimentuoti – leiskite šuniui pasivaikščiojimo metu nutolti per visą pavadėlio ilgį, o tada sustokite ir pašaukite. Kitą kartą padarykite tą patį, tik kviesdami šunį pritūpkite. Pakartokite keletą kartų. Tikėtina, kad šuo bus labiau linkęs atbėgti kai šauksite jį pritūpę, nes tai – pakankamai aiški komunikacija, kad jūs neisite, ateiti reikia jam. Tas pats galioja ir tais atvejais, jei šuo išsinėrė iš antkaklio ar kitaip pasileido. Jei rėksite ir bėgsite iš paskos, vargu, ar šuo ateis. Tačiau pasirinkus kitokią strategiją – bėgti į priešingą pusę ar tiesiog likti vietoje, tikimybė, kad šuo ateis, išauga. Aišku, viskas priklauso nuo situacijos – jei šuo nusivijo katę ar dviratį, gali būti, kad jis negrįš, kol neišblės persekiojimo azartas. Tačiau jei šuo tiesiog nusprendė palaigyti, geriau jo nesivaikyti, o pabėgėti į priešingą pusę patiems.  Tampymasis ar pavadžio tąsymas gali šunį sužaloti Jei įprasite vedžioti šunį netampydami pavadėlio, bet komunikuodami kūno kalba, tai išeis į naudą ir augintinio sveikatai. Kaklas – tiek šuns, tiek mūsų – yra labai pažeidžiama  vieta, kurioje gausu nervų, kraujagyslių ir svarbių už kvėpavimą, hormonų pusiausvyrą atsakingų organų. Kiekvienas pavadėlio patempimas yra nedidelis smūgis į kaklą, kuris ne tik nemalonus (tuo galima nesunkiai įsitikinti, tereikia pabarbenti pirštais sau į viršutinę plaštakos pusę, taip kad girdėtųsi garsas, o tada ta pačia jėga pastuksenkite sau į gerklę), bet ir žalingas. Timptelėjimų poveikiai sumuojasi, taip sukeldami mikrotraumas ir audinių pažeidimus, kurie ilgainiui perauga į sveikatos sutrikimus.  Dar vienas labai svarbus dalykas – pasivaikščiojimai turi turėti tikslą. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad pagrindinis pasivaikščiojimo tikslas – šuo turi atlikti savo „reikalus“. Ir viskas. Tokiems žmonėms šuns geriau neturėti. Šuo yra gyva būtybė, turinti savo poreikius. Vienas iš jų – pakankamai judėti. Užtektinai judantis šuo yra sveikesnis ir ramesnis, dažnai – turintis mažiau blogų įpročių nei gentainiai, kurie juda per mažai. Todėl pasivaikščiojimai turėtų bent iš dalies patenkinti šuns judėjimo poreikius.  Eiti, vadinasi – uosti  Dar vienas gyvūno poreikis – uostyti. Šunys turi nuostabią uoslę ir jie jaučia poreikį šį gebėjimą išnaudoti. Uodžiant labai intensyviai dirba didelė šuns smegenų dalis, uostinėdami ir šniukštinėdami, ieškodami pakeliui esančių kvapų ir jais sekdami šunys atsipalaiduoja, tuo pačiu susitelkdami į šį vienintelį pojūtį. Tai padeda jiems nusiraminti, atitrūkti nuo patiriamo streso, užsiimti protine veikla – šunys ne tik uosto kvapus, jie juos ir analizuoja. Lygiai kaip kad ir žmonės ne tik mato prieš save vaizdą, bet jį ir analizuoja: „o, šita pora pykstasi, o čia toks nuostabus pastatas, kažin, kuriame amžiuje pastatytas? Šitas naujesnis, hmmm, ar man patinka toks architektūros stilius? Graži reklama, kažin, ar geras produktas?“ Vakarų šalyse net atsirado terminas – „dekompresiniai pasivaikščiojimai“, kai su šunimi einama ten, kur šuo nori (aišku, užtikrinant saugumą) ir šuniui pasivaikščiojimo metu leidžiama uostyti kiek jis nori ir ką nori, taip nueinant keletą kilometrų. Nervingiems ir jautriems šunims tokie pasivaikščiojimai yra tam tikra elgesio terapija. Tiesa, jei šuo labai bailus, geriau prieš pradedant tokius pasivaikščiojimus pasikonsultuoti su specialistu. Gali pasirodyti, kad šie du poreikiai – judėjimo ir uostinėjimo – prieštarauja vienas kitam. Tačiau vieną dieną galima tiesiog nueiti tą patį atstumą greitu žingsniu, o kitą – atsipalaiduoti ir leisti šuniui uosti. Pravartu naudoti komandas („einam“ ir pan.) ar kitus ženklus, pavyzdžiui, skirtingo ilgio pavadėlius, kad šuniui būtų lengviau susigaudyti kada ko iš jo norima. Ir nepamiršti kūno kalbos.  Ar gali pasivaikščiojimas turėti ir daugiau tikslų? Žinoma, jei vėluojate į darbą ar nutiko kažkas netikėto, svarbiausia, kad šuo „atliktų reikalus“ ir jam nereiktų kentėti. Turint laiko, pasivaikščiojimas gali būti skirtas žaidimams, judėjimui, uostymui, komandų mokymuisi ar tobulinimui, bendravimui su kitais šunimis, socializacijai ir kitiems svarbiems dalykams. Bet kuriuo atveju pasivaikščiojimai – tai puikus laikas kurti ir stiprinti ryšį su savo augintiniu. Nepamirškite, šuo juk daugiau neturi nieko – tik jus ir tik tą laiką su jumis, kurį jūs jam skiriate! Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Norintys prisidėti prie GGI veiklos kviečiami susisiekti info@ggi.lt. Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose.

Atokesnių sodybų savininkai gali grožėtis ne tik į kiemus užsukančiais laukiniais žvėrimis. Į sodybas, kaimus atklysta ir naminių gyvūnų – šunų ir kačių, kuriuos jų laikyti nebenorintys savininkai atveža automobiliu ir išmeta kur netoliese, planuodami, kad kas priglaus. Koks likimas ištinka tokius gyvūnus orams atvėsus ir ar juos išmetantieji gali ramiau miegoti guosdamiesi, kad ten, kur yra žmonių, ir gyvūnas nepražus? Ir ką daryti tiems, į kurių kiemus ateina tie išmesti, pasimetę ir alkani gyvūnai?    Dažna sodyba gyvenama tik vasarą  „Artinantis žiemai, pranešimų apie nuošalesnėse vietovėse išmestus naminius gyvūnus pastebimai padaugėja. Dažniausiai pagalbos, patarimo kreipiasi patys sodybų savininkai, kurie per vasarą kažkiek rūpinosi priklydėliais, bet rudenį jie sugrįžta į miestus“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.  Jei sodyba naudojama tik kaip vasarnamis, prieš žiemą tokius atklydusius ir prie sodybų laikinai prisiglaudusius gyvūnus būtina išgabenti. Visgi dažna problema – prie jų neįmanoma nė prisiartinti, mat gyvūnai bijo svetimų žmonių, o šeriami leidžiasi tik per atstumą.  Dažnai bent kiek prisijaukinti priklydėlį trukdo ir nuosavi sodyboje gyvenančių žmonių gyvūnai. Pavyzdžiui, kai kurios katės iš savo teritorijos veja kitas kates, nes laiko jas konkurentėmis. Šunys į svetimus gyvūnus taip pat gali sureaguoti baimės ir agresijos mišiniu ar bandyti ginti teritoriją ir šeimininkus.  Tad kaip ir kur išgabenti bešeimininkius pusiau sulaukėjusius gyvūnus? Į ką kreiptis pagalbos? O gal teisūs tie, kurie sako, kad jei gyvūnas pats neįlipa į automobilį ir neprisisega diržu, tai jis pasirinko gyventi gamtoje, turi storą kailį, todėl ir lietuviška žiema jam – ne baisi?  Katinas be žmogaus pagalbos žiemą neišgyvena  „Būdami skirtingi gyvūnai, likimo valiai palikti šunys ir katės taip pat elgiasi skirtingai. Žinoma, daug kas priklauso nuo turėto ankstesnio santykio su žmonėmis, visgi, pavyzdžiui, prisijaukinti katę dažnai yra sunkiau nei šunį ir jei ji pati nenorės, neprieisite prie jos ir juolab – nepagausite“, – sakė gyvūnų elgsenos specialistė Ugnė Nedzinskaitė.  Iš dalies tokį elgesį lemia tai, jog šiltuoju metų laiku katė gali prasimaitinti pati. Katės, katinai tebemoka medžioti, todėl jei gyvūnas sveikas, vasarą jis gali misti vabzdžiais ir smulkiaisiais graužikais. Sunkūs alkani laikai ateina vėlų rudenį, kai orai smarkiai atvėsta ir vabzdžiai, pelės prapuola. Beje, ne kiekvienas gyvūnas supranta, kad sniegas – taip pat vanduo, todėl vandens telkiniams užšalus, gyvūnas gali žūti ir iš troškulio.  „Suaugusi katė ar katinas per žiemą lauke išgyventų su viena sąlyga – jei būtų nuolatinis ir pakankamas maisto šaltinis. Tada net ir kokiame apleistame kluone ar pašiūrėje, šuns būdoje prisiglaudusi katė gali ištverti minusinę temperatūrą ir, jei pavyks išvengti ligų, traumų ar laikinių žvėrių keliamo pavojaus, išgyventi iki pavasario, – sakė U. Nedzinskaitė. – Visgi jei per žiemą niekas gyvūno nešers, sugrįžę į sodybą pavasarį, greičiausiai, jo neberasite“.  Tiesa, pasitaiko, kad kai kurioms katėms ar katinams pavyksta peržiemoti ir išgyventi vieną ar net pora sezonų, visgi dėl pernelyg ilgai trunkančio badmečio, ligų, negydomų infekcijų, traumų jau kita žiema jiems gali būti ir paskutinė. Jei katė vasarą ar rudenį atsiveda kačiukų, iki pavasario jie neišgyvena.   „Katė, nors ir išsaugojusi savo laukinius instinktus, visgi yra prijaukintas naminis gyvūnas, už kurį atsakomybė tenka žmogui“, – sakė U. Nedzinskaitė.   Kaip sugauti katę, kuri nenori būti sugauta?  Prisijaukinti išmestą ir jau sulaukėjusią katę ar juo labiau jos kačiukus, kurių žmogaus ranka nelietė, yra sudėtinga. Jei gyvūnas šiukštu nesiartina, įpratinkite jį bent ateiti maisto, nuolat palikdami jį toje pačioje „sutartoje“ vietoje, kur atokiau nuo pagrindinių sodybos takų. Tuomet vėlų rudenį galima mėginti sugauti katę specialiu narvu, į kurį dedamas maistas, o kai katė įlenda į narvą, šis automatiškai užsidaro.   „Tai, kad katė nesileidžia žmogaus prijaukinama ar pagaunama, anaiptol nereiškia, kad jai gamtoje geriau ar kad ji pati taip pasirinko. Gyvūnas orų prognozių neskaito ir nežino, kas jo laukia. Dažnai vertiname gyvūnus pagal save, tačiau gyvūno pasaulio matymas ir elgesys – kitokie. Pavyzdžiui, net ir didžiausius skausmus kęsdama katė, dažniausiai, neis ieškoti pagalbos pas žmones, o elgsis priešingai – slėpsis nuo jų, kaip kad instinktyviai elgiasi bet koks sužeistas ir pažeidžiamu tapęs gyvūnas“, – sakė U. Nedzinskaitė.   Šunims žmonių reikia labiau  O štai šunys yra bandos gyvūnai, jie socialesni, todėl prisikviesti juos artyn bus kiek paprasčiau. Be to, didžiuma šunų yra stambesni už kates, todėl jiems išgyventi be žmogaus pagalbos yra žymiai sunkiau. Šunys praktiškai nebemoka medžioti – net ir natūraliai gamtoje šunims artimesni gyvūnai, pvz., vilkai, medžioja visa gauja, o ne po vieną. Jei toks apie sodybą išmestas šuo pats prieina prie jūsų, greičiausiai, jis nusiteikęs geranoriškai. Jei matote, kad gyvūnas norėtų užmegzti kontaktą, tačiau nedrįsta, laikosi atokiai, apsišarvuokite kantrybe. Gyvūnui prisiartinti prie nepažįstamo žmogaus – iššūkis, jis gali bijoti žmonių ar, galbūt, yra nuo jų nukentėjęs. Kai toks šuo prisiartina, nebandykite jo sugriebti, laikyti ir neužspeiskite į kampą – nesudarykite jam jausmo, jog jis pakliuvo į spąstus. Tiesiog retsykiais paglostykite, jei jis leidžiasi, ir leiskite jam būti šalia. Duokite maisto.  Megzdami kontaktą su gyvūnu, nekiškite savo veido prie šuns snukučio, nežiūrėkite tiesiai į akis, nesilenkite virš jo, kas gali būti suprasta kaip grėsmės, agresijos ženklas – pakaks, jei pirmam kontaktui užmegzti priešais save atkišite ranką, kad gyvūnas susipažintų su jūsų kvapu. Jei jis prieina, galima atsargiai paliesti, paglostyti nugarą – svarbu, kad šuniui prisilietimas nebūtų netikėtas. Jei gyvūnas prisiglaudžia, jį glostydami galite jaustis saugiau, tačiau vis viena venkite staigių judesių. Pirmosiomis pažinties valandomis neleiskite artyn mažų vaikų – nežinia, ar šuo mėgsta vaikus, o ir pastaruosius sukontroliuoti gali būti pakankamai sudėtinga.  „Jei gyvūnas neprisileidžia jūsų, traukiasi atatupstas, šiepia dantis ir urzgia, nesiartinkite prie jo. Tokioje situacijoje verčiau ramiai atsitraukite ir toliau gyvenkite savo gyvenimą. Galima jam kur atokiau padėti maisto. Būkite kantrūs, nusiteikite kiek ilgesniam procesui pasitikėjimui pelnyti ir palengva gyvūnas turėtų aprimti. Visgi jei jis išlieka agresyvus ir progreso nematyti bent kelias dienas ar savaites, reikėtų tartis su specialistais ar kviestis tarnybas, turinčias kinologų, kurie moka elgtis su šunimis ir gali padėti jį sugauti bei išgabenti.  Beje, katės per jėgą savarankiškai gaudyti taip pat nerekomenduojama, nes besigindama ji, greičiausiai, į darbą paleis nagus ir dantis. Aštriais dantimis ir stipriais savigynos instinktais gamtos apginkluotas net ir mažas kačiukas, todėl jei gyvūnas nesileidžia sugaunamas, verčiau kviestis į pagalbą specialistus ir patiems nerizikuoti“, – patarė gyvūnų elgsenos specialistė.  Gyvūną prisijaukinome, o kas toliau?  Sėkmės atveju, jei gyvūną pavyko prisijaukinti savarankiškai, pačiam sodybos savininkui teks pasirūpinti, kur jį išgabenti. „Jei tik yra tokia galimybė, dažnai gyvūną visam laikui ir priglaudžia jį suradę asmenys. Žinoma, prieš tai būtina parodyti jį veterinarui ar nugabenti į gyvūnų prieglaudą, kad būtų patikrinta, ar jis neturi savininkystę liudijančios mikroschemos – juk galėjo nutikti, jog gyvūnas tiesiog pabėgo, pavyzdžiui, grybaujant miške ar automobiliui trumpam stabtelėjus pakelėje. Taip pat būtina patikrinti dingusių gyvūnų sąrašus ir paskelbti apie rastą gyvūną viešai, taip suteikiant galimybę atsiliepti šeimininkams, kurie, galbūt, ieško savo prarasto gyvūno“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.     Jei pasilikti gyvūno galimybės nėra, dėl jo priglaudimo reikėtų tartis su prieglaudomis. Dėl išmesto ir aplink sodybą, gyvenvietę valkataujančio gyvūno galima kreiptis į savivaldybes – dažna jų būna sudariusi sutartis su prieglaudomis ar kitomis panašiomis įstaigomis, kurios galėtų bandyti padėti tiek sugaunant gyvūną ir jį išgabenant, tiek surandant jam naujus namus. Beje, būtent prieglaudos dažnai turi minėtuosius narvus gaudykles, iš kurių juos būtų galima pasiskolinti gaudant katę ar mažesnį šunelį savarankiškai.   „Visgi reikia pripažinti, jog kai eina kalba apie gyvūną, kuris nesileidžia sugaunamas, padėti jam gali būti tiesiog nebeįmanoma ir už tai atsakingi yra juos palei sodybas, kaimuose ar tiesiog vidury laukų išmetantys asmenys. Tokiems galima priminti, jog šiais laikais vaizdo stebėjimo kameros yra įrengtos ne tik prie sodybų ar gyvenviečių, bet ir miškuose ar ūkininkų laukuose, tad už neatsakingą elgesį su gyvūnu gali tekti susimokėti nemenką baudą“, – sakė GGI vadovė.   Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).  Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojame, kad nesate abejingi gyvūnų gerovei.