Gyvūnų gerovės iniciatyvos

38 metų ispanė Virginia Ruiz ruošėsi filmuoti ir viešinti medžiagą apie tai, kas realiai darosi bulių ringe Ispanijoje, tačiau pačio ringo metu ji negalėjo sėdėti savo vietoje ir stebėti buliaus agonijos kai jis buvo perdurtas ir sužeistas stėlėmis ir kardais. Sužeisto buliaus agonija ir garsus verkimas privertė ją impulsyviai šokti iš savo vietos ir pulti į pačios arenos vidurį, kur ir buvo sužeistas gyvūnas. Savo elgesiu ji bandė tiesiog apsaugoti gyvūną nuo galimų papildomų atakų.

Po kelių akimirkų, apsaugos darbuotojai grubiai išvedė Virginia iš ringo, tačiau jos atsidavimas ir elgesys sukrėtė tūkstančius žmonių visame pasaulyje.

Praeiviai gatvėje saugojo šunį nuo stipraus lietaus

Galima sakyti, kad gerumui ribų nėra. Pora praeivių gatvėje permirko iki paskutinio siūlo nes nusprendė padėti šalia prekybos centro Marks and Spencer pririštam šuniui.

Stipriai lyjant praeiviai pastebėjo, kad prie parduotuvės pririštas ir paliktas šuo visas dreba ir yra permirkęs, todėl praeivis vyras nusivilko savo švarką ir juo pridengė gyvūną. Visą situaciją stebėjo ir įamžino šalimais Bingo klube dirbantis Jon Sparkers, jis taip pat paskolino du skėčius praeiviams, kuriais jie gelbėjosi patys nuo lietaus ir papildomai pridengė drebantį šunį.

Porelė kantriai lietuje laukė šuns savininkės, kuri pasirodė po 20 minučių.

Kaip vilkai keičia upes

Ar esate kada girdę apie vieną labiausiai jaudinančių pastarojo šimtmečio atradimų – trofines kaskadas ( arba mitybos kaskadas)? Tad kviečiame susipažinti su šia sąvoka ir įspūdingais tai liudijančiais faktais!

Trofinės kaskados yra ekologinis procesas kuris pasireiškia maisto grandinėje iš viršaus į apačią ir klasikinis to pavyzdys yra Jeloustono nacionalinis parkas (JAV), kuriame 1995 metais buvo atgabenti vilkai. Visi žinome, kad vilkai žudo visų rūšių gyvūnus, tačiau mažuma žino,kad jie duoda gyvybę daugeliui kitų. Vilkų parke nebuvo beveik 70 metų, todėl parke gyvenančių briedžių skaičius smarkiai išaugo ir nors žmonės reguliavo jų populiaciją, tačiau briedžiai sugebėjo stipriai sumažinti augalų kiekį ganymosi teritorijose ir keliaudavo toliau. Vilkų pasirodymas, nors ir pradžioje nedideliais kiekiais, sukėlė nepakartojamą efektą. Pirmiausiai jie pradėjo medžioti briedžius, tačiau tai nebuvo pagrindinis dalykas, daug svarbiau, kad jie palaipsniui pakeitė briedžių elgesį – briedžiai staiga pradėjo vengti kai kurių parko dalių, ypatingai slėnių ir atvirų vietų, kuriuose jie galėjo būti lengvas grobis. Visa augmenija, esanti šiose vietose, akimirksniu ėmė atsigauti ir vėl žaliuoti, medžiai per 6 metus akivaizdžiai išaugo ir sužaliavo. Netrukus, po tokio augmenijos sužaliavimo, pradėjo masiškai daugėti įvairių rūšių paukščių, išaugo bebrų skaičius (nes bebrai veisiasi kur auga medžiai) ir bebrai, būdami ekosistemos inžinieriais, sukūrė nišas kitų gyvūnų rūšims atsirasti. Jų kuriamos užtvankos, sudarė galimybes veistis įvairioms žuvims, amfibijoms, vandens paukščiams ir panašiai.

Vilkai išmedžiojo kojotus ir to pasėkoje smarkiai išaugo trušių bei pelių populiacija, o tai reiškė augantį vanagų, žebenkščių, lapių ir barsukų skaičių. Varnos ir ereliai maitindavosi vilkų palikta gaišena. Dėl tos pačios priežasties ir dėl atsigavusios augmenijos (medžių ir krūmų) meškų populiacija pradėjo smarkiai augti.

Tačiau štai kas svarbiausia, vilkai pakeitė upių elgesį: kanalai susiaurėjo, susiformavo daugiau baseinų, rifų. Pagrindine pokyčių priežastimi tapo ataugantys miškai ir augmenija, kurie stabilizavo upių krantus, todėl jos rečiau išsekdavo ir tekėdavo sena vaga. Paprasčiausias briedžių išvarymas į kitas vietas ir augmenijos atsigavimas leido pasikeisti ir upių sistemai. Net ir mažas vilkų skaičius stebuklingai transformavo ne tik Jeloustono nacionalinio parko eko sistemą, bet ir geografiją.

Kai gera daryti gera

Kartu su gyvūnų globos organizacija „Lesė“ džiaugiamės, kad mūsų „Kudliaus“ projekte dalyvavę beglobiai šuneliai surado nuolatinius namus

Žmogaus ir gyvūnų draugystė stebina | www.panbalsas.lt

Kad žmogaus ir gyvūnų ryšys yra, niekas negalėtų paneigti. Nebestebina akliesiems padedantys šunys ar terapija su žirgais. Tačiau ar patį žmogų galėtume vadinti tikru gyvūnų draugu?

Praėjo kiek daugiau nei ketveri metai, kai Fukušimos (Japonija) atominėje elektrinėje įvyko sprogimas. Naotas Matsumura yra vienintelis žmogus, tebegyvenantis evakuotoje zonoje aplink Fukušimos pirmąjį reaktorių. Kodėl jis liko, nors kiti nedelsdami išsikėlė?

Žinomas kaip paskutinis vyras iš Fukušimos, 55-metų Matsumura yra vienintelis asmuo, tebegyvenantis draudžiamoje zonoje aplink Fukušimos atominę elektrinę, kuri 2011-ųjų kovą patyrė krachą po žemės drebėjimo ir cunamio. Tačiau Matsumura yra ne vienas. Jis pasiliko savo namuose, pakrantės miestelyje maždaug už septynių mylių nuo Fukušimos, vien tam, kad pasirūpintų tvartuose ir kiemuose paliktais zonos gyvūnais.

Naotas prižiūri dešimtis augintinių ir gyvulių, kurie buvo palikti likimo valiai, kai jų šeimininkai persikėlė į saugias teritorijas. Matsumura globoja ne tik vietos katinus, šunis, bet ir būrį ančių, kiaulių, karvių, ponių ir net stručių.

Po katastrofos su šeimos nariais išvykęs į saugią vietą, po kelių dienų Matsumura grįžo pašerti savo ūkyje likusių gyvūnų.

„Kai saviškiams padaviau ėsti, kaimynų augintiniai tarsi pašėlo: šunys ėmė loti, karvės – mūkti. Kilo didžiulis triukšmas. Apėjau visą miestelį ir pamačiau, kad ten palikta begalės gyvūnų. Visi jie buvo alkani, suvargę. Matyt, žmonės tikėjosi, kad netrukus, gal po savaitės ar po dviejų, grįš į savo gimtuosius namus, Deja…“ – sielvarto neslėpė gyvūnų globėju tapęs Matsumura.

Daugiau nei šimtas galvijų buvo rasti nugaišę iš bado tiesiog tvartuose, kiti buvo masiškai numarinti vyriausybės įsakymu. Matsumura išgelbėjo nuo tokios lemties šunį ir jį pavadino Kiseki – Stebuklu. Šunelis išliko gyvas tik todėl, kad galėjo ėsti kritusius galvijus.

Matsumuros akyse krito ir daugiau gyvūnų – daugelis jų sunkiai susirgo dėl pašaro ir priežiūros stokos.

Dabar Matsumuras ir jo gyvūnai priklausomi tik nuo gerų žmonių valios. Tik jų dėka gyvūnų gelbėtojas gali pasirūpinti savo augintiniais ir prasimaitinti pats. Maistas ir vanduo draudžiamoje zonoje nebėra saugūs, tad turi būti tiekiami iš kitur.

Kol Naotas pluša gyvūnų gerovei cunamio ir žemės drebėjimo nuniokotose Fukušimos griuvėsiuose, už draudžiamos zonos gimsta naujos kartos.

2013-aisias N. Matsumurai gimė sūnus, dabar jis su savo mama gyvena toli nuo tėvo. Šeima nežino, ar visi jos nariai kada nors gyvens kartu.

Vienintelė Naoto paguoda – tik jį supantys gyvūnai. „Jie kasdien mane paguodžia, atsidėkoja už maistą, rūpinimąsi, gera matyti jų akis, – sako Matsumura. – Tai jie mane išmokė išlikti.“

Ne kiekvienas gali pasigirti tokiu stipriu ryšiu su savo augintiniu, kokį turi mažylis Karteris ir jo šunelis Tobis. Pora šunį savo namuose priglaudė 2011 metais, o po 16 mėnesių namuose atsirado ir dar vienas gyventojas – gimė vaikelis.

Mažylio ir šuns ryšys prasidėjo dar tada, kai berniukas buvo mamos pilve. Karterio mama Devina pasakoja, kad šuo visus 9 mėnesius akylai ją sergėjo ir glaustėsi, it nujausdamas, kad greitai įvyks kažkas, kas pakeis visą jo gyvenimą.

Amerikiečių pora tvirtina, kad jų sūnaus ir keturkojo augintinio ryšys išties nepaprastas. Tobis nesitraukia nuo mažylio nuo pat tos dienos, kai tėvai jį parsivežė iš ligoninės. Šuo atidžiai stebėjo ir sekiojo paskui visus, kurie tik mažylį paimdavo ant rankų. Ryšys dar labiau stiprėjo vaikui augant. Tobis nuo Karterio nesitraukia nė per menkiausią žingsnį, net jam miegant. Tėvai, matydami šią draugystę, nusprendė ją įamžinti – sukūrė internetinį nuotraukų albumą.

„Mes nenustojame stebėtis. Tobis yra neįtikėtinai ištikimas ir kantrus, aplink Karterį sukasi visas jo pasaulis, – apie šunį pasakoja vaiko tėvai. – Karteris taip pat labai myli savo šuniuką ir visuomet nori būti šalia jo. Jam augant, šuo nebėra tik sargas, jis – geriausias žaidimų draugas.“

Socialinio tinklalapio paskyroje galima rasti įvairiausių šuniuko ir berniuko draugystės akimirkų, kai kurios iš jų išties kelia šypseną. Pora džiaugiasi galėdama pasidalyti šeimai brangiomis akimirkomis ir paskatinti žmones priimti beglobius šunis į savo namus.

Nors žmonių meilė paukščiams yra natūralus reiškinys, tačiau labai retas atvejis, kad šis jausmas būtų abipusis. Aštuonerių metų Gabi Mein labai pasisekė: mergaitė sode lesina varnas, o jos už tai jai atneša dovanų.

Gabi Mein surinko jau visą kolekciją tokių dovanų, tai ir jai brangiausias turtas. „Jūs galite pasižiūrėti, tačiau nieko nelieskite“, – atvykusius filmuoti jos ir varnų draugystės žurnalistus pamokė aštuonmetė.

Plastikinėje dėžutėje laikomi paukščių mergaitei atnešti maži daiktai. Kiekvienas priskirtas kokiai nors kategorijai ir laikomas su panašiais daiktais. Vaikui šie daiktai vertingesni už auksą.

Mergaitė pati savo kolekcijos nepildė. Kiekvienas daiktas buvo atneštas varnų kaip dovana. Ji rodo į perlų spalvos širdelę: „Ši dovana man pati brangiausia, nes ji parodo, kaip varnos mane myli“, – paaiškino paukščių numylėtinė.

Mergaitės draugystė su varnomis prasidėjo atsitiktinai, kai jai buvo vos ketveri. Ji dalijosi savo priešpiečiais su paukščiais autobusų stotelėje. Greitai varnos prie to priprato ir laukdavo mergaitės.

Žinoma, Gabi Mein mama nežinojo, kad varnos sulesa didžiąją dalį jos pietų. Dabar savo kieme mergaitė lesina paukščius visuomet: jiems pripilta vandens, paberta lesalo. Lesykloje visuomet yra riešutų, nes juos varnos labai mėgsta.

Netrukus sode pradėjo atsirasti visokių daiktų – taip varnos atsidėkodavo vaikui už dosnumą. Tos dovanėlės mažos, kad tilptų paukščiams į snapą, tačiau mergaitei jos pačios geriausios.

Aštuonmetė pasakojo kartą lesykloje aptikusi mažą metalo gabaliuką, o jame buvo užrašas „best“ – geriausia. Mergaitė iš dovanų netgi pasidarė vėrinį.

Dar vienu fenomenu galėtume vadinti australų Blumų šeimą. Nepaprasta jos ir šarkos draugystė užsimezgė, kai vienas iš sūnų aptiko bejėgį paukščiuką ant žemės, veikiausiai išblokštą iš lizdo. Išgelbėta šarka tapo tikrų tikriausia australų šeimos nare.

Paukštis leidžia laiką ir name, ir kieme, tarsi būtų naminis augintinis. Šarka, vardu Pingvinas, mėgsta Blumams atsitūpti ant galvų, žaidžia gaudynių, čiauška, mėgdžioja žmones, skraidžioja tarp vaikų, kai šie žaidžia kamuoliu – nuo vieno prie kito, tarsi irgi dalyvautų žaidime. Šarka nesidrovėdama kartu su šeimos nariais prausiasi, nepraleidžia progos valandėlę nusnūsti su vaikais lovoje ar hamake, netgi pusryčiauja prie bendro stalo.

Kai nieko nėra namie, Pingvinas tupi medyje priešais namą ir laukia, kada galės pasveikinti grįžtančią šeimą. Savo emocijas šarka išreiškia plasnodama sparnais.

„Tarsi šuniukas vizgintų uodegą, – sako šeimos galva Kameronas. – Jei mes pradedame moti rankomis, Pingvinas mėgdžioja šiuos judesius.“

Profesionalus fotografas Kameronas Blumas nepraleidžia progos užfiksuoti unikalių ir jaudinamų akimirkų iš savo šeimos narių ir šarkos Pingvino gyvenimo ir jas deda į socialinius tinklus. Todėl šarka tapo kone viso pasaulio įžymybe.

Ar galėtumėte įsivaizduoti laukinių žvėrių karalių – liūtą – kaip savo geriausią draugą, kuris vos jus išvydęs pultų į glėbį? Nors situacija sunkiai tikėtina, tačiau liūtė Sirga niekuo nesiskiria nuo mažo vaiko: vos atsidarius aptvaro vartams puola į savo „tėčio“ Valentino glėbį, atsistoja ant dviejų kojų, stipriai apsikabina drąsuolį ir kone minutę myluojasi jo glėbyje.

27-erių metų gamtosaugininkas Valentinas Gruneris su liūte Sirga tapo neišskiriami tada, kai ji, vos trijų mėnesių likusi be mamos, atsidūrė jo globoje. Šiuo metų liūtė Sirga jau paauglė, ruošiasi gyventi laukinio gyvūno gyvenimą. Pats geriausias draugas ir mokytojas jai Valentinas, jis moko liūtę laukinio gyvenimo subtilybių.

Sirga buvo rasta leisgyvė viename iš ūkių 2012-ųjų vasarį. Vadoje buvo trys jaunikliai, du mažyliai nugaišo, o likusi gyva Sirga pateko Valentino ir jo komandos globon.

Gyvūnas labai mažai svėrė, buvo praradęs daug skysčių, tad Valentinui teko nemenkas išbandymas pastatyti mažylę ant kojų. Valentinas į pagalbą pasitelkė veterinarus ir dabar džiaugiasi jau kone suaugusios Sirgos draugyste bei ištikimybe.

Kritiniu liūtukei laikotarpiu Valentinas išbandė begales receptų, kad galėtų atšerti ją iki normalaus svorio. „Švieži kiaušiniai, grietinėlė, pienas, vitaminai, saulėgrąžų aliejaus ir kalcio mišinys… Iki šios dienos mes manome, kad ji tikriausiai yra vienas vienintelis liūtas vietovėje, kuris per gyvenimą mėgavosi tokiu racionu“, – juokiasi Valentinas.

24-erių Tipi Degre – tikrai nepaprasta mergina. Ji gimė Afrikoje, laukinės gamtos fotografų iš Prancūzijos šeimoje. Mergaitė augo žaisdama su 28 metų drambliu Abu, leopardu J&B, liūtukais, žirafomis, stručiais, mangustais, krokodilais, zebriukais, didžiulėmis varlėmis ir netgi gyvatėmis.

Afrika mergaitei namais buvo ilgai, tad ji spėjo užmegzti itin glaudžius ryšius su daugybe vietos gyvūnų ir Namibijos genčių. „Aplink mane nėra vaikų, tad gyvūnai – mano vieninteliai ir patys geriausi draugai“, – sakydavo Tipi.

Jos tėvai įamžindavo mergaitės ryšį su laukine gamta, vėliau visa tai atskleisdavo dokumentiniuose filmuose.

Pasak Tipi mamos, mergaitė netgi mąstydavo kaip gyvūnai, ji įsivaizduodavo esanti iš jų pasaulio, jų dydžio ir pan., tai pagilindavo šį, atrodo, neįtikėtiną žmogaus ir gamtos santykį.

Dabar jau užaugusi Tipi sako iš laukinių draugų išmokusi be galo daug ir labai vertina savo vaikystę. Iš tiesų retas žmogus gali papasakoti apie vaikystės draugą dramblį, popietes lekiant ant stručio nugaros ar vakarus prie Afrikos genties laužo…

Šiuo metu mergina studijuoja kino industriją, aktyviai kovoja už gyvūnų teises, domisi žvėrių išsaugojimu, kuria dokumentinius filmus apie laukinę gamtą. Šeši filmai jau pristatyti „Discovery“ kanalo žiūrovams.

Dažnai girdime, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. O viena nuotrauka įrodo, kad ir žmogus gali būti geriausiu šuns draugu. Nuotrauka itin iškalbinga: vyras ant krūtinės migdo šunį – geriausią savo draugą 19-metį Čiopą. Gyvūnas užmigdavo tik tada, kai šeimininkas Džonas Angeris įnešdavo jį į ežerą.

Šunį kankino stiprūs sąnarių skausmai ir palengvėdavo jam tik tada, kai šeimininkas atnešdavo jį ant rankų į ežerą. Bangavimas ir šiltas vanduo nuramindavo skausmą, užliūliuodavo Čiopą, ir jis užmigdavo.

Prieš 19 metų Džonas ir jo sužadėtinė iš prieglaudos paėmė šunį. Vėliau santykiai su moterimi pablogėjo ir jie išsiskyrė. Vyras labai sunkiai išgyveno skyrybas. Tik Čiopo buvimas šalia padėjo jam nepalūžti. „Jeigu ne jis, manęs čia jau galbūt nebebūtų“, – prisipažino Džonas.

Čiopas susirgo artritu. Kad bent šiek tiek palengvintų jo kančias, Džonas kasdien vesdavo jį prie ežero ir paėmęs ant rankų nešdavo į vandenį. Šiltas vanduo ir nesvarumo būsena atpalaiduodavo kūną ir sumažindavo skausmą, todėl Čiopas galėdavo bent šiek tiek pamiegoti.

Prieš patekdamas į prieglaudą Čiopas buvo benamis šuo ir, anot prieglaudos darbuotojų, patyrė daug smurto. Džonas ir jo sužadėtinė ilgai ieškojo sau tinkamo šuns, kol pamatė Čiopą ir suprato, kad tai jis.

„Vieną naktį atsibudau su mintimi apie savižudybę. Bet šalia buvo Čiopas, ir aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jis privertė atsisakyti tokių minčių. Jis dėl manęs padarė tiek daug, ir tai, kad aš jam padedu palengvinti skausmą senatvėje, – menkniekis, palyginti su tuo, ką jis padarė dėl manęs“, – sakė Džonas.

Nuo tada, kai pasaulis sužinojo apie Čiopą, daug kas pasikeitė. Geradariai sumokėjo už šuns gydymą, be to, Džonas ir Čiopas susirado daug draugų, pasiruošusių jiems padėti.

Masažai ir kitos procedūros padėjo Čiopui nuslopinti skausmus, tačiau senatvė įveikė gyvūną.

Nugaišus šuneliui Džonas pasinėrė į darbus, jie padeda bent trumpam užmiršti draugo netektį. Vyras aktyviai dalyvauja vietos gyvūnų prieglaudos veikloje, vedžioja šunis, jais rūpinasi, skiria visą dėmesį reklaminėms prieglaudos gyvūnų akcijoms. Be to, Džonui sielvartą dėl mylimo draugo netekties išgyventi padeda ir draugiją palaiko nauja augintinė – kalytė, švelniai vyro vadinama Meškute.

Parengė K. Juškaitė

Šaltinis – http://www.panbalsas.lt/naujienos/ivairenybes/zmogaus_ir_gyvunu_draugyste_stebina

„Kudliaus“ projekte – mielasis Borgas

Borgas toks mielas šunelis – tiek kirpėjos, tiek savanorės buvo patenkintos jo draugiškumu, ramumu ir mielumu. Mašinoje šunelis moka elgtis, atsisėdo po sėdyne ir visą kelią ramiai išbuvo, kirpykloje nekreipė dėmesio nei į katinukus nei į kitus šunis. Paveikė Borgas visų ten buvusių širdis!

Lesės prieglauda pasakoja, kad Borgas turi tipišką brandaus šuns bruožą: jis žino, ko nori, žino, su kuo nori draugauti, o su kuo ne, žino, ką veiks išėjęs į lauką ir ką darys grįžęs namo. Rimtumo, inteligentiškumo jam suteikia ir solidūs ūsai bei vos vos žilstelėjęs kailis. Nepaisant paminėtų jo bruožų, kiek pabendravę ir išvedę šunį į lauką pasivaikščioti, galite netrukus pagauti žaismingą ir iškalbingą Borgo žvilgsnį: „Lekiam!“ Borgas mielai žais, bet taip pat nepamirš atsižvelgti ir į vedžiotojo nuotaiką, ėjimo tempą bei norus. Šuns prigimtiniu žaismingumu galima įsitikinti ir sugrįžus po pasivaikščiojimo – jo narvelyje nuolat yra žaisliukų, nes kiek pagautas nuobodulio Borgas čiumpa žaislą ir ima jį džiugiai krimsti, cypinti ir volioti guolyje. Vėjavaikiškas, bet kartu ir inteligentiškas Borgas labai tvarkingas, jo guolis visada švarus. Borgas mėgsta jaukumą, tad be minkšto patiesalo išsisukti nepavyks. Jei jūsų namuose mėgstama ramybė, jei jūs ieškote santūraus namų gyventojo bei ištikimo, rūpestingo bei greit prisitaikančio prie jūsų draugo, Borgas – puikus variantas!

Gyvūnų gerovės iniciatyvos tęsia tradicijas Karklė Live music beach festivalyje

Kaip ir jau tampa tradicija šiais metais taip pat dalyvavoje Karklė Live music beach festivalyje, kuriame dalyviai linksminosi Gyvūnų gerovės lentynėse ir viktorinoje.

Didelį AČIŪ tariame mūsų draugams „Petberry“, „gufi“, „Friskas“, „MakeUp 2 go“ ir „zoomaistas.lt“.

Apdovanojimas už drasą moteriai, kuri bulių ringe guodė mirštantį bulių