Naujienos

„Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė.“ Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus, kada atsikrausčius gyventi į Kauną naujame bute norėjosi gyvybės, kažko švelnaus ir kartais net erzinančio. Visą vaikystę ir paauglystę praleidau kaime, tad net nepamenu, ar buvo laiko tarpas, kada neauginome gyvūnų. Visada po kiemą šmirinėdavo keletas katinų, o ant praeinančių žmonių balsą keldavo šuo. Taip pat gausu buvo ir kitų gyvūnų. Vištos, karvės, kiaulės… Nuo pat mažų dienų prisimenu beveik šeimos nariu tapusį arklį Bičiulį – jodinėjimą juo, karčių pynimą, maitinimą obuoliais. Tačiau viskas turi pabaigą. Bičiuliui buvo virš trisdešimt metų ir neseniai teko su juo atsisveikinti. Tad atsikėlus į miestą pradėjo trūkti kontakto su gyvūnais. Paieškos nebuvo staigios, iš pradžių tik galvoje kirbėjo mintis, jog noriu augintinio. Retkarčiais pagalvodavau, jog reikia apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, tačiau tai ir likdavo tik planais – vis nebūdavo laiko arba ši mintis tiesiog pasimiršdavo. Po kurio laiko mintys pradėjo materializuotis ir pažįstamų žmonių rate atsirado mergina, kuri turėjo iš gatvės priglaustą mažą kačiuką, tačiau jos buto šeimininkai neleido jo pasilikti. Taip per kelias dienas mažas, bailus ir rėkiantis pūkų kamuolys atsirado mano namuose.  Pirmosios dienos naujuose namuose buvo nedrąsios, laukė daug kniaukimo, pasimetimo ir bandymo pasislėpti nuo nepažįstamųjų. Tai buvo naujas periodas tiek man – reikėjo pratintis prie reguliaraus maitinimo, netikėtų dovanėlių ir visada visko prašančio žvilgsnio, tiek katinui, kuriam viskas buvo nauja – nauji namai, nauja tvarka, naujas šeimininkas. Žinoma, laikui bėgant viskas įmanoma, tad ir mūsų draugystė tik stiprėjo. Tuojau prasidėjo ir katino išdaigos, besaikis žaidimas, lakstymas, kur tik pavyksta užšokti, tapetų plėšymas ir velniai žino, kas dar. Toks energijos antplūdis kartodavosi keletą kartų per dieną, kol galiausiai pavargęs parkrisdavo ant kilimo ir užmigdavo. O kai ateidavo vakaras, viskas prasidėdavo iš naujo. Viena iš sunkiausių užduočių buvo sugalvoti naujam draugui vardą. Galvoje sukosi gausybė variantų, teko net internete paieškoti kažkuo išskirtinio vardo, kuris atitiktų jį patį, jo charakterį. Tačiau kad ir kaip banaliai beskambėtų, šiam rainiui puikiai prilipo vardas Pūkis. Ir taip jau eina treti metai. Buvo ir pykčių, ir suplėšytų užuolaidų, ir siurprizų, paliktų ant kilimo ar po stalu. Tačiau viskas tapo kasdieniška, įprasta. Visi daiktai dabar turi savo vietas, jeigu nenori, kad jie kristų ant žemės ar būtų suvalgyti. Dar viena mėgstama Pūkio veikla yra vaikščioti ant įjungto kompiuterio klaviatūros, o galiausiai net ir atsigulti ant jos. Ir ką tu jam. Tik dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, Pūkiui labiau patinka ramiai miegoti viduryje lovos, o žaidimai prasideda tik tada, kai jau laikas miegoti. Kiekvienas rytas prasideda jo ritualu, kai apie 6 valandą, dar tik švintant, prasideda terorizmo aktas dėl maisto. Iš pradžių viskas prasideda garsiniu įspėjimu ir žadinimu, vaikštant po kambarį ir kniaukiant. Jeigu tai nepadeda, kitas žingsnis būna užlipti ant lovos ir pradėti draskyti lovatiesę, dažniausiai tai suveikia, tačiau jeigu ir tada šeimininkas dar miega ar apsimeta, prasideda laipiojimas ant veido. Ir kaip tada gali miegoti… Belieka keltis ir pamaitinti išalkusį draugą. Tada laukia prašymas išleisti į lauką. Ir tik tada žinai, jog galėsi likusį laiką skirti ramiam poilsiui. Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė. Jam atsiradus namuose visada yra su kuo pasikalbėti, visada žinai, kad namuose kažkas laukia. Kas gali būti geriau už keturkojį draugą. Fotografė: Rūta Karčiauskaitė

Skaitykite visą straipsnį paspaudę: ČIA

Iš 512 dalyvavusių 4 surinko po 19 teisingų atsakymų, tad jiems prizai atitenka be papildomo burtų traukimo, o 18 teisingų atsakymų surinko 9 žmonės, iš kurių burtų keliu išrinkti likę 3 prizų laimėtojai. SKELBIAME LAIMĖTOJUS:Martynas Joniškis, Andrejus Bajarovas ir Agnė Radavičiūtė - jums atitenka Mars Lietuva įsteigtos dovanos, Marija Zinis, Ana Šlekonė ir Viltė Liaugminaitė - jums atitenka Šunų viešbutis "Skriejanti Kulka" įsteigti dovanų kuponai, Edita Kovarskė - Jums atitenka Veterinarijos Klinika Vaidos dovanų kuponas. Susisieksime su jumis elektroniniu paštu  TEISINGI TESTO ATSAKYMAI:1. Jau net prieš 2000 metų Kinijoje šventais laikyti pekinų veislės šunys. Jie ypač imti gerbti tuomet, kai vienas itin protingas pekinas buvo paskelbtas Budos įsikūnijimu ir imtas garbinti kaip šventasis.2. Mėlynai-juodą liežuvį turi čiau-čiau veislės šunys.3. Šuns nosis yra unikali ir gali būti naudojama norint jį identifikuoti.4. Filme ,,Marlis ir aš” Marlio vaidmenį atlieka labradoro retriveris.5. Filme ,,Bethovenas” Bethoveno vaidmenį atlieka senbernaras.6. Šuns uoslė už žmogaus yra stipresnė net 10 000 - 100 000 kartų!7. Žmogaus ir šuns draugystė tęsiasi jau net 15 000 metų.8. Suaugę šunys turi 42 dantis.9. Basendžių veislės šunys neloja. Jie skleidžia tam tikrus panašius į lojimų garsus.10. Skiepai nuo pasiutligės yra privalomi visiems šunims.11. Šunys turi maždaug 200 milijonų uoslės receptorių.12. Šunims reikia vengti šokolado, jų organizmas jo netoleruoja. Didžiausias šokolado toksinis poveikis – širdžiai, centrinei nervų sistemai ir inkstams.13. Vidutinė šunų gyvenimo trukmė yra 12 metų.14. Kalės nėštumas trunka 58-68 dienas.15. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) oficialiai pripažįsta 354 šunų veisles.16. ,,Draugiški Gyvūnams” - tai VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projektas, vienijantis visas vietas, kuriose yra priimami šeimininkai kartu su keturkojais.17. „Draugiški Gyvūnams“ žemėlapyje Lietuvoje jau yra užregistruota virš 1000 šunims draugiškų vietų.18. Karalienė Elžbieta II labiausiai mėgsta valų korgius pembrukus. Būdama karalienė ji iš viso užaugino 30 korgių.19. Perduodant naujiems šeimininkams šunis privaloma ženklinti mikroschema (čipuoti).20. Ilgiausias ausis turi bladhaundai. Pačių ilgiausių ausų savininko bladhaundo Tigger ausys buvo net 34.9cm ilgio!

Informacija paruošta Guodos Petruškevičiūtės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @ja_ma Koronaviruso atsiradimą siejant su šviežios mėsos turgumi Uhane, Kinijoje, ir tikimybe, kad buvo užsikrėsta palietus ar suvartojus virusą turinčio gyvūno mėsą, nemažai žmonių visame pasaulyje pradėjo labiau domėtis augaline mityba. Kai kuriose šalyse atsisakė vartoti tam tikro gyvūno mėsą arba tiesiog neturėjo galimybės įsigyti mėsos dėl padidėjusios kainos ar laikinai uždarytų mėsos ir jūros gėrybių turgų. Dėl šių priežasčių, pastebimas ne tik mažesnis mėsos suvartojimas, bet ir veganiškų produktų pardavimų šuolis. Kaip pandemijos laikotarpiu keičiasi žmonių mitybos įpročiai ir kokios gyvūninės kilmės produktų alternatyvos diktuoja tendencijas pasaulyje?  Statistika ir priežastys Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad itin išaugo augalinio avižų pieno poreikis – kovo viduryje pastebėtas net 476% augimas palyginus su ankstesniais mėnesiais. Kinijoje išaugo susidomėjimas ne gyvūninės kilmės proteinų turinčiais produktais, pavyzdžiui augaliniais kiaušiniais, veganiška mėsa. Pastarosios pardavimai per koronaviruso protrūkį kovo mėnesį išaugo beveik 280%. Mėsos ir pieno pramonė šiuo metu patiria nuostolius. Kinijoje manoma, kad pieno produktų importas šiais metais sumažės penktadaliu, JAV drastiškai sumažėjo jautienos ir kiaulienos suvartojimas. Kovo mėnesį „Tyson Foods“ – antros didžiausios vištienos, jautienos ir kiaulienos perdirbėjos pasaulyje akcijų vertė krito 30%. Sulėtėjo ne tik mėsos tiekimas – kai kurios įmonės priverstos uždaryti skerdyklas.  Nėra abejonių, kad šį pokytį lėmė koronaviruso ir gyvūninės kilmės produktų vartojimo sąsaja. Mažesniam mėsos suvartojimui įtaką gali daryti ir didesnė informacijos sklaida apie zoonozes – ligas, kurios žmogui perduodamas iš gyvūnų, pavyzdžiui, galima paminėti kiaulių gripą, SŪRS, Ebolą bei šiuo metu plintantį koronavirusą. Pasak JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro, daugiau nei 60% infekcinių ligų kyla iš gyvūnų. Taip pat didelį pavojų gyvūnams kelia duodamų antibiotikų kiekis, siekiant sumažinti ligų protrūkį ir paspartinti nenatūralų jų augimą. Per laiką bakterijos tampa atsparios antibiotikams, todėl atsiranda įvairios ligos. Pasirinkimų tik daugėja  Kiekvienais metais susidomėjimas veganizmu pastebimai auga, todėl didėja veganiškų produktų pasirinkimas ne tik parduotuvėse, bet ir restoranuose, aktyviai dalinamasi gyvensenos be mėsos idėjomis. Veganiškus produktus gaminančios žymios kompanijos nuolat ieško alternatyvų, kurios patiktų ir mėgstantiems gyvūninės kilmės produktus. Galima paminėti keletą užsienio kompanijų, kurioms koronaviruso pandemijos laikotarpis atnešė didesnį žinomumą ir išaugusius pardavimus. „Beyond Meat“, augalinius jautienos skonio mėsainių paplotėlius gaminančios amerikiečių įmonės pardavimai kovo viduryje išaugo net iki 450%. Nors stabilus augimas buvo matomas nuo pat įmonės veiklos pradžios, paklausa pandemijos laikotarpiu pasiekė neregėtas aukštumas. Itin padidėjus susidomėjimui ir veganiško maisto poreikiui Kinijoje, „Beyond Meat“ šį mėnesį pradėjo bendradarbiauti su kavine „Starbucks“. Daugiau nei 3300 kavinių Kinijoje klientams pasiūlys veganiškus dienos pietus. Tikėtina, kad šis prekės ženklas ir toliau plėsis Azijoje. Kita didelio susidomėjimo sulaukusi ir greitai auganti įmonė „JUST“ siūlo inovatyvią augalinę alternatyvą kiaušiniams. Kiaušinio struktūrą ir skonį išlaikantis produktas yra gaminamas iš ciberžolės ir pupelių baltymų. Maistiniu požiūriu, šie veganiški kiaušiniai beveik nesiskiria nuo vištų kiaušinių, turi panašų kalorijų ir baltymų kiekį. Iki šios dienos, „JUST“ pardavė virš 30 milijonų veganiškų kiaušinių, o sparčiai augant poreikiui, ypač Kinijoje, nusimato dar didesnė plėtra tarptautiniu mastu. Pasak kompanijos, jų tikslas yra prisidėti prie saugios, stabilios ir sveikos maisto sistemos kūrimo. Įdomu tai, kad susidomėjimas veganiška mėsa yra didesnis ne tarp vegetarų ar veganų, bet visavalgių, kurie nori išbandyti ką nors naujo ir yra vedami smalsumo. Nuolat augant žmonių susidomėjimui augaliniu maistu, maisto tendencijų sekėjai yra įsitikinę, kad ir po koronaviruso pandemijos šis augimas nesustos, o dabartinė krizė tik paspartina augalinio maisto erą. 

Informacija paruošta Erikos Gasiul iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @natalieng Gyvi laukiniai gyvūnai vis dar yra parduodami Kinijos turguose, kurie atsidarė netrukus po to, kai šalis paskelbė pergalę prieš koronavirusą. Kinijoje dirbančių „Daily Mail“ korespondentų duomenimis, turguose, kurie dar yra vadinami „wet markets“ (šlapieji turgūs, dėl juose parduodamos šviežios mėsos ir telkšančių kraujo balų), vėl pilna narvų su įvairiais laukiniais gyvūnais, taip pat šunimis, katėmis, kurie ten laukia savo eilės būti paskerstiems. Kinijos valdžia liepė uždaryti turgus dar sausio mėnesį, kai paaiškėjo faktai, įrodantys, jog koronavirusas žmonėms pirmiausia buvo perduotas ten. Tačiau dabar, kai sergančiųjų skaičius ženkliai sumažėjo, turgūs vėl veikia ir yra gausiai lankomi pirkėjų. „Turgūs vėl veikia lygiai taip pat, kaip ir prieš viruso išplitimą, – sakė „Daily Mail“ korespondentas, stebėjęs turgaus atidarymą Doguano (Dongguan) mieste, – skirtumas tik tas, kad dabar apsaugos darbuotojai jau nebeleidžia fotografuoti ir filmuoti.“  Kitas korespondentas pietvakarių Kinijos mieste Guiline (Guilin) nufotografavo reklaminį plakatą, skelbiantį apie parduodamus šikšnosparnius, gyvates, vorus, driežus ir skorpionus kaip vaistus nuo įprastų ligų. Tradicinių patiekalų, kurie Vakarų valstybių gyventojams atrodo neįprasti, nuotraukos ir vaizdo įrašai jau plačiai pasklido socialiniuose tinkluose. CNBC savininkas Džimas Krameris (Jim Cramer) paskelbė vaizdo įrašą, kuriame nufilmuoti ant iešmų sumauti dar gyvi skorpionai.  Nors Kinijos valdžia ir sakosi laimėjusi kovą prieš koronavirusą, daugelis abejoja ar yra sąžiningai pranešama informacija apie užregistruotus susirgimus. Internetinis naujienų žurnalas „National Review“ informuoja, kad jie turi daugybę pavyzdžių, kai Kinija melavo pasauliui apie sergančiųjų skaičių šalyje. Kito mokslinio internetinio leidinio „Our World In Data“ duomenimis, Kinijoje buvo užregistruoti 82342 koronaviruso atvejai. Pirmasis susirgimas buvo užfiksuotas Uhano (Wuhan) mieste. Turbūt sunku rasti tinkamą įvertinimą tam, kas vėl vyksta Kinijos turguose, kai tuo tarpu pasaulis vis dar  vaduojasi nuo viruso gniaužtų ir yra gilios ekonominės krizės akivaizdoje. Panašu, kad žmonės nesimoko ir, turbūt, niekada nepasimokys iš savo nuolat daromų klaidų. Belieka tikėtis, kad kitos valstybės visgi sugebės pareikalauti iš Kinijos atitinkamų veiksmų sustabdyti užkrato šaltinį, nes visiems jau spėjęs prailgti karantinas gali tęsti ne tik kelis mėnesius, bet ir ištisus metus, o gyvūnų kančios tokiuose turguose ir toliau šiurpins pasaulį.  Šaltinis: https://dailycaller.com/2020/03/29/chinese-markets-reopen-bats-dogs-cats

Mes kuriame tradicijas! Jau nuo 2016 metų, Lietuvos kinologų draugijos iniciatyva, švenčiame balandžio 24-ąją – Šuns dieną! Praėjo keturi metai ir mes su savo augintiniais jau spėjome daug išmokti. Ši diena skirta ne tik keisti visuomenės požiūrį į šunis, priminti šeimininkų atsakomybes, bet ir parodyti augintiniams, kokie jie mums yra svarbūs, palepinant juos skanesniu skanėstu ar ilgesniu pilvuko pakasymu. Dėl viruso susiklosčius dabartinei situacijai, susiburti į renginį nieko nekviesime, tačiau balandžio 24 d. nuo ankstaus ryto mūsų Facebook renginio „Šuns dienos testas“ puslapyje rasite prieigą prie mūsų sukurto testo, kuriame galėsite patikrinti savo žinias apie šunis ir laimėti prizų. Testas bus prieinamas visą dieną – tad galėsite patys nuspręsti, kada būsite pasirengę smagiam žinių patikrinimui! Jam bus skirtas limituotas laikas ir atlikti galėsite vieną kartą. Balandžio 25 d. 10.00 val. paskelbsime tris nugalėtojus, kurie gaus UAB "Mars Lietuva" paruoštas dovanas, tris nugalėtojus, kuriems šunų viešbutis "Skriejanti kulka" padovanos 50% nuolaidų kuponą jų paslaugoms, bei vienam laimingajam atiteks nemokama augintinio apžiūra ir vet. gydytojo konsultacija "Vaidos veterinarijos klinikoje" Vilniuje. Prizai atiteks į daugiausiai klausimų teisingai atsakiusiems, o tuo atveju jei surinkusių vienodai balų bus daugiau – burtų keliu iš jų išrinktiems testo dalyviams. Šuns dienos metu prisiminkime, kiek laimės į mūsų gyvenimą atnešė keturkojis šeimos narys ir pažiūrėkime į save – kaip kartu su savo augintiniu užaugome, kiek atsakingumo, supratingumo ir meilės įgijome. Būkime atsakingi už savo augintinį ne tik per šventes, bet visą jo gyvenimą. Šuns dieną su jumis švęs VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ kartu su savo projektais „Draugiški Gyvūnams“ ir „neBrisius.lt“, ištikimais draugais UAB „Mars Lietuva“ ir šventės iniciatoriais „Lietuvos kinologų draugija“.

Kviečiame surasti šunį ir suskaičiuoti kiaušinius, bei saugiai namuose su savo augintiniais paminėti Šv. Velykas!

Informacija paruošta Klaudijos Benosenko iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Kartais vis dar pasitaiko nuomonių, jog lauke lakstantys palaidi šunys – nėra nieko blogo. Tačiau daugelis nesusimąsto, kad augintinio laisvė, neturint reikiamos priežiūros, yra pavojinga gyvūnui bei aplinkiniams. Palaidi šunys gali laisvai daugintis, pernešti ligas ar jomis užsikrėsti nuo kitų neprižiūrimų gyvūnų, sukelti avariją išbėgę į gatvę, išgąsdinti ar net sukelti sveikatos sutrikimus žmonėms. Taip pat šuo, laisvai lakstantis lauke, kai kam gali pasirodyti nereikalingas ir tiesiog trukdantis kitiems ir juo bus stengiamasi atsikratyti, todėl mes, kaip atsakingi piliečiai, turėtume neignoruoti be priežiūros lakstančių gyvūnų. 2020 m. sausio 28 d. buvo kreiptasi į VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI) dėl kelerius metus trunkančios šuns Bario nepriežiūros. Šuo jau ne pirmą kartą yra pastebėtas vienas, lakstantis gatvėje be savo šeimininko. Pranešėja nurodė, jog visai neseniai šuo buvo kelioms valandoms pririštas ir paliktas prie parduotuvės, o jo šeimininkas, iškvietus policiją, buvo rastas sunkaus girtumo. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu, sąmoningas gyvūno palikimas be priežiūros, padarant jį bešeimininkiu, yra laikomas administraciniu nusižengimu.  Dėl šuns Bario saugumo GGI kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą bei Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu bei užkirsti kelią ne vienerius metus trunkančiai šuns nepriežiūrai. Taip pat pagalbos buvo prašoma Lazdynų rajono, Jonažolių gatvės kvartalo gyventojų. Kadangi šio gyvūno nepriežiūros atvejis buvo oficialiai fiksuotas tik pirmą kartą, policija šeimininkui galėjo skirti tik įspėjimą. Geruoju atiduoti šunį šeimininkas atsisakė. Taip pat policija šeimininką įspėjo, jog situacijai pasikartojus jam bus skiriama bauda ir svarstoma šuns konfiskacija. Pranešimu gyventojai buvo skatinami ir vėl pamačius šunį be priežiūros, esant galimybei, viską fiksuoti vaizdine medžiaga bei pranešti GGI organizacijai. Kovo mėnesį GGI pasiekė nauja informacija – į prašymą stebėti šį nepriežiūros atvejį buvo sureaguota ir neabejingi žmonės dar kartą užfiksavo lakstantį palaidą Barį. Turima vaizdinė medžiaga buvo iš karto perduota policijai. Šį atvejį komentuoja GGI įkūrėja Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė: „Dabar iš policijos laukiame žinių apie tolimesnį gyvūno likimą. Ši situacija nėra vienkartinis netyčinis nutikimas. Iš surinktos informacijos aišku, kad šuo yra neprižiūrimas eilę metų, situacijos nuolat kartojasi. Tačiau kadangi sausį į institucijas buvo kreiptasi pirmą kartą, jos ir tegalėjo šeimininką bausti už pirmą nusižengimą priklausančia nuobauda. Dabar užfiksavus pakartotinį nepriežiūros atvejį, galime tikėtis didesnių pokyčių. Džiugu, kad žmonės yra aktyvūs ir supranta, kad bet kokia informacija yra naudinga siekiant sustabdyti gyvūnų nepriežiūrą – pamatę be priežiūros esantį gyvūną fiksuoja ir vaizdinę medžiagą su informacija atsiunčia mums bei vietinei savivaldybei.“ Naujienos: šeimininkui skirta piniginė 30 eur nuobauda, bet mūsų prašymo netenkino ir šuns nekonfiskavo. Tad situacija bus stebima toliau ir visus, pamačiusius šunį, prašome mums pranešti.  Radus pasimetusį gyvūną ir norint jį atiduoti šeimininkams prašome pasinaudoti GGI paruoštu gyvūno priėmimo-perdavimo aktu. Daugiau informacijos, kodėl priėmimo-perdavimo aktas yra reikalingas galite skaityti čia. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ nori priminti, kad organizacija aktyviai dirba su gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejais. Siekiama, jog už juos atsakingi asmenys ar įmonės būtų nubausti, užsiimama nuolatiniu visuomenės švietimu, teikiamos rekomendacijos bei nuolat bendraujama su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams arba tiesiai www.ggi.lt/parama.

Informacija paruošta Eglės Biskytės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Saugių namų fermos gyvūnams „Trys paršeliai“ įkūrėja Viktorija NaujokaitėSaugių namų fermos gyvūnams „Trys paršeliai“ įkūrėjas Edvardas Stalinionis Šiais laikais yra siekiama vaikus kuo labiau artinti prie gamtos ir natūralumo. Populiarėja netradiciniai edukaciniai projektai, skatinantys išeiti iš ugdomosios aplinkos ir leisti vaikams viską patirti patiems, pajausti ir prisiliesti prie mus supančios aplinkos. Tai yra pozityvūs ugdymo(si) būdai, tačiau kartais lazda būna perlenkiama. Ne retai bandant ugdyti vaikus moderniais metodais yra žaidžiama gyvų būtybių gyvenimais. Vienas iš tokių pavyzdžių, mokyklose ir darželiuose populiarėjantys viščiukų ir ančiukų perinimo inkubatoriuje projektai. Kokie tai projektai? Edukaciniai naminių paukščių perinimo projektai sukurti, neva, supažindinti vaikus su kiaušinio gemalo vystymosi etapais ir viščiuko gimimu. Šio projekto metu apvaisinti vištų kiaušiniai dedami į ugdymo erdvėse sumontuotus inkubatorius ir laikomi tol, kol išsiperės. Kartais inkubaciniu periodu yra naudojami ir ryškūs invaziniai spinduliai, leidžiantys stebėti embriono vystymosi etapus. Pasibaigus projektui, išperėti naminiai pauščiukai anksčiau ar vėliau išsiunčiami atgal tiekėjui. Dažniausiai komercinės peryklos atstovai (iš kurių yra perkami kiaušiniai) nutyli, kur keliauja tokiuose projektuose dalyvavę viščiukai. Turimomis žiniomis galima daryti prielaidą, kad siekiant išvengti įvairių ligų plitimo, nors ir kaip tai bebūtų žiauru, paukščiai yra sunaikinami.  Projektas „Magiški kiaušiniai“  Lietuvos ugdymo įstaigose populiarėja projektas „Magiški kiaušiniai“. Jis sukurtas vaikų darželiams, pradinių klasių moksleiviams, senelių slaugos namams ar tiesiog privatiems ūkiams, rengiantiems edukacinius projektus, kurie nori išvysti mažą stebuklą – skylančius kiaušinius ir išsiritančius mažus paukščiukus. Projekto tikslas – supažindinti ir parodyti, kaip iš, atrodytų, paprasto kiaušinio, kurį matome ir vartojame kasdien, išsirita nauja gyvybė. „Šiais urbanizacijos ir technologijų laikais, žmonės atitolo nuo gamtos ir kaimo, vis daugiau jų gyvena miestuose ir miesteliuose, todėl vaikai, o kartais ir suaugę, nesupranta iš kur atsiranda kiaušiniai parduotuvėje, o juo labiau, nėra regėję išsiperinčio viščiuko ar kito paukštelio. Tad mes suteikiame galimybę dalyvauti šiame projekte ir patirti neišdildomų įspūdžių“, – taip savo projektą aprašo įmonė. Iš pažiūros šis projektas atrodo geras, švietėjiškas ir nekaltas. Bet kas slypi po juo? Paukščiams ryšys su mama taip pat itin svarbus Visi puikiai žino, kad vaiko ir motinos ryšys žmonijai yra itin svarbus. Būtinas jis ir mažiems šuniukams bei kačiukams. Tačiau ne visada susimąstoma, kad viščiukams šis ryšys taip pat labai svarbus, nes paukščiai turi tvirtus šeimyninius santykius bei geba jausti stiprų tarpusavio ryšį. Vištos, turinčios viščiukų, pasižymi motiniškais instinktais, kurie daro įtaką mažylių elgesiui. Višta jau perėdama išreiškia savo jausmus ir rūpestį – bendraudama su viščiuku, esančiu kiaušinio lukšte, švelniai prisiglausdama prie kiaušinių ir kudakuodama mažyliams. Viščiukai atsiliepia jai cypsėdami iš po kiauto, skleisdami net iki 30 skirtingų vokalizacijų, kurių kiekviena turi savo reikšmę.  Taigi, naudojant kiaušinius ir iš jų išsiritusius naminius paukščius kaip ugdomąją priemonę, yra atimama galimybė naminiams paukščiams natūraliai vystytis ir mokytis iš savo motinos pažinti pasaulį bei socializuotis. Ką tik išsiritę viščiukai cypsėdami šaukiasi mamos, bet taip jos niekada ir nesulaukia. Šildymo lempa paukščiui niekada neatstos motinos šilumos. Taip pat augdami tokiomis dirbtinomis aplinkybėmis viščiukai neturi sąlygų įgyti išgyvenimui būtinų savybių. Visa tai prieštarauja ugdymo tiksliui – ugdyti meilę, švelnumą ir pagarbą kiekvienai gyvybei.  Vištos – intelektualūs paukščiai „Kvaila kaip višta“, toks išsireiškimas tikrai nėra teisingas. Nors žmonėms taip neatrodo, tačiau mokslininkai pastebėjo, kad šie naminiai paukščiai turi sudėtingą socialinę struktūrą, itin gerą atmintį, individualų charakterį bei skirtingas asmenybes.  Vištos nėra tokios neišmanėlės ar „paukštiško proto“, kokiomis žmonės yra įpratę jas laikyti. Jos turi individualias asmenybes bei gali pergudrauti viena kitą. Jos žino savo vietą grupės hierarchijoje ir sugeba mąstyti dedukciniu būdu, kuris žmonėms susiformuoja sulaukus septynerių metų. Todėl vištų intelektas yra nepagrįstai nuvertintas. Taip teigia mokslininkė Lori Marino, dirbanti prie „Kažkieno projekto“ („The Someone Project“). Paukščiai patiria įvairių emocijų: baimę, nerimą. Taip pat vištos pasižymi ir skirtingais charakterio bruožais, vienos meilios ir draugiškos, kitos atsargios, o dar kitos itin baikščios. Kai kurioms vištoms patinka žmonių draugija, tai ypač pasakytina apie mažus viščiukus. Tačiau kiti naminiai paukščiai gali būti itin nemandagūs arba net agresyvūs.  Saugių namų fermos gyvūnams „Trys paršeliai“ steigėjos Viktorijos Naujokaitės teigimu, prieglaudoje gyvenančios vištos iš tiesų turi itin skirtingus charakterius ir netgi savo geriausias drauges(us): „Paukščiai sukuria stiprius tarpusavio ryšius –  su savo draugėmis kartu miega, dažnai laikosi šalia viena kitos, pavyzdžiui, pas mus gyvenančios Ru ir Ba. Mirus vienai iš šių vištyčių, kitos dvi iki šiol, net po kelių mėnesių, ant laktos palieka tuščią vietą viduryje, kur seniau miegodavo Ba.“ Paukščiai geba išvystyti stiprius ryšius ne tik tarpusalyje, tačiau ir su žmonėmis. „Mūsų prieglaudoje gyvenantis gaidelis Ugnius visuomet mėgsta būti šalia žmogaus. Jei mes ant sofos žiūrime filmą, jis tupi ant kilimėlio šalia, jei aš dirbu kompiuteriu prie stalo – jis taip pat šalia“, – pasakoja V. Naujokaitė. Projektų metu daroma žala ne tik psichologinė, bet ir fizinė Inkubatoriuose auginami viščiukai išsirita ir savaitgalį, kuomet nevyksta pamokos, aplinkui nėra žmonių ir niekas negali jiems padėti, o pagalba išsiritusiems mažyliams yra būtina. Todėl labai sunku sureguliuoti šį procesą įstaigoje, kuri vakarais lieka tuščia, o savaitgaliais iš viso nedirba. Tuo atveju viščiukai gali patirti badą ir dehidrataciją aplinkiniams to net nepastebint. O višta visą perėjimo laikotarpį bent 30 kartų per dieną apsuka kiaušinius, tam, kad būtų užtikrinta tinkama temperatūra, drėgmė ir padėtis. Kadangi paukščiukų vystymosi poreikiai inkubacijos laikotarpiu nebūna patenkinti jie dažnai gimsta pasiligoję. Neretai inkubatoriuje auginamų viščiukų organai nejudinami prilimpa prie lukšto, todėl viščiukų kūneliai deformuojasi, suserga. Paukščių benamystės problema Kalbėdami apie benamius gyvūnus dažniausiai įsivaizduojame šunis ir kates, tačiau net nesusimąstome, kad jais gali tapti ir paukščiai. V. Naujokaitės teigimu: „Amerikoje jau didele problema tampa benamiai gaidžiai. Žmonės įsigyja kiaušinius, iš jų išsirita dalis patelių ir dalis patinėlių, na, o pastarieji naudos ūkiui atneša mažai. Taip pat žmonės kartais nežino, kaip juos tinkamai laikyti, būna ir situacijų, kai aršūs patinai nesutaria tarpusavyje. Taip gaidžiai atsiduria gatvėse, miškuose, parkuose ir prieglaudose. Išmesti paukščiai nesugeba išgyventi mieste arba laukinėje gamtoje, jie arba miršta badu, arba yra sudraskomi plėšrūnų.“  Pašnekovė neslepia, kad tokie edukaciniai projektai kelia nemenką nerimą dėl paukščių gerovės: „Nuolat užsienio grupėse matau, jog namų ieško būtent mokyklos projektuose išperinti paukščiai. O dar jei paukštis išsirita neįgalus arba silpnos sveikatos, kas jo laukia tada? Mes net neturime gerų veterinarijos gydytojų, ką jau kalbėti apie tai, kad žmonės net negalvoja, jog vištai reikia veterinarinės pagalbos. Taip paukščiai dažnai kenčia, kol numiršta, negaudami net elementarių nuskausminamųjų. Vystydami tokius projektus, mes galime padidinti benamių gyvūnų problemą, kuri ir taip opi mūsų šalyje.“ Vaikus ugdyti galima ir kitaip Visiškai suprantamas noras parodyti mažiesiems paukščių vystymosi stadijas. Tačiau inkubatoriuje perimi ir be tėvų auginami viščiukai nėra geriausias būdas supažindinti  mažuosius su gyvąja gamta. Kiaušinių perinimas specialioje įrangoje visiškai neatspindi natūralaus paukščių auginimo ir gyvenimo proceso. Tad mokant vaikus prižiūrėti viščiukus, prie kurių jie, be abejo, laikui bėgant prisiriš, ir kurie, tikėtina, vėliau bus nužudyti, siekiama trumpalaikių ir savanaudiškų tikslų. Pažinčiai su gamta galima rasti įvairių alternatyvų – viena jų, edukacinės išvykos kaimo sodybose ir ūkiuose, o svarbiausia nepamiršti, kad visada prasmingiau vaikus pažindinti su augalija ir gyvūnija jiems natūralioje aplinkoje. Viščiukų perinimas mokyklose itin sparčiai populiarėja, todėl siekiant tai sustabdyti VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos" dalinsis turima informacija su daugiau nei 600 ikimokyklinio ugdymo įstaigų, iš kurių šia pramoga jau naudojosi mažiausiai 40 įstaigų. 

Informacija paruošta Kamilės Rutkaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Kasdien didėjant informacijos kiekiui apie gyvūnų laikymą ir jų priežiūrą bei atsiradus galimybėms plėsti savo žinias apie tai, kaip užtikrinti sveiką augintinio fizinę ir psichologinę būklę, natūraliai didėja ir suvokimas apie netinkamas gyvūnų laikymo sąlygas. Dėl augančio visuomeniškumo, gyvūnų gerovės organizacijos kasdien sulaukia vis daugiau pranešimų apie naujus gyvūnų nepriežiūros atvejus. Deja, kartais jos nepajėgia kovoti su naujai įsigaliojusiais įstatymais.  2019 m. gegužės 7 d. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – VMVT) atnaujino Gyvūnų laikymo teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), kuriame buvo nustatyti bendrieji gyvūnų laikymo reikalavimai ir draudžiami veiksmai, bet nebeįvardinti minimalūs gyvenamieji plotai, užtikrinantys augintinių gyvenimo kokybę – psichologinę ir fizinę būklę. Pagal naująjį Aprašą, buvo siekta atnaujinimų kiekvienoje savivaldybėje, tačiau dar sausį buvo sunku pasakyti, kaip joms sekasi ties šiuo klausimu. Viena iš tokių – Ignalinos rajono savivaldybė, kurios nurodytose taisyklėse dar šiandien galima rasti įvardintus minimalius gyvenamuosius plotus augintiniams. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI) jau viešai kalbėjo apie šuns nepriežiūros atvejį Ignalinos rajone. Organizacija rugpjūčio mėnesį gavo pranešimą apie laikomą didelį šunį akivaizdžiai per mažame voljere. Buvo nurodyta, kad šuo niekada nėra vedžiojamas, nėra užtikrinamas jo fizinis aktyvumas, voljeras nėra tinkamai valomas, o grindinys – plytelės, ant kurių kojos nuolat slysta. Pranešėjai tikino, kad augintiniui nėra suteikiama jokia kita reikalinga priežiūra, o ištrūkęs iš voljero jis elgiasi agresyviai.  Atsižvelgiant į Ignalinos rajono savivaldybės taisykles, GGI kreipėsi būtent į šios savivaldybės administraciją su prašymu patikrinti šuns laikymo sąlygas taip užtikrinant jo gerovę. Tačiau pranešimas be pagrindo buvo tiesiu taikiniu persiųstas Ignalinos VMVT, kuri po kelių dienų atsakė, jog pranešimas dėl gyvūno laikymo sąlygų ir gerovės yra nepagrįstas. Ignalinos VMVT pranešime buvo nurodyta, kad patikrinimo metu, inspektoriai išsiaiškino, jog šuo neskiepytas nuo pasiutligės, bet apie galimus nusižengimus dėl voljero dydžio ir jo įrengimo daugiau nebuvo užsiminta. Apsikeitus keliais laiškais, kuriuose GGI prašė Ignalinos VMVT atstovų detalizuoti, koks voljero dydis nustatytas patikrinimo metu, informacija gauta nebuvo – institucijos atstovai teigė tokios informacijos suteikti neketinantys. Spalio mėnesį GGI neapleido šio atvejo ir kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją dėl iš Ignalinos VMVT gauto pranešimo tyrimo rezultatų. GGI skunde minėjo, kad VMVT pranešime trūko informacijos apie šuns voljero ir jo įrengimo patikrą, kurių reikalavimai yra nurodyti įsakyme dėl gyvūnų laikymo Ignalinos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių. 11 punkte yra pabrėžta, kad „laikant gyvūnus pastatuose, juose turi būti tinkamai įrengtos grindys, atitinkančios laikomų gyvūnų fiziologinius poreikius ir nekeliančios pavojaus gyvūnų sveikatai ir gerovei“, o įsakymo priede galima rasti minimalias augintiniams skiriamas ploto normas, nurodančias, kad 10-20 kg sveriančiam šuniui, laikomam voljere ir nei karto per dieną neišvedamam pasivaikščioti, turi būti skiriama 15 kv. m ploto, o 25-40 kg  sveriančiam šuniui – 25 kv. m ploto voljero patalpa. Tačiau nepaisant GGI abejonių, ar atvykę VMVT inspektoriai ėmėsi priemonių išsiaiškinant šuns svorį ir išmatuojant jo voljero dydį,  Ignalinos VMVT nepritarė teiktam skundui – anot jų, voljeras atitinka reikalavimus ir gyvūno gerovė nėra pažeista. Taip pat buvo paprieštarauta dėl skunde minimo šuns vedžiojimo – nors nėra tekę matyti šio gyvūno su pavadėliu, inspektoriai teigė, kad šuns savininkas du kartus per dieną išveda augintinį pasivaikščioti ir turi kelis įvairaus ilgio vedžiojimo pavadėlius. Taip pat buvo paaiškinta, kad šiuo atžvilgiu reikia vadovautis ne savivaldybės, kurioje šuo gyvena, taisyklėmis, bet gegužės mėnesį atnaujintu VMVT Aprašu. Tad GGI skundas buvo netikėtai atmestas taip ir nepasiekus geresnių rezultatų užtikrinant geresnes sąlygas augintiniui. Nors VMVT teigė, kad gegužę atsinaujinęs Aprašas padės geriau užtikrinti gyvūnų gerovę ir jų apsaugą, šiandien tuo galima stipriai suabejoti. Visuomeniški žmonės toliau kreipiasi į VMVT, savo savivaldybę ar informuoja gyvūnų gerovės organizacijas apie tokius nusižengimus, kaip dideli šunys, uždaryti itin mažuose voljeruose. Tačiau dabar šviesesnių rezultatų tokiems atvejams sunku tikėtis. GGI jau sausį garsiai kėlė klausimą, ar atnaujinta gyvūnų laikymo tvarka yra naudinga, o galbūt ji kelia tik dar daugiau problemų. Susidūrus su šia šuns istorija, GGI tegali apgailestauti, kad nors buvo įdėta daug pastangų siekiant užtikrinti geresnes sąlygas gyvūnui, daugiau nieko nepavyko pasiekti. „Situacija šiuo metu išties sudėtinga, kadangi kol egzistavo minimalūs plotų reikalavimai, nebuvo vietos žmogiškajam faktoriui, voljeras plotą arba atitiko, arba ne ir tai sužinoti padėdavo liniuotė. Dabar visiškai neaišku, kuo remiantis daromos išvados. Suprantu, kad turėtų būti remiamasi gyvūnų gerovės ekspertų kompetencija, tačiau vienam ekspertui plotas atrodo tinkamas, kitam ne. Beje, gyvūnų augintinių laikymo taisyklių priežiūra priklauso savivaldybėms, o ne VMVT, tačiau savivaldybės neturi gyvūnų gerovės srityje kompetentingų darbuotojų. Teoriškai tokiais atvejais, kai patys nuspręsti negali, turi kreiptis į VMVT pagalbos, tačiau realybėje viskas yra kiek kitaip, nes toks dvigubas darbas yra nelogiškas. Mes suprantame, kad plotų reikalavimai kėlė neaiškumų, kuomet gyvūnas auginamas bute ar kitomis aplinkybėmis, tačiau sieksime, kad būtent voljerams minimalūs plotai būtų sugrąžinti“ – teigia GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.  VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ nori priminti, kad organizacija aktyviai dirba su gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejais. Siekiama, jog už juos atsakingi asmenys ar įmonės būtų nubausti, užsiimama nuolatiniu visuomenės švietimu, teikiamos rekomendacijos bei nuolat bendraujama su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams arba tiesiai www.ggi.lt/parama. 

Informacija paruošta Kamilės Sakalauskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Lietuvoje plintant koronavirusui ir paskelbus ekstremalią situaciją dėl esamos padėties, nemažai klausimų kyla tiems, kas augina šunis, kates ar kitus gyvūnus. Nors mūsų mažieji draugai COVID-19 neserga ir viruso neplatina (PSO ir kitų atsakingų organizacijų duomenimis), svarbu apgalvoti iš anksto, kas galėtų pasirūpinti augintiniais jums susirgus ir kaip juos saugiai perduoti. Verta žinoti, kad ant gyvūnų kailio, odos ir kt. virusas gali nusėsti lygiai taip pat, kaip ir ant bet kokių sergančiojo žmogaus namų apyvokos reikmenų ar įvairių paviršių.  Kartu su veterinarijos gydytoja Vaida Misiūniene dalinamės patarimais, kaip pasirūpinti savo augintiniu ir kokių veiksmų šeimininkai turėtų imtis, norėdami užtikrinti savo augintinių ir kitų asmenų saugumą, gyvūno savininkui susirgus COVID-19: Svarbu iš anksto, kartu su šeimos nariais, apgalvoti planą, kaip bus elgiamasi, jei kas nors susirgs ir reikės važiuoti į ligoninę – kas pasirūpins šeimos augintiniais;Susitarti su tai galinčiais padaryti draugais ar giminaičiais;Raštu paruošti gyvūno priežiūros atmintinę/instrukciją: kuo ir kiek kartų maitinamas, koks kiekis maisto, skanėstų, kur jo galima įsigyti; kiek kartų ir kokiu laiku vedamas į lauką, kada keisti kraiką ir t.t.Perduodamt gyvūną tokią atmintinę išsiųsti el. paštu ar žinute;Gyvūną perduodantis ir perimantis žmogus turi laikytis visų higienos reikalavimų – dezinfekuoti rankas, pavadėlį, dėvėti apsauginę kaukę ar skydą, apsaugines pirštines;Gyvūną perduoti bekontakčiu būdu – susitarti perdavimo vietą, jei įmanoma, gyvūną patalpinti plastikiniame bokse, nes jį lengva dezinfekuoti. Jei augintinis didelis, rekomenduojama vengti tiesioginio kontaktu su jį perimančiu asmeniu – nesisveikinti, nespausti rankų, vengti kitų fizinių veiksnių, pvz. įdėti į bagažinę ar pririšti saugioje vietoje ir palaukti, kol perimatis asmuo jį pasiims saugiu atstumu;Perduoti tik būtiniausius gyvūno reikmenis – kuo mažiau žaislų ir daiktų;Perėmus gyvūną, tebedėvint apsaugos priemones, rekomenduojama jį išmaudyti su šampūnu. Jei tokių galimybių nėra, galima naudoti dezinfekuojantį skystį, tinkamą žmonėms bei gyvūnams: sudrėkinti medžiagos skiautę ir ja pavalyti kailį, pėdas. Svarbu, jog priemonė nepatektų gyvūnui į akis bei kvėpavimo takus; Išmaudžius ar dezinfekcinėmis priemonėmis nuvalius gyvūną, būtina persirengti, o nusivilktus drabužius – išskalbti;Papildoma apsaugos priemonė – jei yra galimybė, rekomenduojama gyvūną kelias dienas palaikyti atskirame kambaryje. Po kontakto su juo, reikėtų plauti ir dezinfekuoti rankas, ypač, jei perėmus gyvūną, jis nebuvo išmaudytas;Perėmus gyvūną, rekomenduojama dezinfekavimo priemone ar muilu perplauti visus jo reikmenis, nušluostyti maisto pakuotes ir pan. Jei gyvūną vežėte mašina ar kita transporto priemone, pasirūpinkite jos išvalymu arba prieš vežant patieskite plėvelę ar medžiagą;Gyvūną perėmęs asmuo turėtų pasistengti nuosekliai laikytis šeimininkų parengtos gyvūno priežiūros instrukcijos: taip bus paprasčiau užtikrinti, jog gyvūnas jaustųsi gerai bei saugiai, o kartu taip bus išvengta galimų nesklandumų. Tikime, jog šie patarimai padės pasirūpinti augintinių bei aplinkinių asmenų saugumu, šeimininkams susirgus COVID-19. Laikydamiesi nurodytų patarimų ir priemonių, saugiai perduosite ar perimsite gyvūną.  VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“  aktyviai užsiimama nuolatiniu visuomenės švietimu, teikia rekomendacijos, konsultacijas  bei nuolat bendrauja su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams arba tiesiogiai www.ggi.lt/parama. 

Pilną naujienlaiškį žiūrėkite: ČIA

Informacija paruošta Amandos Kiukytės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @jannerboy62 Žiaurus elgesys su gyvūnais Kinijoje pasiekė naujas aukštumas. Ten vis dar atliekami nežmoniški bandymai su gyvūnais, o neseniai buvo atliktas tyrimas modeliuojant automobilių susidūrimą, kuriame buvo naudojamos gyvos kiaulės. Jos buvo alkanos, prislopintos bei sąmoningos – mokslininkai naudojo jas kaip bandymų manekenus.  Tyrimo metu net 15 jaunų kiaulių buvo pririštos prie automobilio sėdynių ir naudojamos kaip gyvi manekenai modeliuojant didelį greitį. Didžioji dalis kiaulių buvo tik 70 – 80 dienų amžiaus. Didelio greičio simuliavimas buvo atliekamas norint išbandyti įvairius vaikiškus saugos diržus smūgio metu bei užtikrinti jų kokybę. Daugiau nei pusė gyvūnų testuojant mirė. Kiti buvo sunkiai sužeisti, jiems buvo lūžę kaulai bei atsirado vidinių kraujosruvų. Mokslininkai, kurie apžiūrėjo kiaulių kūnus, aptiko, kad dažniausiai sužaloti buvo plaučiai, blužnys ir kepenys. Prieš atliekant smūgio bandymą, kurio greitis siekė 30km/h – 50km/h jaunos kiaulės nebuvo šeriamos bei girdomos. Tokie tyrimai JAV nelegalūs jau nuo 1990 metų. Nepaisant kinų reikalavimų, kad jų tyrimai atitiktų JAV standartus ir būtų patvirtinti atitinkamų komisijų, tai vis tiek vyksta. Zachary Toliver iš PETA pasmerkė šį tyrimą kaip „barbarišką“ bei žiaurų. „Nepaisant to, kad egzistuoja modernūs bandymų metodai be gyvūnų, eksperimentatoriai toliau išgąsdintus gyvūnus prievarta tvirtina prie automobilių sėdynių ir daužo juos į sienas, kol gyvūnai pradeda kraujuoti, yra sumušami ar suknežinami. Gyvos kiaulės tokiuose testuose yra sumalamos, paliekamos su sulaužytais kaulais ir žiauriomis vidinėmis kraujosruvomis prieš nužudant ir išskrodžiant, – kalbėjo Zachary Toliver, – natūraliai kiaulės nesėdi automobilių sėdynėse. Jų anatomija stipriai skiriasi nuo žmogaus, taigi šių žiaurių tyrimų rezultatų negalima taikyti žmonėms. Automobilių gamintojai jau seniai suprato, kad tokie eksperimentai yra beverčiai ir jų rezultatų negalima lyginti su tuo, kas avarijos metu atsitinka žmogui.“ Praėjusio mėnesio pabaigoje aktyvistas paviešino vaizdo įrašą, kuriame matoma kaip Vokietijos farmacijos laboratorija pririša beždžiones už kaklo ir jas kankina. Taip pat kankina ir kitus gyvūnus. Farmakologijos ir toksikologijos laboratorijai dėl kankinimų šiuo metu atliekamas baudžiamasis tyrimas.   Informacijos šaltinis: https://captain-planet.net/chinese-scientists-are-using-live-pigs-as-crash-test-dummies/

Informacija paruošta Erikos Gasiul iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @stefyaich Kiekvienais metais koridų metu tūkstančiai jaučių yra barbariškai paskerdžiami. Per šimtmečius kovotojai rado nesuskaičiuojamą daugybę būdų, kaip „laimėti“ kovą prieš bejėgį gyvūną. Jaučiai būdavo apsvaiginami vaistais arba ant jų nugarų būdavo mėtomi smėlio maišai. Bulių ragai būdavo nuskutami, kad šie prarastų pusiausvyrą, arba vazelinu įtrinamos akys, kad pablogėtų jų regėjimas. Įprastoje koridoje bulius patenka į areną ir pirmiausia susiduria su pikadorais – ginkluotais raiteliais, kurie erzina bulių ir per keletą kartų gyvuliui į sprandą suduria 3 poras spalvotų, kaspinais papuoštų strėlių (banderilių). Po šių dūrių gyvūnas netenka daug kraujo ir apsvaigsta. Pabaigoje matadoras (arba toreadoras) su špaga ir mulete, pritvirtinta prie trumpos kartelės raudonu audeklu, dar kurį laiką efektingai pažaidžia su buliumi ir po to jį nuduria. Jeigu matadoras suklysta ir nepataiko iškart į stuburo smegenis, jautis gali likti sąmoningu, bet suparalyžiuotu. Tada jis grandinėmis ištempiamas iš arenos.  Jei minia yra patenkinta matadoro pasirodymu, jaučio ausys ir kartais jo uodega yra nukertamos ir pateikiamos šiam kaip trofėjai. Po kelių minučių į areną įvaromas kitas jautis, ir naujas sadizmo seansas vėl prasideda. Jaučių bėgimas Dauguma turistų nežino, kad dešimtys bulių, kurie yra priversti bėgti Pamplonos gatvėse, Ispanijoje, vėliau yra nužudomi. Kasdienių bėgimų metu žiūrovai ir bėgikai smogia jiems lazdomis, suvyniotomis į laikraščius. Paniką patiriantys gyvūnai gali susilaužyti galūnes bėgdami slidžiomis, akmenimis grįstomis gatvelėmis. Šis smurtas skatina dar daugiau smurto: gausu pranešimų apie įvairius išpuolius per tokias „šventes“. Priešinimasis bulių kautynėms Tarptautinis šių kruvinų pramogų pasmerkimas ir toliau auga. Jaučių kautynės buvo uždraustos mažiausiai 100 Ispanijos miestų. Katalonijos regionas uždraudė vadinamąjį kruvinąjį sportą po to, kai pareigūnams buvo įteikti 180 000 gyventojų parašai, reikalaujantys nutraukti skerdynes. Nuo 2008 iki 2013 metų turistų lankymasis koridų arenose sumažėjo 40 procentų. 2008 metais šalyje buvo surengta apie 3 300 jaučių kautynių. 2012 metais šis skaičius nukrito iki mažiau nei 2 000, o 2013 metais buvo surengta mažiau nei 500 jaučių kautynių. Meksikos valstijos Koahuila de Saragosa, Guerrero ir Sonora taip pat įvedė draudimus, prisijungdamos prie Argentinos, Kanados, Kubos, Danijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės. Portugalijos bulių kautynės „be kraujo“ Nepaisant pavadinimo, Portugalijos bulių kautynės yra tokios pat kruvinos kaip ir kitos. Jaučius sužeidžia tokiomis pat banderilėmis, kurios padaro gilias žaizdas ir gyvūnai netenka daug kraujo. Tuomet aštuoni forkadūnai dar labiau kankina, erzina jautį, kol galiausiai jis išsenka. Bulius nėra nužudomas arenoje, stebint žiūrovams, bet yra paskerdžiamas už arenos ribų vėliau. Negalime apsimesti, kad tai, kas vyksta kitose valstybėse mūsų neliečia ir mums nėra svarbu. Žiaurus elgesys su laukiniais gyvūnais Kinijoje jau parodė, kad vienos valstybės problema gali greitai tapti viso pasaulio ir visos žmonijos bėda, tad labai svarbu vienytis, šviesti vieni kitus ir skatinti humanišką elgesį su visais – žmonėmis ir gyvūnais.  Šaltinis: https://www.peta.org/issues/animals-in-entertainment/cruel-sports/bullfighting/

Informacija paruošta Guodos Petruškevičiūtės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @huchenme Jodinėjimas ant dramblių, plaukiojimas su delfinais, ką tik išsiritusių vėžliukų paleidimas į vandenyną, žaidimai su tigrų jaunikliais – tai tik maža dalis turistams siūlomų pramogų poilsiautojų pamėgtuose pasaulio kampeliuose. Vis dėlto, dėl dažnai viešinamų istorijų socialinėse medijose ir geresnio informavimo apie gyvūnų patiriamas fizines ir emocines kančias, nemaža dalis keliautojų yra sąmoningesni ir stengiasi aplenkti tokias pramogas siūlančias vietas. Tačiau pastaraisiais metais laukinės gamtos mylėtojams netrūksta alternatyvų – viena po kitos pradėjo kurtis vadinamosios laukinių gyvūnų prieglaudos (angl. sanctuaries). Tokių prieglaudų tikslas – padėti skriaudžiamiems, apleistiems ir paliktiems gyvūnams, jiems suteikiant visas sąlygas pasveikti ir gyventi jų rūšiai priimtinoje aplinkoje. Gyvūnai prieglaudose ir rezervatuose dažnai atsiduria iš cirkų, pakelės zoologijos sodų, laboratorijų, ar yra tiesiog paimami iš skriaudusių ar neteisėtai juos laikiusių žmonių. Drastiškai augant prieglaudų skaičiui, žiaurumo nenorintys remti, sąmoningi keliautojai susiduria su kita problema. Tampa sunku atskirti, ar prieglauda yra teisėta, ar tai tik dar viena gyvūnus išnaudojanti įstaiga, besislepianti po prieglaudos ar rezervato pavadinimu siekiant pritraukti turistų srautus. Kaip atskirti neteisėtas prieglaudas? Visų pirma, gyvūnų išsaugojimu ir pagalba jiems užsiimančios prieglaudos neveisia gyvūnų. Jaunikliai tikrose prieglaudose gyvena tik jei jie buvo išgelbėti arba patelės į jas patenka jau besilaukdamos. Nors pasitaiko nemažai veisiančių įstaigų, prisidengiančių tikslu išsaugoti retą rūšį, dažniausiai tokie jaunikliai niekada nebūna paleidžiami į laisvę ir galimai yra išnaudojami tik pritraukti lankytojus. Jei pastebite, kad prieglaudoje esantys gyvūnai atlieka triukus, už mokestį su jais galima fotografuotis, plaukioti ar kitaip juos išnaudoti pramogai, tai vieta, kuri negali vadintis prieglauda. Ypač laukiniai gyvūnai nėra paklusnūs, todėl siekiant juos palaužti ir išmokyti elgtis kitaip nei priklauso pagal jų prigimtį, dažnai imamasi smurto, laisvės suvaržymo, apsvaiginimo ir marinimo badu. Teisėtos prieglaudos leidžia gyvūnams gyventi natūraliomis sąlygomis kartu su savo rūšies gyvūnais. Gyvūnai patys gali pasirinkti, kada jie nori bendrauti su žmonėmis, o kada tiesiog pasislėpti. Vis dėlto, įstaigose, kurios siekia pelno, lankytojai gali glostyti laukinius gyvūnus, jiems leidžiama žaisti su liūtų ir tigrų jaunikliais, kurie vos gimę atskiriami nuo motinų, jodinėti ant dramblių, juos prausti, vedžioti.  Svarbu atkreipti dėmesį ir į gyvūnų laikymo sąlygas. Jei laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, didžiosios katės, yra laikomi ankštuose narvuose betoninėmis grindimis, ar gyvūnų judėjimas varžomas grandinėmis, tokia prieglauda nesiskiria nuo mažo pakelėje esančio zoologijos sodo.  Taip pat dažnai teisėtose prieglaudose lankytojų srautai ir apsilankymo laikas yra ribojami, kartais reikalinga išankstinė registracija, o atvykti galima tik tam tikru laiku ir nurodytomis dienomis. Neteisėtose prieglaudose apsilankymas neribojamas, nes pagrindinis jų tikslas yra iš lankytojų gaunamas pelnas, o ne gyvūnų gerovė. Prieš nusprendžiant aplankyti arba paremti laukinių gyvūnų prieglaudą ar rezervatą užsienyje, verta pasidomėti, ar jie yra akredituoti. Pavyzdžiui, tai galima padaryti apsilankius Pasaulinės gyvūnų rezervatų federacijos (Global Federation of Animal Sanctuaries) svetainėje. Akredituotos prieglaudos turi atitikti visus federacijos keliamus reikalavimus, svarbius siekiant užtikrinti tinkamas rūšių gyvenimo sąlygas.  Gyvūnams keliami neteisėtų prieglaudų pavojai  Laukinių gyvūnų išnaudojimas turizmo tikslais prisideda prie vienos didžiausių – rūšių nykimo – problemų. Pasaulio laukinės gamtos asociacijos teigia, kad nelaisvėje laikoma net du kartus daugiau tigrų nei jų gyvena laisvėje, nors šiuo metu jie yra prie išlikimo ribos. Sunku ir suskaičiuoti, kiek nykstančių rūšių laukinių gyvūnų yra įkalinti neteisėtose prieglaudose ir kasdien išnaudojami pramogai.  Teisėtos prieglaudos užtikrina, kad jose gyvenantys gyvūnai ten praleis visą gyvenimą. Vis dėlto, netikrose prieglaudose tiesa yra neretai slepiama – dėl netinkamų laikymo sąlygų ar turizmo sukeltų pasekmių, didelė dalis gyvūnų miršta, o per seni gyvūnai yra nužudomi arba gali būti parduodami nelegaliuose turguose dėl mėsos ar kitų vertingų kūno dalių. Pavyzdžiui, su didžiųjų kačių jaunikliais įmanoma žaisti ar fotografuotis tik kol jiems sueina 12 savaičių. Atskirti nuo motinos vos gimę, tokie jaunikliai turi itin silpną imuninę sistemą, todėl tik maža jų dalis išgyvena, o likusieji yra įkalinami narvuose ir naudojami nenatūraliam veisimui.  Jei neteisėtos prieglaudos, išnaudojančios gyvūnus turizmo tikslais, bus ir toliau taip masiškai lankomos ir remiamos, problema tik gilės. Tikėtina, kad siekiant pelno susikurs tik dar daugiau neteisėtų įstaigų, save vadinančių prieglaudomis ar rezervatais, laukiniai gyvūnai ir toliau bus perkami ir veisiami pramogai, o jų šansai išlikti ir išgyventi siaubingomis sąlygomis bėgant laikui tik mažės. Užkirsti kelią laukinių gyvūnų išnaudojimui, ypač mažiau išsivysčiusiose šalyse, yra pakankamai sudėtinga, todėl rekomenduojama iš anksto pasidomėti prieglaudos veikla, atsiliepimais internete, peržiūrėti nuotraukų galeriją ir viską vertinti sąmoningai.

Prancūzijos maisto, aplinkos ir darbuotojų sveikatos ir saugos agentūra (ANSES) paskelbė, kad naminiai gyvūnai ir gyvuliai neplatina koronaviruso COVID-19. Tokias išvadas mokslininkai pateikė išnagrinėję visus šiuo metu turimus mokslinius duomenis apie naująjį koronavirusą. Analogiškas išvadas patvirtino ir Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (OIE), Pasaulio sveikatos organizacija, Jungtinių Amerikos Valstijų ligų kontrolės ir prevencijos centras ir kitos tarptautinės organizacijos. Nors gyvūnai Kinijoje buvo galimas pirminis infekcijos šaltinis, tačiau dabar pagrindinis koronaviruso perdavimo būdas yra žmonių tarpusavio ryšys. COVID-19 tarp žmonių plinta daugiausia oro lašeliniu būdu – čiaudint, kosint ar iškvepiant. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad visi gyvūnai gali sirgti kitomis ligomis ir turėti mikrobų ar parazitų, dėl kurių žmonės gali susirgti. Todėl po kontakto su gyvūnu, tvarkius jo pašarą, tualetą, atliekas ar pan. būtina nusiplauti rankas, reikėtų neleisti gyvūnams laižyti veido, jų nebučiuoti, nesidalinti maistu. Prancūzijos mokslininkai, išanalizavę koronaviruso genetinę struktūrą, teigia, kad taip pat mažai tikėtina, jog virusu nuo sergančio žmogaus galėtų užsikrėsti naminiai augintiniai ar kiti gyvūnai. Ekspertai atmetė ir galimybę virusą perduoti ar platinti per maistą, gautą iš užkrėsto gyvūno. Mokslininkų nuomone, bet koks viruso pernešimas per maistą įmanomas tik tokiu atveju, jei pacientai ar virusu užkrėsti asmenys tą maistą užteršė jį tvarkydami ar ruošdami. Todėl atkreipiamas dėmesys, kad maisto gaminimas ir geros higienos praktikos laikymasis tvarkant ir ruošiant maistą yra pagrindinė veiksminga priemonė, užkertanti kelią užkrėtimui virusu. Šis virusas, kaip ir kiti koronavirusai, yra jautrus virimo temperatūrai. Todėl 4 minučių terminis apdorojimas 63 °C temperatūroje gali sumažinti maisto produkto užteršimą 10 000 kartų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena visiems maisto tvarkytojams ir veterinarinių paslaugų teikėjams, kad rekomendacijas, kaip užtikrinti tinkamą darbuotojų ir veiklos apsaugą ir higieną karantino laikotarpiu ir atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus apie COVID-19 galima rasti VMVT interneto svetainėje.

Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Gerai išauklėtas, nuovokus ir paklusnus augintinis – kiekvieno šeimininko svajonė. Įrašai, kuriuose įamžinti idealiai komandas vykdantys ar sudėtingus triukus atliekantys šunys sulaukia tūkstančių patiktukų, o kai kurie keturkojai netgi tampa socialinių tinklų žvaigždėmis. Daugybė šeimininkų žiūrėdami tokius įrašus ar stebėdami gerai besielgiantį šunį gatvėje galvoja tą patį: „Ech, kad maniškis šitaip. Bet kaip to pasiekti?“ Pirmiausia atsakykite patys sau: ar yra kokių nors šuns elgesio problemų, kurias norėtumėte pašalinti, ar tiesiog norite, kad šuo kažko išmoktų? O gal tiesiog ieškote jums ir augintiniui smagios veiklos? Jeigu susirūpinimą kelia elgesio problemos, pirmiausia reikėtų aptarti jas ir dirbti būtent su jomis. Nesuformuluoti norai ir neidentifikuotos problemos dažnai sukuria užburtą ratą: žmogus nori, kad šuo klausytų, tačiau tai, kad šuo vykdo komandas „sėdėk“ ar „gulėk“, visiškai nereiškia, kad jis nustos graužti sofą, kaukti likęs namuose vienas ar aploti praeivius gatvėje. Deja, tai dažna šeimininkų klaida, kurios pasekmė – keičiami dresuotojai ir treneriai, tikintis, kad kuris nors padarys stebuklą, tačiau neaptariant esminių problemų jis taip ir neįvyksta. Taigi, kai jau žinote, ko norite, galite ieškoti atitinkamos srities specialisto ir rinktis reikiamo pobūdžio užsiėmimus – bendro paklusnumo pamokas, elgsenos korekciją ar kokią nors specifinę veiklos su šunimi šaką: triukų dresūrą, kinkinių sportą, šokius šunimi ar pan. Nusprendus, ko jums reikia, metas rinktis specialistą. Tai gali būtų gan sudėtinga dėl keleto priežasčių. Norint užsiimti dresūra Lietuvoje, privalomo išsilavinimo vis dar nereikia. Tad pagrindinis dresuotojų žinių šaltinis paprastai būna įvairūs seminarai ar literatūra, kurių kokybės, deja, irgi niekas netikrina. Taip pat ši profesija nėra licencijuojama. Tai reiškia, kad dresuotoju tapti gali bet kas, neturintis nei tinkamų žinių, nei išsilavinimo. Todėl neretai galima susidurti su asmenimis, kurie savo darbe taiko pasenusius, nepagrįstus ar net žiaurius metodus. Pateikiame keletą faktų, kuriuos reikėtų žinoti, siekiant užtikrinti kokybišką ir saugų dresūros procesą.  Saugiausias ir moksliškai pagrįstas dresūros metodas – kai pageidaujamas elgesys yra paskatinamas. Įgyvendinti šį metodą galima įvairiomis technikomis, tačiau esmė išlieka ta pati – už pageidaujamą elgesį gyvūnas gauna paskatinimą – skanėstą ar žaislą. Tai pats humaniškiausias metodas, kuris neturi pašalinio poveikio, priešingai nei bausmėmis ar smurtu paremti metodai. Taikant paskatinimą įvairiausių dalykų išmokomi netgi laukiniai gyvūnai zoologijos soduose ar rezervatuose. Nors atsiranda abejojančių šio metodo efektyvumu, tačiau būtent jis naudojamas mokant raganosį ar leopardą ramiai išbūti kol bus suleisti vaistai, pamatuota temperatūra ar atliktos kitos procedūros. Šis metodas taikomas ir ruošiant šunis sudėtingiems moksliniams tyrimams, tokiems, kaip ilgas buvimas nejudant magnetinio rezonanso procedūros metu ar pan.  Lietuvoje vis dar galima sutikti dresuotojų, kurie remiasi pasenusia „vilkų gaujos“ samprata ir šeimininko bei šuns santykius prilygina vilkų gaujos tarpusavio santykiams. Tai ne tik pasenęs, bet ir klaidingas požiūris, kuris remiasi neteisingai atliktu ir interpretuotu tyrimu. Ir nors mes visi suprantame, kad šuo nėra vilkas (vargu ar sutiktumėte likti viename kambaryje su vilku, juo labiau palikti su juo savo vaikus), kai kurie žmonės šia teorija patiki. Tai ne tik trukdo suprasti šuns elgesį, bet ir gali pakeisti jį visiškai ne taip, nei norėtumėt. Tad jei dresuotojas pradės pasakoti apie gaujas, dominavimą, alfa lyderius ir hierarchiją, geriausia išeitis – padėkoti, atsisveikinti ir pasiieškoti kito.  Nors šuns prilyginimas vilkui yra iš esmės klaidinga koncepcija, tačiau galima susidurti ir su blogesniu dresūros variantu – dresūra, kai naudojamos bausmės ar netgi smurtas. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas draudžia gyvūnų sveikatai žalingų ar erzinančių cheminių medžiagų bei kitų priemonių ir įrenginių, sukeliančių gyvūnams baimę, stresą, kančias ar žalingas pasekmes jų sveikatai ir gerovei, naudojimą, taip pat gyvūnų mokymą ir dresavimą, sukeliant jiems skausmą ir baimę, naudojant dirbtinai žalojančias ar skausmą, kančią sukeliančias priemones bei gyvūnų agresijos kitų gyvūnų ar žmonių atžvilgiu skatinimą dresuojant gyvūnus, išskyrus tarnybiniais tikslais naudojamų gyvūnų dresavimą. Paprastai sakant, bauginti šunį, kelti jam skausmą ar kitokį diskomfortą, kenkti jo sveikatai ir skatinti jo agresiją dresūros metu draudžiama. Deja, nesant licencijavimo nėra ir veiklos kontrolės. Todėl stebėti ir vertinti, ar su augintiniu elgiamasi nepažeidžiant įstatymo teks jo savininkui – jums. Vertėtų žinoti, kad tokios priemonės, kaip smaugiantys ar dygliuoti antkakliai, elektriniai antkakliai, staigūs pavadėlio truktelėjimai, ausų sukimai, mynimas ant letenų gali būti pristatomi kaip įprastinės, žalos nedarančios ir šuniui  nekenkiančios dresūros priemonės. Tačiau iš tiesų jos ne tik kelia baimę ir skausmą, bet ir žaloja šunį sukeldamos ilgalaikes, o dažnai ir nepašalinamas pasekmes jo sveikatai. Tad skirti laiko pabendrauti su dresuotoju ir išsiaiškinti jo požiūrį į minėtas priemones tiktai verta.  Daugeliui kyla klausimas: „O gal išdresiruoti šunį galiu be dresuotojo?“. Ir taip, ir ne. Kitaip tariant, tai sėkmės ir jūsų, kaip dresuotojo, talento reikalas. Internete gausu pačios įvairiausios informacijos apie dresūrą. Deja, kaip ir bet kuri kita informacija, ji dažnai būna neteisinga. Neturint tam tikrų specifinių žinių susigaudyti jos sraute gali būti sudėtinga. Tačiau, jei nuspręsite pabandyti mokyti šunį savarankiškai, štai keletas bendro pobūdžio taisyklių. Mokykite šunį aiškiai – taip, kad jis suprastų, ko iš jo norite. Nėra užsispyrusių ar nesukalbamų šunų, yra tik netinkama komunikacija. Šunys turi savybę gerai perprasti žmogaus gestus ir mimikas, tad be žodinės komunikacijos vertėtų pasitelkti kūno kalbą – mostelėjimas ranka ar galvos judesys šuniui suteiks daugiau informacijos, nei ištartas prašymas pasukti į šoną.  Būkite nuoseklūs. Dažnai kartokite užduotis, išskaidykite užduoties išmokimą į atskirus etapus, stenkitės nekaitalioti žodžių ar gestų, skirtų užduočiai įvykdyti, pradėkite mokytis naujų užduočių ar komandų ramioje aplinkoje ir tik gyvūnui jas išmokus bandykite atlikti jas sudėtingesnėmis sąlygomis. Jeigu ko nors neleidžiate, sakysime, lipti ant stalo, to nuosekliai turėtų siekti visi šeimos nariai. Parodykite, kad jis pasielgė teisingai. Iškart po veiksmo atlikimo, nieko nelaukdami. Geriausiai atsilyginti už tinkamą elgesį tinka skanėstas, tačiau jį reikia paduoti iš karto, tą pačią sekundę, kai veiksmas atliktas. Kitaip atsiranda tikimybė, kad paskatinsite ne tą elgesį, kurio norite. Tai daugeliui būna sunkiausia dalis. Jei patiriate keblumų, pabandykite kreiptis pagalbos į specialistą, dirbantį „klikerio“ (spragtuko) dresūros principu. Išmokus naudotis „klikeriu“ savarankiškai dresuoti šunį taps lengviau.  Girkite šunį. Kaskart, kai šuo priima jus džiuginantį sprendimą – kalbinkite, glostykite, džiaukitės. Jei nerodysite teigiamų emocijų, šuo nesupras, kurie jo veiksmai jus džiugina. Tad nebijokite pasidžiaugti kuo nors „lygioje vietoje“ – kad šuo pas jus atbėgo, kad netempia pavadžio, neaplojo dviratininko. Emociškai šunys reaguoja kaip maži vaikai, tad pagyrimai jiems labai svarbūs.  Pasistenkite pažinti šunį. Lengviausia tai padaryti mokantis jo kūno kalbos. Taip lengviau suprasite, kada jūsų šuo laimingas, kada – susirūpinęs ar sutrikęs. Ar jis nori tęsti užsiėmimą, ar jis jau pavargo ir laikas jį baigti – tinkama užsiėmimo trukmė labai svarbi, jei šuo pervargs, jis mokysis kur kas prasčiau. Taip pat bus lengviau suvokti, ar taikote teisingą mokymo taktiką, ar jau laikas ją keisti.  Valdykite savo emocijas. Jei jaučiatės pavargęs ar suirzęs – palikite šunį ramybėje ir atidėkite užsiėmimą. Nepykite, jei nepavyksta gauti rezultato taip greitai, kaip norėtumėt. Šunys išmoksta pastebėti net mažiausius jūsų kūno siunčiamus ženklus, tad jei jie nesutaps su tuo, ką jūs sakote, gyvūnas jausis sutrikęs ir nežinos į ką reaguoti O tai, savaime suprantama, nepagerins ir taip jau prastos jūsų nuotaikos.  Būkite kantrūs. Mokymosi procesas gali užtrukti. Jei šuo ko nors nemoka, nereikalaukite iš jo to, kol jis neišmoko. Kartais žmonės kviečia šunį, kuris dar nemoka ateiti pagal komandą, o jam neatėjus – pasigauna ir nubaudžia. Tai – geriausias būdas išmokyti šunį niekuomet neateiti pas jį kviečiantį žmogų. Nes vienintelė išvada, kurią pasidarys šuo – kad pakvietęs žmogus jį nuskriaus. Tad nebauskite šuns, jei pas jus atėjo ar tiesiog leidosi pagaunamas. Jei būsite savo šuniui patikimas žmogus, su kuriuo jis jausis saugus, kritinėse situacijose jis bėgs pas jus, o ne nuo jūsų. Tai gali padėti netgi išsaugoti augintinio gyvybę. Kasmet daugybė šunų ko nors išsigandę (fejerverkų, griaustinio, kito šuns, keistai besielgiančio žmogaus ir k.t.) pabėga. Dalis jų žūsta arba būna sužalojami autoįvykiuose ar kitomis aplinkybėmis. Tad svarbiausia ir pagrindinė komanda, kurią turėtų mokėti kiekvienas šuo – visada atbėgti pašaukus. Tačiau tai įmanoma pasiekti tik užsitarnavus visišką augintinio pasitikėjimą.  Paverskite dresūros procesą jums ir šuniui smagiu žaidimu. Tyrimais įrodyta, kad žaisdami tiek žmonės, tiek šunys mokosi net kelias dešimtis kartų greičiau, nei nuobodžiai kartodami tą patį. Ir nepamirškite tiesiog pažaisti su šunimi – tai irgi turi teigiamą poveikį gebėjimui išmokti naują informaciją!

Informacija paruošta Kamilės Sakalauskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. Nors gyvename teisinėje, įstatymais draudžiamą elgesį reglamentuojančioje valstybėje, tai neapsaugo nuo vieno svarbaus faktoriaus, kuris gali negrįžtamai paveikti mūsų gyvenimus – žmonių žiaurumo. Gyvūnų gerovės srityje dažnai fiksuojamos situacijos, kada netinkamo elgesio su augintiniais metu jie sužalojami, luošinami arba net nužudomi. Pasitaiko ir atvejų, kada žiauriai su savo gyvūnu pasielgęs asmuo, jam nugaišus, įsigyja kitą ir istorija kartojasi iš naujo. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvas“ (toliau  – GGI) pasiekė informacija, jog žiauriai su savo šunimi nuolat besielgusio, o po to – nužudžiusio, asmens (A.V.) draugijoje – naujas augintinis, su kuriuo, galimai, taip pat elgiamasi žiauriai. Dar 2018 m. minėtas asmuo laikė savo šunį būdoje esančiame voljere, liudininkų teigimu, nuolat mušdavo, spardydavo ir kitaip smurtavo, o galiausiai  - Stafordšyro terjero mišrūną užkapojo mačete (nustatytos daugybinės gilios kirstinės žaizdos galvos ir kaklo bei nugaros srityse) bei paliko prie netoli namų esančios upės. 2018 m. birželį Panevėžio apylinkės teismas pripažino A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam galutinę bausmę – 30 (trisdešimties) parų areštą (Priedas Nr. 2). Plačiau: http://bit.ly/2PX2K1M Šiai dienai minėtas asmuo yra įsigijęs naują panašios veislės gyvūną, kurį taip pat galimai kankina. A.V. kaimynai patvirtino, kad iki tol jo kieme matė ne vieną gyvūną, kuris vėliau dingdavo: „Jis turėjo tų šunų visokių, ir mažutį tokį turėjo, nežinau, kur jis dingo, ir kačiukų turėjo. Dingsta, tuos šunis jis vieną kartą pakorė, tai pats pasisakė, o tą, kur sukapojo, tai čia visi matė. Vasarą jis čia tampė, juodas toks visas buvo, tai tampė po gatvę tą šuniuką kaip pagalį.“ Atsižvelgdami į šią situacija GGI partneriai, advokatų profesinė bendrija „Constat“, kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą – pagal įstatymus, atitinkamos teritorijos policijos įstaiga su rizikos grupės asmeniu, kuris yra nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą (kol išnyks teistumas), turi  pravesti prevencinį pokalbį.  GGI džiaugiasi, jog į tokį prašymą buvo atsižvelgta – gautas atsakymas, jog pokalbis pravestas ir dabartinio A.V. augintinio būklė bei gyvenimo sąlygos šiuo metu yra tinkamos, o pats asmuo – stebimas policijos. Nepaisant to, norime informuoti Panevėžio miesto gyventojus likti neabejingais – pamačius galimus žiauraus elgesio su A.V. gyvūnu atvejus, juos fiksuoti nuotraukomis ar vaizdo įrašais bei kreiptis į atsakingas institucijas.  Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai tokių gyvūnų šeimininkų elgesys nesikeičia: įsigijus naują augintinį, žiauraus elgesio situacijos kartojasi. Tačiau nesant jokiems įrodymams, imtis teisinių priemonių nėra įmanoma. Todėl prašome atkreipti dėmesį į žiauraus elgesio atvejus savo aplinkoje, o juos pastebėjus – tinkamai reaguoti. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ šiuo metu siekia įteisinti draudimą turėti augintinį po žiauraus elgesio su juo ar nusižengimo. Panašūs draudimai šiuo metu jau taikomi ne vienoje pasaulio valstybėje: Lenkijoje – iki 10 m., Suomijoje ir Švedijoje – 2 m., Rumunijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – 5 m., Norvegijoje ir Italijoje – 3 m.  Norėdami prisidėti prie šio projekto, ar gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo, skirkite 1,2% GPM paramą: https://ggi.lt/parama/ arba aukokite: http://bit.ly/2u3Ygib

Informacija paruošta Evelinos Žičkutės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @whoisdenilo Gyvūnų mylėtojai jau įprato tikrinti kosmetikos firmas bandymų bei gyvūninės kilmės ingredientų klausimu, taip pat įsiminė tokius žodžius kaip kazeinas (iš pieno išgaunamas proteinas, be maisto produktų dažniausiai randamas prezervatyvų sudėtyje), karminas/košenilis (pirmasis – pigmentas, antrasis – vabzdžio, iš kurio pigmentas yra išgaunamas, pavadinimas; randamas bulvių traškučiuose, saldumynuose, lūpdažiuose, raudonuose siūluose), želatina (iš gyvūnų kaulų gaunama medžiaga, naudojama guminukų, klijų, vaistų kapsulių gamyboje ir kt.) bei kitus žodžius, reiškiančius žalą gyvūnams. O ar kada pagalvojote apie... kokosus? Kokosas – riešutinės kokospalmės vaisius, plačiai naudojamas maisto ir grožio pramonėje. Turbūt nėra kosmetikos rūšies, kuri neturėtų kokosų linijos – pradedant šampūnais, kondicionieriais, plaukų kaukėmis, baigiant lūpų balzamais, kremais, masažo aliejais ir dar daugiau. Taip pat kokosų aliejų, pieną galima rasti sveikuolių, veganų bei visavalgių virtuvėse, naudojamą kaip alternatyvą karvės pienui arba pagal originalų receptą. Tačiau kur čia slypi kabliukas? Ne, nėra kokosų, pagamintų iš mėsos. Tačiau neveganiškas kartais yra jų surinkimo būdas. Šiam darbui – kokosų surinkimui – begėdiškai išnaudojamos kiauliauodegės makakos. Šie gyvūnai, kurių populiacija smarkiai mažėja, yra dresuojami rinkti kokosus, mat daro tai gerokai sparčiau už žmones. Deja, jei žmonės turi pasirinkimą, beždžionės ne – jos negali paprašyti pertraukos ar nedarbingumo lapelio ir išsekusios paprasčiausiai alpsta. Dresuojant ne visada naudojami itin žiaurūs metodai, tačiau be narvų ir grandinių neapsieinama, makakos nebegyvena laisvos. Tai – gyvūnų išnaudojimas, todėl, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, kokosai ne visada yra veganiškas ingredientas. Kita nuomonė Tiesa, egzistuoja ir kitokia nuomonė. Antropologijos profesorius Leslie Sponsel, tyrinėjęs žmogaus ir beždžionės santykį daugumos kokosų tėvynėje Tailande, teigė niekad nepastebėjęs žiaurumo atvejų. Beždžionių statusas ten esąs panašus į vakariečių šunų – augintiniai, kurie taip pat kartais dresuojami nešti naudą. Aišku, blogų šeimininkų pasitaiko visur. Dalis gyvūnų teisių aktyvistų smerkia bet kokį laukinių gyvūnų įkalinimą, tad netgi gerai prižiūrimos, bet su pavadėliu vedamos beždžionės yra nepriimtinas elgesys. Taipogi yra iškilusi šiokia tokia prieštara tarp kokosų tiekėjų, kurie tvirtina, kad absoliuti dauguma kokosų yra nurenkami beždžionių, ir kompanijų, teigiančių, jog jų kokosų gaminiams atsirasti padėjo tik žmonių darbas. Ką daryti? Pasiteirauti tiekėjų, ar jų kokosus nurinko beždžionės. Jei taip, nepirkti, ir galbūt įvardinti priežastį. Yra kompanijų, pavyzdžiui, 3 Buddhas Coconut Water, kurios teigia, jog jų kokosus renka tik žmonės. Tiesa, patikrinti šį faktą yra sudėtinga, tad lieka kliautis kompanijos žodžiu. Labiausiai tikėtina, jog beždžionių darbo neremia veganiški verslai, tad galima rinktis jų prekes. Šaltiniai: https://animalplace.org/did-a-monkey-pick-your-coconuts/ https://www.huffpost.com/ https://www.npr.org

Informacija paruošta Guodos Petruškevičiūtės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove. @a_dzhingarov Retai pamatysime nuosavą namą, kuriame augintiniai gyvena po vienu stogu su šeimininkais. Šuo, gyvenantis kieme ir atliekantis sargo funkciją, yra tarytum savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto, tokiomis sąlygomis laikomus šunis šeimininkai neretai pamiršta, o laiko jų priežiūrai ir geresnių sąlygų sukūrimui skiria labai mažai. Kaip nuolatinis šuns laikymas prie būdos ar mažame voljere gali paveikti augintinį ir kodėl tai gali sukelti problemų šeimininkui? Remiantis 2019 m. gegužės 7 d. įsigaliojusia gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo redakcija, įstatymas nedraudžia šunis laikyti pririštus prie būdos, o savivaldybės turėtų atsižvelgti į augintinių laikymo sąlygas. Anksčiau galioję minimalaus augintinio laikymo ploto kriterijai užtikrino, kad gyvūnai teisiškai negalėtų būti laikomi jiems per mažuose voljeruose ar būdose, deja, bet po įstatymo atnaujinimo šie kriterijai buvo panaikinti, todėl nustatyti pažeidimus tapo sudėtingiau.  Ar šuns vieta yra būdoje? Šunys yra prieraišūs ir nuo šeimininko priklausomi gyvūnai, todėl negali būti palikti vieni ilgą laiką ir pasirūpinti savimi. Vis dėlto, kai kurie šeimininkai yra įsitikinę, kad geriausia vieta šuniui – lauke prie būdos ar ankštame voljere. Toks šeimininkų požiūris yra itin kenksmingas augintiniams, kurie kenčia ne tik nuo erdvės trūkumo ir judėjimo laisvės suvaržymo, bet neretai tokiomis sąlygomis laikomi šunys yra maitinami nereguliariai ir netinkamai, neturi šviežio vandens, turi prisitaikyti prie bet kokių oro sąlygų: šalčio, lietaus, karščio, be galimybės pasislėpti, miega, ėda ir atlieka gamtinius reikalus toje pačioje vietoje. Poveikis augintinio sveikatai Visų pirma, tinkamai šuns fizinei ir psichinei sveikatai palaikyti, yra būtini reguliarūs pasivaikščiojimai. Vis dėlto, dažnai pasitaiko atvejų, kai prie būdos visą gyvenimą leidžiantys šunys nėra apskritai paleidžiami ar vedžiojami. Kokios to pasekmės ir kodėl tai svarbu?  Reguliarūs pasivaikščiojimai suteikia šuniui galimybę susitikti su kitais šunimis ir žmonėmis, todėl tai skatina jų socialinę raidą. Šunys, kurie niekada arba labai retai turi galimybę pamatyti ir patirti aplink juos esančią aplinką, dažnai yra priešiški prieš kitus gyvūnus ar žmones, turi baimės, vienatvės ir nepasitikėjimo jausmą, gali tapti agresyvūs. Pasivaikščiojimai stimuliuoja augintinių psichiką, leidžia geriau kontroliuoti gyvūnų elgseną, juos dresuoti ir padeda sukurti ryšį su šeimininku. Šuns įkalinimas vienoje vietoje gali nulemti ir kitą blogą gyvūno elgesį. Energijos kupinas augintinis neturi jos kur panaudoti, todėl nuobodulys ir judėjimo stoka gali pasireikšti tokiais augintinio veiksmais kaip nuolatiniu duobučių kasimu, nekontroliuojamu lojimu, daiktų graužimu arba kitu destruktyviu elgesiu. Tokie susiformavę augintinio įpročiai kai kuriais atvejais priverčia šeimininkus atsisakyti savo augintinių ar juos palikti likimo valiai. Prasta augintinio sveikata ir susižalojimai – ne mažiau svarbi nuolatinio gyvenimo lauke pasekmė. Neretai visą laiką prie būdos praleidžiantiems šunims nuo kieto grindų paviršiaus atsiranda nuospaudos, dažnos sąnarių ir kitos ligos, kaklo ir nugaros sužeidimai. Po retai nuimamu antkakliu gali susidaryti žaizdos, todėl dažnai augintinis kenčia fizinius skausmus ir patiria diskomfortą. Pasitaiko atvejų, kai lauke gyvenantiems šunims antkaklis niekada nebūna nuimamas, todėl įauga į odą. Pririšti šunys taip pat negali apsisaugoti nuo vabzdžių įkandimų, įvairių parazitų, gali netyčia įsipainioti grandinėje ir pasismaugti, yra bejėgiai apsiginti nuo kitų šunų šiems puolant.  Neišvengiama šuns agresija Kodėl prieiti prie pririšto šuns yra taip sudėtinga? Dažnas šeimininkų pasiteisinimas, kodėl šuo yra nuolat pririštas yra pasireiškianti agresija. Vis dėlto, toks gyvūno elgesys yra suformuotas būtent jo laikymo sąlygų ir dėmesio trūkumo. Kiekvienas didžiąją gyvenimo dalį prie grandinės praleidžiantis šuo kenčia nuo psichologinių, emocinių ir elgesio problemų.  Bėgant laikui prie grandinės pririšto šuns agresija tik didėja, tuo pačiu mažėja jiems skiriamas šeimininko dėmesys bei meilė. Su problema susiduriama, jei šuo išsilaisvina iš grandinės, jis gali užpulti žmones ar kitus gyvūnus, kartais aukomis tampa vaikai. Neretai kieme laikomi vieniši šunys priėjus žmogui nežino kaip elgtis, todėl iš didelio susijaudinimo gali įkąsti net ir savo šeimininkui.  Agresija kyla ir kovojant dėl teritorijos. Grandinė ar voljeras sukuria gyvūno erdvės ribas, todėl jis jaučia poreikį kovoti, kai į jam priklausančią teritoriją įžengia žmogus ar kitas gyvūnas. Šunys yra teritoriniai gyvūnai, todėl jų laikymas vienoje vietoje be galimybės būti vedžiojamam tik sukelia papildomas su teritorijos suvokimu susijusias problemas.  Vienatvėje palikti, prie būdos pririšti ar ankštuose voljeruose palikti kiemo šunys jaučia tokį patį emocinį ir psichologinį skausmą, kokį jaustų bet kuris tokiomis sąlygomis laikomas žmogus. Nors įstatymai nedraudžia šunį laikyti pririštą prie būdos, tikimasi, kad po truputį keičiasi žmonių požiūris į šunis ir, kad jie neliks abejingi, pastebėję netinkamomis sąlygomis laikomus gyvūnus. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ nori priminti, kad organizacija aktyviai dirba su gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejais. Siekiama, jog už juos atsakingi asmenys ar įmonės būtų nubausti, užsiimama nuolatiniu visuomenės švietimu, teikiamos rekomendacijos bei nuolat bendraujama su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą: http://bit.ly/padekgyvunams.