Naujienos

Kudlius – tai susivėlęs, gauruotas, pasišiaušęs, pro ūsą galbūt šypsantis prieglaudos gyventojas, kaip ir visi laukiantis atvykstant savųjų šeimininkų. Tačiau kudliaus niekas nemato ar nenori matyti, ypač, kai šalia strikinėja dar kelios dešimtys mažų, gražių, švarių šunyčių, o rytoj atkeliaus galbūt dar ne vienas išmestas veislinis, susišukavęs gražuolis. Kudlių galime rasti kone kiekvienoje gyvūnų prieglaudoje, kur jis kantriai sėdi ir laukia – gal kas pastebės?  2014 m. liepos mėnesį, bežiūrint į tokias gauruotas, laukiančias akeles, gimė dar vienas nevyriausybinės organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) projektas, skirtas pagerinti ne tokių patrauklių šunelių galimybes susirasti naujus namus. „Kudliaus“ projekto dalyvių GGI savanoriai ieško įvairiose gyvūnų globos organizacijose ir, atradę labiausiai susivėlusius ir daugiausiai grožio procedūrų reikalaujančius prieglaudų gyventojus, visi kartu keliauja į kirpyklą. Iš jos keturkojis grįžta kaip iš pieno plaukęs, švarutėlis, kvepiantis ir sušukuotas – ir pačiam gyventi maloniau, ir naujuosius šeimininkus sužavėti lengviau.   Šiandien jau turime šešis projekto dalyvius, kuriems niūrus gyvenimas tapo šviesesnis, o sunkūs veltiniai virto vešliu ir blizgančių kailiuku. Projekto atidarymo garbė teko VšĮ „Lesė“ gyventojui Babaužiui, su kuriuo darbavosi šunų kirpykla „Baltos uodegos“. Pateisinti savo vardą panoro ir Tautmilės prieglaudos globotinė Pienė – prieš grožio procedūras ji toli gražu neatrodė kaip iš pieno plaukusi. Tačiau dabar – tik pažiūrėkite – kokia ji didžiulė, minkšta, lyg pliušinė, bet vis vien dama. Dar trys damos pasigražinti į „Baltų uodegų“ kirpyklą buvo pristatytos iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos. Tai Alanija – juoda kaip smala, bei Bielka – sniego baltumo princesė. Bielka – jau subrendusi, vaikučius užauginusi, rami kalaitė, o Alanija – jauna, nepaprastai gero ir mielo charakterio, be galo smalsi ir besidominti kiekviena smulkmena. Abi, grįžusios iš SPA procedūrų, negali atsigrožėti savo atvaizdu veidrodyje ir be galo trokšta savo grožiu ir meilumu pradžiuginti jūsų širdis ir namus. Paskutinioji Pikabu, kurios vardas iš tiesų kitoks, bet mes ją praminėme savaip, iš „SOS gyvūnų“ keliavo į šuniukų grožio saloną „Dog Pearl“.  Pikabu – mažutė juoda mergytė, kuri labai nori glaustis prie žmogaus, visai nebijo važiuoti automobiliu ir labai paklusniais reaguoja į viską, kas jai sakoma. O draugužis Atas namus jau turi – beliko sulaukti visų dokumentų sutvarkymo ir jis keliaus su savo naujaisiais šeimininkais gyventi toli toli už Lietuvos ribų. Atas, ko gero, kol kas didžiausias pamaiva iš visų dalyvių. Žinoma, kaip čia nepasipuikuosi tokiu puriu ir minkštu kailiuku bei tokia sėkme! Jei susižavėjote kuriuo nors šuneliu ir norite jį priimti į savo namus, nesidrovėkite – drąsiai kreipkitės į juos globojančias organizacijas, gausite platesnės informacijos ir galėsite su jais artimiau susipažinti. O GGI savanoriai ir toliau dairosi įvairaus plauko kudlių, kuriems neprošal būtų apsilankyti grožio salone ir su nauja kibirkštėle akyse laukti atvykstant savo naujų šeimos narių. www.ggi.lt   Milda Bukantytė

Paskutinė šiais metais, tačiau pati linksmiausia – šunelio Ato istorija. Projekto metu visiškai atsitiktinai sužinojome, jog prieglaudoje gyvena laimingas šuo Atas. Laimingas todėl, kad jau greitai jis iškeliaus į naujus namus. Pamatę Atą, nusprendėme jį išpuošti, tokiu būdu atsidėkodami jo naujiems šeimininkams. Kadangi Atas ne šiaip sau mažas šuniukas, o didžiulis, virš 30 kg sveriantis patinas, mūsų misija nebuvo pati lengviausia. Tačiau Atas nuostabaus charakterio, taigi bent jau grožio procedūros nebuvo sunkios. Šis vaikinas labai smalsus, jam įdomu viskas: nuo plytelės ant šaligatvio iki musės ant nosies. Tad keliauti su juo buvo tikras nuotykis. Automobilyje Atas jautėsi labai puikiai, taip puikiai, kad jam nelabai rūpėjo, ar jis sėdi ant naujutėlaičio palto, ar ant svarbių dokumentų. Žinoma, tokiam vyrukui viskas atleistina. Atas nepaprastai mielas ir jaukus šuo, jo naujai šeimai labai pasisekė. Į „SOS gyvūnų“ prieglaudą Atas pateko prieš trejus metus. Piktavaliai žmonės jį tiesiog pririšo ir paliko prie prieglaudos vartų. Pikta, tačiau apie tokius neatsakingus žmones net neverta kalbėti, geriau pasidžiaukime ir pasigrožėkime dabartine Ato situacija.   Po gaivinančių procedūrų Atas buvo nepaprastai laimingas. Tik mums grįžus į saloną, prišoko prie mūsų ir pradėjo džiūgauti. Atrodė, kad jis maivosi dėl savo nepaprastai puraus ir kvepiančio kailio. Kirpyklos darbuotojų dėka mūsų dičkis tapo minkštas, švarus, kvepiantis ir, žinoma, dar laimingesnis. Kadangi tokį tvarkingą Atą buvo gaila grąžinti atgal į prieglaudą, paprašėme, kad kurį laiką šunelis pagyventų namų sąlygomis. Prieglaudos darbuotoja pažadėjo pasistengti suteikti Atui globą iki jo išvykimo į naujus namus. Kadangi visa „SOS gyvūnų“ savanorių ir darbuotojų komanda yra labai puikūs ir savo darbui pasišventę žmonės, mes jais pasitikėjome ir jie savo pažadą ištęsėjo. Dabar Atui beliko sulaukti, kol bus baigti paruošti dokumentai, ir jis iškeliaus už Lietuvos ribų į savo naują mylinčią šeimą. Gerų žmonių, mūsų organizacijos savanorių ir aktyvių rėmėjų dėka projektas toliau tęsiasi. Kol kas laimingieji tik penki iš visos galybės, tačiau po švenčių vėl aktyviai kibsime į darbus. Gražių švenčių Jums linki „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“! Taip pat galite skaityti, kaip „Kudliaus” projekte dalyvavo Badis, Pienė, Trepsius, Saimonas, Simutė, Meksika, Smala, Mergaitė, Barsikas, Borgas, Džiulė, Justas ir Čarlis. Taip pat skaitykite apie „Kudliaus” projekte dalyvavusius Knopkytę, Alaniją ir Bielką, Babaužį, Trepsių, Pupą, Mergaitę ir Barsiką, kurie jau rado namus.

Prieglaudose besiglaudžiantys gyvūnai išvaizda dažnai skiriasi nuo tų, kurie gyvena namuose, ir tai – svarbus veiksnys, siekiant patraukti potencialių šeimininkų dėmesį. Tad bendradarbiaujant su šunų kirpyklomis tęsiamas  projektas, kurio metu prieglaudose atsidūrę gyvūnai išmaudomi, nukerpami bei nufotografuojami PRIEŠ ir PO. Taip ne tik siekiama spręsti perpildytų prieglaudų problemą, bet ir pagerinti pačių gyvūnų savijautą. Jau esame rašę apie pirmuosius projekto herojus Badį, Pienę bei Alaniją. Nepraėjus net dienai skubame pasidalinti dar viena nuostabia istorija. Šios istorijos herojė – Bielka. Į nevyriausybinės organizacijos “Gyvūnų gerovės iniciatyvos” projektą Bielka pateko ne šiaip sau. Ji buvo atrinkta dėl savo neįprastai mielos išvaizdos ir sniego baltumo kailiuko. Kai pamatėme ją pirmą kartą, Bielkos kailiukas buvo netgi įgavęs rusvą atspalvį (nors nuotraukose tai ir nelabai matosi), tad žinojome, jog po SPA procedurų pamačiusiems Bielką mums daužys širdys. Būtent ir nutiko – galite įsitikinti patys. Į „SOS gyvūnų“ prieglaudą ji atkeliavo su savo mažais vaikiukais iš blogų šeimininkų. Prieš atsidurdama prieglaudoje Bielka augo baisiomis sąlygomis pas asocialius žmones, kurie ja visiškai nesirūpino. Bielkos mažyliai jau surado savuosius namus, todėl pats laikas iš prieglaudos iškeliauti ir mamytei. Žmonės, kurie priglaus Bielką, tikrai nepasigailės savo sprendimo, nes kalytė be galo protinga ir paklusni. Labai mėgsta važiuoti automobiliu, nuo prieglaudos iki kirpyklos pusę kelio tiesiog sėdėjo ramiai ir žiūrėjo pro langą, o kai nusibodo šis užsiėmimas, sugalvojo ateiti arčiau priekyje esančių žmonių. Tad visą likusią kelionės dalį Bielka tiesiog stovėjo iškišusį savo mielą snukelį mums prie pat veidų. Nuostabaus charakrerio šuo. Šiuo metu Bielkai jau penkeri metai, tad labai tikimės, kad po šio projekto atsiras geri žmonės, kurie suteiks jai šiltus namus, kuriuose ji bus ne tik mylima ir pamaitinta, tačiau kažkam taps ir geriausia drauge.   Dėl Bielkos globos kreipkitės: +370 68339826 Nadia   Taip pat galite skaityti, kaip „Kudliaus” projekte dalyvavo Badis, Pienė, Atas, Trepsius, Saimonas, Simutė, Meksika, Smala, Mergaitė, Barsikas, Borgas, Džiulė, Justas ir Čarlis. Taip pat skaitykite apie „Kudliaus” projekte dalyvavusius Knopkytę, Alaniją ir Babaužį, Trepsių, Pupą, Mergaitę ir Barsiką, kurie jau rado namus.

Prasidėjo žiema, šalčiai ir smagiausias rogučių sezonas. Kasdien viltingai laukiame sniego savo jaukiuose namuose su šiltos arbatos puodeliu – koks idiliškas žiemos paveikslas. Tačiau ne visiems žiema atneša tiek džiaugsmo ir laimės kaip mums: prieglaudose gyvenantiems šuneliams žiema tik dar vienas sezonas kai kasdien jie viltingai laukia ne sniego, o Tavęs. Tad, norėdami paskatinti Tave bei Tavo šeimą, tęsiame savo nevyriausybinės organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos” vykdomą projektą. Šį kartą jo herojė – pati mieliausia juočkė – Alanija. Istorija, kaip Alanija atsidūrė „SOS gyvūnų“ prieglaudoje, gana neįprasta. Vieną dieną kaip iš giedro dangaus, o gal tiksliau skambėtų – iš automobilių stovėjimo aikštelės, atklydo mažytis, vos dviejų mėnesių šuniukas. Tai buvo mūsų mažoji Alanija, juoda garbanė mergytė tiesiog atsirado iš niekur (nors dažniausiai su tuo “niekur” būna susiję žmonės), taip ji pradėjo gyventi „SOS gyvūnų“ prieglaudoje ir tapo jos dalimi. Alanija prieglaudoje praleido jau nemažai laiko, išaugo į nepaprasto grožio šunį, tad buvo nuspręsta jai suteikti dar daugiau žavesio, kad būsimi šeimininkai tikrai ją pastebėtų. Gruodžio 15 d.  ji pateko į kirpyklos kolektyvo rankas, kur buvo išprausta, sušukuota ir visaip kaip išgražinta. Alanija po visų procedūrų buvo sugrąžinta į prieglaudą, pasipuošusi ir laiminga, laukti savo naujųjų šeimininkų.   Alanija nepaprastai gero ir mielo charakterio, be galo smalsi ir besidominti kiekviena smulkmena, patekusi pas gerus žmones taptų tikra šeimos nare. Alanija žino, kaip reikia elgtis, tad norintiems ją dresuoti bus itin paprasta tai padaryti. Kalytė jau išaugusi iki savo maksimalaus dydžio, vos siekia kelius, tad ir vietos jai atsirastų net ir vieno kambario butuke (žinoma, tik jei ji būtų dažnai vedžiojama į lauką). Mergytė po procedūrų kirpykloje bei vizito pas veterinarą jau laukia, kada galės vėl pajusti žmogišką rūpestį ir meilę. Ir, žinoma, grąžinti jo jums dvigubai daugiau. Taip pat galite skaityti, kaip „Kudliaus” projekte dalyvavo Badis, Pienė, Atas, Trepsius, Saimonas, Simutė, Meksika, Smala, Mergaitė, Barsikas, Borgas, Džiulė, Justas ir Čarlis. Taip pat skaitykite apie „Kudliaus” projekte dalyvavusius Knopkytę ir Bielką, Babaužį, Trepsių, Pupą, Mergaitę ir Barsiką, kurie jau rado namus.   Dėl Alanijos globos kreipkitės: +370 68339826 Nadia

Lapkričio 28 dieną Nepale susibūrė milijonai hinduizmo sekėjų, švenčiančių Gadhimai festivalį, kuriame vyksta, manoma, didžiausio masto gyvūlių aukojimo ritualas pasaulyje. Tikintieji mano, jog šis įvykis neša sėkmę ir skatina Gadhimai, hinduizmo galios deivę, išpildyti jų norus. Ritualas prasideda prieš auštant, laukuose netoli Gadhimai šventovės, esančios Bariyarpur miestelyje, kurioje hindų kunigas (“Hindu priest”) sumaišo savo paties kraują su žiurkės, viščiukio, balandžio, ožkos ir kiaulės. Tūkstančiai automobilių, pilni šeimų vežančių aukojimui skirtas ožkas ir paukščius, vyko keliu vedančiu į šventyką. Pirma diena užbaigiama buivolų, uždarytų aukštomis sienomis aptvertoje teritorijoje, galvų nukirtimu. Naudodami kukri peilius tai atlieka specialiai atrinkta vyrų grupė. Bara apylinkėje, maždaug 160 kilometrų pietuose nuo Katmandu vykstančiame festivalyje, pirmoje jos pusėje buvo nužudyta apie 5000 buivolų – ir dar daugybei kitų gresia toks pat likimas. Per 2009 festivalį, buvo paaukota apie 200 000 gyvūlių ir paukščių. Dauguma žmonių, dalyvaujančių festivalyje, yra iš kaimynės Indijos, nors ji ir draudžia gyvulių, skirtų festivaliui, eksportą. Ši priemonė, įvesta 2009-aisiais, per pusę sumažino paskerstų gyvulių kiekį. Nors organizatoriai ir valdžios organai gina šią daugybės kartų senumo kas penkis metus vykstančią tradiciją, gyvūnų teisių gynėjai viešai ją smerkia kaip barbarišką. Vienas iš festivalių dalyvių, Rajesh Shah, kepdamas ką tik savo rankomis paskerstą gyvūlį, Guardian naujienoms prasitarė pažadėjęs Gadhimai, kad jos garbei paaukos ožką, jeigu jo verslas bus sėkmingas. Jis pridurė savo pažadą deivei ištesėjęs, nepaisant skundų susijusių su festivaliu. Shristi Singh Shrestha, “Animal Welfare Network” Nepale priklausanti gyvūnų teisių gynėja, Guardian naujienoms pripažino besijaučianti liūdna ir sužlugdyta, kadangi organizacija nesugebėjo sustabdyti skerdynių. „Bent vienas teigiamas dalykas yra tai, jog paskerstų gyvūlių skaičius šiemet sumažėjo… tikimės, kad kitame festivalyje nebus jokių gyvūlių skerdynių” sakė ji. Šaltinis: http://www.independent.co.uk

Šią savaitę GGI vedė paskaitą Vilniaus Antakalnio gimnazijos 9-12 klasių mokiniams. Mokykloje vyko gyvūnų savaitė. „Mokiniai buvo supažindinti su gyvūnų gerovės idėjų sklaida Lietuvoje bei savanorystės galimybėmis, norit padėti gyvūnams“ – teigė paskaitą vedusi organizacijos vadovės pavaduotoja Monika Mačiulienė.  

Lauke jau didelis šaltis, tad kiekviena diena ir ypač naktis labai svarbi. Prašome pagalbos mažučiams katinėliams, gyvenantiems Vilniaus Senamiestyje, Gaono g. 4. Jie slepiasi už užrakintų medinių vartų prie Austrijos ambasados. Amžius galėtų būti apie mėnesį laiko, jų buvo 5, tačiau dabar matosi jau tik 4. Kartais išlenda, kai kas atneša maistuko. Reikalinga globa, pagauti padėtume. Galintys padėti prašau susisiekti nebrisius@ggi.lt.  

GGI komanda pirmąją žiemos dieną paminėjo darydami gerus darbus ne tik gyvūnų labui. Dėkojame Nacionaliniam kraujo centrui už šiltą sutikimą.

Siekiant sumažinti beglobių gyvūnų skaičių veterinarijos gydykloje UAB AH Fiona skelbiama šunų ir kačių kastracijos-sterilizacijos akcija. Akcijos metu katės sterilizacija – 60 lt/17,38 eur, katino kastracija – 30 lt/8,69 eur, kalytės sterilizacija nuo 150 lt /43,44 eur, šuns kastracija nuo 60 lt /17,38 eur (priklausomai nuo gyvūno kūno svorio). Akcija vyksta iki 2015-01-30. Akcija gali naudotis socialiai remtini žmonės: pensininkai, daugiavaikės šeimos, invalidai. Išankstinė registracija tel.: 8 65057888 Mus rasite: S. Stanevičiaus g. 14 b,  Vilniuje.

Nesvarbu kiek Tau metų, turi auginti ar ne, bet jei myli gyvūnus – dalyvauti renginyje tiesiog būtina! Gyvūnai – mūsų gyvenimo dalis, kuri neatsiejama nuo žmogaus! Mes turime neužmiršti, kad auginant bet kokį gyvūną įsipareigojame juo rūpintis ir laikytis tam tikrų taisyklių. Tad renginio metu turėsite galimybę sužinoti, kaip socializuoti savo keturkojį ir ko nepamiršti pasivaikščiojimų metu.Jei nesi abejingas gyvūnams, jų interesams ir nori nuotaikingai praleisti šeštadienio popietę, atvyk prie Šiaulių Lapės 12 valandą ir būk pasiruošęs linksmybėms!Tavęs laukia:Įdomūs gyvūnų pasirodymai (gyvūnų dresūros ir sporto klubas „Akela“);Susipažinimas su naujai besikuriančiais gyvūnų globos namais („Šiaulių letenėlė“);Galimybė laimėti fotosesiją savo augintiniui! („AistėSudintaitė Photography“).Mes (MRU studentės studijuojančios Vilniuje ir negalinčios pamiršti savo gimtųjų namų – Šiaulių) laukiame Tavęs ir primename, jog lauke jau vėlyvas ruduo, tad nepamiršk šiltų drabužių ir geros nuotaikos!DĖMESIO RENGINYS NEMOKAMAS!Daugiau apie renginį.Renginyje pasirodys:http://klubasakela.lt/https://500px.com/aiistehttp://www.dresuroscentras.lt/https://www.facebook.com/pages/Šiaulių-letenėlė/715330268538051?fref=ts

Neseniai internete pasklido dainininko, dainų kūrėjo ir autoriaus, DJ‘ėjaus straipsnis apie vegetarizmą, veganizmą ir tai, kokią įtaką gyvulininkystės ūkiai turi mūsų visuomenei ir pasauliui. Straipsnis sukrečiantis ir priverčia susimastyti. Tikimės, kad susimastysite ir jūs. GGI komanda  Moby straipsnis Porą metų atgal kalbėjausi su Al Gore (red. past.: Albertas Arnoldas Goras jaunesnysis – JAV gamtosaugininkas aktyvistas. 1993-2001 metais buvo Bilo Klintono viceprezidentas. Sukūrė filmą „Nepatogi tiesa“ („An Inconvenient Truth“)), paklausiau jo labai paprasto, tačiau aiškaus  klausimo: „gyvulininkystė sukuria apie 18 procentų visų klimato atšilimą sukeliančių dujų. Kodėl to nepaminėjai nei savo knygoje nei filme?“. Jo atsakymas buvo nemaloniai atviras. Perfrazuojant jis atsakė: „Daugumai žmonių gyvulininkystės įtaka klimatui yra pernelyg nepatogi tiesa“. Mes mėgstame gyvulinės kilmės produktus. Na, tiksliau jūs mėgstate gyvulinės kilmės produktus. Aš esu veganas jau 28-erius metus. Tad, būsiu atviras, net neprisimenu jų skonio. Tačiau kaip rūšis, mes mėgstame jų produktus. Labai! Įdomumo dėlei: kiekvienais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose užauginama ir nužudoma apie 10 milijardų galvijų. Visame pasaulyje mes užauginame ir paskerdžiama apie 56 milijardus gyvūnų. Jei mokate skaičiuoti, tai reiškia, kad maistui mes nužudome 1,776 gyvūnų kiekvieną sekundę! Ir į šiuos skaičius neįtraukiame žuvies ir jūros gėrybių. Bet nepaisant to, kad esu veganas dėl etinių priežasčių, aš nenoriu rašyti apie etiką su gyvūnais ūkiuose. Aš noriu rašyti apie tai, kaip gyvulininkystė žudo mus ir mūsų planetą. Ir taip, aš žinau kaip tai skamba hiperbolizuotai. „Tai žudo mūsų planetą!” Tačiau kartais hiperbolė nebūna hiperbolė. Kartais tai tiesiog akį rėžianti tiesa. Pradėsiu nuo klimato kaitos. Jungtinių tautų organizacija išleido konservatyvią ataskaitą, kur jie pareiškė, kad gyvulininkystė yra kalta dėl 18% šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimo. Palyginant: gyvulių ūkiai yra atsakingi už didesnį kiekį šių dujų sukūrimo nei automobilius, laivus, autobusus, sunkvežimius, motociklus ir lėktuvus kartu sudėjus! Bet mes mėgstame savo gyvūnus. Ar bent jau mėgstame juos auginti ir valgyti. Tad mes vykdome mainus: gyvūnų produktai į klimato kaitą. O klimatas yra komplikuotas. Ir klimato kaita yra komplikuota. Bet gyvulių ūkių rolė klimato pasikeitimuose yra paprasta ir aiški. O kaip badas? Žemėje šiuo metu yra apie 7 milijardai žmonių ir nemaža dalis jų yra labai labai alkani. Straipsnis po straipsnio ir knyga po knygos vis užduoda tą patį klausimą: „Kaip mes išmaitinsime žmones pasaulyje, kai jų bus 8, 9 ar 10 milijardų?“. Diskusija pasisuka į tręšimą ir GMO produkcijos auginimą ariamoje žemėje. Tačiau štai jums skausmingai paprasta idėja: nustokite maitinti žmonių maistą gyvuliams! 1 paundui (~0.45kg) užauginti reikia apie 15 paundų (~7 kg) grūdų (1 kg mėsos reikia 14 kg grūdų). Kilogramas mėsos gali išmaitinti keturis žmones poros valandų laikotarpiui. Kaip pavyzdys su grūdais būtų toks, kad 7-ių kilogramų grūdų užtektų išmaitinti 13 žmonių visą dieną. Todėl žiūrint globaliai, mes neturime bado problemos, mes turime gyvulininkystės problemą. Maitindami savo maistą gyvūnams ir tuomet valgydami juos mes elgiamės panašiai, kaip žiemos metu šildytume namus ir degintume malkas lauke. Kalbant apie žiemą: porą metų atgal, pavargęs nuo šaltų Niujorko žiemų, aš išsikėliau į Kaliforniją. Paskutinius metus Los Andžele turėjome maždaug 362 gražias ir saulėtas dienas. Per Kalėdas džiaugėmės 25 laipsnių temperatūra ir nebuvo nei vieno debesėlio danguje. Kas yra puiku, nepaisant fakto, kad Kalifornija ir visi vakarai kenčia nuo baisiausios sausros istorijoje. Kaip kaliforniečiai, mes buvome paprašyti po dušu praleisti mažiau laiko ir išnaudoti mažiau vandens vejos ir gėlių laistymui. Abi idėjos yra geros, bet vėlgi grįžkime prie palyginimų: ilgas dušas sunaudoja apie 150l vandens, kuomet 150g sveriančiam mėsainio paplotėliui pagaminti prireikia nuo 15,000 iki  68,000 litrų vandens. Daugiau nei 90% Kalifornijos vandens nukeliauja į žemdirbystės ir gyvulininkystės ūkius. Kai kurie ūkiai elgiasi ypač atsakingai ir 1 kilogramui sojos pupelių sunaudoja apie 1600 litrų vandens. Tiesa, yra ir labai vandeniui reiklių rūšių: ryžiai ir medvilnė, bet daugiausia iš ūkių sunaudoja gyvulininkystės ūkiai. Kiekvienam kilogramui vištos reikia beveik 4000 litrų vandens, kiaulienos – 4400 litrų. Asmeniškai, aš su mielu noru sudaryčiau susitarimą su Kaliforniją, kad po dušu praleisčiau mažiau laiko, jei jie nebetiektų vandens gyvulininkystės ūkiams. Jei aš po dušu praleisčiau minimaliai laiko, galėčiau išnaudoti vos 20 litrų vandens ir po 132 nusiprausimų būčiau sunaudojęs tiek pat vandens, kiek reikia pagaminti 0,5 kilogramo jautienos. Taigi, mes jau paskaičiavom, kad turint maždaug 56 milijardus mėsai ir gyvuliniams subproduktams auginamų gyvūnų, sunaudojame labai daug vandens ir grūdų ir sukuriame labai daug anglies dioksido ir metano dujų. Tačiau šie milijardai gyvūnų taip pat sukuria labai daug atliekų – matomų ir labai šlykščių atliekų. Na ir vėl paskaičiuokime: gerieji Filadelfijos žmonės per metus vidutiniškai pagamina apie 1,000,000 tonų šlapimo ir fekalijų. O viena (taip, tik viena) kiaulų ferma per metus pagamins apie 1,600,000 tokių pat atliekų. Dėl tokių atliekų yra užteršiami mūsų ežerai ir upės, todėl žydi vanduo, o visos fekalijos dar papildomai užteršia gruntinius vandenis. Ir pagrindinis kaltininkas – gyvuliai. Jie sukuria 3 kartus daugiau tokių atliekų nei žmonės. Beje, dėl tos pačios priežasties, Arizonos universiteto mokslininkai nustatė, kad mūsų virtuvėse yra 3 kartus daugiau fekalijose esančių parazitų, nei mūsų tualetuose! Ir viskas dėl atvežtos mėsos. Kodėl? Gyvūnai gyvena jų pačių išmatose, tuomet yra paskerdžiami, supakuojami ir galiausiai atsiranda ant mūsų stalų. Su visais ne taip laukiamais papildais. Beje, be šių dovanėlių, jie taip pat atsiveža ir pesticidus, antibiotikus, hormonus, cholesterolį ir riebalus. Todėl nustojami valgyti mėsą, mes stipriai sumažintume širdies ligų, diabeto ir kai kurių vėžio rūšių skverbimąsi į mūsų gyvenimą. Ir pabaigsiu su Alberto Einšteino mintimi, kad „Niekas taip nepridės žmogaus sveikatai ir nepadidins šansų išgyventi šioje žemėje taip, kaip vegetarinės mitybos evoliucija“. Šaltinis: http://www.huffingtonpost.com/moby/moby-meat

Šuniukas – labai svarbi vaiko gyvenimo dalis, nes kažkokiu stebuklingu būdu jis sugeba su vaiku užmegzti ypatingą ryšį. Ši straipsnio dalis apie šunis, nes jų dažniausiai ir nori vaikai. Apie šuns ir vaiko draugystę, pasakoja trijų vaikų mama, Vilniaus teritorinės muitinės kinologė, vokiečių aviganių veislyno „Laukinė vilkauogė“ savininkė Živilė Čepulienė. Jos namuose kartu su vaikais auga šeši suaugę šunys, devyni šuniukai ir katė. Minusai svarbiau Prieš apsisprendžiant pirkti šunį, pirmiausia reikėtų pasidomėti, kokie bus jo laikymo minusai. Ką reikės paaukoti, kaip atrodys namai. Iš tikrųjų šunį perka tėvai sau – ne vaikui. Jie turėtų suprasti, kad perka gyvūną mažiausiai 10-čiai metų ir visą tą laiką reikės juo rūpintis. Pagirtina, kad vaikas auga su šunimi, nes kitaip mato ir suvokia patį gyvenimą, supranta, kas yra rūpestis, skausmas. Pati augindama tris vaikus matau, kaip lengvai šunys su jais užmezga kontaktą, kaip „susikalba“. Tad laikydami namuose šunį mes auginame jautresnius, atsakingesnius vaikus. Aišku, jeigu šunį laikome gražiai – ne prikabinę ant grandinės. Poveikis vaikui Užsienyje yra taikoma programa vaikams, kurių sutrikusi elgsena, arba paaugliams, linkusiems į nusikaltimus. Toje programoje dalyvauja šunys. Vaikai, būnami specialiuose centruose, augina ir dresuoja šunis – būsimus neįgaliųjų palydovus. Vaikai turi pagalbininkų – mokytojų, tačiau patys dresuoja, o vėliau, įdėję be galo daug pastangų, darbo ir meilės, šunį turi atiduoti. Toks problemiškas vaikas, kuris paaukoja pusantrų metų ruošdamas šunį, maža to, jam tenka savo numylėtinį padovanoti, jaučiasi atlikęs didžiulį darbą, kuris pakelia vaiko savęs vertę. Manau, kad smarkiai „apsiverčia“ paauglio, kuris darė bloga ir matė vien tik bloga, vertybių skalė. Pati auginu šunis ir esu dirbusi su neįgaliais vaikais. Pastebėjau, kad vaikams rūpi tik šunys, tai juos glosto, liečiasi, glaudžia, o suaugęs žmogus reikalingas tik tam, kad pasakytų šuns vardą. Vaiko ir šuns ryšys nepaprastas. Šuo namuose Man šuo – tai gėris namuose. Vaikas turi tai, su kuo gali bendrauti ir kuo rūpintis. Šunys su vaikais bendrauja ne per komandas. Šunys yra gaujos gyvūnai ir jiems vaikas – lyg dar vienas jų gaujos mažylis. Todėl tas ryšys toks stiprus ir vaikas visą laiką auga apsuptas dėmesio. Šuniui įdomu žaisti su vaiku, o šiam nereikia turėti išgalvoto draugo, nes turi tikrą. Vaikai su šunimis pykstasi ir taikosi, bendrauja kaip su savo bendraamžiais. Su šunimi kalbasi, pasakoja jam istorijas, jį piešia, sveikina gimtadienio proga. Jokiu būdu nesakau, kad reikia vaiką atriboti nuo bendraamžių, tik tai, kad grįžęs namo turi padarą, kuris supranta, ką vaikas jam sako. Jis turi „draugelį“ tiesiogine to žodžio prasme. Tėvai gali išnaudoti šią draugystę ir eiti kartu pasivaikščioti, taip stiprinti ryšį su savo vaikais. Be to, vaikas bus šuns „pavedžiotas“ ir tikrai neužsisėdės prie kompiuterio. Aš su malonumu stebiu, kaip mano metų dukrytė Melisa žaidžia su 2 mėn. šuniuku. Kur buvę, kur nebuvę, jie visada kartu. Na, ir kas, kad vienas skaudžiau įkanda, kitas skaudžiau įžnybia, vienas ar kitas cypteli, bet, žiūrėk, ir vėl kartu. Nors yra vyresnis brolis, sesė, tėvai, dėmesio pakanka, mažiausieji negali vienas be kito. Mano mažoji žino, kur šuniukas, ir eina ieškoti mėgdžiodama jo garsą. Šuo ir bakterijos Gaila vaikų, kurie yra prigąsdinti, prigrasinti, kad negalima laikyti šuns, nes reikėtų nuolatos dezinfekuoti visus namus. Gaila, kad kai kuriems vaikams šuo yra siejamas su kažkokiu blogiu. Šiais laikais yra sausų šampūnų. Jais ištrintas šuo kvepės taip, kaip mums patinka. Aš šito būdo neišbandžiau, nes nesu įsitikinusi, kad pačiam šuniui naujas kvapas patinka. Iš tiesų „voljeriniai“ šunys turi stiprų kvapą, bet pusmetį palaikyti namuose nebesmirdi. Kartais pagalvoju, kas prieš 100 metų žinojo žodį „alergija“? O vaikai kaime augdavo su vištomis, ožkomis, karvėmis… Aišku, kai yra šuo, tvarkos reikia laikytis. Tame kambaryje, kuriame mano mažoji Melisa ropoja, šunys nevaikšto, nes išties nemalonu, kai vaikas, kuris viską deda į burną, aplimpa gyvūno plaukais. Sterilumo mūsų namuose nėra, bet mano šunys švarūs, neturi nei blusų, nei kirminų. Nesakau, kad su kiekvienu sutiktu šunimi ar kate reikia leisti vaikui glėbesčiuotis, bet su savais leidžiu. Šunys nulaižo košę nuo mažylės skruostų. Ar tai estetiška – kitas klausimas. Kiekvienas turi savo požiūrį. Norėčiau pabrėžti, kad šuns seilės turi antiseptinių savybių ir jeigu praryja kokį nors negerą daiktą, šuniui iš nasrų dvokia apie 15 min. – kol seilės sunaikina bakterijas. Todėl, kai mano vaikas lauke nusibrozdina kelį ir po ranka neturiu antiseptinių priemonių, duodu šuniui palaižyti žaizdą. Aišku, tai ne dezinfekcija, bet pirmoji pagalba. Jaunas ar vyresnis? Jeigu apsisprendėte pirkti šuniuką, apgalvokite, kokio norėtumėte. Dažniausiai sprendimą lemia jo išvaizda, o reikėtų pasidomėti šuns charakteriu ir kam jis skirtas. Pagalvokite, ką norite veikti su šunimi, ar mėgstate ilgus pasivaikščiojimus, aktyvų gyvenimo būdą, ar, priešingai, daugiausia laiko praleidžiate namuose. Taip pat svarbu ir šuns dydis. Mažas šuniukas, tarkim, jorkšyro terjeras, labai gražus, nedaug suėda, bet gležnas. Tarkim, šeimoje yra metų vaikas ir parsinešite jorkšyriuką, telpantį į delną, vaikas norės jį paimti, glausti, spausti. Tokį šuniuką nesunku sužeisti, kartu lengva susipykti su vaiku, kuris verks, kad nori šuniuko, o jūs jį slepiate. Nereikia bijoti imti jau paauginto šuniuko, jis greitai pripras naujuose namuose ir vaikui su juo gali būti saugiau. Nes mažas šuniukas (iki 4 mėn.) dar turi pieninius dantukus, kurie yra smailūs lyg adatos ir „sminga“ visur, o dažniausiai į vaiką. Tad po valandos mažylis jau gali nebenorėti šuns, kuris urzgia, kandžiojasi, „ėda“ žaisliukus. Prisimenu, kaip augo mano vaikai. Jie sėdėdavo ant sofos ir sakydavo, kad nori į tualetą, tada aš patraukdavau mažą šuniuką, kuris miegodavo prie sofos ir tykodavo, kada jie nulips. Vyresnis šuo jau žaidžia kitaip, atsargiau, daro „savo reikalus“ lauke, nereikia keltis naktimis jo išvesti. Nėščioji ir šuo Žmonės gąsdina besilaukiančias moteris, kad šunį reikės atiduoti, kai gims vaikas. Ne viena taip ir padaro. Aš manau, kad negalima gąsdinti mamų, nes jos laukdamos vaiko neturi galvoti, kas gali blogo nutikti. Juo labiau kad tiesa – visiškai kitokia. Suaugęs šuo yra kūdikiui mažiau pavojingas negu jo metais vyresnis broliukas, kuriam įdomi naujagimio nosytė, akytės, nori jį paimti ir panešioti. Kad ir kaip mamos ant manęs pyktų, aš geriau vaiką palikčiau su suaugusiu šunimi nei su kitu mažu vaiku. Kai parsivežame kūdikį iš ligoninės, juk „neištremiame“ iš namų vyresnių vaikų, o šunį kartais atiduodame, paliekame tėvams. Nesuprantu, kam to reikia. Šuns elgesį formuojame mes patys. Jis yra gaujos gyvūnas ir jei gaujos vadai, šeimininkai, jaučia nerimą, žiūri šnairomis, bijo, kad kažkas blogo įvyks, šuo pajunta grėsmę, kurią kelia kūdikis, ir yra pasiryžęs tą įtampą įveikti. Taigi grėsmę kūdikiui kelia ne šuo, o jo šeimininkai. Imdami šunį, negalime jo „sužmoginti“ ir manyti, kad jis supras mūsų žodžius. Jei apsisprendžiame šunį laikyti, privalome pasidomėti ir jo prigimtimi, kad žinotume, kaip su juo elgtis. Atminkite: suaugęs žmogus yra šuns vadas ir šuo atkartoja tai, ką jam parodote. Jeigu vadas bijo, bėgioja, šuo bėga iš paskos ir irgi bijo. Tad jei parsivešite naujagimį ir elgsitės ramiai: neuždarysite šuns kitame kambaryje, neslėpsite savo vaiko nuo jo, nebijosite, keturkojis įnamis vaiką tuoj pat pripažins savo gaujos nariu ir jo neskriaus. Kur pirkti? Beveislį šuniuką galima paimti iš prieglaudos, įvairių globos organizacijų. Jei norite veislinio, rinkitės iš veislynų. Labai svarbu neskubėti ir nepirkti pagal pirmą pamatytą skelbimą. Pasidomėkite veislėmis, nes daugelis gražių ir mielų šuniukų vėliau išauga į neklusnius medžioklinius šunis. Žmonės nusiperka biglį ar haskį ir įsivaizduoja, kad galės išeiti pasivaikščioti be pavadžio, bet iš tiesų tokio malonumo jiems neteks patirti. Siūlyčiau pasidomėti veislynais, nes jie suteikia tam tikras garantijas. Pigiau galima nusipirkti šuniuką be dokumentų turguje ar pas žmones, bet ne vienam paskui tenka brangiai mokėti gydant šuniuką, auginami nestabilios psichikos gyvūnai ir meilė šunims griūva kaip kortų namelis. Geriausiai užmegzti kontaktą su keliais veislynais ne kaip pirkėjams, o kaip žmonėms, besidomintiems veisle. Pasakykite, kad norite atvažiuoti pasižiūrėti šunų. Jei pasiimsite vaiką, matysite, kaip suaugę šunys elgiasi su juo. Jei jo bijo, nėra gerai, nes tik ne itin stabilios psichikos šuo bijo vaikų, kurie yra kitokie nei suaugusieji. Na, o jei jūsų veislyne nepriims -vadinasi, ten „kvepia“ tik verslu, ne sąžiningu veisimu. Kartu rinkitės ir veisėją. Jis turėtų suteikti visą informaciją apie tai, kaip auginti šunį, kaip su juo elgsis, padėti visais iškilusiais klausimais. Jei išaiškėtų kokia nors šuns genetinė liga, atgausite dalį pinigų ar visą sumą – kaip būsite susitarę. Jei pirksite šunį be dokumentų, to tikrai nebus. Dar labai noriu išsklaidyti mitą apie parodas. Jos yra šunų, tinkančių veisti, atranka. Neatitinkantys standarto, agresyvūs ir bailūs šunys negauna leidimo kergtis. Dažniausiai pardavinėjantys be dokumentų šuniukus sako, kad nenorėjo eiti į parodas. Iš tiesų šuniui pakanka dviejų parodų per visą gyvenimą, kad galėtų būti veisiamas. Naudingi patarimai svajojantiems apie šuniuką: – mažas vaikas negali pats vesti į lauką šuniuko, nes mažą šunį gali pavogti. Didelis šuo gali pamanyti, kad koks praeivis vaikui kelia grėsmę, tad gali sutiktąjį ir apkandžioti; – prieš įsigydami šuniuką, įsigykite ir narvą. Šuo, kitaip nei žmogus, nebijo mažų erdvių ir narve gerai jaučiasi. Tai bus jo namai, saugi vieta. Palikdami šuniuką narve būsite tikri, kad nesuniokos namų ir nesusižeis pats. Svarbu, kad narvo šuo nesietų su bausme; – pirkite šunį panašiai kaip automobilį. Juk pasidomite, kas yra po kapotu, koks variklis ir pan. Taip pat atsakingai žiūrėkite ir į naują šeimos narį. Sužinokite, kas šuns tėvai, pasidomėkite charakteriu, veislės ypatumais; – pirkdami šunį pas veisėjus greičiausiai pasirašysite sutartį, kurioje bus numatyta jūsų ir veisėjo atsakomybė; – niekas negali garantuoti, kad šuo bus sveikas. Bet jei susirgs kokia nors įgimta liga, iš veisėjo gausite visą reikiamą pagalbą, o jei tai numatyta sutartyje – ir dalį ar visą sumą; – ne visi vados šuniukai tinka parodoms ir veisti. Tokie kainuoja mažiau. Pigiau galima įsigyti ir šuniuką, kuris turi veislės „broką“. Tai yra per daug tam tikros spalvos, balta dėmė, jei veislei ji nebūdinga, neišdygęs dantukas, blogas sąkandis. Toks šuniukas kainuoja gerokai mažiau už vadinamą parodų, bet yra visavertis veislės atstovas; – vienas didžiausių mitų yra teiginys, kad kalė bent kartą turi atsivesti palikuonių. Tai netiesa, todėl jei turite kalytę, galite ją sterilizuoti ir neteks bijoti rujų; – jei važiuojate pasižiūrėti šuniukų, bet nesate tikri, ar pirksite, neimkite su savimi pinigų. Maži šuniukai iškart pavergia savo grožiu. Nenusipirkę pirmo pasitaikiusio turėsite galimybę aplankyti daugiau veislynų, kuriuose yra šuniukų, ir vakare ramiai apsispręsti; – dažnai geri veislynai bet kam neparduoda šuniukų, todėl jei norėsite jį įsigyti, bendraukite su veisėjais, įrodykite, kad sugebėsite juo rūpintis, ir nusiteikite laukti, kol kalė atsives jūsų šuniuką. Šaltinis: tavovaikas.lt

Gruodžio pabaigoje gyventojai, besiruošiantys keliauti su gyvūnais ar įsigiję naminį gyvūną, turės pasirūpinti naujos formos dokumentais. Taip pat keisis gyvūnų ženklinimo tvarka. Veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė sako, kad tai susiję su Europos sąjungos reikalavimais. „Keisis pati paso forma savo struktūra, šiek teik išdavimo tvarka, kadangi tokius dokumentus galės išduoti tik tai tam tikri veterinarijos gydytojai. Dokumentas bus išduotas tik tai augintinio savininkui, pateikusiam asmens tapatybės dokumentą. Nauja paso forma bus išduodama nuo gruodžio 29 dienos, bet senos formos augintinio pasai taip pat bus sėkmingai naudojami toliau, kol bus vietos įrašui. Šiuo metu kaip tik yra derinamas naujos paso formos spausdinimas ir mes norime, kad tą dokumentą žmogui būtų patogu naudoti tiesiog visą gyvūno gyvenimą, kad nereikėtų jo dažnai keist, papildomai mokėt ir panašiai. Kaina nebus vien tik už dokumentą, kadangi yra tam tikros sąlygos, kada tas dokumentas gali būti išduodamas“,- aiškino R. Sirutkaitytė. Pasus veterinarijos gydytojai galės išduoti tik sveikiems, specialiomis mikroschemomis ar tatuiruotėmis paženklintiems gyvūnams. Veterinarijos tarnyba ragina savininkus iš anksto pasidomėti norimų aplankyti valstybių reikalavimais, kurie keliami įvežamiems gyvūnams. Šaltinis: ziniuradijas.lt

Lietuvos savivaldybės nebegalės gyventojų reikalauti registruoti ir ženklinti laikomus šunis ir kates, nusprendė teismas. Iki šiol už privalomai suženklintų augintinių laikymą savivaldybės iš gyventojų imdavo rinkliavą. Vis tik keliaujantiems su savo augintiniu į užsienį teks paženklinti keturkojį poodine mikroschema. Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, jog Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje galiojančių Gyvūnų laikymo taisyklių punktas, numatantis, kad „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus” prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui. Bylą teismas pradėjo pagal Petro Auštrevičiaus prašymą ištirti, ar Vilniuje galiojančios taisyklės neviršija savivaldybių administracijos kompetencijos gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje. „Savivaldybių renkamas mokestis atbaidydavo gyvūnų savininkus nuo šunų ir kačių ženklinimo. Žmonės pasirinkdavo verčiau nežymėti savo gyvūno, nei mokėti nežinia kam skirtą mokestį, už kurį gyvūnų augintojams netiekiamos jokios arba tik minimalios paslaugos”, – teismo sprendimą komentavo Europos parlamento narys Petras Auštrevičius. Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovės Brigitos Kymantaitės teigimu, surinktos rinkliavos patenka į bendrą savivaldybės biudžetą ir nėra skirstomos tikslingai. Kai kurios savivaldybės dalį lėšų skiria benamių gyvūnų gaudymui, karantinavimui ir eutanazijai, todėl šunis ir kates auginantys žmonės iš surinktos rinkliavos negauna jokių paslaugų. B.Kymantaitė sako, kad šunis auginantiems gyventojams labiausiai trūksta vietų, kur būtų leidžiama vedžioti šunis be pavadėlių. Rinkliavos prasmė – neaiški Kačių augintojai, Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovės teigimu, iš savivaldybės gaunamų paslaugų trūkumu nesiskundžia, tačiau ir reikalaujamo mėnesinio mokesčio už katės laikymą daugiabučiame name prasmė nėra aiški. „Dažnu atveju katė visą gyvenimą praleidžia namuose ir niekaip neprisideda prie miesto taršos”, – sakė ji. Todėl, B.Kymantaitės teigimu, gyventojai vengia registruoti savo augintinius – juos užregistravus ir identifikavus poodine mikroschema žmonėms, gyvenantiems daugiabučiuose namuose, atsiranda prievolė savivaldybei mokėti mėnesinę rinkliavą už šuns ir katės laikymą bute. Prieš porą savaičių Lietuvos Gyvūnų teisių apsaugos organizacijai pasiūlius gyventojams nemokamai suženklinti šunis be prievolės registruoti juos savivaldybėse ir mokėti mokestį, vos per 3 dienas gyvūnus suženklinti pasiryžo net 100 šunų augintojų. „Apmaudu, bet šiuo metu esantys rinkliavų rinkimo ir panaudojimo motyvai atbaido gyventojus suženklinti savo augintinius. Tad dėl neaiškių rinkliavų beglobių gyvūnų daugėja ir problema tik aštrėja, o ne dingsta”, – sakė Brigita Kymantaitė. Dviejų didžiausių Lietuvos miestų savivaldybėse yra užregistruoti tik daugiau nei 21 tūkst. šunų ir beveik 4 tūkst. kačių, nors organizacija FEDIAF (Europos naminių gyvūnų augintinių maisto industrijos federacija, angl. „The European Pet Food Industry Federation”) skaičiuoja, kad Lietuvoje iš viso yra net 740 tūkst. šunų ir 670 tūkst. kačių. Brigita Kymantaitė sakė tikinti, jog šis precedentas įsigalios ir kitose savivaldybėse, kuriose yra reikalaujama užregistruoti ir paženklinti laikomą šunį ar katę bei mokėti rinkliavą. Teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas. Keliaujantiems į užsienį registracija privaloma Tačiau planuojantys vykti į užsienį su savo augintiniu (šunimi, kate, šešku), keturkojį bus privaloma paženklinti poodine mikroschema. Be to, jiems bus išduoti naujos formos gyvūnų augintinių pasai. Pasai ir ženklinimas keičiami įsigaliojus Europos Sąjungos (ES) reglamentui, kuriuo nustatyti reikalavimai gyvūnų augintinių vežimui iš vienos ES valstybės į kitą ir jų įvežimui į ES teritoriją iš trečiųjų šalių. Gyventojai, besiruošiantys keliauti su gyvūnais augintiniais ar įsigiję naminį gyvūną, turės pasirūpinti naujos formos dokumentais ir atkreipti dėmesį į augintinių keliones reglamentuojančių taisyklių pasikeitimus. Priklausomai nuo to, į kokią šalį bus keliaujama, gali prireikti atlikti ir daugiau procedūrų ar tyrimų, pavyzdžiui, sugirdyti vaistų nuo helmintų, atlikti pasiutligės antikūnų titro nustatymo tyrimą laboratorijoje ir panašiai. Po gruodžio 29 d. galios ne tik naujos formos gyvūnų augintinių pasai, bet ir anksčiau išduoti seno pavyzdžio dokumentai, kurių numeriai yra iki LT 010500. Naujus pasus veterinarijos gydytojai galės išduoti tik sveikiems gyvūnams, privalomai paženklintiems poodinėmis mikroschemomis arba tatuiruotėmis (jei jos padarytos iki 2011 m. liepos 3 d.). Poodinių mikroschemų kodai (tatuiruočių numeriai) bus susieti su identifikavimo dokumentuose įrašyta informacija. Gyvūno augintinio pasas – tai privalomas dokumentas vežant šunis, kates, šeškus į kitas šalis, taip pat naudojamas nacionaliniu lygiu kaip gyvūno vakcinaciją nuo pasiutligės bei kitas atliktas veterinarines procedūras patvirtinantis dokumentas. Šaltinis: augintinis.lrytas.lt

Jau įpusėjus rudeniui, skubame pasidalinti dar viena istorija apie nevyriausybinės organizacijos “Gyvūnų gerovės iniciatyvos” vykdomą projektą. Šį kartą jo herojė – kalaitė labai vasarišku vardu – Pienė. Prieglaudose besiglaudžiantys gyvūnai išvaizda dažnai skiriasi nuo tų, kurie gyvena namuose, o tai – svarbus veiksnys skatinant patraukti potencialių šeimininkų dėmesį. Tad bendradarbiaujant su šunų kirpykla „Baltos uodegos“ pradėtas vykdyti projektas, kurio metu prieglaudose atsidūrę gyvūnai išmaudomi, nukerpami bei stengiamasi kitaip atskleisti jų “gerąsias puses”. Taip ne tik siekiama spręsti perpildytų prieglaudų problemą, bet ir pagerinti pačių gyvūnų savijautą. Jau esame rašę apie pirmąjį projekto herojų Badį, Pienė – dar viena laimingoji. O istorija, kaip Pienė atsidūrė „Tautmilės“ prieglaudoje gana įprasta. Gegužės mėnesį kalytė atklydo pas garbaus amžiaus žmones į kiemą, tačiau šie, nors ir būdami geros širdies, neturėjo galimybių ją priglausti. Senoliai, ieškodami išeities atvežė Pienę į prieglaudą. Buvo tikėtasi, kad atsiras šuns pasigedę šeimininkai, tačiau Pienė šioje prieglaudoje taip ir pasiliko.   Pienė prieglaudoje praleido jau 5 mėnesius, tad buvo nuspręsta jai suteikti daugiau žavesio, kad būsimi šeimininkai tikrai ją pastebėtų. Spalio pabaigoje ji pateko į “Baltų uodegų” kirpyklos kirpėjos Ingridos Vaitiekauskaitės rankas, kur buvo išprausta, sušukuota ir visaip kaip išgražinta. Pienė po visų procedūrų buvo sugrąžinta į prieglaudą pasipuošus ir laiminga laukti savo naujųjų šeimininkų. Pienė – tikra dama. Ji jau maždaug 5-6 metų amžiaus, tad yra išmokusi, ką dera žinoti geram augintiniui. Kalytė labai draugiška, paklusni, bet moka būti ir žaisminga. Jau nuo pirmosios dienos prieglaudoje šuo darbuotojus pripažino kaip geriausius draugus. Savanoriai įtarė, kad iki šiol šunelis gyveno lauke prie būdos, todėl itin vertina žmogaus dėmesį ir draugiją, mielai eina kartu pasivaikščioti. Pienė yra ramaus būdo, tvarkinga, tad puikiai tinka šeimoms su vaikais.   Kalaitė po procedūrų „Baltų uodegų“ kirpykloje bei vizito pas veterinarą jau laukia, kada galės vėl pajusti žmogišką rūpestį ir meilę. Ir, žinoma, gražinti jos dvigubai daugiau. Dėl Pienės globos kreipkitės: +370 65071786 Tautmilė

Vilniaus miesto savivaldybės taryba nustatė ir trečiadienio posėdyje turėtų pritarti vietos rinkliavai už gyvūno registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose. Nauji įkainiai eurais įsigaliotų nuo sausio 1 dienos. Kaip rašoma sprendimo projekte, vienkartinė rinkliava už šuns, katės registravimą sieks 12 eurų, mėnesio rinkliava už nekastruoto mažo šuns ir ne vyresnio kaip 1 metų nekastruoto šuns laikymą daugiabučiame name – 2,3 euro, mėnesio rinkliava už kastruoto mažo šuns ir ne vyresnio kaip 1 metų kastruoto šuns laikymą daugiabučiame name – 1,4 euro. Laikantys nekastruotą ir vyresnį kaip 1 metų šunį daugiabučiame name savivaldybės biudžetui kas mėnesį turės sumokėti 4,3 euro, laikantys kastruotą vyresnį kaip 1 metų šunį – 2,9 euro. Mėnesio rinkliava už nekastruoto pavojingos veislės šuns ir pavojingos veislės šuns mišrūno, kuriam laikyti Savivaldybės administracija išdavė leidimą iki 2013 m. sausio 1 d., laikymą daugiabučiame name sieks 8,7 euro. Tokio paties, tik kastruoto, šuns – 5,8 euro. Mėnesio rinkliava už kovinio šuns ir kovinio šuns mišrūno, kuriam laikyti Savivaldybės administracija išdavė leidimą iki 2013 m. sausio 1 d., laikymą daugiabučiame name bus 17 eurų. Pinigines praverti turės ir kačių augintojai. Siūloma, kad mėnesio rinkliava už nekastruotos katės laikymą daugiabučiame name būtų 1,2 euro, kastruotos katės – 0,6 euro. Šaltinis: augintinis.lrytas.lt

Gyvūnų teisių organizacija „Tušti narvai“ žiniasklaidai paviešino filmuotą medžiagą iš Lietuvos kailių fermų. Vaizdo medžiagoje matomi vaizdai, nufilmuoti dvylikoje audines auginančių ūkių visoje Lietuvoje. Gyvūnai laikomi mažuose, nešvariuose narvuose. Iš video medžiagos taip pat galima spręsti, jog sužalotais ir sergančiais gyvūnais nebuvo pasirūpinta, o nugaišusios audinės paliekamos narvuose kartu su dar gyvomis. „Tuščių narvų“ aktyvistai pradės kampaniją „Kailininiams NE“. Jiems patikėtą vaizdinę medžiagą organizacijos atstovai perdavė policijai. Šie įvykiai tik pabrėžia šiuo metu svarstomo teisės akto dėl reikalavimų kailinių žvėrelių augintojams reikalingumą. Gyvūnai laikomi mažuose, nešvariuose narvuose. Taip pat matomos kelios nugaišusios audinės, kas leidžia daryti išvadą, jog gyvenimo sąlygų neištvėrę gyvūnai paliekami narvuose kartu su dar gyvomis audinėmis. „Tuščių narvų“ aktyvistai pradės kampaniją „Kailininiams NE“. Jiems patikėtą vaizdinę medžiagą organizacijos atstovai perdavė policijai. Organizacijos nuomone, ši vaizdo medžiaga pabrėžia šiuo metu svarstomo teisės akto dėl reikalavimų kailinių žvėrelių augintojams reikalingumą (juo bus nustatomi narvų dydžiai ir kiti reikalavimai šio verslo atstovams, -red. past.) Kailių fermos „Šiaurinė lapė“ savininkas Vitas Palaitis buvo priblokštas išgirdęs, jog kažkas jam priklausančioje kailių fermoje filmavo gyvūnus. „Šiaurinėj lapėj“ kažkas kažką filmavo?! Ar jie slaptai filmuoti turi teisę? Tai nelegalu! Net neaišku, kur jie filmavo. Montažą padaryti šiandien gali kas nori. Ne pirmas, ir ne paskutinis kartas. Tokius dalykus daro ir Vakaruose, ir Danijoj. Aš, kaip savininkas, neprisiimu jokios kaltės ir nesutinku, kad pas mus yra žaizdoti žvėrys ar panašiai“, – kalbėjo V. Palaitis. Jis akcentavo, jog naktimis fermą saugo saugos tarnyba, o dienomis niekas nebuvo taręsis dėl leidimo filmuoti kartu su „Šiaurinės lapės“ darbuotoju. „Lietuvos ryto“ televizija šiandien taip pat paruošė reportažą šia tema. Televizijos žurnalistams Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai teigė, kad negali bausti verslininkų, nes šalyje nėra patvirtinta žvėrelių laikymo tvarka. Šaltinis http://grynas.delfi.lt Susijusios nuorodos: http://tv.lrytas.lt/?id=14145133781412525757http://kailiniamsne.lt/http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/6/589824/60_minuciu

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pasirašė įsakymą dėl vilkų sumedžiojimo per 2014–2015 metų medžioklės sezoną limito paskirstymo. Per netrukus prasidėsiantį vilkų medžioklės sezoną bus galima sumedžioti 33 šiuos gyvūnus. Jame nurodyta, jog Alytaus ir Utenos apskrityse bus galima sumedžioti po penkis vilkus, Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus – po keturis, Kauno ir Tauragės – po tris, Klaipėdos ir Šiaulių – po du, Telšių – vieną. Toks pats limitas buvo nustatytas ir praėjusį medžioklės sezoną. Organizacija „Baltijos vilkas“ primena, kad praėjusių metų vilkų sumedžiojimo limitas buvo pakeistas. Prieš medžioklės sezono pradžią pateiktas vilk7 apskaitos rezultatas 208 vilkai vėliau buvo padidintas iki 330 vilkų, taip padidinant medžioklės limitą nuo 21 iki 33 vilkų. Mokslinis apskaitos rezultatų perskaičiavimo pagrindimas ar ataskaita nebuvo pateikti nevyriausybinėms organizacijoms ir visuomenei. Siūlo neskatinti gyvulininkystės vilkų gyvenamose teritorijose Todėl, nors šių metų vilkų sumedžiojimo limitas formaliai atitinka Plano nuostatas ir pagal jas yra maksimalus leistinas, GAA „Baltijos vilkas“ vertinimu, jis vis dar yra morališkai ydingas, nes remiasi pakoreguotu abejotino tikslumo praėjusių metų apskaitos rezultatu. Organizacijos narių nuomone, medžioklė negali išspręsti vilkų daromos žalos problemų. Vietoje sumedžiotų vilkų ateis nauji, – ir nebūtinai iš Lietuvos, – o medžiojant gali būti pažeistas atskirų vilkų šeimų gyvybingumas ar net paskatintas vilkų ėjimas į ganyklas ieškoti lengvesnio grobio. „Problemą gilina ir kaimo paramos programos, skatinančios kurti naujus avių ar mėsinių galvijų ūkius. Jose neatsižvelgiama į tai, ar naujose ūkininkavimo teritorijose nuolat gyvena vilkai, kurie iki tol galbūt net nebuvo susidūrę su ūkiniais gyvūnais. Skiriant paramą gyvulių įsigijimui ir auginimui tokiose vietose, tačiau neskiriant paramos jų apsaugai, pažeidžiamas darnaus vystymosi principas, sukuriant naujus konfliktus tarp žmogaus ir plėšrūno“, – rašoma už vilkų apsaugą pasisakančios organizacijos puslapyje. Jos atstovai mano, kad efektyvesnis sprendimas būtų parama apsaugos nuo plėšrūnų priemonėms įsigyti, efektyvus ir sąžiningas žalos kompensavimas, kaimo paramos programų subalansavimas. Šaltinis: http://miske.lt

Gyvūnų gerovės iniciatyvoms labai reikia žmonių, norinčių atlikti praktiką šiose srityse: fotografuojant; maketuojant; kuriant banerius; rašant tekstus; ieškant paramos; dirbant su video/audio medžiaga; rašant paraiškas ar organizuojant renginius bei akcijas. Patirtis ne tik rimta, tačiau ir įdomi. Tad jeigu specializuojiesi ar mėgsti užsiimti viena iš mūsų išvardintų veiklų – rašyk mums praktika@ggi.lt  Daugiau žmonių turėsim – daugiau darbų padarysim.