Atokiame Lietuvos kampelyje gyveno geraširdis pekinesas Ričis. Ričio šeimininkė visada leisdavo savo šuneliui laisvai pačiam klajoti po sodų teritoriją. Jis nuolat ateidavo į Gerojo Dėdės sodybą. Mat šioje sodyboje Ričis buvo susiradęs draugą, panašaus amžiaus pekinesą – mylimą Gerojo Dėdės augintinį.
Ričis ir jo veislės brolis labai susidraugavo. Bendravimas tarp kaimynų – Gerojo Dėdes ir Ričio šeimininkės iki tam tikro momento buvo pakankamai draugiškas. Jei Ričio šeimininkė turėdavo išvykti, ji visada palikdavo Ričį Gerojo Dėdės priežiūrai.
2023 m. gruodžio mėnesio pradžioje, Ričis susirgo, o visiškai valdyti galines kojas nustojo prieš pat Kalėdas. Ričį užmigdyti į veterinarijos kliniką šeimininkė nuvežė nedelsiant. Klinikoje ji ėmė guostis, kad pati serga onkologine liga, o jos vyrui amputuota koja ir nėra kam prižiūrėti sergančio, kojų nevaldančio šuns. Veterinaras atsisakė tai daryti motyvuodmas tuo, kad tik kraštutiniu atveju galima migdyti šunį. Tąkart moteris išėjo.
Tačiau šeimininkė nepasidavė. Nuvežė ir antrą kartą į tą pačią kliniką su tuo pačiu prašymų ir ta pačia aimana. Veterinaras ir tąkart atsisakė užmigdyti Ričį. Pastatė jam lašinę ir pasakė, kad šunį galima pagydyti. Šunį galima pastatyti ant letenų. Kad ne tik galima, bet ir reikia tai daryti. Ričio šeimininkė ir vėl atsisakė jį gydyti.
Moteris nepasidavė. Slapčia nuo savo vyro nuvežė į kitą kliniką, į kitą miestą. Ir vėl su tuo pačiu prašymu migdyti, su ta pačia aimana. Vietoje to, kad suleistų mirtiną dūrį, šios klinikos veterinaras pradėjo leisti injekcijas, kurios, jo manymu, turėtų padėti Ričiui atsistoti ant visų keturių letenų. Beje. Riči gydomųjų injekcijų suleisti jau vežiojo Gerasis Dėdė. Šios klinikos veterinaras jam ir pasakė, kad buvo apsilankiusi šeimininkė, bei prašė užmigdyti šunį, tačiau jis tai daryti atisakė. Gerasis Dėde savo iniciatyva parekomendavus Gargždų veterinarui, užrašė šeimininkės šunį Ričį į Vilniaus Jakovo veterinarijos kliniką. Vizitas buvo paskirtas.
Į Vilnių Ričį ir vėl nuvežė Gerasis Dėdė. Jakovo klinikoje buvo atlikta MRT. Gydytojas paskyrė operaciją, kurios preliminari kaina 800 eur. Šeimininkė sutiko, kad už operaciją sumokės Gerasis Dėdė (o ko čia nesutikti, ane?) Pas Gerąjį Dėdę pinigai irgi neauga ant medžių. Bet Gerasis Dėdė, jo šeima bei kaimynai pamilo geraširdį Ričį kaip savo. Tad surėmė pečius ir surinko reikiamą sumą operacijai.
Tačiau po kelių dienų šeimininkė kategoriškai atsisakė šunį operuoti. Šeimininkė savo atsisakymą suteikti šuniui būtiną veterinarinį gydymą, motyvuoja tuo, kad ji nenori priimti “labdaros“, dėl šios priežasties ji atsisako pati vykti su šuniu į Jakovo kliniką bei neleidžia nuvežti šuns operacijai ir Gerajam Dėdei. O taip pat griežtai atsisako ir duoti raštišką leidimą/įgaliojimą, Gerajam Dėdei, motyvuodama tuo, kad tai jos šuo ir ji sprendžia migdyti jį ar leisti jam gyventi. Dėl to mes visą pasakojimą moterį vadiname šeimininke. Šiai Ričis tik daiktas: noriu maitinu, noriu migdau. Taip pat, moteris atsisako suteikti informaciją Gerajam Dėdei apie gautus iš Jakovo veterinarijos gydyklos medicininius šuns ligos aprašus, rekomendacijas bei išvadas.
Gerasis Dedė praradęs viltį susisiekia su GGI. Mes turime vieną komandos narę, kuri tam tikrais momentais gali būt tokia pikta, kad vien nuo jos žvilgsnio griūna sienos.. 
Tad GGI ir ponios šeimininkės pokalbis tąkart buvo itin nemalonus. Nemalonus šeimininkei. Bet su gera pabaiga Ričiui. Tiesą sakant, GGI pareiškimas šeimininkės adresu dėl žiauriaus elgesio su gyvūnu be penkių minučiu buvo jau bepasiekiąs Lietuvos policijos elektroninį paštą, kai atskriejo puiki žinia iš Gerojo Dėdės – gautas šeimininkės raštiškas leidimas/įgaliojimas Gerajam Dėdei būti teisėtu laikinu Ričio atstovu operacijos metu bei pooperaciniam gydymui. Visi, kas buvo prisilietę prie Ričio bėdos, laikėm kumščius, kad tik pavyktų.
Ir jiems pavyko. Ričis vaikšto ant visų savo keturių lapcių. Dar geriau – Ričis oficialiai tapo Gerojo Dėdės teisėtu šeimos nariu ir nuo šiol gyvena su juo!
Gerasis Dėdė mūsų prašė padėkoti Veterinarijos gydytojui, neurologui, traumatologui-ortopedui, veterinarijos mokslų daktarui Dr. Mariui Aniškevičiui, nes jeigu ne jo auksinės rankos vargu bau, ar Ričis dabar vaikščiotų.
O mes norime padėkoti Gerajam Dėdei ir visai jo aplinkai, kurie nunuleido rankų ir kovojo dėl Ričio teisės gyventi, dėl Ričio teisės vaikščioti. Kurie nenuleido akių bei nesidangstė po anonimiškumo skraiste – tiesiog ėmė ir darė.
Neužsimerkime. Nepraeikime. Nenutylėkime. Viešumas ir viešas netoleravimas žiauraus elgesio yra mūsų visų visuomeninė pareiga!
Primename, kad jau galite skirti 1,2% GGI veiklai, kad tokių istorijų būtų kuo daugiau: www.ggi.lt/gpm ir paremti kitais būdais www.ggi.lt/parama
