Siekiamas kanopinių pančiojimo draudimas, Žemės ūkio ministerija tam pritaria

Paskelbta: rugsėjo 9, 2019 15:34

Laukinius žirgus žmonės pradėjo jaukinti dar akmens amžiuje, 5000 metų atgal. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų, kuriuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet ir, poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Šiais laikais jie dažnai paverčiami darbo įrankiais, neatsižvelgiant į natūraliai susiformavusius jų poreikius bei neužtikrinant komfortabilių laikymo sąlygų.

Viena iš didžiausių šiomis dienomis pasitaikančių problemų yra arklių pančiojimas, t.y. pančio uždėjimas ant gyvulio kojų judėjimui suvaržyti, o jo pasekmės – sausgyslių traumos, iškrypę bei sutinę sąnariai, deformuotos kanopos bei žaizdos.

Kelmės arklys 1 Vilniaus arklys 1

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – „GGI“) ne kartą susidūrė su tokiais arklių judėjimo varžymo atvejais bei kreipėsi į atsakingas institucijas, tačiau vyrauja labai skirtingos praktikos. Dažniausiai, jei patikrinimo metu atsakingi asmenys neranda akivaizdžių, gyvybei pavojų keliančių sužalojimų, savininkai lieka nenubausti. Rečiau – būna įpareigoti pančius nuimti bei gauna įspėjimą pagerinti gyvūno laikymo sąlygas.

Dar 2018 m. rugpjūtį VšĮ „Šaulių letenėlė“ savanorei Kairių aplinkkelyje užfiksavus arklį surištomis kanopomis, kreiptasi į Šiaulių apskrities valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Pareigūnai nurodytoje vietoje užfiksavo pažeidimus (gyvūno judėjimo laisvės suvaržymą), nuėmė laisvą judėjimą varžančius pančius bei įspėjo savininką.

2019 m., dėl analogiškų atvejų Vilniuje ir Kelmėje, kada arkliai laikomi supančiotomis kanopomis, „GGI“, kartu su Žirgų globos asociacija (toliau – „ŽGA“), kreipėsi į minėtų miestų Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – VMVT) dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, netinkamų jų laikymo sąlygų, apribojant galimybę judėti ir sukeliant stresą, baimę, kančias, bei žalingas pasekmes sveikatai ir gerovei. Gautame atsakyme dėl Vilniaus atvejo nurodoma, kad gyvūno rasti nepavyko, o pateiktose nuotraukose nematyti, jog pančiojimui naudojamos priemonės yra sužalojusios gyvūną ir toks jo laikymas nepriskirtinas žiauraus elgesio su gyvūnais atvejams. Kelmės VMVT pareigūnai, atlikę neplaninį patikrinimą, pažeidimų rado bei įspėjo savininką pagerinti gyvūno laikymo sąlygas.

Kadangi skirtingi VMTV padaliniai/skyriai skirtingai vertina  arklių pančiojimo faktą (Šiaulių ir Kelmės tai pripažįsta Gyvūnų gerovės įstatymo pažeidimu, o Vilniaus – ne), „GGI“ raštu kreipėsi žemės ūkio ministrą  Giedrių Surplį, aplinkos ministrą  Kęstutį Mažeiką bei VMVT direktorių Darių Remeiką su prašymu spręsti dėl būtinybės reglamentuoti pančiojimo draudimą ir tokiu būdu pašalinti teisinį nihilizmą bei institucinių sprendimų prieštaringumą, užtikrinant vienodą ir nuoseklų viešąjį administravimą. Kartu pateikti visų trijų minėtų atvejų aprašymai.

Gautame VMVT direktoriaus D. Remeikos atsakyme nurodoma, jog Lietuvos teisės aktai nenustato tiesioginio draudimo pančioti ūkinius gyvūnus, nebent tai turi neigiamos įtakos jų sveikatai, t.y. gyvūnai kankinami arba žalojami. Nurodoma, jog įstatymo pakeitimai, kuriems būtų reikalingas pereinamasis laikotarpis, turėtų neprieštarauti  Europos Sąjungos teisės aktams.

Pabrėžtina tai, jog, VMVT nuomone, mūsų šalyje arklius ir galvijus pančioja smulkūs ūkininkai, neturintys galimybės apsitverti ganyklų, o taip pat – senyvi žmonės, kurie tai daro nuo seno arba dėl savo amžiaus, sveikatos būklės, kada tampa sunku suvaldyti gyvulius ganyklose bei užtikrinti aplinkinių saugumą, pvz. siekiant, kad gyvūnas neištrūktų iš privačios teritorijos ir tai pateisina Tuo tarpu „GGI“ ir „ŽGA“ nemano, kad gyvūnų gerovės standartas gali varijuoti priklausomai nuo gyvūno savininko amžiaus ar asmeninių įpročių. Jei galimybės pasirūpinti gyvūnu tinkamai neturi – jo ir laikyti neturi.

Tačiau Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ŽŪM) specialistų nuomone, pančiojimas turi būti laikomas gyvūno judėjimo laisvės ribojimu. Gautame atsakyme pažymima,  kad „dėl dažno pančių naudojimo palaipsniui išsivysto sausgyslių traumos, galūnių deformacijos ir kt. ligos, kurios ne visada iš karto pastebimos, pančiojimas apriboja gyvūno galimybes ėsti, juk gyvūnas tuo pat metu eina ir ėda, ribojama gyvūno laisvė atsigulti ir atsistoti. Arklio atsistojimo amplitudė yra gerokai didesnė nei jam tai leidžia padaryti supančiotos galūnės“.

Specialistai nepritaria ir VMVT nuomonei dėl „GGI“ bei „ŽGA“ pateiktų konkrečių atvejų traktavimo, kai nurodoma, kad pančiojimas padeda užtikrinti aplinkinių saugumą: „Iš nuotraukų matyti, kad supančioti arkliai ganosi prie kelio. Tai nesaugu ne tik gyvūnams, bet ir pravažiuojančioms transporto priemonėms ir šiuo atveju pančiojimas neužtikrina, kad gyvūnas ir supančiotas neįšoks į važiuojamąją dalį ir nepadarys žalos“.

Anot jų, arklių laikytojai turi sudaryti atitinkamas sąlygas arklių laikymui ir laikytis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio nuostatos, kuri yra aiški ir neturi būti traktuojama kaip kam palankiau. Pateiktame atsakyme pažymima, jog ŽŪM specialistai rekomenduoja  VMVT papildyti Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimus,  įtraukti nuostatas dėl arklinių šeimos gyvūnų ir galvijų (išskyrus veršelių) gerovės reikalavimų bei mano, kad šių nuostatų įtraukimas palengvintų ir tarnybos teritorinių padalinių darbą ir neleistų skirtingai traktuoti teisės aktų.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, atsižvelgdama į ŽŪM rekomendacijas ir pastebėjimus, dar kartą kreipėsi į VMVT direktorių D. Remeiką, pritardama ministerijos specialistų pozicijai, jog pančiojimas bet kuriuo atveju turi būti laikomas gyvūno laisvės apribojimu ir gyvūno gerovės pažeidimu. „GGI“ nuomone, draudimas tokiam veiksmui turi būti aiškiai reglamentuotas, arklių laikytojų atžvilgiu turėtų būti taikomos šviečiamojo, edukacinio pobūdžio priemonės.