Pasivaikščiojimas kartu su mylimu augintiniu – puikus būdas pabėgti nuo rutinos bei atsipalaiduoti. Tačiau kartais pravažiavęs dviratininkas, akiratyje pasirodęs kitas šuo, ar tiesiog intensyvus eismas pasivaikščiojimą paverčia tikru iššūkiu. Ką daryti, kad pasivaikščiojimas su keturkoju draugu būtų malonus ir naudingas abiems? Norint padėti sumažinti šių nemalonių situacijų tikimybę, ne pelno siekianti organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ pateikia naudingas rekomendacijas, padėsiančias kovoti su nesiliaujančiu pavadėlio tempimu.
Kodėl jis tempia???
Kiekvienas veiksmas turi priežastį. Pavadėlio tempimas – ne išimtis. Tad, norint spręsti problemą, pirmiausia reiktų nustatyti, kodėl gi šuo tempia pavadėlį? Pradėsime nuo dažniausių priežasčių. Viena pagrindinių – šuo nėra tinkamai mokomas netampyti pavadėlio. Natūralus šuns judėjimo būdas – risčia. Tai yra, šuo natūraliai juda greičiau, nei žmogus. Tad jam reikia padėti išmokti prisitaikyti.Be to, šuo gyvena kvapų pasaulyje – tai yra, aplinką jis “mato” nosimi. Jei mes stabtelime, kad galėtume atidžiau apžiūrėti mūsų dėmesį patraukusį objektą, šuniui jį reikia apuostyti – tai yra, prieiti prie dominančio dalyko. Mes, žmonės, uosle nepasižymime – na, bent jau lyginant su šunimis. Todėl paprastai mums sunku suvokti, kodėl šuniui taip svarbu prieiti prie to krūmo ar ano kupsto. Tačiau šuniui apuostyti šakelę ar žolės kupstą iš visų pusių taip pat svarbu, kaip aistringam krepšinio gerbėjui pažiūrėti rungtynes nuo pradžios iki galo. Pamatyti, kad šuo domisi kvapu labai paprasta – užtenka atidžiau pastebėti augintinio elgesį, ir patys pamatysite, kur krypsta jo dėmesys.
Kita priežastis, kodėl šuo tempia yra baimė. Jei šuo netinkamai arba nepakankamai socializuotas, yra tikimybė, kad tam tikri aplinkos aspektai jį gąsdins. Negalėdamas kalbėti ir pasiskųsti, kad bijo, gyvūnas imsis instinktyvios strategijos: kiek įmanydamas temps pavadėlį, stengdamasis pabėgti iš gąsdinančios aplinkos ar nuo bauginančio objekto, kuriuo gali būti bet kas – praeiviai, kiti šunys, automobiliai, statybų aikštelė ir t.t. Sunkesniais atvejais šuo gali bijoti bet kokios aplinkos, kuri nėra jo namai, ir pasivaikščiojimai virsta nesibaigiančiu tempimu. Jei norintis pasmalsauti ir pašniukštinėti šuo tempia jus nuo vieno objekto prie kito, tai bijantis šuo aplinka nesidomi, jis tiesiog tempia kuo toliau. Šuo gali atrodyti sušilęs, lekuoti, nekreipti dėmesio į jūsų balsą ar kitus dirgiklius. Kai kuriais atvejais baimė virsta baimės agresija, kai šuo ima loti ant bauginančio objekto ir veržtis jo link, tačiau jam artėjant atsitraukia.
Trečioji dažna priežastis, kodėl šuo tempia, gali būti tiesiog energijos perteklius ar per didelis susijaudinimas. Ypač toks elgesys būdingas jauniems energingiems šunims, kurie jaučia didžiulį poreikį išlieti viduje kunkuliuojančią energiją.
Ketvirtoji priežastis, kuri dažnai būna ne atskira, tačiau papildo bet kurią iš anksčiau minėtų – pavadėlį tempiate jūs. Ir šuo įpranta, kad judėti norima kryptimi jis gali tik… tempdamas jus.
Kaip išspręsti problemą?
Pirmiausia reikėtų nustatyti šuns elgesio priežastis. O tada – nusimatyti strategiją. Pirmiausia ramioje aplinkoje reikia įpratinti šunį kreipti į jus dėmesį. Dažnai tai vadinama “ryšio kūrimu”. Pradėti treniruotis galima net kambaryje ar lauke, ramioje aplinkoje, kur niekas netrukdo ir neblaško dėmesio nei jums, nei šuniui. Iš anksto pasiruoškite atlygį šuniui – jo mėgstamų skanėstų ar žaislą, jei šuo žaisti mėgsta labiau, nei smaližiauti. Kaskart, kai šuo atkreipia dėmesį į jus, paskatinkit jį skanėstu ar numeskit žaisliuką. Labai svarbu tai atlikti tiksliai tuo momentu, kai šuo atkreipė dėmesį į jus. Jei nesate užtikrintas, ar jums gerai sekasi, galbūt verta kreiptis į dresuotoją ar elgesnos specialistą, sužinoti, ar nedarote klaidų. Po kurio laiko šuo supras, kad vos pažvelgus į jus nutinka kažkas gero. Nesustokite! Kad susiformuotų tvirtas įprotis, skatinti šunį prireiks ne vieną mėnesį. Kai šuo suvoks, kad jūs – neišsemiamas džiaugsmo šaltinis, dėmesio atkreipimą galima sieti su komanda (‘eikš”, “pas mane” ar kita, svarbu, kad žodis visada būtų tas pats). Ištarkite komandą ir, šuniui atkreipus dėmesį, paskatinkite. Taip šuo išmoks, kad į šį žodį reikia reaguoti. Vėliau treniruotes palaipsniui perkelkite į intensyvesnę aplinką su daugiau dirgiklių.
Kai šuo jau žino, kad atkreipti į jus dėmesį verta, galima išbandyti ir kitus paskatinimo metodus. Jei šuo tempia pavadėlį norėdamas ką nors pauostyti – sustokite. Ramiai palaukite, kol šuo nustos tempti ir atkreips dėmesį į jus – girkite šunį ir drauge bėkite link šunį sudominusio objekto. Taip šuo supras, kad tempti neverta, nes šeimininkas tada kažkodėl “sugenda”.
Jei šuo tempia iš baimės, geriau pasikonsultuoti su specialistu, kaip elgtis, kad dar labiau neišgąsdintumėte šuns. Tik konsultuotis reikėtų pas asmenį, kuris specializuojasi socializacijos sferoje, ir aiškiai išsakyti kamuojančias problemas – bendras paklusnumas ar dresūra čia nepadės, kol šuo nebus tinkamai socializuotas.
Jei šuo jaunas ir/arba energingas – pasidomėkite būdais, kaip tinkamai nukreipti ir suvaldyti jo energiją. Tai gali būti uoslės žaidimai, triukų dresūra, interaktyvūs žaislai ar kitos veiklos, kurios nėra labai sudėtingos, nesuteikia didelio fizinio krūvio šeimininkui, tačiau padeda augintiniui iškrauti energijos perteklių per uostymą ar protinę veiklą. Svarbu suprasti vieną dalyką: energijos perteklius niekur nedings, o fiziškai nuvarginti tokį ištvermingą gyvūną, kaip šuo daugeliui gali būti pernelyg sudėtinga (o ir laiko daug užima), tad geriau griebtis išmanesnių veiklių, nuvarginant ne tiek šuns kojas, kiek smegenis. Tai išeis į naudą tiek gyvūnui, tiek jūsų santykiams su šunimi. O galbūt būtent taip atrasite naują pomėgį, juk veiklų su šunimis šiais laikais tiek daug!
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus punktas: atpraskite tempti pavadėlį! Jei šuo susidomėjęs kažką uosto, netempkite jo šalin, leiskite jam pabūti šunimi. Na, nebent situacija keltų grėsmę ir šunį tikrai reikėtų nutempti saugumo sumetimais. Netempkite pavadžio į save, jei šuo susidomėjo praeiviais – geriau skirkite pastangų ryšio kūrimui ir įpratinkite šunį tokiose situacijose reaguoti į kvietimą. Vedžiodami šunį nepamirškite, kad turite ne tik rankas, bet ir kojas, ir, jei šuo pernelyg įsiaudrino ir tempia į nieką nebereaguodamas, tiesiog sustokite. Gyvūnai bendrauja kūno kalba, tad šuniui bus daug lengviau suprasti, kad jūs nenorite eiti, jei jūs sustosite, nei tuo atveju, jei tempsite pavadėlį, bet vis tiek judėsite pirmyn.
Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.