Naujienos

Šitas mažas gamtos kūrinys nuotraukose yra mūsų namų džiaugsmas. Ne. Ne dėl to, kad visi taip sako apie savo gyvūnus, kai ieško jiems naujų namų.   Šis bičiukas iš tikrųjų yra tikrų tikriausias energijos užtaisas. Aš pats net kartais nelabai galiu suvokt, kiek pozityvo ir meilės aplinkiniam pasauliui jame telpa. Nesvarbu koks piktas, pavargęs ar liūdnas pareitum į namus – jis tave nuramins ir privers nusišypsot. Ir jis tikrai nėra tik be proto vietoj nenustygstantis kvailiukas. Jis saugojo namus taip, kaip šuo ir turi saugoti – jis jautė, kuris žmogus nešasi gerus norus į mūsų namus, o kuris buvo gyvačiukas slampinėjantis pasaulio kampais. Patikėkit, kai reikia – jis labai rimtas ir tvirtas bičas. Visus 4 savo gyvenimo metus jis buvo gydytojas. Jis gydė abu mano senelius – abu po sunkaus insulto. Nemeluoju, aš mačiau jų akis, aš mačiau, ką šis stebuklas jiems darė. Ir jam pavyko! Ir dabar jie abu pajėgūs sėkmingai toliau mėgautis užtarnauta senatve. Deja, bet ne Lietuvoj. Seneliai išvyksta, o šuniukas keliauti kartu negali, nes ten jau gyvena kitas gyvūnas, kuris tiesiog nepriima jokių kitų draugų iš gyvūnų pasaulio. *Taip, aš ieškau namų šiam stebuklui. Taip, visus dokumentus jis turi, visus skiepus yra gavęs. Taip, jis mišrūnas. Taip, jam beveik 4 metai. Taip, jis pripras prie naujų namų ir suteiks jiems šilumos, ramybės ir pozityvo, nes jis tiesiog toks yra. Būsiu dėkingas, jeigu pasidalinsit, jeigu turėsit minty, jeigu nors mažą savo gyvenimo sekundę skirsit tam, kad kuo daugiau žmonių pasiektų žinia apie gerą bičą ieškantį gerų namų. Aš tikrai tikiu, kad yra namai, kur jis galės tęsti savo misiją. Skambinkite: 869507190 Rašykite: mantas.mesk@gmail.com P.S.: Šeimininkai įsipareigoja kas mėnesį duoti pinigų Tomio maistui, jei tik kas priglaustų šunelį. Tomio nuotraukų galerija.

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija (LGTAO) kartu su Lietuvos kinologų draugija atliko tyrimą, kuris parodė, kad kas antras neveislinis šuo turi pavojingai šuns veislei būdingų požymių. Nuo vasario pabaigos Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija kvietė šunų savininkus, laikančius augintinius – mišrūnus, siųsti savo augintinio nuotraukas ir sužinoti ar jų augintinis galėtų būti priskirtas prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įvardintos pavojingos šuns veislės mišrūno. Šių veislių standarto požymių išvaizdoje turintys šunys mišrūnai pagal Žemės ūkio ministerijos teikiamą Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisą, kurią Lietuvos Respublikos Seimas svarstys netrukus, būtų konfiskuojami ir nužudomi, nes laikyti tokius mišrūnus Lietuvoje yra draudžiama. Lietuvos kinologų draugijos atstovai, tarptautiniai šunų parodų teisėjai įvertinę pirmąsias šunų savininkų atsiųstas 32 nuotraukas nustatė, kad net pusė jų (16) turi pavojingai šuns veislei būdingų išorinės išvaizdos standarto požymių. Tačiau ekspertų teigimu vertinant visus 32 šunis mišrūnus gyvai, o ne pagal foto nuotraukas, šunų, turinčių tokių veislių standarto požymių savo išvaizdoje, skaičius galėtų siekti net 90 proc. visų šunų. „Beveik visose nuotraukose galima rasti pavojingų veislių – pitbulio arba amerikiečių Stafordšyro terjero, Kaukazo aviganio standarto požymių. Labiausiai nerimą kelią tai, kad net 90 proc. šunų mūsų vertinimu pagal kinologinius veislių standartus galėtų būti priskirti „pavojingos“ veislės mišrūnams pagal išorinius bruožus. Ne šuns veislė ar išvaizda vaidina tam tikrą vaidmenį nustatant ar šuo gali būti pavojingas, įkasti. Svarbiausia, ar šuo yra tinkamai socializuotas, prižiūrimas, humaniškai auklėjamas ir dresuojamas“,  – sakė Ramunė Kazlauskaitė, Lietuvos kinologų draugijos prezidentė. „Pirmieji tyrimo rezultatai parodė, kad bandymas nustatyti šuns mišrūno kilmę pagal tam tikrų, „pavojingoms“ priskirtų veislių standarto požymius gali baigtis tragiškai daugeliui mylimų ir draugiškų žmonių augintinių. Toks įstatymas yra ne gyvūnų gerovės įstatymas, o žiauraus elgesio su niekuo dėtais gyvūnais skatinimas, nes tik dėl to, kad šunys savo išvaizdoje turės tam tikrą požymį, jie galės būti tiesiog atimti ir nužudomi“, – sakė LGTAO direktorė Brigita Kymantaitė Anot jos, šunų veislių skirstymas į pavojingas pagrįstas tik baime dėl tokios veislės išvaizdos. Bandymas kontroliuoti šunis priskiriant juos prie „pavojingų“ pagal veislę ir išvaizdą, teigiant, kad tai sumažins šunų įkandimų problemą, nėra pagrįstas jokiais tokio įstatymo veiksmingumo faktais. „Efektyviausia pavojingų šunų kontrolė, kuri sumažintų įkandimų skaičių, yra teisinės atsakomybės įgyvendinimas už konkretaus šuns konkrečią pavojų sukėlusią elgseną jo savininkui, o ne šuniui dėl jo išvaizdos. Efektyviai apsaugoti visuomenę nuo šunį įkandimų būtų galima jei atsakingos institucijos imtųsi atitinkamų priemonių nustatyti pavojingą šuns elgseną kol jie dar neapkandžiojo žmonių ir įpareigotų šuns savininką keisti šuns elgseną, taikant jam įvairius apribojimus, pavyzdžiui draudimas vedžioti šunį visuomenės lankomose vietovėse ir pan.“, – teigė B. Kymantaitė Kad šuns mišrūno vertinimas ir priskyrimas tam tikrai veislei yra klaidingas, patvirtino ir neseniai atliktas mokslinis tyrimas Floridos universitete. Daugybė šunų ekspertų – veisėjų, dresuotojų, prižiūrėtojų, veterinarų, prieglaudų personalo ir kitų – pateikė savo spėjimus apie šunų veisles, remdamiesi  jiems pateiktomis fotografijomis.  Apklausoje dalyvavo daugiau nei 5000 specialistų. Vėliau dalyvavusiųjų apklausoje vizualusis vertinimas buvo palygintas su šunų veislių profiliniu DNR. Tyrimas atskleidė, kad veislės identifikavimui naudojami išoriniai požymiai yra itin klaidingi ir nepatikimi, todėl bet kuris šuo gali būti klaidingai priskirtas prie „pavojingo“ šuns mišrūno. Daugiau apie atliktą tyrimą>> Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija kviečia visuomenės narius, pasisakančius už teisingą pavojingų šunų skirstymą ne pagal išvaizdą, o pagal kiekvieno šuns elgseną, pasirašyti peticiją, kuri bus perduota seimo nariams. Peticiją rasite čia >>>> Keletą jau įvertintų šunų mišrūnų, kurie turi „pavojingos“ šuns veislės požymų pateikiame žemiau:        

Nusprendę įgyvendinti savo ilgai puoselėtą svajonę – įsigyti ir auginti šunį, Greta Sovaitė (23 m.) ir Vidas Rudžianskas (27 m.) nė nenutuokė, kad jų laukia rimtas likimo išbandymas. Dar gyvendami Vilniuje nuomojamame bute juodu į savo šeimą priėmė vos kelių mėnesių Labradoro retriverį. Pastebėję neįprastą šunelio aktyvumą ir guvumą naujieji šeimininkai ėmė įtarinėti didžiulę bėdą – lakstydama kalytė namuose vis atsitrenkdavo į sieną ar baldus. Kaip prisipažino Greta, prieš dvejus metus jie turėjo labai ribotą sumą pinigų, tačiau troško džiaugtis keturkojo teikiamu jaukumu namuose. „Nusprendėme pirkti be dokumentų. Buvome nepatyrę, ieškojome pigesnio varianto“, – pasakojo Greta. Radę skelbimą internete, Greta ir Vidas susiruošė apžiūrėti pasirinktų šuniukų. Kai nuvyko, buvo likę tik du. „Vienas buvo lėtas, pasyvus, o kitas be galo judrus. Pamanėme, kad tas judresnis bus sveikesnis, jį ir nusipirkome“ , – prisimena Vidas. Vos tik parsivežus keturkojį į namus, naujiesiems šeimininkams kilo įtarimas, mat kalytė kliuvinėjo, trankėsi į sieną, baldus. Lauke į bortą nusibrozdino snukutį. Kaip sakė Greta, mintis, jog šuo gali būti aklas, kilo vos tik atvykus apžiūrėti šunelio, tačiau ji jas vijo šalin, tikėjo, kad šuo tiesiog perdėtai judrus. „Kai pradėjome įtarinėti, kad mūsų šuo aklas, nuvežėme pas veterinarus. Jie patvirtino, kad šuo nemato. Paskambinome buvusiai šeimininkei. Ji grąžino pinigus ir pasiūlė pasikeisti šunį“, – sakė Greta. Merginos teigimu, buvusi šuns šeimininkė siūlė apsispręsti: atiduoti šunį arba pasiryžti auginti. Tačiau iš pirmo žvilgsnio pamiltas šuo per keletą dienų tapo širdžiai brangiu augintiniu. „Nusipirkome ją vos ne už paskutinius pinigus. Viskuo aprūpinome. Atiduoti neišdrįsome. Manau, kad tai likimas“, – kalbėjo Greta ir pridūrė, kad jau dvejų metų sulaukusiai kalytei, pavadintai Gazuole, neprošal būtų ir koks kitas keturkojis draugas. Artimieji verkė Paklausus, kokia buvo artimųjų reakcija dėl jų pasirinkimo auginti sunkią negalią turintį šunį, Vidas neslėpė: „Močiutė verkė. Verkė dėl šuns.“ Greta pridūrė, jog vieni liūdėjo dėl to, kad šuo aklas, kiti guodė, treti klausė, kam jiems reikalingas toks augintinis. „Tik vienas artimas žmogus pasakė, jog esame didvyriai, kad pasiryžome auginti aklą šunį“, – kalbėjo ji. Į bėdas, kylančias dėl neregio šuns, pora žvelgia su šypsena ir optimizmu. Vos tik įsigiję šunį, Greta ir Vidas persikėlė gyventi į Vilniaus rajoną – ėmė statytis namą. Ten šuo gali lakstyti po pievą, niekieno netrukdomas džiaugtis laisve. „Tik bėda, kad namų kieme yra tvenkinys, o Gazuolė labai mėgsta maudytis“, – juokdamasis sakė Vidas. Pirmą kartą į vandens telkinį kalytė įkrito netyčia. Anot šeimininkų, streso jiems buvo daugiau nei šuniui. Kalytė buvo visa purvina, mat tvenkinys nešvarus. „Oi, kaip teko prausti“, – šypsojosi Greta. Kai kaimynystėje nėra žmonių, Greta ir Vidas savo augintinę paleidžia palakstyti. Tačiau ją reikia akylai stebėti, mat smalsi uostinėtoja neretai nori nuklysti toliau nuo namų. Pamiršta šuns negalią Pokalbiui pakrypus apie bėdas, su kuriomis susiduria aklą šunį pasiryžę auginti žmonės, Greta tuoj pat prisipažino, kad Gazuolės aklumą dažnai pamiršta. „Ji tokia pat kaip ir kiti šunys“, – tikino mergina. Žinoma, kalytė neišvengia ir skaudesnių bumbtelėjimų, susitrenkia ar nežymiai nusibrozdina snukutį. Tačiau šeimininkai tvirtina, kad keturkojė jau puikiai orientuojasi aplinkoje, žino, kurioje vietoje yra kliūtys. O jei namuose atsiranda naujas baldas, šuo reaguoja į šeimininkų perspėjimus. Kai Greta ar Vidas ištaria „opa“, tai reiškia, kad reikės lipti laiptais, o žodis „atsargiai“ reiškia kliūtį jos kelyje. „Kai nuvažiuojame pas tėvus, ji greitai apsipranta ir eidama laiptų link, likus metrui iki jų, jau kelia leteną. Žino, kad tuoj bus pirmas laiptelis“, – pasakojo Greta. Anot jos, vienas kitas susidūrimas su kliūtimi – nieko tragiško. Vido teigimu, tai, kad šuo nemato, tik dar labiau sustiprina kitus jo pojūčius: „Gazuolė kur kas jausmingiau reaguoja į žmones, ypač į svetimus.“ Be to, jos uoslė – ideali. Paslėpus žaislą net tolimiausiame namų kampe, visada suranda. „Jei nepasiekia surasto žaisto sugriebti dantimis ar letenomis, atsigula ir prašo, kad ištrauktume“, – šypsodamasis kalbėjo Vidas. Šaltinis: lrytas.lt Straipsnio nuoroda

Erkės yra parazitai, kurie atakuoja, ne tik žmones, bet ir naminius gyvūnus, jos siurbia kraują ir perneša įvairias ligas. Dažniausiai pasitaikančios erkių platinamos ligos aprašytos žemiau. Babeziozė (piroplazmozė) Tai liga, kurią lydi hemolitinė anemija. Erkei besimaitinant, ligos sukėlėjas Babesia genties pirmuonis patenka į šuns organizmą, prisitvirtina prie eritrocitų ir juos pažeidžia. Babeziozė gali pasireikšti lengva forma (praeina be jokių simptomų) arba labai sunkia (kartais mirtina). Ligos eiga priklauso nuo babezijos rūšies ir nuo šuns imuninės sistemos. Pagrindiniai ligos požymiai gali būti tokie: karščiavimas, silpnumas, apatija, šviesios dantenos ir liežuvis, raudona ar ruda šlapimo spalva, gelta (geltonas odos, dantenų atspalvis ir t.t.), padidėję limfiniai mazgai, padidėjusi blužnis. Sunkesniais atvejais gali būti komplikacijų, dėl kurių pažeidžiama dauguma organų: plaučiai, virškinimo traktas, inkstai, nervų sistema. Kartais pasireiškia žaibinė ligos forma, kuri dažniausiai sukelia šoką ar baigiasi mirtimi. Laimo liga (boreliozė) Tai bakterinė infekcija, kurią sukelia Borrelia burgdorferi. Erkės perneša šią bakteriją savo organizme ir besimaitindamos šuns krauju jį užkrečia. Dažniau serga jauni šunys. Vis dėlto, daugelis užsikrėtusių gyvūnų neserga kliniškai, tad šią ligą yra sunku diagnozuoti. Skirtingai nei žmonėms, gyvūnams besiplečiančios raudonos dėmės įkandimo vietoje nebūna. Pagrindiniai požymiai: sustingimas, šlubavimas, patinę sąnariai, apetito trūkumas, karščiavimas, nuovargis. Klinikiniai požymiai gali pasireikšti tik po kelių mėnesių nuo užsikrėtimo. Anaplazmozė Anaplazmozės sukėlėjas yra riketsijos Anaplasma phagocytophilum ir Anaplasma platys (tarpiniai mikroorganizmai tarp bakterijų ir virusų), platinamos kraujasiurbių erkių. Minėtas organizmas patenka į žinduolio kraują, praėjus ilgesniam kaip 24 h kontaktui su erke. Riketsijos „puola“ granuliocitus (leukocitų tipas). Liga gali labai greit pasireikšti (per kelias dienas), būti lėtinės ar subklinikinės formos. Išsivysto požymiai, kurie panašūs į kitas erkių platinamas ligas: karščiavimas, apetito praradimas, nelankstūs sąnariai ir apatija, taip pat gali pasireikšti vėmimas ir viduriavimas. Sudėtingesniais atvejais gali pasireikšti traukuliai, gali vystytis anemija. Erlichiozė Kartu su babezioze dažnai pasireiškia ir Ehrlichia canis infekcija, kurią taip pat perneša erkės. Šią ligą, kaip ir aukščiau minėtą anaplazmozę, sukelia riketsijos (Erlichia ewingii). Kaip ir anaplazmozės sukėlėjas, erlichijos „atakuoja“ leukocitus, taip sąlygodamos ūmų sveikatos pablogėjimą, bei leukocitopeniją. Parazitas su leukocitais migruoja į limfmazgius, blužnį, kepenis. Tai viena iš dažniausių ir pavojingiausių kraujasiurbių erkių sukeliamų ligų. Simptomai gali pasireikšti tik po kelių mėnesių po užsikrėtimo.Dažniausiai pasitaikantys požymiai yra karščiavimas, apetito praradimas, apatija, svorio netekimas,išskyros iš akių bei nosies, kraujavimas iš nosies ir patinusios galūnės. Erkių pernešamas encefalitas Tai viena pavojingiausių ligų žmonėms, gali pasireikšti ir šunims, nors ir labai retai. Kad šuo užsikrėtęs gali parodyti kraujo tyrimai, tačiau dažniausiai klinikiniai encefalito požymiai šunims nepasireiškia. Gydymas Gydymo efektyvumas priklauso nuo ankstyvos diagnozės ir paskirto gydymo. Dažniausiai naudojami plataus veikimo spektro antibiotikai, kurie yra veiksmingi ankstyvoje ligos stadijoje. Juos turi paskirti veterinarijos gydytojas. Babeziozės gydymui naudojami specialūs priešnuodžiai, tačiau patys vaistai mažina babeziozės simptomus, ir nėra aišku, ar išnaikina visiškai parazitus iš organizmo. Todėl kartais, nusilpus imuninei sistemai gali recidyvuoti ir vėl pasireikšti babeziozės simptomai. Jei šunys sirgo babezioze, netūrėtų būti veisiami ar naudojami kaip kraujo donorai, siekiant išvengti ligos plitimo. Labai svarbu laikytis veterinarijos gydytojo nurodymų. Prevencija Apsauga nuo erkių yra pati geriausia prevencija nuo ligos. Rekomenduojama kasdien tikrinti šuns kailį ir radus erkių, kuo greičiau jas pašalinti (erkės turi būti įsisiurbusios ne mažiau kaip 24-48val., kad perduotų infekciją), specialiu pincetu (1 pav.) stenkitės sumti ties galvute ir sukdami prieš laikrodžio rodyklę iš lėto traukite. Jeigu to padaryti nepavyksta, arba nedrįstate, kreipkitės kuo skubiau pas veterinarijos gydytoją. Yra įvairių produktų, kurie gali apsaugoti nuo erkių įsisiurbimo, pavyzdžiui kas mėnesį lašinti ant sprando lašus arba naudoti antkaklius nuo erkių, taip pat yra rinkoje daug įvairių trumpalaikio poveikio purškalų ir kt. Pasiteiraukite veterinarijos gydytojo, kas labiausiai tiktų jūsų augintiniui. Yra sukurtos vakcinos nuo babeziozės, bet jos veiksmingos tik nuo tam tikrų babeziozės štamų ir veiksmingumas ne 100%. Naminių augintinių sveikata yra jų šeimininkų rankose. Savalaikė diagnozė yra sėkmingo gydymo pagrindas! Paruošė Vet. gydytoja V. Lokianskienė Straipsnio nuoroda

Visko matę Lodzės miesto policininkai ir gyvūnų globos darbuotojai pamatę gyvo šuns skeletą sustingo tarsi stabo ištikti, kai kurių akyse pasirodė ašaros. Veimaro vižlų veislės šuo buvo marintas badu. Vargšelis, išvydęs žmones, į dantis griebė tuščią dubenį. Pasak specialistų, šuo buvo išisas saivaites nešertas. Jo į skeletą panašiame kūne galima buvo suskaičiuoti visus šonkaulius ir netgi stuburo slankstelius – rašo dienraštis „Fakt“. Kadaise dabar jau septynmetis keturkojis, vardu Azafas, buvo 39 metų lenkės Monikos B. pasidžiavimas, „skynė“ medalius įvairiose tarptautinėse parodose, tačiau pakako vienoje iš jų likti be apdovanojimo ir moters sugyventinis nusprendė šuns nešerti. Su dvesiančiu iš bado šunimi buvo ir negrynaveislė vokiečių aviganio kalė. Ji buvo šeriama, tačiau, kaip nustatė specialistai, dažnai mušama. Lodzėje garsėjusi Veimaro vižlų veislės šunų augintoja, matyt, savo meilę šunims, iškeitė į meilę sadistui. Dabar Monikai B. teks stoti prieš Lodzės teismą. Už žiaurų elgesį su gyvūnais jai gresia iki 2 metų kalėjimo. Šaltinis: delfi.lt Straipsnio nuoroda

Startuoja projektas „neBrisius.lt“ ir Tu gali būti jo dalimi!   VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradeda analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu bus fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Norintys tapti projekto dalimi prašome užpildyti anketą ir mes su Jumis susisieksime. Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt. Projekto informacija taip pat dalinasi: lrytas.lt

Vienas šalia kito stovi trys skirtingų veislių šunys – čichuahua, rotveileris ir pudelis. Kurios veislės šuo bus agresyviausias? Mokslininkai sako, kad šuns agresijai daugiau įtakos turės ne šuns veislė, o šalia jo stovintis šeimininkas, rašo phys.org. Šuns veislė yra tik vienas iš daugelio veiksnių, nulemiantis šuns agresiją, rašoma „Applied Animal Behaviour Science“ tyrime. Apie keturkojo agresiją daug pasakyti gali ir žmogaus amžius, kiek šuo buvo treniruotas, iš kur gautas ir šuns lytis. Tyrime skelbiama, kad vienose situacijose esantys agresyvūs šunys gali būti visiškai neagresyvūs kitose. Pavydžiui, tam tikroje situacijoje suirzęs lojantis šuo gatvėje gali visiškai ramiai reaguoti būdamas savo namų kieme. „Agresija yra neįtikėtinai sudėtingas reiškinys. Ji priklauso tiek nuo situacijos, tiek nuo šuns ir šeimininko santykių“, – sako gyvūnų priežiūros organizacijos konsultantas Stephenas Zawistowskis. Tam, kad būtų atlikta apklausa ir tyrimas apie šunų agresiją, Rachel Caseyiš Bristolio Veterinarinių mokslų mokyklos šunų savininkams išsiuntė apie 15 tūkst. klausimynų, iš kurių grąžinti buvo 4 tūkstančiai. Tyrime nustatyta, kad šunys labiau linksta į agresiją, kai sutinka nepažįstamus būdami prie savo namų durų, o ne vaikščiodami nežinomose vietose. Šaltinis: technologijos.lt Straipsnio nuoroda

Ar surenkate savo šuniukų išmatas? Ar žinote, kad šunų kakučiai gali būti mirtinai pavojingi?

Jie gali tapti Jūsų draugais, partneriais, padėjėjais… Jei tik nebus panaudoti mėsainiams, dešrelėms ar šaltienai! Kol kas komunikacijos iš ŽŪM, šių žirgų ateities klausimu, trūksta. Tačiau raginame jau dabar kreiptis visus norinčius įsigyti Algio Kaušakio bandos žemaitukus. Rašykite el. paštu: rutazga@gmail.com. Nurodant kontaktus bei norimą įsigyti žirgų kiekį. Daugiau informacijos Šaltinis: zirgugloba.lt

    Ieškomas savanoris fotografas labai įdomiam  projektui (reikalinga galimybė skirti laiko nuotraukas važiuoti daryti į skirtingas vietas). Esant reikalui, transporto klausimu pasirūpins organizacija. Planuojama projekto trukmė – nuo dviejų savaičių iki mėnesio laiko. Susidomėję ar dėl daugiau informacijos, rašykite el. paštu: info@ggi.lt

Artėja pavasaris – rujos metas katėms ir šunims. Noriu paskatinti šeimininkus: būtinai leiskite lakstyti savo nesterilizuotiems gyvūnams lauke! Būtinai, tegu susilaukia vadų, nors jų niekam nereikės, nes šuniukų ir kačiukų kur kas daugiau, nei žmonių, norinčių juos auginti. Ir praėjus mėnesiui kitam, ramiai kreipkitės į gyvūnų globos organizacijas, kad paimtų jūsų nuosavų augintinių jauniklius, nes „jūs privalote“. Kažkas, nagi, sutvarkykite mūsų problemas! Kažkaip padovanosite, kažkam. Už kažkokias lėšas nuparazitinsite, gydysite, skiepysite, na, ir kažkaip kažkam, kada nors… Gal… Pasakysiu paslaptį – privalo priimti tik sanitarinės karantino tarnybos. Jos pasirašo su savivaldybėmis sutartis, kad iš esmės negali nepriimti. Tik kad atlaisvintų vietą, turės užmigdyti jau esančius joje gyvūnus. Taip jūs kažkam, patekusiam į karantiną anksčiau, atimsite gyvybę. Na, bet juk ne savo rankomis, tai argi dėl to dabar nemiegoti naktimis? Ir juk neskambinėsite į tokią tarnybą paklausti, ar šunyčiai jau pasigavo marą (jūs gi jų neskiepijate, nes tai neįprasta jūsų aplinkoje). Miegosite ramiai. Todėl tikrai, sakau – dauginkite. Veiskite. Prieglaudos ir sanitarinės tarnybos juk neturi rūpintis pabėgusiais, mirusių šeimininkų paliktais, pasiklydusiais, gimusiais gatvėje gyvūnais. O kam? Svarbiausia – sutvarkyti augintinių nesterilizuojančių šeimininkų problemas. Nes nereikalingų jauniklių veisimas yra jų šeimininkų teisė ir, greičiausiai, pareiga. Juk gyvūnas turi turėti palikuonių! Nesvarbu, kad paskui jūs juos nugalabysite arba iškaišiosite po gimines, kurie paims tik tam, kad nesusipyktų ir niekad nemylės įpirštos dovanos. Dar galima nunešti į turgų, atiduoti moterėlėms, kurios parduos už kelis litus bet kam, galbūt tokiam pat būsimam veisėjui. Arba jei neparduos – išmes pakeliui miške. Na, bet kokiu atveju, problema sutvarkyta. O sterilizuoti negalima. Nemoralu. Tu greičiausiai nesi vargeta, kuris tikrai neturi lėšų sterilizacijai ar kastracijai, ar negalėtum jų susitaupyti. Greičiausiai moki skaityti ir gali susirasti informaciją. Turbūt turi mašiną ir gali nuvežti iki veterinarijos gydyklos, kur atliktų operaciją, nes mažame miestelyje, pripažinkime, dažnas veterinaras to nedaro ir nei girdėti nenori – skiepija tik kuilius ir arklius, nes čia tautiečių moralė kažkur dingsta. Ko gero, žinai net, kad prieglaudos – ne guminės, kad vargais negalais išsilaiko iš aukų. Kad perėjus per keletą kiemų galima būtų užpildyti pusę prieglaudos tikrais beglobiukais, juos socializuoti ir ieškoti namų, tačiau jiems paprastai nebelieka vietos, nes… Egzistuoji tu, daugintojau. Tu, tavo „moralė“, tavo kasmet atnešamos naujos vados ir keiksmažodžiu pagražintas prašymas neaiškinti tau, kaip gyventi. Juk žinai geriau. Visus tuos metus, kai gyvenimas eina į priekį, kai sklaidomi kvaili mitai apie „tik po pirmos rujos“, „tik po pirmos vados“, „bus nuobodus ir storas“, tu vis tiek žinai geriau. Ir tavo vardas dar kol kas Lietuvoje – legionas… Šaltinis: delfi.lt Straipsnio nuoroda: čia.  

Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta apie 1800, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus – retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių” ar „pet” tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios. Šunų parodos skirtos įvertinti, ar šuo atitinka standartus – kai kurios standartuose nurodytos ydos siejamos su bloga sveikata, galimybės atlikti kokiam nors darbui praradimu ar genetinėmis problemomis. Deja, laisviau interpretuojant kai kuriuos aprašytus pageidautinus bruožus taip pradėta ryškinti, kad jie taip pat pradėjo kelti sveikatos problemas. Nerealu tikėtis, kad visi šunys neturėtų kokių nors genetinių problemų. Deja, “show” šunų veisėjai kartais atrenka tas savybes, kurios pradeda kelti sveikatos problemas. Šunis grožiui veisiantys teigia, kad jie gerina veislę ir ją tobulina – ir kai kurie tuo būna užsiėmę labai rimtai. Dauguma veisėjų – labai geranoriški žmonės, kartais patys to nenorėdami sunkinantys šunims gyvenimus. Visi padorūs veisėjai atlieka oficiliaus sveikatos tyrimus – ir netgi papildomus, kurie nėra būtini. Tai labai svarbu, kaip ir temperamento bandymai. Deja, dokumentai tik įrodo, kad šuo yra tam tikros veislės atstovas ir kad jis galės varžytis tos kinologinės organizacijos, kurioje yra užregistruotas, parodose. Dokumentai neapsaugo nuo daugintojų – dalis tiek užsienio, tiek mūsų šalies šunis su dokumentais veisiančių veislynų užsiima ir dauginimu. Žmonės jau nebemėgsta gyvūnų parduotuvių, tačiau vis dar pernelyg karštai tiki, kad kilmės dokumentas garantuos sveikatą, gerą charakterį ar puikią išvaizdą. Kai kurioms veislėms daug bėdos duoda ir griežtas linijinis, giminingas veisimas siekiant išlaikyti kokį nors požymį ar tipą. Dalinai dėl to, lyginant su veisliniais šunimis, mišrūnai rečiau kenčia nuo tų ligų, kurios siejamos su paveldėjimu. Taip atsitiko todėl, kad nemaža dalis dabartinių veislių prasidėjo iš nedidelio reproduktorių kiekio, kurių dalis ir taip jau buvo giminingai susiję. Apie kai kurias veisles/linijas netgi taip sakoma „tai bendra problema”. „Beveik visi buldogai turi displaziją – nebūtina daryti tyrimo, kad tai sužinotum”. „Visi dalmatinai turi problemų su šlapimo rūgštingumu ir yra linkę į šlapimo pūslės akmenis”. „Visi Tibeto mastifai turi hipotiroidizmą”. Tai lyg „pasiteisinimas”, kad neverta nieko daryti, nes čia juk bendra problema, kuri kaip ir tapo norma. Tačiau tai nėra tiesa. 2008 m. BBC pranešė nebetransliuosiantys Crufts parodos – po to, kai buvo pareikšta, jog 5 milijonai didžiosios Britanijos grynaveislių šunų kenčia nuo ligų ir deformacijų. Per dešimtmečius stipriai pagausėjo gyvybei pavojingų problemų – nuo galvos smegenų epilepsijos iki širdies ligų ar vėžio. Auksaspalvius retriverius, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielius, bokserius, pekinus, buldogus, mopsus ir daugelį kitų veislių kankina ligos ir deformacijos, atsiradusios dėl žmonių „žaidimo dievais”. Tai šokiruoja, ypač kai kurie dokumentuotai įrodyti dalykai, įskaitant bokserių epilepsijos priepuolius ir karaliaus Karolio spanielių agoniją dėl to, kad jų kaukolė per maža smegenims. Šokiruoja ir kai kurių žmonių žavėjimasis “perspaustais” bruožais – kas ir skatina tokį veisimą. Teigiama, kad dauguma šunų veislių kenčia išsigimimus, sveikatos sutrikimus ir trumpesnę gyvenimo trukmę vien todėl, kad pateisintų standartus. Aišku, susirūpinta dėl galimų sveikatos problemų, tad Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė veisimą pažaboti. Galų gale Anglijos kinologų klubas sutiko padaryti maždaug 78 veislių standartų pakeitimus – taip, kad į juos atsižvelgiant nebūtų galima skatinti veisimo, kuris inicijuotų kokių nors problemų vystymąsi. Pagal „naujas taisykles” angliškieji šunų veislių standartai neleidžia pernelyg raukšlėtų šarpėjų ar per sunkių Labradoro retriverių ir t.t. Dabar pripažinta daugiau kaip 450 paveldimų ligų, kuriomis serga grynaveisliai šunys. Stambių šunų veislės – vokiečių aviganiai, malamutai, auksaspalviai retriveriai – dažnai turi problemų su sąnariais, kurių viena dažniausių yra klubo sąnario displazija. Šunys su gilia krūtine – basetai, Berno zenenhundai, Labradoro retriveriai, dogai, akitos, dobermanai – dažniau kenčia nuo skrandžio užsisukimo. Maži šunys – čihuahua, miniatiūriniai pinčeriai, Jorkšyro terjerai – turi problemų su kelio girnele, tai išsprendžiamos chirurginiu būdu. Brachicefalinės veislės – pekinai, mopsai, Bostono terjerai, ši cu, buldogai – pasižymi plačiu bėdų sąrašu: tai kvėpavimo takų, akių ir akių vokų ligos, jautrumas karščiui, dantų problemos, odos infekcijos… Atrodo neįtikėtina, kokie vienu metu atletiški buvo bulterjerai – įtrauktu pilvu ir ne tokiom išraiškingom galvom. Dešinėje pusėje matote vieną iš šiuolaikinių atmainų, kurių veisėjai teigia siekiantys atkurti/išsaugoti darbinį tipą. Anglų buldogai daugeliu atveju simbolizuoja viską, kas yra negerai su šunų veisimu dėl grožio ir dažniausiai naudojami kaip pavyzdys – t.y. pakanka rasti kokį nors seną paveiksliuką ir jį sulyginti su kokiu nors šunimi iš parodos – nereikia labai stengtis, pasikeitimus mato net neįgudusi akis. Atrodo, ši veislė kenčia nuo beveik visų galimų ligų. Vidutinė jų gyvenimo trukmė – 6.25 metų. Neįtikėtinos jų proporcijos labai apsunkina net tokius dalykus kaip poravimasis ar šuniavimasis. Buldogai kažkada labiau priminė šiandieninius stafus – tik „savotiškesniais” snukiais, tiesa, tai buvo dar tais laikais, kai šunis ne fotografuodavo, o piešdavo. Vėliau jie pradėjo labiau „buldogėti”, tačiau vis dar išlaikė gan sveiką tipą. Trumpėjantis snukis reiškia problemas. Bokserių, kaip ir daugelio brachicefalinių veislių, snukis su laiku trumpėja ir keičiasi. Tokio snukio savininkams sunkiau kontroliuoti temperatūrą. Mopsai – dar vienas iš brachicefalinių veislių kraštutinumų. Jų problemos susijusios su išvaizdos bruožais – aukštas kraujo spaudimas, širdies problemos, pasunkėjęs kvėpavimas, tendencija perkaisti, dantų problemos, odos raukšlės, dermatitas. Labai pageidautinos dvigubai riestos uodegos kilmė – genetinis defektas, kuris persistengus gali vesti į paralyžių. Su metais keitėsi ir tokie aktyvūs darbiniai gyvūnai kaip taksai. Ilgėjo jų nugaros bei kaklai, krūtinė vis labiau kišos priekin, o kojos trumpėjo – kartais iki tokių proporcijų, kai beveik nelieka tarpo tarp krūtinės ir grindų. Taksai turi didžiausią tarpslankstelinių diskų problemų riziką, taip pat jie linkę į su achondroplazija susijusias problemas ir bėdas su galūnėmis. Pasakojamas ypač liūdnas pavyzdys iš auksaspalvių retriverių „pasaulio”. 1926 m. parodose jų dar nebūdavo matyti. 1970 m. pasirodė du labai puikūs reproduktoriai, turėję itin gerą temperamentą. Jie labai aktyviai kergti, taigi sulaukė neįtikėtino skaičiaus palikuonių. Taigi turime didelę krūvą tų šunų palikuonių. Abu šie šunys nugaišo jauni – nuo vėžio. Nėra rimtų įrodymų, kad vėžys būtų paveldimas – tačiau tarp auksaspalvių retriverių tai labai paplitusi liga, kai kas juos net vadina „auksaspalviais vėžio šunimis”. Katastrofa sukurta per mažiau kaip 60 metų. Daug kas kalba apie tai, kaip baisu, kas nutiko su vokiečių aviganiais per pastaruosius 10 metų – vis daugiau klabama apie stuburo ir šlaunikaulio sveikatos problemas tarp šių gražių šunų. Kažkada tai buvo gan lengvo sudėjimo darbui skirti šunys. Darbiniai aviganiai pasižymi psichikos stabilumu ir drąsa, užsidegimu darbui, budrumu, energija. Šie šunys grožio parodose pasirodo prasčiau, tačiau yra atletiško sudėjimo. Nelabai tinkami ir kaip vien šeimos šunys ar numylėtiniai – paprastam žmogui su tokiu šunimi sunku susitvarkyti, jiems reikia daug veiklos ir dirbdami šie gyvūnai būna laimingiausi. Darbinių linijų šuns auginimas tik kaip namų numylėtinio – pats tikriausias gyvūno kankinimas. Teigiama, kad show linijų aviganiai pasižymi silpnu charakteriu ir yra niekam tikę kaip tarnybiniai šunys (išskyrus retas išimtis). Siekiant išgauti „ekstremalų” tipą prarastos tokios savybės kaip ištvermė, geras temperamentas ir darbiniai gebėjimai. Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne – pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną – darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų. Visai kitokie šunys atsiskleidžia darbe ar sporte – svorio tempime, Flyball, Agility, lenktynėse, paklusnumo varžybose ir t.t. Tokios veiklos padeda išaiškinti šuns fizines galimybes, instinktus ir pasidavimą dresūrai, taip pat daugumą temperamento problemų ar teigiamybių. Jei su šunimis būtų dirbama – jų eksterjeras keistųsi, gal net grįžtų prie originalesnio tipo (tą rodo darbinių linijų išvaizdos skirtumai). Pvz., varžybose, kur šunys rodo sportines ar darbines savybes, reikia pakankamai gerai išsivysčiusių snukio ir šnervių. Tik taip konkuruodamas šuo normaliai kvėpuos. Be to, tokiems šunims reikia tvirtų kojų, stiprios širdies, gerų klubų ir t.t. Tačiau darbinis/sportinis šuo – netinkamas augintinis žmogui, kuris jį pasirinko vien dėl istorijos ar išvaizdos. Be to, dalis veiklų, kuriomis šunys anksčiau užsiiminėjo, dabar nebeegzistuoja (pvz., kovos) – tačiau entuziastai joms rado kitų, pakaitinių veiklų (populiarėjantis svorio tempimo sportas ir panašiai, kurtai irgi labai retai dalyvauja medžioklėse – jie varžosi lenktynėse). Šunų sportas taip pat susijęs su problemomis- tai irgi augintojų ir veisėjų atsakomybė, tačiau darbui skirtas ligotas šuo tiesiog nesugebėtų dirbti, nelabai naudinga veisti. Sportinis šuo genetiškai turi būti sveikas ir funkcionalus, be to, turi pasižymėti atitinkamomis psichikos savybėmis – nes niekas nenori per prievartą iš šuns bandyti „išspausti” neįmanomų dalykų. Problemos kyla, kai šunys veisimi vienodai griežtai tik dėl išvaizdos. Žinoma, yra veisėjų ir selekcininkų, besistengiančių sukurti ir „veikiančius”, ir gražius šunis – kurie tiek dirba/sportuoja, tiek parodose dalyvauja. Renkantis šunį darbui, smagu, kai galima rinktis iš mėgiamos veislės atstovų, atsekti kilmę, ką sugebėjo pasirinkto gyvūno protėviai, ar nė vienas jų neturėjo kokių nors galimai paveldimų problemų… Niekada negalima ieškoti šuns, kurio charakteristikos išgaunamos vien išvaizdos sąskaita. Įsigyt augintinį reikia ne dėl grožio, o atsižvelgiant į savo (ir jo) poreikius. Šaltinis: agiesha.blogas.lt Straipsnio nuoroda: čia.

    GGI ieško naujo šeimos nario! Jei jauti, kad tu gali juo būti – susisiek! Mes nekantriai tavęs laukiame  Rašyk mums el. paštu: info@ggi.lt

Kas yra kovinis, pavojingas šuo ir pavojingo šuns mišrūnas Lietuvoje? Lietuvoje tam tikros šunų veislės skirstomos į kovines ir pavojingas. Tokių veislių sąrašus sudaro Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau tekste VMVT). Kovinių šunų veislė: 1. Amerikiečių pitbulterjeras Pavojingų šunų veislės: 1. Amerikiečių Stafordšyro terjeras 2. Stafordšyro bulterjeras 3. Amerikiečių buldogas 4. Argentinos dogas 5. Fila Brasileiro (Brazilų mastifas) 6. Kangalas (Turkų aviganis) 7. Kaukazo aviganis 8. Pietų Rusijos aviganis Lietuvos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme (toliau tekste – Įstatymas) įtvirtintos kovinio, pavojingo šuns ir pavojingo šuns mišrūno sąvokos: Kovinis šuo – kovoms išvestos veislės šuo, įrašytas į Kovinių šunų veislių sąrašą, kurį tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius. Pavojingas šuo – pavojingos veislės šuo, įrašytas į Pavojingų šunų veislių sąrašą, kurį tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius. Pavojingo šuns mišrūnas – negrynaveislis šuo, kurio bent vienas iš tėvų yra pavojingas šuo. Pagal Įstatymą Lietuvoje draudžiami koviniai šunys, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai. Ar į sąrašą įtrauktų veislių šunys ir jų mišrūnai yra pavojingesni žmonėms nei kiti šunys? Ar tai padeda mažinti šunų įkandimų žmonėms skaičių? Remiantis Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis atvejai, kai šunys įkando žmonėms, sudaro net 78 % visų gyvūnų įkandimų atvejų Lietuvoje. Kasmet, taip pat ir 2013m., skaičiuojama virš 5000 šunų įkandimų, iš kurių apie 25 proc. sudaro įkandimai vaikams iki 15 metų amžiaus. Tačiau jokiais tyrimais nėra nustatyta, jog tam tikrų veislių šunys yra labiau linkę užpulti ir įkąsti žmogui negu kitų veislių ar neveisliniai šunys. Mūsų organizacijos atlikta savivaldybių apklausa parodė, kad tarp daugybės šunų (benamių, priimamų iš gyventojų, konfiskuojamų), kurie kasmet patenka į savivaldybių gyvūnų kontrolės tarnybas nėra nei vieno arba yra vos keli šunų mišrūnai iš pavojingų šunų veislių sąrašo. Daugumą sudaro kitų veislių šunys ir mišrūnai. Šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas pagrįstas tik baime dėl tokios veislės išvaizdos. Todėl bandymas įstatymiškai reglamentuoti kovines ir pavojingas veisles, kaip efektyvią priemonę šunų įkandimų prevencijai, turi didelę populistinę įtaką visuomenėje ir valdžios institucijose, bet visiškai nesprendžia problemos. Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Belgija ir Nyderlandai – visi nurodo, kad veislių skirstymas teisės aktuose nesumažino šuns įkandimo incidentų. Nors pagal Įstatymą norint laikyti pavojingos veislės šunį reikalingas savivaldybės išduotas leidimas, tačiau leidimai reikalingi tik tam tikros išvaizdos, o ne pavojingo elgesio šuns laikymui. Šunų veislių, o ne šunų elgsenos skirstymas į pavojingas nepadėjo sumažinti šunų įkandimų skaičiaus nė vienoje šalyje, kur tai buvo taikoma. Kokia tam tikras veisles ir jų mišrūnus skirstančių teisės aktų kaina? Nepaisant to, kad šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas nesumažina šunų įkandimų skaičiaus, tokių teisės aktų įgyvendinimas dar yra ir labai brangus, turi neigiamų pasekmių  atsakingiems šunų augintojams. Mokesčių mokėtojų pinigai naudojami šunų konfiskavimo,  laikinos šunų globos, eutanazijos, bylinėjimosi išlaidoms. Tai nėra efektyvus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas, atsižvelgiant į tai, kad yra bandoma kontroliuoti tik tam tikras veisles ar jų mišrūnus, o ne realų pavojų keliančius šunis bei savo augintinių nekontroliuojančius savininkus. Taip pat siekis reglamentuoti kovinių ir pavojingų veislių mišrūnų nustatymą pagal išvaizdą kelia itin didelį nerimą, nes tai atveria kelius tiesiog atimti ir nužudyti tūkstančius draugiškų ir jokio pavojaus nekeliančių, šeimų ir vaikų mylimų, kilmės dokumentų neturinčių mišrūnų augintinių. Ir tai yra daroma ne dėl pavojingo šuns elgesio, o tik dėl to, kad savo išvaizdoje šuo turės kovinės ar pavojingos veislės požymį. Kaip geriausia sumažinti dėl šunų įkandimų įvykusių incidentų skaičių visuomenėje? Šunų įkandimų atvejuose visuomet dalyvauja bent dvi šalys: šuo ir vienas arba keli žmonės. Šuns elgesys negali būti vertinamas be žmonių, nes į visas situacijas šuo patenka dėl jo savininko kaltės. Būtent savininko neatsakingumas sukelia pavojų ne tik visuomenės, bet ir paties šuns saugumui. Pagrindinis mūsų siūlymas – atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį priskirti jų savininkams, kurie ir yra šios problemos pagrindinis šaltinis. Taip pat siūlome reglamentuoti galimybę pripažinti bet kurios veislės šunį pavojingu, jeigu jis sukėlė pavojų visuomenei bei apriboti tokių gyvūnų šeimininkų teises. Šunų skirstymas pagal jų pavojingą elgseną, bet ne pagal „pavojingai“ atrodančią išvaizdą sudarytų ženkliai didesnes galimybes mažinti kasmet apkandžiojamų žmonių skaičių. Todėl reikalingi efektyvūs įstatymai užtikrinantys šeimininkų atsakomybę už humanišką šunų priežiūrą, auklėjimą bei kontrolę, nepaisant jų veislės ar tipo. Įrodyta, kad šunų savininkų švietimas apie šunų augintinių gerovę ir atsakomybė už humanišką elgesį su jais, augintinio auklėjimas ir šuns savininko atsakingumo kontrolė sumažina šunų įkandimų skaičių. GGI organizacija palaiko poziciją dėl „pavojingų“ veislių šunų ir dalinamės šia informacija. Šaltinis: gyvunuapsauga.lt Straipsnio nuoroda: čia.

Kartu su GAA (Gamtos apsaugos asocijacija) kviečiame pasirašyti peticijąprieš isterišką šernų naikinimą. Jei sulauksime Jūsų paramos, tikimės įteikti šią peticiją LR aplinkos ministrui Valentinui Mazuroniui ir LR Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Algimantui Salamakinui ir paraginti persvarstyti priimtus sprendimus labiau atsižvelgiant į gamtinį interesą bei laikytis moralės normų priimant būsimus. Peticija reikalaujame: – vietoje isteriško šernų naikinimo ieškoti adekvačių ir etiškų problemos sprendimo būdų; – imtis priemonių, kad ateityje šernai nebūtų miškuose veisiami juos nuolat neribotai šeriant; – grąžinti draudimą medžioti valstybiniuose rezervatuose; – atsisakyti tvoros, skiriančios Lietuvos ir Baltarusijos miškų masyvus, idėjos. Jei palaikote šiuos reikalavimus, prašome pasirašyti mūsų peticiją ir pakviesti pasirašyti tuos, kuriems šios mintys yra artimos. Peticiją pasirašyti galite čia: http://www.e-peticija.lt/peticija/168

Noriu paneigti vieną mitą: dideliems šunims gyventi bute kančia, o štai name su kiemu – tikras rojus. Esu vokiečių aviganių veisėja. Daugumai tautiečių atrodo, kad vokiečių aviganis – tai šuo, kurį labiausiai tinka laikyti lauke, o bute – apsaugok, Dieve. Tačiau kai pas mane atvyksta žmonės ir ima pasakoti, kaip puikiai gyvens jų būsimasis šuniukas, nes jie turi namą, kiemą ir hektarą žemės, suprantu, kad šuo (būna išimčių) nebus laimingas ir mieliau jį parduodu žmonėms, gyvenantiems bute. Paaiškinsiu, kodėl taip kvailai darau. Kai žmogus užsimano bute auginti didelį šunį, jis priverstas daryti labai daug dalykų – vedžioti jį kasdien, net kelis kartus per dieną, šukuoti, prausti, dresuoti, nes nevaldomas šuo kelia problemų kaimynams. O name gyvenančių beveik visų sarginių ir tarnybinių šunų veislių dalia yra maždaug tokia: kol mažiukas – tikras žaislas, bet juk jis visur dergia, kapsto vejas, bėgioja, kur negalima, graužia krūmus ir gėles. Kadangi šuo perkamas manant, jog jis gyvens kieme ir jokiu būdu neis į kambarį, jam greitai pastatomas voljeras. Prisiminkime, kad kažkodėl visiems, kurie mano, jog butas šuniui per ankštas, voljeras atrodo labai erdvi vieta, nors standartiškai jis yra 4 m ilgio ir 2 m pločio. Kodėl taip yra? Niekaip nesuprantu. Net vieno kambario butas didesnis už voljerą! Kitas dalykas, kad kai šuo pradedamas laikyti voljere, jis beveik visada ten ir gyvena – vedžiojamas jis kartą per savaitę, kai pavasariški orai veja širdį laukais, o rudenį, kai tamsu, per lietų, niekada. O štai bute gyvenantys šunys bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku eina su šeimininku laukan kartu. Voljere gyvenantis šuo po rudens ir žiemos sezono pasidaro susivėlęs ir purvinas. Negi tokį šunį vesi į namus, į savo vonią? Nesąmonė, pavasarį su žarna bus nupraustas. Ir pats voljeras (kai kurių žmonių kiemuose) vasarą būna žarna nuskalaujamas, bet kam valyti voljerą žiemą? Juk viskas gražiai sustingsta į akmenukus. Pavasarį visi tie 50 kilogramų mėšlo bus išvežti. Štai draugė gyvena tokiame Vilniaus rajone, kur faktiškai visi laiko šunis – ji viena vedžioja savo vokiečių aviganius. Ir dar priekaištų sulaukia, kad vedžioja ir kitus šunis erzina. Yra dar kitoks šunų laikymo būdas: turint namą ir erdvų kiemą šuniui, gyvenančiam voljere, „duoti laisvės”. Tokie žmonės šunis tiesiog paleidžia laisvai lakstyti aplink namus, ypač jei teritorija didelė. Rodos, ar gali būti geriau? Visą dieną lakstyti laisvėje po pievas, o jei dar yra ir kitas šuo – išvis rojus! Ir vėl prieštarausiu – taip laikyti šunį labai blogai. Taip auginamas šuo laksto aplink namus vienas ar su kitu šunimi, o šeimininkas sėdi namie prie kompiuterio ar televizoriaus, išeina tik pašerti ar galvos paglostyti. Ir tada šunys kvailėja, nes jie socialūs gyvūnai ir patirties semiasi iš pievos drugelių ir prabėgančių šunų. Dažnai taip laikomų šunų šeimininkai dejuoja: „Kaip jūsų šunys klauso, kodėl jie tokie protingi, mes saviškio už tvoros nepagauname. Kaip jis puola kitus šunis, tik pamato, ir mes jam neegzistuojame.“ Žinoma, kad neegzistuoja, toks šeimininkas šuniui tėra tuščia vieta. Šuo, kaip socialus gyvūnas, formuojasi šalia žmogaus. Bute laikomas šuo, kad su juo būtų galima susitvarkyti, dresuojamas, o laisvai lakstantys šunys būna vieni. Su šunimi būtina kasdien vaikščioti, bendrauti ne tik tam, kad jis nedergtų kieme, bet kad jis būtų valdomas, bendrautų su žmogumi, kad malonu būtų ne tik šeimininkui jį turėti, bet ir kaimynams šalia gyventi. Voljere gyvenantis šuo teritorijoje palaidas neturėtų bėgioti – jis turi gyventi tokiu ritmu, kokiu gyvena buto šuo. Šaltinis: lrytas.lt Straipsnio nuoroda: čia.

Kaip jūs vežiojate savo augintinius? Šunį? Katę? Leisti lakstyti gyvūnui po važiuojančios mašinos saloną nevalia tiek dėl jo pačio, tiek dėl žmogaus saugumo. Labiausiai kates ir šunis rekomenduojame vežti transportavimo dėžėje (dar vadinamame boksu), tačiau griežtai atsisakantiems tai daryti siūlome naudoti gyvūno saugos diržą, kurį galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse (kaina apie 20-30 Lt). Dėl gyvūno saugumo (eismo įvykio atveju) siūlome saugos diržą segti ant petnešėlių.

Praėjus vos kelioms dienoms po šiurpių įvykių Kopenhagos zoologijos sode, kuomet buvo nužudyta veisimui nebetinkama sveika žirafa, kitame Danijos mieste Aarhus pradinukams Gamtos muziejuje pademonstruotas dar vienas šiurpinantis spektaklis – kaip skrodžiamas vilkas, rašo dailymail.co.uk. Vaikams vilko disekcija buvo parodyta kaip dalis žiemos edukacinės programos. Dalis mažamečių neslėpė susidomėjimo ir atidžiai stebėjo, kaip muziejaus darbuotoja išima kruvinus vilko plaučius ir pademonstruoja, kaip jie funkcionuoja, kiti nuo šių vaizdų suko akis ir bjaurėjosi sklindančio kvapo. Jau negyvas vilkas atkeliavo iš netoliese esančio laukinės gamtos parko, tačiau nėra žinoma, kokiomis aplinkybėmis jis nugaišo. „Pirmas įspūdis po žirafiuko viešo nulinčiavimo yra toks, jog ši akcija buvo vykdoma  specialiai, norint apskritai kompromituoti zoologijos sodus, jų veiklą. Kyla toks įtarimas. Antra vertus, danai yra šiauriečiai, pati gamta juos išmokė atsikratyti sentimentų, natūraliai priimant ir gimimą, ir  neišvengiamą mirtį. Bet tokie samprotavimai – tik bandymas suvokti, kodėl zoologijos sodas pasielgė būtent šitaip. Lietuvos jūrų muziejui kategoriškai nepriimtina tokia „edukacijos“ samprata,“ – teigė Lietuvos Jūrų muziejaus atstovė spaudai Nika Puteikienė. Kviečiame pasirašyti peticiją. Šaltinis: delfi.lt Straipsnio nuoroda: čia.

Tarptautinė aprangos kompanija „Inditex“, visame pasaulyje turinti 6000 parduotuvių, pranešė atsisakanti prekybos tikrais kailiais. Šiai kompanijai priklauso prekiniai ženklai „Zara“, „Pull & Bear“, „Bershka“, „Stradivarius“ ir „Massimo Dutti“. „Inditex“ viena iš didžiausių pasaulio mados mažmenininkų, prisijungė prie Fur Free Retailer programos ir visiškai atsisakė prekybos tikrais kailiais. Prie Fur Free Retailer programos jau prisijungė 300 prekės ženklų. Fur Free Alliance yra tarptautinė gyvūnų apsaugos organizacija, kurios tikslas sustabdyti gyvūnų naudojimą ir žudymą dėl kailių. „Inditex“ vienija daugiau nei 100 kompanijų, kurios verčiasi drabužių dizainu, gamyba ir pardavimu. Jų prekės ženklo parduotuvių sutinkama penkiuose žemynuose, daugiau nei 400 miestų. Įmonė pradėjo savo veiklą 1975 m. Ispanijoje (Coruna). Daugiau apie  Fur Free Retailer programą skaitykite čia.

Pasirengimas praėjusį penktadienį prasidėjusioms Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms (ar to pasirengimo trūkumas) pasaulį stebėtis ir piktintis privertė ne kartą. Vienas iš daugiausiai diskusijų sukėlusių pavyzdžių – miesto valdžios vykdyta masinė benamių šunų naikinimo kampanija. Tam buvo pasamdyta kenkėjų naikinimo tarnyba. Tačiau daliai beglobių gyvūnų pasisekė ir jie jau rado naujus namus. Jų gelbėjimo akciją finansavo vienas Rusijos milijardierius. Valdžios institucijoms lėšų humaniškam sprendimui nepakako, praneša independent.co.uk. Milijardierius: savo pirmąjį šunį radau gatvėje Sočio gatvėmis klaidžiojantys benamiai šunys – opi šalies problema, tad žiemos olimpinių žaidynių organizatoriai kreipėsi į specialią tarnybą, kuriai patikėta užduotis „sugauti ir sunaikinti“ benamius keturkojus, besitrinančius aplink miesto viešbučius ir kitus olimpinius objektus. Įsikišus rusų milijardieriui Olegui Deripaskai, apie 150 Sočio olimpinio parko benamių šunų pavyko išgelbėti. Pasak vieno turtingiausių žmonių Rusijoje, finansuoti laikinos šunų prieglaudos netoli Sočio statybą jį paskatino asmeninė patirtis. „Savo pirmąjį šunį radau miestelio, kuriame gyvenau, gatvėje, – O. Deripaska teigė BBC. – Penkerius metus buvome labai geri draugai.“ Keturkojis prasmuko net į Olimpinį stadioną Sočio miesto taryba vienu metu buvo nusprendusi nenaikinti daugiau nei 2 tūkst. šunų ir kačių klaidžiojusių po Olimpinio parko statybų aikštelę, kur juos maitino ir prižiūrėjo statybininkai. Tačiau statybininkams išsikrausčius, pareigūnų teigimu, alkani gyvūnai tapo kenkėjais ir artėjant olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijai planų juos išsaugoti buvo išsižadėta. Tuomet gausybė žiniasklaidos pranešimų apie susidariusią situaciją ir „Facebooko“ kampanija paskatino O. Deripaska įsikišti. Milijardieriaus suorganizuota gyvūnų gerove besirūpinančios labdaros organizacijos narių komanda stengėsi išgelbėti kiek įmanoma daugiau gyvūnų. Įkurtos prieglaudos koordinatorė Olga Melnikova praėjusią savaitę kalbėdama su „New York Times“ sakė: „Mums buvo pasakyta: arba jūs surenkate visus šunis iš olimpinio kaimelio arba mes juos iššaudysime.“ Nuo masinio naikinimo buvo išgelbėti apie 140 šunų, daliai jų jau surasti nauji namai. Vis tik daugumos gyvūnų gyvybių išsaugoti nepavyko. Panašu, jog žaidynių organizatorių kantrybė trūko praėjusią savaitę, kai vienas benamis šuo įsmuko į Olimpinį stadioną čia vykstant atidarymo ceremonijos repeticijai. Šaltinis: delfi.lt Straipsnio nuoroda: čia.